18 Vas

29. Lietuva vokiečių okupacijos metais

Vokietija okupuoja Lietuvą. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomybę

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas. Nuo pirmųjų akimirkų kovos užvirė ir Lietuvos teritorijoje. Vokiečiai Raudonąją armiją iš Lietuvos išstūmė per 6 dienas. Mūšiuose žuvo 3 362 Vermachto kareiviai ir karininkai

Karas išgelbėjo Lietuvos gyventojus nuo sovietinio teroro. Pogrindyje veikusios ir su Lietuvių aktyvistų frontu (LAF) ryšius palaikiusios organizacijos ir savarankiškai veikiančios sukilėlių grupės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas – keršyti sovietams ir atkurti nepriklausomybę. Partizanai su baltais raiščiais ant kairės rankos saugojo tiltus ir kitus svarbius objektus, apšaudė ir kitaip trukdė besitraukiantiems raudonarmiečiams, suiminėjo buvusios valdžios pareigūnus ar jiems prijautusius žmones, talkino puolantiems vokiečiams. Vilniuje sukilėliams pavyko išvaduoti vagonuose uždarytus ir sovietų nespėtus į Rusiją išvežti politinius kalinius. Prie Pušaloto sukilėliai išardė geležinkelio bėgius, kad sovietų aktyvistai negalėtų pasprukti, ir šaudydami neleido enkavedistams jų suremontuoti. Didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono stotis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23-iosios vakare mieste šeimininkavo partizanai. Vokiečiai į trispalvėmis pasipuošusį Kauną įžengė tik birželio 24 d. popietę. Sukilime visoje Lietuvoje dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 700 sukilėlių. Sovietai traukdamiesi nužudė apie 1 100 asmenų (Rainiuose, Pravieniškėse ir kitur), o dalį dar prieš karą suimtų žmonių išvežė į Rusiją.

Lietuviai Laisvės alėjoje bendrauja su Vermachto kariaisJau birželio 23 d. per užimtą Kauno radijo stotį aktyvistai paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Jos vadovu tapo J. Ambrazevičius. Svarbiausias Laikinosios Vyriausybės uždavinys buvo pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tai įgyvendinti tuo metu buvo įmanoma tik bendradarbiaujant su vokiečiais. Bet pergalių euforijos apimti naciai tikėjosi užimtas teritorijas valdyti patys, be vietos gyventojų paramos. Vokiečiai atmetė galimybę pripažinti net jiems palankios Lietuvos valstybės, kuri karo sąlygomis tegalėjo būti marionetinė, egzistavimo galimybę. Jie draudė valstybės simbolių ar valstybės pavadinimo naudojimą ir nuolat grasino laikinosios vyriausybės nariams. LAF’o vadas Škirpa Berlyne buvo laikomas namų arešto sąlygomis – jam buvo uždrausta grįžti į Kauną. Nacių okupacijos metais net per tautines šventes buvo draudžiama kelti trispalvę, per radiją neleidžiama transliuoti himno.

Karys ir diplomatas pulkininkas K. ŠkirpaLAF’o sukilimas pasitarnavo vokiečiams, bet Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai. Todėl pačioje karo pradžioje Lietuvą užėmusios kariuomenės vadovai gavo savo vyresnybės nurodymus nebendradarbiauti su jokiomis pačių lietuvių sukurtomis valdžios institucijomis. Jau birželio 28 d. vokiečiai įsakė nuginkluoti ir paleisti lietuvių ginkluotus dalinius. Rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą. Vokiečiai nepripažino jokio lietuvių politinio savarankiškumo, uždraudė LAF’ą, jo turtą konfiskavo, o LAF’o įgaliotinį L. Prapuolenį išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Kiek vėliau buvo uždrausta ir karo metais susikūrusi Lietuvių nacionalistų partija, tikėjusi bendradarbiavimo su naciais galimybėmis.

Pirmosiomis karo dienomis pradėtos suvedinėti sąskaitos. Be teismo buvo žudomi arba perduodami vokiečiams daugiau ar mažiau bendradarbiavę su komunistais, o kartais ir niekuo nenusikaltę žmonės. Tomis dienomis žuvo šimtai niekuo dėtų lietuvių, bet labiausiai nukentėjo Lietuvos žydai, kurie buvo puolami ir žudomi vien dėl savo tautybės. Jau pirmomis karo savaitėmis jų žuvo tūkstančiai. Sukilimo vadovai ar Laikinoji Vyriausybė nenurodinėjo vykdyti savavališkų susidorojimų, žudyti beginklių žmonių, bet jie realiai neturėjo galimybės kontroliuoti pavienių sukilėlių dalinių, o kai kurie ginkluotų žmonių būriai iš viso nenorėjo būti kontroliuojami ir veikė savo nuožiūra, kartais vadovaudamiesi vokiečių specialiųjų tarnybų bendradarbių „patarimais“ žudyti žydus.

Nacių okupacinis režimas

Lietuva, Latvija, Estija ir Baltarusija buvo įtrauktos į Ostlando Reicho komisariatą. Lietuva tapo generaline sritimi. Prie generalinio komisaro veikė Tarėjų institucija. Jos nariais buvo skiriami lietuviai. Tarėjai, kontroliuojami vokiečių, administravo įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalus, švietimą, susisiekimą, finansus, žemės ūkį ir t. t. Dauguma tarėjų stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir lietuvių interesų. Tai ne visuomet pavykdavo, tarėjams tekdavo atsistatydinti ar net rimtai nukentėti. 1943 m. keturi tarėjai buvo suimti ir išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur du iš jų – Stasys Puodžius ir Pranas Germantas – žuvo. Vietos valdžios pareigūnai provincijoje dažniausiai buvo lietuviai. Greta civilinės administracijos veikė vokiečių SD (saugumo tarnyba), gestapas ir kitos įstaigos, užtikrinančios Vokietijos interesų apsaugą. Pavyzdžiui, visi su žydais (tiksliau, su jų sunaikinimu) susiję reikalai buvo išimtinai nacių rankose. Naciai piktai reaguodavo į bet kokius bandymus palengvinti žydų likimą.

Į pačius lietuvius okupantai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą. Slaptuose vokiečių dokumentuose buvo aiškinama, kad lietuviai „dėl žydiško kraujo priemaišų“ turi ryškių „Azijos rasės“ bruožų. Nacių rasių „specialistai“ net „nustatė“, kad, rasiniu požiūriu, lietuviai yra artimesni (suprask, blogesnės rasės) baltarusiams nei latviams. Dar karo metais pradėta Lietuvos kolonizacija. Iškėlus iš ūkių šeimininkus, juose buvo įkurdinta apie 6 tūkst. vokiečių kolonistų šeimų. Iki 1943 m. pabaigos į miestus atsikėlė apie 10 tūkst. vokiečių. Okupacijos pabaigoje vokiečių skaičius Lietuvoje išaugo iki 35 tūkstančių. Kolonistai Lietuvoje gyveno daug geresnėmis sąlygomis nei lietuviai: gaudavo didesnes maisto normas, pašalpas ir t.t.

Pirčiupiu „Motina ", paminklas nacių sudeginto kaimo gyventojų kančiai atminti (skulptorius G. Jokūbonis)Naciai savo tikslus įgyvendino be jokių skrupulų plačiai naudodami terorą. Pavyzdžiui, specialiai išleistais potvarkiais uždrausta klausyti užsienio radijo stočių, o už išgirstos informacijos paskleidimą kaltieji asmenys buvo siunčiami į darbo stovyklas arba šaudomi. Buvo represuojami padedantieji žydams ar veikiantys pogrindyje inteligentai, protestuojantieji prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantieji nacių politiką Lietuvoje. Ūkininkus, neatidavusius pyliavų, vokiečiai siųsdavo į koncentracijos stovyklas. 1942 m. Vilniaus apygardos komisaro nurodymu už „prievolių nevykdymą“ sušaudyta 40 valstiečių. Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų, dažniausiai prievarta, okupantai išvežė darbams į Vokietiją. Į įvairias koncentracijos stovyklas pateko apie 30 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų per 6 000 ten žuvo – daugiausiai Flosenbiurge (2 480) ir Štuthofe (1110).

Bausdami už sovietinių partizanų veiklą, naciai šaudė įkaitus. Pačioje karo pradžioje buvo sudegintas Ablingos kaimas, o 42 jo gyventojai, tarp jų ir vaikai, sušaudyti. 1942 m. keršijant už Švenčionių apylinkėse sovietų partizanų nušautus du zonderfiurerius ir vieną karininką sušaudyti niekuo dėti 400 vietos gyventojų. 1944 m. naciai sudegino Pirčiupiu kaimą su visais 119 gyventojų – net kūdikius ir senukus. Okupacijos metais žuvo apie 200 tūkst. žydų, apie 15 tūkst. lietuvių, apie 1000 čigonų, 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos piliečių. Lietuvoje dėl nepakeliamų laikymo sąlygų žuvo nemažiau kaip 170 tūkst. į vokiečių nelaisvę patekusių raudonosios armijos karių.

Rezistencija

Pirmosiomis karo dienomis lietuviai rėmė vokiečius, išvijusius komunistų okupantus. Bet, naciams atsisakius pripažinti nors ir ribotą Lietuvos savarankiškumą, įjuos pradėta žiūrėti kaip į priešus. Susikūrė antivokiškos pogrindinės organizacijos. Pogrindis stengėsi sulaikyti lietuvius aktyviai nebendradarbiauti su okupantais, neleisti įvelti Lietuvos gyventojų į karą, išvežti darbams į Vokietiją. Buvo siekiama išsaugoti tautą ateičiai, kai po karo, kaip buvo tikima, bus atkurta nepriklausomybė. Tam tarnavo ir pogrindžio spauda. Ji demaskavo kolaborantus, informavo apie nacių veiksmus, jų politiką ir aiškino jos tikslus. Karo metais buvo leidžiama keliolika pogrindinių laikraščių, kurių didžiausi, pavyzdžiui, „Į Laisvę“, net 5-6 tūkst. tiražu. Viena pogrindinė organizacija – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – 1944 m. slapta transliavo net radijo laidas. Prieš nacius veikė kelios lietuvių organizacijos, tarp jų ir karinė LLA (Lietuvos laisvės armija). Ginkluotame pasipriešinime lietuvių organizacijos nedalyvavo. Jos žiūrėjo į nacius kaip į jėgą, priešišką Lietuvai, bet kovojančią su didžiausiu lietuvių priešu – komunistine Sovietų Sąjunga. Pasyvus priešinimasis, daugumos tautiškai nusiteikusių politikų požiūriu, buvo vienintelis galimas, nes bijota išprovokuoti nacių terorą ir paspartinti komunistų grįžimą. Dauguma lietuvių, išskyrus kelis tūkstančius vyrą kurie savo ar ne savo valia prisidėjo prie vokiečių ar net pateko į frontą, nacių nerėmė.

Rytinėje Lietuvos dalyje nuo 1943 m. veikė lenkų partizanų būriai, vadinami Armija krajova. Vienas svarbiausių AK kovos tikslų buvo Lenkijos valstybės atkūrimas su 1939 m. sienomis, t y. ir su Vilniaus kraštu. „Akovcai“ kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš rusų partizanus, ir prieš lietuvių administraciją. Net iš getų pabėgę žydai jų privengė. AK partizanai terorizavo, net žudė ir niekuo nekaltus civilius lietuvius Vilniaus krašte. Iš viso jie nužudė per 200 lietuvių. Ir iš lietuvių policijos pusės būta teroro veiksmų prieš lenkus.

Jau nuo 1941 m. Lietuvoje veikė sovietų partizanų būriai, kurie ypač suaktyvėjo 1943-1944 m. Šių būrių pagrindą sudarė lėktuvais permesti ar iš Baltarusijos atkeliavę kovotojai, tarp jų ir lietuviai. Lietuvoje komunistinių partizanų būrius papildydavo nuo mirties iš getų pasprukę žydai. Partizanai savivaliavo rinkdami maistą, drabužius, taip pat žudė lietuvius, dirbusius vokiečių įstaigose ar savivaldos institucijose. Todėl vietos gyventojai į juos žiūrėjo priešiškai. Ūkininkai pastebėtus partizanus įskųsdavo vokiečiams ar net patys priešindavosi ginklu. Lietuviai kentėdavo ir nuo vokiečių baudžiamųjų būrių, keršijančių už partizanų išpuolius.

Lietuviai sovietų ir nacių kariuomenėse

1940 m., po okupacijos, Lietuvos kariuomenė buvo pertvarkyta į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, kuriame 1941 m. birželio mėn. buvo apie 8 tūkst. lietuvių. Karo pradžioje didžioji lietuvių karių dalis (apie 5 500 karių) pasidavė vokiečiams. Tik apie 2 tūkst. vyrų prievarta ar savo noru pasitraukė į Rusiją. Iš karių, patekusių į nelaisvę, ir savanorių vokiečiai suformavo karinius junginius – 25 Lietuvos savisaugos batalionus (batalionų pavadinimai ir numeriai karo metu keitėsi). Dažnas savanoris pradžioje net neįtarė, kokį likimą pasirinko. Savanoriams buvo žadama gera alga ir aprūpinimas, kad tarnaut reikės tik 6 mėnesius. Įstoję į tarnybą pasitraukti beveik neturėjo galimybių. Batalionuose tarnavusių vyrų likimai išsiskyrė: vieni batalionai dalyvavo šaudant žydus Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, saugojo koncentracijos stovyklų kalinius, belaisvius, kiti buvo išsiųsti į Rytų frontą kur apie 300-400 vyrų žuvo, dar kiti saugojo tiltus, sandėlius ir kitus objektus Lietuvoje. Iš viso vokiečiams pavaldžiose dalyse (batalionuose ir Vermachte) tarnavo apie 20 tūkst. lietuvių.

1943 m., susikomplikavus padėčiai fronte, Ostlando generalinis komisaras H. Ložė kreipėsi į latvius, estus ir lietuvius, ragindamas stoti į Wąffen-SS – svetimšalių savanorių legionus. Estai ir latviai stojo į formuojamas karines dalis. Keli tūkstančiai jų beprasmiškai žuvo Rytų fronte. Lietuvoje pogrindis paragino boikotuoti šį nacių sumanymą. Okupantai griebėsi keršto. Jie uždarė aukštąsias mokyklas, 46 inteligentus išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo.

Nacių propagandinis plakatas. 1942 m.Sumanymas sukurti SS legioną žlugo. Tačiau lietuviai buvo linkę tam tikromis sąlygomis stoti į kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją. 1944 m. pradžioje buvo susitarta, kad generolas P. Plechavičius iš savanorių sukurs karines pajėgas – Vietinę rinktinę. Pagal susitarimą Plechavičiaus kariai, aprūpinti vokiečių, bet vadovaujami lietuvių karininkų, turėjo kovoti Lietuvos teritorijoje prieš sovietų ir lenkų partizanus, o priartėjus frontui ginti Lietuvos sienas. Vokiečiai žadėjo nutraukti prievartinį vežimą darbams į Vokietiją. Į Plechavičiaus kvietimą stoti į Vietinę rinktinę atsiliepė apie 20 tūkst. savanorių.

Rinktine vokiečiai nepasitikėjo, todėl apginklavo tik lengvaisiais ginklais ir išskaidė nedideliais daliniais Rytų Lietuvoje. Menkai ginkluoti ir išsklaidyti „plechavičiukai“ negalėjo kaip lygus su lygiu kautis net su Armijos krajovos partizanais.

Pamatę mobilizacijos sėkmę, vokiečiai pareikalavo suformuoti papildomus dalinius ir panoro rinktinės karius perimti savo žinion, bet lietuviai atsisakė nuolankiai vykdyti nacių užmačias. Tuomet vokiečiai suėmė Plechavičių ir rinktinės štabą. 52 rinktinės karininkai, tarp jų ir generolas P. Plechavičius, pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, prie Rygos. Dalis rinktinės karių su ginklais išsiskirstė. Naciams bandant likviduoti Marijampolės karo mokyklą kariūnai pasipriešino ginklu – įvyko susišaudymas. Per 1000 kareivių buvo išvežta į Oldenburgo ir Štuthofo koncentracijos stovyklas. Apie 3500 vyrų vokiečiai suėmė, o vėliau išsiuntė į Vokietiją tarnauti priešlėktuvinės gynybos daliniuose. Apie 80 rinktinės karių ir karininkų naciai sušaudė Paneriuose „gėdai atpirkti“.

1944 m. vasarą frontas pasiekė prieškarines Lietuvos sienas, o liepos mėn. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Iki metų pabaigos rusai užėmė beveik visą Lietuvą, išskyrus Klaipėdą. Iš savanorių, pasiryžusių ginti Lietuvą nuo Raudonosios armijos, buvo suformuota Tėvynės apsaugos rinktinė. Rinktinė kovojo vakarinėje Lietuvos dalyje – Žemaitijoje, prie Sedos, ten patyrė didelių nuostolių ir buvo išsklaidyta. Daliai savanorių pavyko pasitraukti su vokiečiais. Kiti pateko į nelaisvę arba papildė jau pradėjusius veikti lietuvių antisovietinių partizanų būrius. 1944 m. vasarą vieni savisaugos batalionai buvo nuginkluoti ir išsiųsti į Vokietiją, kiti su vokiečiais kovojo prieš rusus Lietuvoje, įvairiose fronto vietose.

Didžiuma Lietuvos vyrų, kariavusių Raudonosios armijos sudėtyje, buvo sutelkti 16-ojoje lietuviškoje šaulių divizijoje. Ši divizija iš Rusijoje buvusių Lietuvos gyventojų pradėta formuoti 1941 m. pabaigoje, o 1942 m. gruodžio mėn. pasiųsta į frontą. Tada joje tarnavo 3 717 lietuvių (36,3 proc.) ir 2 970 (29 proc.) Lietuvos žydų. Jau pirmame mūšyje prie Aleksejevkos (Oriolo sritis), dėl vadovybės nemokšiškumo ir nusikalstamai abejingo požiūrio į kareivių gyvybes, žuvo arba buvo sužeista daugiau nei pusė karių. 1944 m. atsigavusi ir papildyta 16-oji divizija buvo permesta į Lietuvą, kur kovojo Žemaitijoje ir Latvijoje, Kurše.

Raudonajai armijai 1944 m. užėmus Lietuvą, prasidėjo prievartinė mobilizacija, palietusi apie 110 tūkst. vyrų Mobilizuotieji po trumpų mokymų buvo išsiųsti į frontą. Apie 25 tūkst. Lietuvos gyventojų žuvo kovodami Raudonosios armijos gretose.

Klausimai

  1. Kaip lietuviai vertino prasidėjusį Vokietijos ir SSRS karą?
  2. Kodėl įvyko Birželio sukilimas? Ar buvo pasiekti jo tikslai? Kodėl?
  3. Kaip keitėsi lietuvių požiūris į vokiečius karo metais?
  4. Išvardykite svarbiausius nacių okupacinio režimo ir jo politikos bruožus.
  5. Kokią politiką karo metais vykdė lietuvių pogrindžio organizacijos?
  6. Remdamasis karą menančių žmonių prisiminimais ir kitais šaltiniais, parašyk rašinį „Mano miestas (kaimas) vokiečių okupacijos metais“.
Lietuva vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.)

Lietuva vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.)

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių apygardos teismo prokuroro M. Krygerio 1941 m. liepos mėn. 29 d. slaptas raštas Tauragės apskrities viršininkui

Daugelis lietuvių <…> Šiaulių apygardos teismo prokuratūrai pareiškė savo susirūpinimą dėl vykstančių kai kuriose apygardos vietose lietuvių suiminėjimų ir lietuvių naikinimo. Susipažinęs su įvykusiais ir tebevykstančiais Šiaulių apygardoje lietuvių areštais randu, kad daugelis lietuvių suėmimų, nors šiuo metu suėmimai kai kuriose vietose yra tolygūs perdavimui sušaudyti, kai kur yra padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. <…> Daugelyje vietų suimtiesiems, nepadarius jokių kvotų, jau įvykdytos mirties bausmės. Teko konstatuoti labai liūdnų faktų, kad į suimtųjų lietuvių skaičių pateko visai dorų lietuvių. Kai kurie lietuviai aktyvistai pasigedo net savo slapto lietuviško veikimo draugų, kurie tik iš prievartos viešai dalyvavo bolševikiniam „maskarade“ ir dangstėsi bolševikine frazeologija, o slaptai veikė aktyvistų būreliuose. <…> Nepagrįstas naikinimas dirbusių bolševikinėse įstaigose lietuvių yra naikinimas pačios lietuvių tautos, ir tokie keršto užsimojimai yra atmestini visu griežtumu. <…> Šiaulių apygardos teismo prokuratūra, norėdama, kad šis reikalas neatidėliojant būtų sutvarkytas visose apskrityse, visuose valsčiuose ir miesteliuose, prašo Tamstą, pone viršininke, šį klausimą dar kartą aptarti su Jūsų apskrities Lietuvių aktyvistų fronto štabo vadu ir kitais vietos pareigūnais ir tuojau tuo reikalu duoti apskrities kriminalinės policijos viršininkui, apskrities policijos vadui, visiems policijų nuovadų viršininkams ir Lietuvių fronto valsčių aktyvistu štabams nurodymų.


  1. Ką šis dokumentas liudija apie situaciją Lietuvoje karo pradžioje?
  2. Kas, prokuroro nuomone, galėtų sustabdyti neteisėtus susidorojimus?
  3. Ką, remdamiesi prokuroro raštu, galite pasakyti apie jo autoriaus pažiūras?

LAF’o vado K. Škirpos laiškas Laikinosios Vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui

Berlynas, 1941 m. liepos 26 d. Vėl pasitaikė proga parašyti Tamstai keletą eilučių ir pasidalinti su Tamsta ir kitais Ministerių Tarybos nariais mintimis apie padėtį ir mums rūpimą reikalą.

Jei <…> krašto valdymo organą vokiečiai tikrai užsispirtų sudaryti, nušalindami dabartinę mūsų Vyriausybę, tai tegu susiranda sau tinkamų asmenų šiaip iš mūsų visuomenės tarpo, bet tik ne Vyriausybės narių. Nesant kitos išeities, manau, Vokiečių pasiūlymų mūsų visuomenės veikėjai neturėtų sabotuoti. Geriau vis dėlto, kad krašto reikalų tvarkyme dalyvautų kas nors iš rimtesnių mūsų žmonių, negu kad jų tvarkymą paimtų vieni vokiečiai į savo rankas arba pasikviestų sau pagalbininkais mažai vertingą elementą, kuris kraštui ir tautai galėtų padaryti daug žalos. Dalyvavimą sakytoje komisijoje reikėtų palikti kiekvieno, sutikusio vokiečių pakvietimą priimti, asmens nuožiūrai ir atsakomybei. <…>

Vokiečiams neleidžiant mūsų Vyriausybei pasilikti, man kyla klausimas, ar yra prasmės būtinai veržtis, kad jie leistų mums sudaryti savo kariuomenę. <…> Siūlymu pagelbėti jiems kariauti su bolševikais ir tam paaukoti mūsų geriausius vyrus vokiečių nenukreipsime nuo jų užsibrėžto prieš Lietuvą tikslo. Kas kita, jei jie būtų leidę mūsų Vyriausybei pasilikti ir būtų skaitęsi su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Dabar tas interesas, mano nuomone, atpuola. Vienintelis mūsų interesas tokiomis sąlygomis yra šis: stengtis laimėti laiką ir išsaugoti kiek galint daugiau mūsų tautos narių nuo išnaikinimo. Karas dar nežinia kaip ilgai gali užsitęsti ir kokių dar gali pasitaikyti mūsų tautai naujų sukrėtimų. Žiūrėkime daugiau pirmyn, o ne vien to, kas vyksta šiandien.


  1. Kokios taktikos santykiuose su vokiečiais rekomenduoja laikytis K. Škirpa? Kodėl?