25 Bir

§ 3. Respublika ir protektoratas. Monarchijos atkūrimas. 1688 m. valstybės perversmas

Politiniai ir socialiniai judėjimai

Anglijos respublika nebuvo demokratinė. Ir parlamentas, ir dauguma aukštųjų armijos karininkų, vadovaujamų Kromvelio, stojo prieš levelerių ir kraštutinių protestantų sektų (anabaptistų, vadinamų milenarais*, skelbiančių tūkstantmetės Dievo karalystės žemėje atėjimą, ir kt.) mėginimus pakeisti esamą santvarką. Leveleriai toliau kovojo dėl visuotinės rinkimų teisės, rengė sukilimus, tačiau Kromvelis juos lengvai numalšindavo.

Valdžia nuslopino ir digerių („kasėjų”) judėjimą. Jie buvo tarsi kokie XVII a. socialistai. Digeriai reikalavo nemokamai išdalyti beturčiams žemę ir net panaikinti privatinę nuosavybę. Viename iš jų pareiškimų buvo sakoma, kad „visuomeninių santykių forma, vadinama privatine nuosavybe, yra priežastis visų karų, kraujo liejimo, vagysčių, vergijos įstatymų, kurie laiko liaudį prispaustą; laisvę pavyks pasiekti tik tada, kai žemė bus neatlygintinai paimta iš savininkų ir virs bendru visų jos vaikų turtu”.

Dabar, pačioje XX a. pabaigoje, galime pasakyti, jog ne vien privatinė nuosavybė yra blogio šaltinis. Nepaprastai religingi digerių vadai stengėsi suprasti, kodėl Dievo sukurti žmonės taip kenčia, ieškojo būdų padėti skurstantiems, o kai kada ir badaujantiems mažažemiams ir bežemiams valstiečiams, kurių gyvenimo sąlygos dar labiau pasunkėjo pilietinio karo metais. Vargšai, užėmę dirvonuojančius dvarininkų laukus, sukasė juos kastuvais ir rengėsi bendrai ūkininkauti. Su tokiu kėsinimusi į nuosavybę valdžia negalėjo sutikti. Digerių pasėliai buvo sunaikinti, jie patys nuvaryti nuo užgrobtos žemės, nors žiauraus susidorojimo išvengė. Mat digeriai, kurių buvo palyginti nedaug, veikė tik taikiomis priemonėmis, ir Kromvelis laikė juos nelabai pavojingais.

Kasėjų išvaikymas

Airijos sukilimo nuslopinimas

Visai kitaip Anglijos respublika elgėsi su airiais. Slopinti sukilimą Airijoje anglai gailėjo tik pasibaigus pilietiniam karui. Kromvelis su didele, gerai išmokyta ir apginkluota kariuomene išsikėlė Airijoje ir ugnimi bei krauju po daugelio mūšių numalšino sukilimą. Salos gyventojų sumažėjo beveik perpus — nuo 1,5 mln. iki 850 tūkst. Tai nereiškė, kad tiek daug jų buvo išžudyta. Anglai ne turkai ar totoriai, kurie išpjaudavo ištisų miestų ir sričių gyventojus. Tačiau Kromvelio kariuomenė griaudavo namus, atimdavo maisto atsargas, degindavo javus laukuose. Airiai masiškai mirdavo badu, o dar labiau nuo ligų, kurios apnikdavo išsekusius žmones. Visa žemė iš vietinių gyventojų buvo atimta ir atiduota Kromvelio armijos karininkams arba parduota Londono turtuoliams. Airiai virto bežemiais nuomininkais, jų gimtoji kalba buvo draudžiama, katalikybė persekiojama. Iš pradžių Londono valdžia net ketino visus likusius gyvus airius perkelti į pelkėtą ir nederlingą Atlanto vandenyno skalaujamą vakarinę salos pakrantę, kurioje viešpatavo labai lietingas ir vėjuotas klimatas. Tačiau tam pasipriešino naujieji žemės savininkai — jiems reikėjo darbo rankų. Kromvelis galutinai pavergė Airiją ir tuo nepaprastai sustiprino seną anglų ir airių priešiškumą. Jis dar ne visai užgesęs net mūsų laikais.

Karas su Škotija

Kromvelis kariavo ir su Škotija, kuri atsisakė pripažinti Anglijos respubliką ir paskelbė karaliumi nukirsdintojo Karolio I sūnų. Škotai buvo nugalėti, visa šalies teritorija užimta anglų kariuomenės. Taip pirmą kartą istorijoje Anglija, Airija ir Škotija tapo viena valstybe, valdoma iš Londono.

O. Kromvelis – lordas protektorius

Pergalingos armijos vadas lėmė respublikos likimą ir jau .nenorėjo dalytis valdžia su Ilguoju parlamentu. 1653 m. remiamas karininkų Kromvelis šį parlamentą išvaikė ir pasidarė respublikos valdytoju, kitaip vadinamu lordu protektoriumi. Iš tikrųjų jis buvo diktatorius, turintis didesnę valdžią negu anksčiau karalius. Jo besąlygiškai klausė gerai mokama kariuomenė bei laivynas. Niekada dar savo istorijoje Anglija neturėjo tokių stiprių ginkluotųjų pajėgų, niekada ji tiek ir nekariavo. Kromvelis dėjo pastangas padaryti savo tėvynę tikra Europos prekybos ir jūrų galiūne, įgyti naujų kolonijų.

Anglijos karai

Jau 1651 m. Anglija paskelbė „Navigacijos aktą” (laivybos įstatymą), pagal kurį užsienio prekes buvo galima įvežti tik anglų arba tas prekes pagaminusių šalių laivais. Tai labai kenkė olandams, kurių laivynas tarpininkavo pasaulio prekyboje. Olandija reikalavo atšaukti „Navigacijos aktą“. 1652—1654 m. tarp abiejų valstybių vyko karas. Olandija jį pralaimėjo, ir gana greitai pirma vieta pasaulio prekybai atiteko Anglijai. Anglija sėkmingai kariavo taip pat su Ispanija, atėmė iš jos Jamaikos salą Karibų jūroje. Jamaikoje buvo plečiamos cukranendrių plantacijos, kuriose dirbo vergai negrai. Anglų karo laivai Viduržemio jūroje persekiojo musulmonų piratus, trukdančius europiečių prekybai, apšaudydavo jų uostus Šiaurės Afrikos pakrantėse. Tačiau visos šios puikios pergalės brangiai kainavo. Norint išlaikyti armiją, laivyną ir kariauti, teko smarkiai padidinti mokesčius.

Nepasitenkinimas O. Kromvelio vidaus politika

Mokesčiai smukdė šalies ūkį, kėlė vis didesnį pasiturinčiųjų sluoksnių nusivylimą Kromveliu. Dar labiau juos piktino karininkų visagalybė ir savivalė, taip pat primesta puritoniška tvarka bei papročiai. Protektorato metais valdžia uždarė daugumą smuklių, uždraudė gaidžių peštynes, šunų bei žirgų lenktynes ir kitas pramogas. Visa šalis pasidarė panaši į Kalvino laikų Ženevą. Daugelis jau gailėjosi Anglikonų bažnyčios, tarp jų net karaliaus. Puritonai juk sudarė Anglijoje mažumą gyventojų, tiesa, labai veiklią. Kromveliui gyvam esant prieš jo įvestą tvarką mažai kas išdrįsdavo  stoti. Padėtis pasikeitė, kai 1658 m. Kromvelis mirė.

Monarchijos atkūrimas

Lordu protektoriumi paskirtas Kromvelio sūnus Ričardas neprilygo tėvui nei nuopelnais, nei gabumais ir valdžios ilgai neišlaikė. Karininkija suskilo, vėl pakėlė galvas leveleriai ir kraštutinių religinių sektų šalininkai. Pasiturinčiųjų sluoksniai bijojo naujų sumaiščių, ilgėjosi tvarkos ir ramybės. Ją turėjo garantuoti įprasta valstybės santvarka — monarchija.

1660 m. karaliumi Karoliu II buvo paskelbtas Stiuartų dinastijos princas. Įžengdamas į sostą jis žadėjo valdyti drauge su parlamentu, palikti naujiems savininkams jiems atitekusias karaliaus ir Anglikonų bažnyčios žemes. Ši Bažnyčia vėl pasidarė valstybinė. Puritonams buvo pripažinta tikėjimo laisvė. Savo pažadų Karolis II laikėsi tik iš dalies.

Atsinaujino kirvirčai su parlamentu, valdžia visaip stengėsi apriboti puritonų teises, nors žiauriai jų persekioti jau nedrįso. Užtat su politiniais priešininkais susidorodavo be skrupulų.

„Habeas Corpus Act“

Juos apkaltindavo sąmokslų rengimu, neteisėtai suimdavo ir nuteisdavo, kartais net mirties bausme. Norėdamas užkirsti kelią savivalei, parlamentas 1679 m. priėmė įstatymą, vadinamą „Habeas Corpus Act”. Pagal jį suimtajam per 24 valandas turėjo būti pateikiamas kaltinimas. Kokį nors žmogų uždarant į kalėjimą, jo viršininkui reikėjo pateikti raštišką įsakymą. Laikyti kalėjime be teismo buvo leidžiama nuo 3 iki 20 dienų. Įstatymas numatė galimybę sustabdyti teisminį nagrinėjimą ir laikinai paleisti suimtąjį už piniginį užstatą. „Habeas Corpus Act” buvo žymus teisinis dokumentas, tačiau karaliaus valdininkai nelabai jo paisė.

Katalikiška Stiuartų politika

Didelį Anglijos visuomenės nepasitenkinimą kėlė Stiuartų užsienio politika ir jų palankumas katalikams. Karolis II sudarė sąjungą su Prancūzija ir palaikė ją kare su protestantiška Olandija, skyrė savo artimiausiais patarėjais katalikus. O anglikonai ir puritonai, kad ir nesutardami tarpusavyje, buvo labai priešiški katalikams. Jie manė, kad Stiuartai prancūzų padedami likviduos Anglijos reformaciją ir atkurs katalikybę. Tie būgštavimai, nors ir perdėti, galiausiai paspartino naują perversmą.

1688 m. perversmas

Protestantiška Anglijos bajorija ir turtingieji miestiečiai siekė nušalinti paskutinį Stiuartą Jokūbą II. Tačiau kartu jie bijojo pilietinio karo ir nepritarė respublikai. Stiuartų priešininkai kreipėsi į Olandijos valdytoją, Jokūbo II žentą Vilhelmą Oranietį, kviesdami atvykti „atkurti laisvės” ir ginti protestantizmo. Vilhelmas su nedidele rinktine kariuomene 1688 m. rudenį išsikėlė Anglijoje ir žygiavo į Londoną beveik nesutikdamas pasipriešinimo. Karalius buvo suimtas ir uždarytas pilyje, stovinčioje prie jūros.

Tačiau Vilhelmas nenorėjo jo laikyti kalėjime, o juo labiau teisti. Buvo sumanyta leist Jokūbui II pabėgti į užsienį,  o paskui paskelbti, kad toks valdovo poelgis esąs tolygus savanoriškam sosto atsisakymui. Todėl pilis buvo saugojama tik iš sausumos pusės, o kelias į jūrą liko laisvas. Nuverstas karalius sėdo į atplaukusį prancūzų laivą ir išplaukė į Prancūziją.

„Teisių bilis

Parlamentas paskelbė, jog sostas laisvas ir pasiūlė jį Vilhelmui. Prieš karūnavimą šis turėjo patvirtinti „Teisių bilį“ (įstatymą), draudžiantį karaliui sustabdyti įstatymų galiojimą, įvesti mokesčius ir rinkti kariuomenę be parlamento sutikimo. Tokie draudimai buvo skelbiami ir anksčiau, tačiau dabar įsipareigojimas jų laikytis virto karaliaus įžengimo į sostą sąlyga. Vadinasi, buvo pripažįstama, kad monarchas gauna valdžią ne iš Dievo, o iš tautos, su kuria sudaro sutartį. Nuo šiol bet kokie kėslai atgaivinti Anglijoje absoliutizmą pasidarė negalimi. Parlamentas taip pat paskelbė „Religinio pakantumo aktą”, suteikiantį tikėjimo laisvę puritonams ir daugumai sektų. Katalikų teisės ir toliau buvo varžomos, Anglikonų bažnyčia liko valstybinė.

Anglijos revoliucijos reikšmė

Anglijos revoliucija, kaip ir 1688 m. perversmas, turėjo religinės kovos formą. Ji buvo didelis žingsnis į priekį žmonijos raidos kelyje. Ši revoliucija paspartino senos luominės santvarkos irimą ir naujos — demokratinės — atsiradimą. Tiesa, demokratija Anglijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. antroje pusėje, tačiau kaip tik XVII a. įvykiai davė jai pradžią.

Klausimai
1. Kodėl digeriai nepasiekė savo tikslo?
2. Kodėl Anglijoje buvo atkurta monarchija?
3. Kuo ikirevoliucinė Anglijos monarchija skyrėsi nuo monarchijos, įsigalėjusios po 1688 m. perversmo?
4. Kodėl Anglijos revoliucija buvo didelis žingsnis į priekį žmonijos raidos kelyje?

Įvykiai
1640 m. Revoliucijos pradžia
1642 – 1648 m. Pilietinis karas
1649 m. Karolio I nukirsdinimas
1649 – 1660 m. Anglijos respublika
1660 m. Monarchijos atkūrimas
1688 m. Valstybės perversmas

Anglijos raida XVII a.