25 Vas

9. Napoleono karai

Banginio ir liūto kova

Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. An­glija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas „banginio ir liūto kova“. Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikin­ti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos pra­sidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias val­das Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pa­valdžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. „Man reikia trijų dienų ūkanoto oro – ir aš būsiu Londono, parlamento, Angli­jos banko viešpats“, – pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė su­skubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė.

Prancūzijos karas su nauja koalicija

Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pa­grindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. „Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje“, -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija.

Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, pran­cūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos lai­vynas iki pat XX a. pr. tvirtai įsiviešpatavo jūrose.

Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mū­šis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjungininkų pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontri­buciją.

Šventosios Romos imperijos panaikinimas

Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo po­zicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi „iš­sirinko“ Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įjugta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperato­rius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse.

Prūsijos okupacija

Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis di­duomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydri­chas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo į koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuo­menė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusi Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancū­zams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vy­lėsi sudaryti taikos sutartį su Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas.

Kontinentinė blokada

1806 m. lapkričio 21d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: „Britanijos saloms skel­biama blokada“, antrajame paragrafe – „Bet kokia prekyba ir bet kokie santy­kiai su Britanijos salomis yra draudžiami“. Šiuo dekretu Europos šalinis buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidi­mą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepa­tektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir vi­soms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes į Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją butų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą.

Tilžės taika

Napoleono pergalės prieš Austriją ir Prūsiją ypač baugino Rusiją. Pirma, Pran­cūzijos sienos artėjo prie Rusijos. Antra, lenkų atstovai kvietė Napoleoną at­kurti Lenkijos valstybingumą. Trečia, manyta, kad Napoleonas sieks Rusijos prisijungimo prie kontinentinės blokados. Šios priežastys paskatino Rusiją tęsti karą prieš Prancūziją. Lapkričio mėn. Napoleono vadovaujama kariuomenė įžengė į lenkų žemes. Lenkai prancūzus pasitiko džiaugsmingai, nes tikėjosi,kad Napoleonas padės susi­grąžinti valstybingumą.

Lemiami mūšiai su Rusi­jos kariuomene įvyko 1807 m. Rytprūsiuose. Rusijos ka­riuomenei patyrus didžiulių nuostolių, caras Aleksandras sutiko sudaryti paliaubas ir pradėti taikos derybas. Napo­leonas tęsti karo su Rusija taip pat negalėjo, nes tam rei­kėjo daug geriau pasiruošti.

1807 m. liepos 8 d. buvo pasirašyta Tilžės taikos su­tartis. Pagal ją buvo žymiai sumažinta Prūsijos teritorija, o iš jai priklausiusių žemių Lenkijoje buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė. Be to, Prūsija turėjo sumokėti didelę kontribuciją ir prisijungti prie kontinentinės blokados. Napoleonas ir Aleksandras pasirašė slaptą gynybos ir puolimo sąjungą. Rusija pripažino visus Napoleono užkaria­vimus ir prisijungė prie kontinentinės blokados.

Po Tilžės taikos sutarties Napoleonas pasiekė savo galybės viršūnę. Prūsija, turėdama tik mažą teritoriją, besąlygiškai pakluso Napoleonui. Austrija ir Rusi­ja po pasirašytų taikos sutarčių taip pat buvo priverstos paklusti Prancūzijos diktatui. Tik vienintelė Anglija tebetęsė kovą prieš Prancūziją. Pajamos, kurias Prancūzija gaudavo plėšdama pavergtas šalis, padengė visas karo išlaidas. „Ka­ras turi pats save maitinti“, – sakydavo Napoleonas.

Klausimai

  1. Kodėl Napoleonas pradėjo karą su Anglija?
  2. Kokie buvo svarbiausi 1805 m. karo įvykiai Europoje?
  3. Koks buvo pagrindinis kontinentinės blokados tikslas?
  4. Kodėl Napoleonas panaikino Šventosios Romos imperiją?
  5. Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Tilžės taikos ?