03 Rgs

1. Paryžiaus taikos konferencija ir politiniai pasikeitimai Europoje

  • Santrauka
  • Asmenybės
  • Datos
  • Sąvokos
  • Kita
1919 m. Sausio mėn. prasidėjo Paryžiaus Taikos konferencija. Joje dalyvavo su Vokietija ir jos sąjungininkėmis kariavusių valstybių atstovai. Lemiamą balsą turėjo JAV prezidentas V. Vilsonas, Didžiosios Britanijos ministras D. Loidas Džordžas, Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso. Versalio taikos sutartis (Vokietija) 1919 06 28 :

  • Pripažinta karo sukėlėja ir kaltininke;
  • Turėjo mokėti reparacijas;
  • Atimtos visos kolonijos (pasidalina Prancūzija ir Anglija);
  • Atskirti Rytprūsiai;
  • Negalėjo turėti didesnės nei 100 tūkst. kariuomenės;
  • Draudžiama vystyti karinę pramonę;
  • Kairysis Reino krantas buvo demilitarizuotas;
  • Elzasas ir Lotaringija sugrąžinti Prancūzijai;
  • Negali susijungti su Austrija;
  • Saro anglies baseinas perduotas Prancūzijai 15-ai metų;
  • Atskirtas Klaipėdos kraštas (1919 – 1923 m.).

Per Paryžiaus taikos konferencija Lenkijos atstovai piršodalyviams mintį, kad lietuvių tauta per maža sukurti nepriklausomą valstybė ir geriausia jai būtų prisijungti prie Lenkijos. Vokietija dalį teritorijos atidave Belgijai ir Danijai, Elzasas ir Lotoringija atiteko Prancūzijai, taip pat Saro sritis. Gdanskas tapo Tautų sąungos globojamu laisvuoju miestu. Suiro didelė Austrijos–Vengrijos monarchija, buvusioje Austrijos-Vengrijos teritorijoje susikūrė Čekoslovakijos valstybė. Taip pat atsirado Jugoslavija, susikūrė Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos respublikos. 1920 m. pr. – 1939 m. veikė Tautų sąjunga. Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo padėti viena kitai užpuolimo atveju. Nuolatines vietas užėmė: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija. Tautų sąjungos tikslas – garantuoti taiką pasaulyje.

Pirmosios pokario problemos:

  1. Kelerius metus tęsėsi netvarka, šalys kentė ūkinius sunkumus.
  2. Rusijoje siautė pilietinis karas. 1919 – 1920 m. vyko karo veiksmai su Lenkija.
  3. 1915 – 1922 m. vyko armėnų, graikų genocidas Turkijoje.
Ž. Klemanso (1841-1929) – Prancūzijos prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys. V. Vilsonas (1856-1924) – JAV prezidentas I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė Taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą. D. Loidas Džordžas (1863-1945) – Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys. Mustafa Kemalis Atatiurkas (1881 m. – 1938 m.) – Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas, valdė 1923–1938 m. Po pirmojo pasaulinio karo vadovavo Kemalio revoliucijai, nuvertusiai sultono valdžią, vėliau kariavo su Graikija, nepritardamas Turkijos teritorijos dalies perdavimui graikams pagal Sevro taikos sutartį.
1915-1922 m. – turkų vykdytas armėnų tautos genocidas 1918 m. lapkričio 11 d. – Pirmojo pasaulinio karo pabaiga 1919 m. sausio mėn. – Paryžiaus taikos konferencija 1920 m. – pradeda veikti Tautų sąjunga
Autonomija – ribotas politinis savarankiškumas, kai dalis suvereniteto perleidžiama centrinei valdžiai. Bolševikai – Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. De jure – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų.
Tarptautinėje teisėje valstybės ar vyriausybės pripažinimas de jure yra galutinis, oficialus ir neskundžiamas. Pripažinus de jure, pradedami teisėti, juridiškai galiojantys diplomatiniai santykiai. Esant valstybės pripažinimui de jure ir perversmo keliu šioje valstybėje pasikeitus vyriausybei, kitos valstybės dažniausiai toliau palaiko diplomatinius santykius su šia valstybe.
Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei Kapitalizmas – visuomenės ekonominė forma, kurioje svarbiausia siekti kuo didesnio pelno. Kolonializmas – politika, kurios pagrindinis bruožas – kolonijų grobimas, steigimas. Kolonija – vietovė įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje iš kitur atsikrausčiusių naujakurių. Nacionalizmas – pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas. Paryžiaus taikos konferencija – 1919 m. sausio mėnesį vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Pretekstas – tariama priežastis. Reparacijos – karo padarytų nuostolių atlyginimas kurį nugalėtojai moka nugalėtoji valstybė. Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką

Paryžiaus taikos konferencija

Versalio taikos sutartis (Vokietija) 1919 06 28 :

  • Pripažinta karo sukėlėja ir kaltininke;
  • Turėjo mokėti reparacijas;
  • Atimtos visos kolonijos (pasidalina Prancūzija ir Anglija);
  • Atskirti Rytprūsiai;
  • Negalėjo turėti didesnės nei 100 tūkst. kariuomenės;
  • Draudžiama vystyti karinę pramonę;
  • Kairysis Reino krantas buvo demilitarizuotas;
  • Elzasas ir Lotaringija sugrąžinti Prancūzijai;
  • Negali susijungti su Austrija;
  • Saro anglies baseinas perduotas Prancūzijai 15-ai metų;
  • Atskirtas Klaipėdos kraštas (1919 – 1923 m.)

Sen Žermeno sutartis (Austrija) 1919 09 10:

  • privalo mokėti reparacijas;
  • jai uždrausta prisijungti prie Vokietijos;
  • ji turėjo pripažinti Lenkijos, Čekoslovakijos bei Pietų Slavų valstybių nepriklausomybę;
  • Bochemija ir Moravija atitenka sukurtai Čekoslovakijai, Bosnija ir Hercogovina atitenka Jugoslavijai, Galicija- Lenkijai, Pietų Tirolis ir Istrija – Italijai.

Neji sutartis (Bulgarija) 1919 11 27:

  • moka reparacijas;
  • Bulgarijos teritorijų gauna Jugoslavija;
  • Vakarų Trakija atitenka Graikijai.

Trianono sutartis (Vengrija) 1920 06 04 :

  • moka reparacijas;
  • ji privalo išduoti nusikaltėlius;
  • Transilvanija atitenka Rumunijai, užkarpatė ir Slovakija – Čekoslovakijai, Kroatija ir Slovėnija – Jugoslavijai.

Sevro taikos sutartis (Turkija) 1920 08 10:

  • privalo mokėti reparacijas;
  • neteko Egėjo jūros salų ir rytinės Trakijos Graikijos naudai;
  • Sirija priklauso Prancūzijai;
  • Irakas, Kipro sala, Egiptas, Palestina – Anglijai;
  • atsiskyrė dalis Armėnijos;
  • Juodosios jūros sąsiauriais galėjo plaukti visų šalių laivai;
  • kariuomenė buvo sumažinta iki 50 tūkst. kareivių.

Europos valstybių teritoriniai pasikeitimai po Pirmojo pasaulinio karo Pirmojo pasaulinio karo pasekmės

  • Kare žuvo ir mirė nuo žaizdų daugiau kaip 13,6 mln. žmonių;
  • Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 mln;
  • Visame pasaulyje patirta 360mlrd.dol. nuostolių, iš kurių 208mlrd. tiesioginės karo išlaidos;
  • Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos;
  • Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija, Lenkija;
  • Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje;
  • JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.

Pirmajame pasauliniame kare pirmą kartą buvo panaudotas cheminis ginklas, tankai, lėktuvai, povandeniniai laivai. Karo veiksmai buvo apėmę visą Europą (dalyvavo 33 valstybės).

Paryžiaus taikos konferencijos sprendiniai

1918 m. lapkričio mėn. baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Kokia bus pasaulio tvarka po karo, turėjo nutarti taikos konferencija, prasidėjusi Paryžiuje 1919 m. sausio mėn. Joje dalyvavo atstovai valstybių, kariavusių su Vokietija ir jos sąjungininkėmis. Lemiamąjį balsą turėjo JAV prezidentas V. Vilsonas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Loidas Džordžas ir Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso. Prancūzija stengėsi suskaldyti ir susilpninti Vokietiją, kad ji nebegalėtų vėl užpulti kaimynų. Didžioji Britanija nugalėtai priešininkei buvo ne tokia griežta. Ji nerimavo, jog Vokietijai nusilpus Europoje įsivyraus Prancūzija. Nuomonės nesutapo ir dėl Rusijos. Didžiosios Britanijos nebūtų patenkinusi ir galinga kapitalistinė Rusija, nes ši keltų grėsmę jos kolonijoms bei įtakai Azijoje. Anglai labiau negu prancūzai palaikė Baltijos ir Užkaukazės šalių pastangas įtvirtinti nepriklausomybę. JAV prezidentas Vilsonas turėjo savą planą: įkurti tarptautinę organizaciją, vadinamą Tautų Sąjunga, kuri taikiai spręstų valstybių ginčus. Vokietijos atžvilgiu JAV nuostata buvo panaši į Didžiosios Britanijos. Po kelis mėnesius trukusių derybų didžiosios valstybės parengė taikos sutartį su Vokietija. Ji buvo pasirašyta Versalio rūmuose. Vokietija prarado kai kurias teritorijas Europoje ir visas kolonijas užjūriuose. Versalio sutartis smarkiai apribojo Vokietijos karinį pajėgumą. Joje buvo nurodyta, kad Vokietija yra vienintelė karo kaltininkė ir todėl ji turi atlyginti padarytą žalą, išmokėti reparacijas. Šis kaltinimas ir reparacijos kėlė didžiulį vokiečių visuomenės pasipiktinimą ir skatino revanšo nuotaikas. 1919 m. rudenį karą laimėjusios valstybės pasirašė taikos sutartis su Vokietijos sąjungininkėmis Austrija ir Bulgarija, o 1920 m. – su Vengrija. Šioms valstybėms buvo leista laikyti tik mažas kariuomenes, jos privalėjo mokėti nedideles reparacijas. Visos trys taikos sutartys įtvirtino jau įvykusius teritorinius pasikeitimus. Kitaip atsitiko su Turkija. Karo metais turkai surengė ligi tol istorijoje neregėtas masines skerdynes, naikino Osmanų imperijos krikščioniškas tautas, t. y. vykdė genocidą. Žiauriausiu būdu buvo nukankinta daugiau kaip 1,5 mln. armėnų ir apie 0,3 mln. asiriečių, nužudyta ir išmarinta badu keli šimtai tūkstančių graikų bei Libano ir Sirijos krikščionių. Nugalėtojai nutarė griežtai nubausti Turkiją. 1920 m. taikos sutartyje buvo numatyta atimti iš jos arabų šalis, atiduoti Graikijai žemes vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje ir aplink Konstantinopolį, sukurti nepriklausomą Armėnijos valstybę ir anglų globojamą Kurdistaną.

Paryžiaus taikos konferencija ir Lietuva

Taikos konferencijoje daug rūpesčių kėlė Rusijos klausimas. Nugalėtojai į Paryžiaus taikos konferenciją nepakvietė bolševikų vyriausybės, bet nesiskubino pripažinti ir buvusioje Rusijos imperijoje susikūrusių naujų valstybių. Ne tik todėl, kad tikėjosi, jog antibolševikinės jėgos (baltieji) įveiks raudonuosius: naujų valstybių sienų nustatymas pasirodė sudėtingas, tarp jų vyko ginčai ir netgi karai. Lietuvos atstovai atvyko į Paryžiaus taikos konferenciją, bet nebuvo pripažinti kaip valstybės delegacija. Lenkijos atstovai turėjo daug ryšių su anglų, amerikiečių, o ypač prancūzų valstybių veikėjais. Tuo naudodamiesi lenkai piršo konferencijos dalyviams mintį, kad lietuvių tauta per maža sukurti nepriklausomą valstybę ir geriausia jai būtų autonomijos teisėmis prisijungti prie Lenkijos. Priminta, jog keletą amžių abi tautas siejo unijos, katalikybė ir kultūra. Lietuvos ir Lenkijos atstovai Paryžiuje keletą kartų susitiko, derėjosi, bet susitarti nepavyko. Lietuviai siekė, kad Lenkija pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe su etninėmis sienomis ir sostine Vilniumi. Paryžiaus taikos konferencijoje jie taip pat reikalavo prijungti prie Lietuvos dalį Rytų Prūsijos abiejose Nemuno pusėse, kur lietuviai sudarė daugumą ar bent didelę gyventojų dalį. Paryžiaus taikos konferencija neišsprendė Lietuvos ir Lenkijos ginčo dėl sienų, Lietuva negavo diplomatinio pripažinimo de jure.

Sienų pasikeitimai Europoje. Naujosios Europos valstybės

Versalio sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Nedidelės Vokietijos teritorijos atiteko Belgijai ir Danijai. Elzasą su Lotaringija susigrąžino Prancūzija, kuri gavo ir Saro srities anglių kasyklas. Saras nuo Vokietijos buvo atskirtas tik 15 metų laikotarpiui ir perduotas valdyti Tautų Sąjungai. Tam terminui baigiantis šios srities likimą turėjo lemti jos gyventojų balsavimas.

Tai yra papildoma informacija pateikta vadovėlyje. Ją išjungti galima paspaudus „kryžiuką“ dešinėje.


Didžioji trijulė, iš kairės: Žoržas Klemanso, Vudras Vilsonas, Deividas Loidas Džordžas, 1919 m. Didžioji trijulė, iš kairės: Žoržas Klemanso, Vudras Vilsonas, Deividas Loidas Džordžas, 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje pirmininkavęs Džordžas Klemanso (1841-1929) buvo daug vyresnis už Vudrą Vilsoną (1836-1924) ir Deividą Loidą Džordžą (1863-1945), tačiau dar pakankamai energingas. Jis atkakliai gynė Prancūzijos interesus ir pasiekė jai tiek, kiek tik buvo galima pasiekti nenutraukiant konferencijos. Jos padarinys buvo kompromisas tarp didžiosios trijulės. Nė vienam iš jų nepavyko iki galo įgyvendinti savo planų. 1919 m. birželio 28 d. taikos sutartis su Vokietija, pasirašyta Versalyje.


99 str. (Memelis) Vokietija atsisako Svarbiausių Sąjungininkų ir Susivienijusių valstybių naudai visų teisių į teritorijas tarp Baltijos jūros, Rytinės Prūsijos šiaurės rytų sienos <…> ir buvusių sienų tarp Vokietijos ir Rusijos. <.. .>


119 str. Svarbiausių Sąjunginių ir Susivienijusių valstybių naudai Vokietija atsisako visų savo teisių ir teisinių pretekstų į savo užjūrio valdas. <…>


160 str. Vėliausiai nuo 1920 m. kovo 31 d. Vokietijos armijoje neturi būti daugiau kaip septynios pėstininkų divizijos ir trys kavalerijos divizijos. Nuo šio momento bendra Vokietijos kariuomenės sudėtis neturi viršyti šimto tūkstančių žmonių <…>. Bendras karininkų skaičius <…> negalės viršyti keturių tūkstančių.


168 str. Ginklus ir kitą karinę ginkluotę gaminti galima tik tuose Vokietijos fabrikuose, kurių vietą ir kiekį nurodo Svarbiausieji Sąjungininkai. Kiti fabrikai turi būti uždaryti per 3 mėnesius.


173 str. Bet kokia visuotinė privaloma karinė tarnyba Vokietijoje bus panaikinta. Vokietijos kariuomenė gali būti organizuojama ir komplektuojama, remiantis savanoriško sudarymo principu. <…>


175 str.  <…> Naujai paskirti karininkai turi įsipareigoti išbūti tikroje tarnyboje mažiausiai dvidešimt penkerius metus be pertraukos. <…>


177 str. Mokymo įstaigose, universitetuose, sporto ir kitose draugijose draudžiamos karinės pratybos ir bet kokia karinė mankšta. <…>


180 str. Visos tvirtovės, sausumos įtvirtinimai ir sutvirtintos vietovės Vokietijos teritorijoje į vakarus nuo linijos, nubrėžtos penkiasdešimt kilometrų į rytus nuo Reino, bus nuginkluotos ir nugriautos. <…> Vokietijos pietinės ir rytinės sienos įtvirtinimų sistema lieka tokia, kaip yra.


181 str. Maksimali vokiečių karinio laivyno sudėtis: 6 šarvuočiai „DoičIand ir „Lotringen“ tipo, 6 lengvieji kreiseriai, 12 priešmininių laivų, 12 minininkų: jokių povandeninių laivų. <…>


198 str. Vokietijai draudžiama turėti karinę ir jūrų aviaciją ir bet kokius orlaivius. <…>


  1. Kokie nurodyti Vokietijos kariuomenės apribojimai ir formavimo principai?
  2. Ar sutartimi buvo panaikinta galimybė Vokietijai pradėti naują karą?
  3. Kodėl daug vokiečių, pasirašius Versalio, sutarti jautėsi pažeminti?
  4. Kuris šios sutarties straipsnis yra susijęs su Lietuva? Kaip?
Daugumą lenkų žemių, Prūsijos užgrobtų XVIII a. pabaigoje, perėmė atgimusi Lenkijos valstybė. Ji gavo ir siaurą išėjimą į Baltijos jūrą per lenkų Pamarį. Taip Rytų Prūsija tapo atskirta nuo visos Vokietijos. Tačiau svarbus Dancigo (Gdansko) uostas Vyslos žiotyse su aplinkine teritorija nebuvo prijungtas prie Lenkijos. Anglams reikalaujant, jis virto Tautų Sąjungos globojamu laisvuoju miestu. Suiro didelė ir galinga Austrijos-Vengrijos monarchija. Jos įpėdinėmis pripažintos Austrija ir Vengrija užėmė tik nedidelę dalį buvusios monarchijos teritorijos. Didžiuma vokiškų žemių paliko Austrijai, bet jai buvo uždraustas prisijungimas prie Vokietijos – anšliusas. Keli milijonai vengrų atsidūrė gretimų valstybių – Rumunijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos – valdžioje. Europos likimo lėmėjai nelabai paisė tautų apsisprendimo principų. Klemanso laikė Vengriją natūralia vokiečių sąjungininke, todėl stengėsi kuo labiau ją „apkarpyti“. Bulgarija neteko mažų teritorijų Jugoslavijos naudai ir išėjimo į Egėjo jūrą. Europoje kūrėsi naujos tautinės valstybės. Buvusioje Austrijos-Vengrijos teritorijoje susikūrė visiškai nauja Čekoslovakijos valstybė. Visa rytinė Vengrijos dalis (Transilvanija), kur daugiau nei pusę gyventojų sudarė rumunai, atiteko Rumunijai. Prisijungusi Rusijos valdytą Besarabiją (sritį tarp Pruto ir Dniestro upių), Rumunija tapo didžiausia, nors ūkiškai ir kultūriškai atsilikusia, Pietryčių Europos valstybe. Su Serbija susijungus kroatų ir slovėnų žemėms, priklausiusioms Austrijai-Vengrijai, buvo įkurta Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė, 1929 m. pavadinta Jugoslavija. Vidurio Europoje vyravo atgimusi Lenkijos valstybė, o Baltijos jūros pakrantėje susikūrė Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikos. Europa po Pirmojo pasaulinio karo

Tautų Sąjunga

Ši organizacija pradėjo veikti 1920 m. pradžioje, Į ją stojančios valstybės įsipareigodavo viena kitai padėti užpuolimo atveju. Teikti pagalbą dviem trečdaliais balsų nutardavo visuotinis Tautų Sąjungos susirinkimas ir jos 9 valstybių atstovų Taryba. Penkios didžiosios Valstybės: JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Taryboje turėjo užimti nuolatines vietas. Tautų Sąjungos tikslas buvo garantuoti pasaulyje taiką, bet iš pat pradžių ji susidūrė su sunkumais. JAV Senatas prieštaravo šalies dalyvavimui Tautų Sąjungoje. Įtakingi amerikiečių sluoksniai manė, jog būdama šios organizacijos narė JAV turės ginti kitas valstybes be jokios naudos sau. JAV nedalyvavimas menkino organizacijos veiksmingumą. Sovietų Rusija kuriant Tautų Sąjungą net nebuvo į ją pakviesta. Vos įsteigtoje organizacijoje įsivyravo Prancūzija ir Didžioji Britanija. Jos nesiryžo tiesiogiai paversti savo kolonijomis buvusių Vokietijos kolonijų ir Turkijos valdytų arabų šalių, tad gavo Tautų Sąjungos mandatus tas valdas globoti. Valdyti kai kurias Vokietijai priklausiusias kolonijas mandatus gavo Didžiosios Britanijos dominijos Australija ir Pietų Afrikos Sąjunga, taip pat Japonija.

Pasinaudok išsamiu ir ypač naudingu Pirmojo pasaulinio karo konspektu!

Pirmųjų pokario metų problemos

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dar kelerius metus tęsėsi pokario suirutė, beveik visos šalys kentė ūkinius sunkumus. Rusijoje siautė žiaurus pilietinis karas, kuris labai nuniokojo šalį. Bolševikai mėgino sukelti revoliucijas kitose Europos valstybėse. 1919-1920m. vyko karo veiksmai tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos. Nesisekė įgyvendinti taikos sutarties su Turkija, kurioje išsiplėtė nacionalistinis sąjūdis, vadovaujamas Mustafos Kemalio (Atatiurko). Turkai atnaujino genocidą, vėl pradėjo masines graikų ir dar išlikusių armėnų žudynes. Sutramdyti turkus turėjo Graikija, bet ji karą su Turkija 1922 m. pralaimėjo. Nepriklausoma Armėnija ir autonominis Kurdistanas taip pat neišsilaikė. Turkai bandė užgrobti net Užkaukazės Armėniją (dabartiną Armėnijos Respubliką) ir galutinai išnaikinti armėnų tautą. Didžioji Britanija ir Prancūzija dėl tarpusavio prieštaravimų graikams ir armėnams menkai tepadėjo. Reikia pastebėti, kad ligi šiol Turkijos valdžia atkakliai neigia ne tik Atatiurko vykdytą, bet ir Pirmojo pasaulinio karo metų genocidą, skelbdama tai prasimanymais. Tuo tarpu visame pasaulyje genocidas Turkijoje 1915-1922 m. pripažįstamas kaip neginčijamas faktas.

Klausimai

  1. Kurios valstybės turėjo didžiausią įtaką Paryžiaus taikos konferencijos sprendimams?
  2. Palyginkite didžiųjų valstybių požiūrį į Vokietiją ir Sovietų Rusiją
  3. Kokie sprendimai Taikos konferencijoje buvo priimti Vokietijos atžvilgiu?
  4. Išvardykite po karo Europoje susikūrusias nepriklausomas valstybes.
  5. Kokiu tikslu buvo įsteigta Tautų Sąjunga?