12 Kov

46. Meno raida XIX a.

Dailė

XIX a. pr. dailėje įsivyravo klasicizmo stilius, jam būdinga laikytis antikos me­no principų, siekti tobulumo bei absoliutaus grožio. Įžymiausias šio stiliaus at­stovas Prancūzijoje buvo Žakas Luji Davidas. Jis aktyviai dalyvavo Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje, buvo revo­liucinio konvento narys, vėliau jo sekretorius ir netgi pirmininkas. Ja­kobinų diktatūros metu bičiuliavosi su jakobinų lyderiu M. Robespjeru. Atėjus į valdžią Napoleonui, tapo jo rūmų dailininku. Jo paveiksluose at­sispindėjo politinės to meto Prancū­zijos aktualijos. Po Marato nužudy­mo konvento užsakymu jis nutapė vieną žymiausių savo paveikslų „Ma­rato mirtis“. Šiame paveiksle Davi­das tiksliai atkūrė tragišką Marato mirtį, kai Šarlota Korde, įteikusi laiš­ką, mirtinai jį sužeidė. Imperijos lai­kotarpiu jis tapė paveikslus, kuriuose šlovino Napoleoną: nutapė Napoleo­no karūnaciją, Napoleoną San Berna­ro perėjoje. Grįžus į valdžią Burbonams, Davidas emigravo į Belgiją. Kitas žymus dailininkas, kuris sa­vo paveiksluose pavaizdavo istorines aktualijas, buvo ispanas Fransiskas Goja. Tapytojas ir grafikas F. Goja, tapęs Ispanijos karaliaus rūmų daili­ninku, gyveno ir kūrė Madride. Nuta­pė daug realistinių karališkosios šei­mos portretų. Gojos paveiksluose at­sispindėjo ispanų patriotizmas Napo­leono okupacijos metais. Paveiksluo­se „Gegužės 2-ios sukilimas“ ir „Su­kilėlių sušaudymas 1808 m. naktį iš gegužės 2 į 3 dieną“ įamžinta didvy­riška ispanų kova su okupantais. F. Goja prancūzų okupacijos metais da­lyvavo ginant savo gimtąjį Saragosos miestą. Norėdamas pavaizduoti karo nežmoniškumą sukūrė 85 grafikos darbus, pavadinęs juos „Karo baisumai“. Viename iš grafikos lakštų „Kokia drąsa!“ vaizduojama jauna mergaitė, stojusi į mūšį vietoje nukautų karių. Ispa­nijoje restauravus monarchiją, F. Goja pateko į karaliaus nemalonę ir persikė­lė į Prancūziją.

XIX a. pr. greta klasicizmo dailėje atsiranda romantizmas. Vienas žymiau­sių šio stiliaus atstovų buvo prancūzų dailininkas Eženas Delakrua. Dailininko paveiksluose, nutapytuose istorine tematika, atsispindėjo kovos už laisvę idea­lai. Paveiksle „Skerdynės Chiose“ pavaizdavo didvyrišką graikų kovą su tur­kais už nepriklausomybę. Audringus 1830 m. revoliucijos įvykius E. Delakrua pavaizdavo paveiksle „Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“. Jame pavaizduota moteris su trispalve rankose simbolizavo laisvę. Atsisukusi į sukilėlius, ji šau­kia juos eiti paskui save. Sukilėlių entuziazmas atskleidžiamas Paryžiaus ber­niuko su dviem pistoletais paveikslu. XIX a. vid. mene atsirado dar viena sro­vė — realizmas. Ryš­kiausi šios krypties at­stovai buvo prancūzai Giustavas Kurbė ir Honorė Domjė. G. Kurbė savo paveiks­luose pavaizdavo pa­prastų žmonių gyveni­mą, jų buitį, kasdie­nius vargus. Dailinin­kas aktyviai dalyvavo politiniuose to meto įvykiuose. G. Kurbė pritarė 1848 m. revo­liucijai, o 1871 m. ta­po Paryžiaus komunos tarybos nariu. Paryžiaus komunai pralaimėjus, buvo persekiojamas, todėl emig­ravo į Šveicariją. Garsiausi G. Kurbė paveikslai yra „Laidotuvės Ornane“, „Akmenskaldžiai“. Visus istorinius įvykius, kurie vyko Prancūzijoje nuo 1830 m. revoliucijos iki Paryžiaus komunos, savo kūryboje įamžino O. Domjė. Dai­lininko kūryboje vyrauja paprasti siužetai, kasdieniški miesto gyvenimo vaiz­dai, politinio gyvenimo realijos. Šlovę dailininkui atnešė litografija „Gargan­tiua“, kurioje buvo kritiškai pavaizduotas Luji Pilypas. Už šią karikatūrą O. Domjė buvo nubaustas šešis mėnesius kalėti. Kitose karikatūrose, kaip „Nu­leiskite uždangą, komedija baigta!“, „Šalin rankas nuo spaudos!“, „Šį galima išleisti į laisvę“, O. Domjė satyriškai šaipėsi iš valdžios vykdomos politikos. Antroje gyvenimo pusėje O. Domjė kūrė buitinio siužeto paveikslus, kuriuose perteikė vargingų mies­tiečių gyvenimą. Mirė dailininkas skurde, vi­siškai apakęs ir visų už­mirštas. 1874 m. įvykusioje dailės parodoje savo pa­veikslus eksponavo Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Edgaras De­ga, Kamilis Pisaro ir kt. Meno kritikas, norėda­mas pajuokti spalvingą K. Monė paveikslą „Įspūdis. Saulės patekė­jimas“, dailininką pava­dino impresionistu. Vė­liau šis terminas prigijo visiems dailininkams, kurie savo kūryboje stengėsi perteikti aplinkos įspūdį (pranc. „impression“). Dailininkai savo paveiksluose siekė perteikti betarpišką įspūdį, kurį sukeldavo jiems matyti daiktai ir reiški­niai. Jie tapė saulės šviesą, blyksinčią ant vandens, ant medžių lapų, žmonių figūrų. K. Monė, norėdamas perteikti natūralų gamtos grožį, paveikslus tapė gamtoje. Impresionistams didelę įtaką padarė fotografijos atsiradimas ir spal­voti japonų medžio raižiniai. Prie im­presionistų prisijungė ir Eduaras Ma­nė, kuris šokiravo to meto visuomenę tokiais savo paveikslais, kaip „Pusry­čiai ant žolės“ ir „Olimpija“. Šiuose paveiksluose E. Manė išdrįso pavaiz­duoti nuogas paryžietes. Daugumai vi­suomenės toks vaizdavimo būdas buvo labai neįprastas. XIX a. pab. naujai impresionistų tradicijas pratęsė nauja dailininkų kar­ta, kuri vadinama postimpresionistais. Ryškiausi šios meno krypties atstovai yra Polis Sezanas, Vinsentas van Go­gas, Polis Gogenas ir Anri de Tulūzas-Lotrekas. Šie dailininkai skverbėsi į vi­dinius žmogaus išgyvenimus, stengėsi glaustai ir aiškiai iuos perteikti. Visu keturių dailininkų gyvenimo ir kūrybos kelias yra be galo savitas. Būdami gyvi nesusilaukė pripažinimo, gyveno skurdžiai ir visuomenės nesuprasti. V. van Gogui per visą gyvenimą pavyko parduoti tik vieną savo paveikslą. P. Gogenas paskutines savo gyvenimo dienas praleido visų užmirštas Taičio, o vė­liau Markizų salose. Polio Sezano paveikslų niekas nepirko. Vieni meno vertin­tojai apie P. Sezano paveikslus sakė, kad „tai šlykštynių muziejus“, kiti – kad tai „ateities menas“. A. de Tulūzas-Lotrekas tapė kavinių šokėjas, barų lanky­tojus, žymių žmonių portretus. Šiandien be šių dailininkų kūrybos neįsivaiz­duojama dailės istorija.

Muzika

Žymiausias XIX a. pr. kompozitorius buvo Liud­vikas van Bethovenas. Visus stulbino L. van Bet­hoveno, pianisto, talentas, tačiau silpstant klau­sai, jis darėsi vis didesnis atsiskyrėlis. Sulaukęs penkiasdešimties metų, L. van Bethovenas visiš­kai apkurto. Todėl viešai jis nebekoncertavo ir dar labiau atsiribojo nuo visuomenės. Tačiau ne­žiūrint negalios L. van Bethovenas kūrė taip pat gausiai kaip ir anksčiau. Paskutiniųjų jo gyveni­mo metų kūriniai laikomi didžiausiais šedevrais. Ypač garsios yra penktoji ir devintoji simfonijos. Pastarosios paskutiniąją dalį užbaigia chorinė muzika, sukurta pagal F. Šilerio „Odės džiaugs­mui“ žodžius. „Visi žmonės bus broliai“ – tokia pagrindinė šio kūrinio mintis. XIX a. pirmoje pusėje muzikoje išryškėjo ro­mantizmo kryptis. Muzikinio gyvenimo centras iš Vienos persikėlė į Paryžių. Prancūzų romantinės muzikos atstovas Hektoras Berliozas sukūrė garsias simfonijas pagal Dž. Bairono poemas „Manfredą“ ir „Čaild Haroldą“. Vengrų atlikėjas ir kompozitorius Ferencas Listas, kaip ir daugelis romantikų, savo kūrinius taip pat kūrė pagal žymių rašytojų veikalus. F. Listas buvo vienas iš Budapešto mu­zikos akademijos steigėjų bei pirmasis jos prezi­dentas. Paryžiuje gyveno ir dirbo lenkų kompozi­torius ir pianistas Friderikas Šopenas. Dauguma jo kūrinių sukurta fortepijonui, juose jaučiamas tėvynės ilgesys. XIX a. antroje pusėje Džiuzepės Verdžio dėka vėl suklestėjo italų opera. Dalis kompozitoriaus operų buvo susiję su politiniais ir istoriniais to meto įvykiais. 1869 m. buvo baigta kasti Sueco kanalą, jo atidarymo proga Dž. Verdžiui buvo užsakyta parašyti operą. Kurdamas „Aidos“ operą apie senovės Egiptą Dž. Verdis kon­sultavosi su žymiausiu Prancūzų egiptologu. Tačiau iki kanalo atidary­mo operos Dž. Verdis nespėjo pabaig­ti. Premjera buvo numatyta 1870 m., Kairo operos teatro atidarymo proga, tačiau laiku įvykti negalėjo dėl Pran­cūzijos ir Prūsijos karo, nes operos dekoracijos liko vokiečių armijos ap­suptame Paryžiuje. Italijos patriotų, kovojusių dėl savo krašto suvieniji­mo ir nepriklausomybės, mėgstamiau­sia daina buvo iš Dž. Verdžio operos „Nabukas“. Maištinga operos daina „Skrisk, svajone, sparnuotoji mano“ italų buvo dainuojama kaip protestas prieš kitataučių valdymą. Populiariausia visų laikų opera ga­lima laikyti prancūzų kompozitoriaus Žoržo Bize „Karmen“. Nors Ž. Bize sukūrė ir daugiau operų, tačiau labiau­siai jį išgarsino „Karmen“. Kitas žymus XIX a. kompozitorius buvo Richardas Vagneris, pasaulinėje scenoje įtvirtinęs vokiečių operą. Jis sukūrė garsųjį keturių operų ciklą „Nibelungo žiedas“, kurio siužeto pa­grindą sudarė senovės vokiečių epas. R. Vagnerio kūrybą rėmė Bavarijos karalius Liudvikas II. Jis taip pat skyrė pinigų, kad Bairoito mieste būtų pasta­tytas operos teatras R. Vagnerio operoms atlikti. Ir šiandien yra rengia­mi garsūs R. Vagnerio operų festivaliai. XIX a. pab. romantizmą muzikoje keitė kitos meno srovės. Viena iš ryškes­nių meno srovių, atsiradusi dailėje, o vėliau ir muzikoje, buvo impresionizmas. Žymiausias impresionistinės muzikos kūrėjas yra Klodas Debiusi. Jo muziko­je, kaip impresionistų dailininkų drobėse, buvo siekiama perteikti įspūdį, nuo­taiką. Impresionistams buvo svetimas romantizmo tragizmas, heroizmas, jaus­mingumas. Jų kūrybos temos: nuotaikos akimirka, gamtos vaizdas, paros lai­kas, buities detalės.

Literatūra

XIX a. pr. literatūroje, kaip ir visame mene, įsigalėjo romantizmas. Šio judėji­mo atstovai kūryboje ypač daug dėmesio skyrė emocijoms, intuicijai, fantazijai. Nepatenkinti esama realybe romantikai sa­vo žvilgsnį kreipė į praeitį. Jie aukštino indivi­dą, laisvą nuo sustabarėjusių visuomenės nor­mų. Romantikų herojai vieniši, linkę aukotis, aplinkinių nesuprasti. Daugelio romantikų kū­ryboje atsispindėjo tautų išsivadavimo iš prie­spaudos idėjos. Ypač tai ryšku anglų poeto sero Džordžo Gordono Bairono kūryboje. Aktyvi Bairono visuomeninė pozicija išryškėjo jo kal­bose parlamente, kai jis buvo prieš mirties bausmės įvedimą mašinų laužytojams – ludi­tams. Gyvendamas Italijoje, Baironas pinigais ir ginklais rėmė slaptas draugijas, kovojusias dėl šalies suvienijimo ir nepriklausomybės. XIX a. pr. graikams pradėjus kovą prieš turkus dėl nepriklausomybės, Baironas išvyko į Graikiją kovoti su turkais. Ten poetas susirgo ir mirė. Vokietijoje XVIII a. pab.-XIX a. pr. kūrė Johanas Volfgangas Gėtė. Rašyto­jas priklausė „Audros ir veržimosi“ sąjūdžiui, kurio nariai atmetė klasicistines kūrybos taisykles ir pasisakė už nevaržomos asmenybės kūrybos laisvę. Sąjū­džio atstovai idealizavo ryšį su gamta, daug dėmesio skyrė tautosakai. Gėtė, gyvendamas Veimare, užėmė aukštus valstybinius postus. 1792-1793 m. daly­vavo vokiečių kunigaikščių koalicijos karo žygyje prieš Prancūziją. Pasaulinę šlovę J. V. Gėtei atnešė romanas „Jaunojo Verterio kančios“. Svarbiausias J. Gėtės kūrinys – eiliuota tragedija „Faustas“, kurią su pertrūkiais rašė 60 metų. Žymiausias prancūzų romantizmo atstovas buvo Viktoras Hugo. Jis aktyviai dalyvavo politiniame Prancūzijos gyvenime. Už kritinį veikalą prieš Napoleoną III buvo ištremtas iš Prancūzijos. Vėliau buvo išrinktas Nacionalinio susirinki­mo deputatu. Daugelyje V. Hugo romanų atsispindėjo istoriniai įvykiai. Roma­ne „Devyniasdešimt tretieji“ rašytojas pavaizdavo Prancūziją revoliucijos me­tais. Rašytoją ypač išgarsino tokie romanai, kaip „Paryžiaus katedra“, „Varg­dieniai“, „Žmogus, kuris juokiasi“. Romantizmo kryptį XIX a. vid. pakeitė realizmas. Tikras savo epochos met­raštininkas buvo prancūzų realistinio romano autorius Honorė de Balzakas. Jis parašė 96 romanų seriją, pavadintą „Žmogiškoji komedija“. Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Per parąjis dirbdavo po 14-16 valandų, daug kartų taisy­damas jau parašytus kūrinius. Tačiau sunkus darbas anksti palaužė rašytojo sveikatą. Balzakas savo romanuose kritiškai pavaizdavo XIX a. pirmos pusės Prancūzijos visuomenę. Daugelyje rašytojo romanų aprašyta, kokias pasekmes žmogaus gyvenimui sukelia beatodairiškas turto ir garbės troškimas. XIX a. Rusijos rašytojas Levas Tolstojus savo žymiausiame romane „Karas ir taika“ pavaizdavo 1812 m. didvyrišką rusų tautos pasipriešinimą prancū­zams. Rašytojas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rašė publicistinius straipsnius, organizavo pagalbą badaujantiems valstiečiams. L. Tolstojus sukū re visuomenės pakeitimo programą, kurios svar­biausias principas buvo nesipriešinti blogiui smurtu. Kitas žymus to meto rusų rašytojas buvo Fiodoras Dostojevskis. Savo protėvius rašytojas kildino iš Lietuvos. Už aktyvią visuomeninę veik­lą F. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, bet prieš egzekuciją mirties bausmė buvo pakeista katorga. Žymiausiuose savo romanuose „Nusikal­timas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“ rašyto­jas bandė pažvelgti į tamsiausias žmogaus sielos gelmes. XIX a. JAV kūrė žymus novelistas ir poetas Edgaras Alanas Po. Rašytojas išgarsėjo savo de­tektyvinio turinio novelėmis, kuriose paslapties atskleidimas buvo derinamas su išsamia aplinkos ir veikėjų psichologijos analize. Ypač vaizdžiai XIX a. gyvenimą JAV savo apsakymuose pavaiz­davo O. Henris. Pagrindiniai trumpų apsakymų personažai yra fermeriai, kaubojai, klerkai, t.y. tie, kuriuos paprastai vadina „mažaisiais žmonė­mis“. JAV rašytojo Džeko Londono gyvenimas buvo toks pat permainingas, gausus nuotykių, kaip ir jo apsakymų ar romanų herojų. Dž. Lon­donas buvo jūreivis, aukso ieškotojas, bedarbis, žurnalistas. Jo kūrinių personažai drąsūs, nebi­jantys kovoti su atšiauria gamta, ištikimi drau­gystei. Dž. Londonas autobiografiniame romane „Martinas Idenas“ atskleidė tragišką talentingo rašytojo likimą.

Klausimai

  1. Kokie istorijos įvykiai atsispindėjo Ž. L. Davido, F. Gojos, E. Delakrua, O. Domjė paveiksluose?
  2. Kuo impresionistų paveikslai skyrėsi nuo XIX a. pirmoje pusėje tapiusių dailininkų paveikslų?
  3. Surašykite į sąsiuvinį XIX a. kompozitorių pavardes ir jų kūrinių pavadinimus, kuriuos sužinojote perskaitę paragrafą bei iš kitų šaltinių.
  4. Kokios pagrindinės idėjos atsispindėjo rašytojų romantikų kūryboje?
  5. Kuo rašytojų realistų kūryba skyrėsi nuo romantikų kūrybos?
  6. Surašykite dailininkų, kompozitorių, rašytojų, aktyviai dalyvavusių politiniame to meto gyvenime, pavardes.
  7. Sudarykite ir užpildykite lentelę, kurioje atsispindėtų XIX a. meno stiliai, kūrėjai ir jų kūriniai.