12 Kov

42. Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybę

  • Kita

1917 m. gruodžio 11 d. aktas

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašo aktą – Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kuria Lietuvą su sostine Vilniumi paskelbia nepriklausoma valstybe. Kartu paskelbiama, kad visi buvę valstybiniai ryšiai su kitomis tautomis nutraukiami, Lietuvos valstybė amžinais, tvirtais sąjunginiais ryšiais susiejama su Vokietija. Reikšmė:

  • Lietuva nutraukė santykius su Rusija ir Lenkija.
  • Šį aktą (deklaraciją) Vokietija panaudojo Bresto (Brest Litovsko) taikos derybose, norėdama įrodyti Lietuvos apsisprendimą.
  • Vokietija nepripažino Lietuvos nepriklausomybes, neleido kurti civilinės valdžios, be to, po akto paskelbimo smuko Lietuvos Tarybos autoritetas. Sausio 26 d. keturi Tarybos nariai (S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis, M. Biržiška) pasitraukė iš Tarybos.

1918 m. vasario 16 d. Aktas

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. pasirašo Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriuo paskelbia Lietuvą nepriklausoma, demokratiniais pagrindais tvarkoma valstybe. Taip pat paskelbia nutraukianti visus valstybinius ryšius su kitomis tautomis. Nurodo, kad Lietuvos valstybės pamatus dės gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Reikšmė:

  • Šis Aktas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžia.
  • Kraštas buvo apgintas nuo aneksinių Lenkijos kėslų.
  • Vokietija priversta pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nors ir 1917 m. gruodžio 11d. akto pagrindu.

Aktų dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo panašumai ir skirtumai

Aktų dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo panašumai ir skirtumai

Lietuvių veikla Rusijoje, Europoje ir Amerikoje

Svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžio tikslas buvo nepriklauso­mos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilęs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteli­gentijos diskusijų objektu. Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linkę atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvena­mose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkrei­piant dėmesį ir į Mažąją Lietuvą. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietu­vos Didžiąją Kunigaikštystę, sudariusią sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia (be Rusijos ir Lenkijos) vals­tybė – Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys. Pasitraukę į Rusijos gilumą, Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose mies­tuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri bu­vo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausimą. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Mažąją Lietuvą su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plačią politinę bei kultūrinę autonomi­ją. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktoje deklaracijoje (1914 m. rugpjūčio mėn.) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė sąlygos legaliai pabėgė­lių politinei veiklai. Tų pačių metų kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lie­tuvių tautos taryba, kurią sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą Petrograde (1917 m. gegužės 27 d.). Didesnioji seimo daugu­ma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrimą, likusieji pasiūlė siekti au­tonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmęs nutarimo. Nepriklausomybės siekiančiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo už­sienio lietuvių parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. su­rengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžtą atkurti Lietuvos valsty­bę. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuo­tos Lietuvos atstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės. Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas net paskyrė specialią dieną rinkliavai. Komiteto nariai iš popiežiaus Benedikto XV išsirūpino tokią pat dieną rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Vilniaus konferencija

Dar 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Len­kijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba įjos dalį. 1917 m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas ak­tyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneigdami lenkų argumen­tus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietu­vius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo sąlygas. Svarbiausias lietuvių reika­lavimas buvo sušaukti lietuvių konferenciją. Vokietijos vyriausybei leidus, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Vil­niaus konferencija. Daugiau kaip du šimtai lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausi­mo. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos sava­rankiškumo ir nepriklausomybės, kuria kaimynine valstybe remtis. Visi kal­bėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. O Vokietijos okupacinė politika gąsdino daugelį lietuvių inteligentų. Tačiau di­delio pasirinkimo nebuvo. Vasarą lietuvių inteligentija tikėjosi daugiau lai­mėti iš vokiečių. Tikėta ir nepalankia vokiečiams karo baigtimi. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą, demokratiniais principais tvarkomą Lietuvos valstybę, turinčią etnografines sienas. Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarimu turėjo priimti valstybės konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plė­totei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nusta­tytinus santykius. Konferencijos delega­tai išsirinko Vykdomąjį organą – Lietuvos Tary­bą iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferenci­jos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrink­tas Antanas Smetona.

Lietuvos Tarybos veikla

Vokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžių „nepriklausomybė“ ar „Lietuvos valstybė“. Okupacinė valdžia Lietuvos Tarybą norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečių valdžios organu. Lietuvos Taryba siekė padidinti savo įgaliojimus. 1917 m. rudenį jai pavyko susisiekti su lietuvių tautos dalies, pasitraukusios į Rusiją ir gyvenančios Vakarų valstybėse, atstovais ir gauti jų palaikymą. Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios sąlygos. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdžią atėjo bolševikai, kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jose Vokietijai rūpėjo okupuo­tų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokumentą, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius. Taip Vokietija būtų išlaikiusi Lietuvą savo valdžioje. 1917 m. gruodžio 11d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomy­bės deklaraciją, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos vals­tybė, pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažadą Vokietijai, kilo lietuvių visuomenės nepasitenkinimas. Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atga­vimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajame seime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. Keturi Tarybos nariai – socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavi­čius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pab. Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo palai­kyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino laukti palankių aplinkybių ir oku­pantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietu­vos nepriklausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba pa­skelbtų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas

Lietuvos Taryba ieškojo būdų susigrąžinti iš Ta­rybos pasitraukusius atstovus, kad Nepriklauso­mybę paskelbtų visa Lietuvos Taryba. Pasitraukę iš Tarybos nariai, prieš skelbiant Nepriklauso­mybės Aktą, pareikalavo perrinkti Tarybos pir­mininką A. Smetoną, kaip pataikavusį vokie­čiams ir praradusį Tarybos pasitikėjimą. A. Sme­tona pats sutiko, kad skelbiant Lietuvos Nepri­klausomybės Aktą Tarybai pirmininkautų tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius. 1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26) ir pasirašė naują nuta­rimą – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jame buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma ir „demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“. Valstybės santykius su kitomis valstybėmis nu-statysiantis demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Nepriklausomy­bės Aktas išreiškė visų lietuvių tautos partijų ir srovių sutarimą dėl svarbiausio dalyko – kurti ir gyventi nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos valstybėje, laisvoje nuo bet kokių išankstinių įsipareigojimų kitoms valstybėms.

Politinė situacija ir jos kitimas po Nepriklausomybės paskelbimo

Vokiečių valdžia neleido skelbti Nepriklausomybės akto. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija atsisako pripažinti Lietuvos valstybę pagal vasario 16-osios aktą ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio 11d. deklaracijos. Kovo mėn. 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo aktą, koks jis buvo paskelbtas vasa­rio 16d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svars­tomi gruodžio 11 d. akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė Lietuvos pripažinimo aktą. Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo. Vidaus padėtis dar labiau pablogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ar Saksonija. 1918 m. liepos pr. Lietuvos Taryba pasiva­dino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu. Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybę, Taryba nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą būti būsimosios Lietu­vos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urachą Lietu­vos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimą pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes ti­kėjosi Lietuvą sujungti su Prūsiją.

Pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymas ir veikla

Keturis mėnesius Lietuvos Valstybės Taryba kovojo su vokiečių okupacine val­džia dėl savarankiškos vyriausybės sudarymo. Tik tada, kai Vokietijos pralai­mėjimas pasidarė akivaizdus, Vokietijos kancleris spalio 5 d. pranešė, kad Vo­kietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą lietuviams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdžią. 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietu­viams spręsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Kitą dieną Lietuvos laikino­sios atstovybės patalpose buvo apsvarstyta Lietuvos ministro pirmininko kan­didatūra. Juo numatyta skirti Augustiną Voldemarą. Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnįjį nutarimą kviesti Urachą užimti Lietuvos sosto. 1918 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Voldema­rui sudaryti Lietuvos vyriausybę. Ministrų kabinetas siekė išlaikyti tvarką vals­tybėje ir apsaugoti jos sienas. Buvo numatyta susitvarkyti valstybės viduje, suorganizuoti valstybės valdymą, teismą, švietimą. Tuo metu dar nebuvo nusta­tytos valstybės sienos, būsimą Lietuvos valstybės teritoriją valdė okupacinė vokiečių valdžia. Vyriausybė pradėjo kurti ministerijas, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragindama organizuoti vietos valdžios organus. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo burti savo kariuomenę valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pa­sitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybės Nepriklausomybės deklaracija

Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atsta­tymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo vokiečių vals­tybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžiną, tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.

Klausimai

    1. Kodėl 1917 m. susidarė palankios tarptautinės aplinkybės siekti Lietuvos valstybingumo ?
    2. Kokiomis sąlygomis Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. kovo 23d.?
    3. Kodėl Lietuvos Taryba kvietėsi Viurtenbergo kunigaikštį Urachą būti Lietuvos karaliumi?
    4. Kokie buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės uždaviniai?