26 Lie

§ 24. Jakobinų diktatūra ir jos žlugimas

  • Jakobinų reformos

Jakobinų reformos

  1. Panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime;
  2. Priėmė naują Prancūzijos Konstituciją (1793-06 pab.);
  3. Kalendorius nuo respublikos paskelbimo;
  4. Efektyviai, per trumpą laiką kare su užsieniu sukaupė daugiau kaip milijono žmonių armiją.

Neigiama jakobinų reformų pusė:

  1. Blogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis;
  2. Prieš kontrrevoliuciją ėmėsi teroro politikos, šaltakraujiškai nužudyta per 50000 žmonių.

1793 m. konstitucija

Greitai iš konvento buvo pašalinti visi deputatai žirondistai. „Pelkė” perėjo į jakobinų pusę ir besąlygiškai juos palaikė iki 1794 m. vasaros. Tad jakobinai galėjo mėgint įgyvendinti savo idealus, nepaisydami, ar Prancūzijoje yra tam tinkamos sąlygos, ar ne. Konventas jau 1793 m. birželio mėn. patvirtino skubiai parengtą respublikos konstituciją. Jos įžangoje Robespjero siūlymu buvo skelbiama visuomenę turint priedermę užtikrinti visiems piliečiams pragyvenimo šaltinį ir suteikti išsilavinimą. Taigi pirmą kartą istorijoje valstybė žadėjo imtis atsakomybės už savo piliečių gyvenimo sąlygas. Buvo numatyta griozdiška ir nepraktiška valstybės valdžios organizacija, trumpalaikiai įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios įgaliojimai. Visus įstatymus turėjo tvirtinti referendumas. Jakobinams nelabai rūpėjo, kaip veiks tokia konstitucija, jie manė, kad liaudis sugebėsianti valdyti valstybę, reikią tik jai suteikti politines teises. Robespjeras sakydavo: „Liaudis neklysta ir visada teisi”. Toks požiūris reiškė, jog tauta turi teisę ir net priedermę sukilti prieš vyriausybę. Konstitucijos įžangoje taip ir rašoma: „Kai vyriausybė pažeidžia tautos teises, tai sukilimas yra visos tautos ir kiekvienos jos dalies švenčiausia teisė ir neatidėliotina pareiga”. Kaip nustatyti, kada tautos teisės tikrai pažeidžiamos, —  jakobinai per daug nesuko sau galvos. 1793 m. konstitucija gal būtų galėjusi veikti ramiomis aplinkybėmis, nors ir tai abejotina. Prancūzija neturėjo tokių demokratinių tradicijų kaip Šiaurės Amerikos anglų kolonijos, atsiskyrusios nuo metropolijos. JAV „Nepriklausomybės deklaracija” ir 1787 m. konstitucija įtvirtino demokratiją, kurios pradmenų atsirado vos atsikėlus pirmiesiems kolonistams. O revoliucijos laikų Prancūzijoje demokratija tik buvo bandoma kurti.

Visuomenės gelbėjimo komitetas

Aukščiausią valdžią turėjo konventas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas. Jį sudarė dvylika narių, iš kurių įtakingiausias buvo Rebespjeras. Toji valdžia buvo dik­tatūra. Jos atrama tapo Budrumo komitetai ir jakobinų klu­bai. Šie veikė didesniuose ir mažesniuose miestuose, o Bud­rumo komitetai taip pat ir kaimuose. Vienintelė jėga, kurios nuomonės bei reikalavimų visagalis komitetas privalėjo pai­syti, buvo sostinės sankiulotai.

Jakobinų reformos

Kaip tik jų reikalaujamas konventas nustatė aukščiau­sias leistinas svarbiausių prekių — grūdų, miltų, duonos, mėsos, sviesto, cukraus, druskos, malkų — kainas. Jos buvo labai didelės. Už šių prekių slėpimą bei gadinimą grėsė mir­ties bausmė, už pardavimą didesnėmis negu leista kaino­mis — didelės piniginės baudos ir įtraukimas į „įtariamųjų” asmenų sąrašą. Visa tai įgalino išvengti bado miestuose, ta­čiau kartu kėlė prekybininkų, o vėliau ir valstiečių nepasi­tenkinimą.

Kainų augimas

 1790 m. birželis1793 m. vasaris1793 m. birželis1793 m. rugsėjis
Cukrus24 su60 su100 su110 su
Kava34 su40 su80 su100 su
Muilas12 su25 su28 su70 su
Žvakės15 su20 su40 su44 su

Apskaičiuokite kainų pakilimą procentais nuo 1790 iki 1793 m.

Tiesa, jakobinų politika kaime apskritai buvo palan­ki valstiečiams. Jau 1793 m. vasarą konventas galutinai ir be išpirkimo panaikino visas feodalines senjorų tei­ses. Valstiečiai pasidarė savininkais tos žemės, kurią nuo amžių dirbo. Jų prievolių sąrašai turėjo būti sudeginti. Stambioji žemėvalda sunyko, kaime įsivyravo smulkūs bei vidutiniai ūkiai. O miestų prastuomenės padėtis pagerė­jo ne itin ir tik laikinai. Griežta kainų kontrolė išgelbėjo juos nuo bado, bet negarantavo esminio gyvenimo pagerėji­mo. Kitaip ir negalėjo būti: žemas tuometinis gamybos lygis lėmė didžiosios gyventojų dalies skurdą. Kita vertus, visi ištekliai buvo skiriami karui su užsienio priešais. Pačioje šalyje vyko maištai ir sukilimai, kuriuos žiauriai slopino ja­kobinų valdžia.

Kova su užsienio priešais

1793 m. vasarą Prancūzijos respublikos priešai pasiekė nemažu laimėjimų. Iš rytų į ją vėl įsiveržė prūsai ir austrai, Pirėnų kalnus perėjo ispanų kariuomenė. Anglai išsikėlė Korsikos saloje ir užėmė svarbų Tulono uostą Viduržemio jūros pakrantėje. Respublikos armijoms stigo ginklų, šaudmenų, parako, aprangos bei apavo. Sumažėjus prekybai su užsieniu, žaliavų karo pramonei — salietros, vario, geležies — teko ieškoti šalyje. Visuomenės gelbėjimo komitetui pavyko sutelkti mokslininkų ir inžinierių pastangas gynybai. Buvo pritaikytas naujas parako gamybos būdas, leidęs atsisakyti atvežamos iš Indijos salietros, varį pradėta lydyti iš bažnyčių varpų. Ryšiams pirmą kartą imtas naudoti optinis (šviesinis) telegrafas, žvalgybai — oro balionas. Konventas įvedė visuotinę karo prievolę 18—25 metų amžiaus nevedusiems vyrams. Todėl Prancūzijos respublika 1794 m. pavasarį turėjo jau milijoną karių, t. y. pustrečio karto daugiau už monarchų koalicijos prieš ją pasiųstas armijas. Jakobinai stengėsi stiprinti kariuomenės kovinę dvasią. Pasikeitė karininkijos sudėtis, vadais drąsiai imta skirti pasižymėjusius mūšiuose raštingus puskarininkius ir kareivius. Nemažai senų bajoriškos kilmės generolų buvo pašalinti iš pareigų, kai kurie apkaltinti išdavyste ir nubausti mirtimi. Dauguma net nepritariančių jakobinams žmonių Prancūzijos karą laikė ne vien revoliucijos, bet ir tėvynės gynimu. Koalicijos armijos stokojo vieningos vadovybės, veikė neryžtingai. Prūsija ir Austrija buvo užsiėmusios Lenkijos-Lietuvos valstybės dalybomis. T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas dar labiau atitraukė dviejų didžiųjų vokiečių valstybių dėmesį nuo kovos su revoliucija Prancūzijoje. Respublikos ginkluotosios pajėgos išvijo įsiveržusias prūsų, austrų bei ispanų armijas ir 1794 m. vasaros pradžioje užėmė beveik visą Belgiją ir Pareinės Vokietiją.

Sukilimai šalies viduje

Didelę grėsmę jakobinų valdžiai kėlė ir vidaus padėtis. Daugelyje departamentų 1793 m. vasarą siautė rojalistų maištai. Sukilėliai užėmė antrąjį pagal gyventojų skaičių šalies miestą Lioną, didžiausią Viduržemio jūros pakrantės uostą Marselį. Ypač atkakliai kovojo Vandėjos sukilėliai. Ten kaimiečiai buvo karštai tikintys ir prisirišę prie Bažnyčios. Smarkų jų pasipiktinimą sukėlė daugelio parapijų panaikinimas ir draudimas neprisiekusiems kunigams atlikinėti apeigas. Tiesioginė sukilimo priežastis buvo konvento paskelbtas naujokų šaukimas į kariuomenę. Vandėjos valstiečiainenorėjo palikti gimtinės ir eit ginti respublikos. Jie manė, kad karas kilo dėl Paryžiaus bedievių kaltės, kurie, trokšdami kraujo, nužudė karalių ir tuo sukėlė prieš Prancūziją visą Europą. Su respublikos gynėjais sukilėliai elgėsi žiauriai, bet dar baisesnių priemonių prieš vandėjiečius griebėsi jakobinai. Visuomenės gelbėjimo komitetas nutarė su šaknimis išrauti maišto dvasią ir kuo rūsčiausiai atkeršyti „tamsiems ir fanatiškiems” kaimiečiams. Į Vandėją buvo pasiųsti baudžiamieji būriai, vadinami „pragaro kolonomis”. Jie naršė kaimus, laukus bei miškus, naikino sugautus sukilėlius. Nanto mieste, kur buvo įkalinta daug rojalistų, valdžios pareigūnai be teismo išžudė — nuskandino upėje — apie 2 tūkst. žmonių. Dėl kovų ir baudėjų veiksmų Vandėja ištuštėjo. Jos gyventojų skaičius sumažėjo 200 tūkst.

Teroro politika

Žiaurus susidorojimas su priešais pasireiškė ne tik slopinant sukilimą Vandėjoje. Paėmę valdžią, jakobinai terorą— įkalinimą ir mirties bausmes — ėmė laikyti veiksmingiausia kovos su revoliucijos priešais priemone. Steigiamajame susirinkime Robespjeras dar smerkė mirties bausmę kaip prieštaraujančią protui ir žmoniškumui, o nuo 1793 m. vasaros jau karštai reikalavo ją taikyti kontrrevoliucionieriams. Netrukus mirties bausmė imta taikyti taip pat sprendžiant nesutarimus tarp pačių jakobinų. Nuosprendžiai būdavo vykdomi gydytojo Giljoteno išrastu ypatingu įrengimu, gavusiu giljotinos pavadinimą. Vietoje budelio kirvio galvą nukirsdavo rėmuose slankiojantis labai aštrus ir sunkus peilis. Krisdamas iš didelio aukščio, jis akimirksniu atimdavo pasmerktajam gyvybę. Viena iš pirmųjų giljotinos aukų buvo Liudvikas XVI. Labai greitai teroras peržengė proto suvokiamas ribas. Jakobinai laikė savo politiką gėrio kova su blogiu. Gėris turįs laimėti, o blogį reikią sunaikinti. „Bloguosius” teisė revoliuciniai tribunolai, kurių nuosprendžiai buvo neapskundžiami, o paskirta mirties bausmė įvykdoma per 24 valandas. Daugėjo įtariamųjų ir suimtųjų, vis mažiau buvo rūpinamasi jų kaltės įrodymais. Robespjeras teigė, kad daugelio nusikaltimų prieš respubliką įrodyti negalima, tačiau to ir nereikia: užtenka pasitikėti tribunolų teisėjų revoliuciniu jausmu. Dar toliau ėjo Sen-Žiustas, kuris aiškino, jog bausti būtina ne tik veiklius revoliucijos priešus — atpildo neturi išvengti ir abejingieji šventam jos reikalui. Tokios mintys tarsi grindė tolesnį teroro stiprinimą. 1794 m. birželio mėn. konventaspriėmė teisminio nagrinėjimo tvarkos supaprastinimo įstatymą. Kaltinamieji neteko teisės naudotis advokato paslaugomis, revoliuciniai tribunolai galėjo atsisakyti liudininkų apklausos. Įstatymo 7 punktas skelbė: „Bausmė už visus nusikaltimus, kuriuos nagrinėja revoliucinis tribunolas, yra mirtis”.

Katalikų bažnyčios persekiojimas

Labai nukentėjo nuo teroro dvasininkija. Jakobinai persekiojo Katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai. Konventas pritarė įstatymui, pagal kurį mirtimi turėjo būti baudžiami visi neprisiekę dvasininkai, padedantys vidaus ir užsienio priešams. Atsirado ir ateizmo skelbėjų, kurie manė, kad reikia išvis panaikinti Bažnyčią. Toks uždavinys neatrodė jiems neįvykdomas. Kai kurie švietėjai juk skelbė, kad religiją sukūrė apgavikai, o laikosi ji dėl žmonių tamsumo. Buvo uždarinėjamos bažnyčios, kunigai ir vyskupai verčiami atsižadėti savo pašaukimo. Sankiulotai rengė karnavalines religinių apeigų parodijas. Tačiau antireliginiai veiksmai, ypač bažnyčių uždarinėjimas, kėlė didumos gyventojų, labiausiai kaimiečių, pasipiktinimą. O šis pasipiktinimas galėjo peraugti į maištus ir sukilimus. Tai suprato Robespjeras, kuris visada laikė ateizmą nemoraliu ir pavojingu tautai. Kaltę už antireliginius veiksmus Robespjeras suvertė užsienio agentams, tariamai prasiskverbusiems į Paryžiaus komuną ir jakobinų klubus. 1794 m. pradžioje kaltinimas ateizmu pasidarė ne mažiau pavojingas, kaip kaltinimas kontrrevoliucija.

Maksimiljenas Robespjeras

Be to, Robespjeras teigė, kad kunigai iškraipę tikėji­mą Dievu. Jis pats ėmėsi kurti religiją, labai panašią į ateizmą, — sumanė įvesti vadinamąjį Aukščiausiosios esybės garbinimą, kurio esmė — sąžiningas pilietinių, pa­reigų respublikai vykdymas. Konventas 1794 m. gegu­žės mėn. priėmė Robespjero siūlomą nutarimą dėl Aukš­čiausiosios esybės, kuriame, be kita ko, skelbiama: „Prancūzų tauta pripažįsta Aukščiausiosios esybės egzistavimą ir sielos nemirtingumą”. Robespjero sumanyta religija būtų ga­lėjusi dar labiau sutvirtinti jo valdžią, o tai nepatiko ne tik „pelkei”, bet ir daugeliui jakobinų. Prieštaravimų tarp ja­kobinų radosi, žinoma, ne vien dėl Aukščiausiosios esybės garbinimo.

Jakobinų grupuotės ir jų kova

1794 m. pradžioje įsiliepsnojo kova tarp įvairių jako­binų grupuočių. Viena iš jų, turinti nemažą įtaką Paryžiaus komunoje (Ebero šalininkai, vadinami eberininkais), at­kakliai reikalavo pagerinti miesto prastuomenės padė­tį turtuolių sąskaita, sustiprinti prekybininkų ir spekulian­tų persekiojimą, su šaknimis išrauti katalikybę. Ki­ta grupuotė, Z. Dantono vadovaujami „nuosaikieji”, arba „atlaidieji”, atvirkščiai, ragino nutraukti terorą, panaikin­ti būtiniausių prekių kainų apribojimą ir stengtis suda­ryti taiką su užsienio valstybėmis, netgi darant joms nuo­laidų. Įgyvendinus „nuosaikiųjų” programą, Prancūzi­ja būtų galėjusi užbaigti jau beveik dvejus metus trunkan­tį karą ir visiškai atpalaiduoti ūkinę veiklą, kurią var­žė jakobinų diktatūra. Taigi „nuosaikieji” reiškė pasiturin­čiųjų sluoksnių interesus; šie siekė naudodamiesi revoliu­cijos vaisiais plėsti verslininkystę ir turtėti. Su tuo neno­rėjo sutikti Robespjeras, Sen-Žiustas ir artimiausi jų šalininkai, vis dar svajojantys apie dorybingą visuome­nę bei visuotinę laimę, nors ir mėginantys ją įgyvendinti teroru. Robespjeras ryžosi sutriuškinti abi grupuotes. Jis teigė, kad skirtumas tarp jų esąs tik išorinis. Tiek eberininkai, tiek „nuosaikieji”, anot jo, tarnaują revoliucijos priešų tiks­lams ir vieni kitus papildą. 1794 m. kovo mėn. eberininkų vadovai buvo suimti, apkaltinti sąmokslu prieš respubliką, nuteisti mirti ir nukirsdinti. Netrukus Visuomenės gelbėji­mo komitetas nutarė suimti Dantoną ir jo bendražygius. Konventas iš pradžių tam nepritarė, bet Robespjerui pavyko jį įtikinti kaltinimų „nuosaikiesiems” pagrįstumu. Kaltino juos sąmokslu monarchijai atkurti, išdavikiškais ryšiais su užsieniu ir valstybės lėšų grobstymu. Teisingas buvo tik šis paskutinis kaltinimas, bet visus suimtuosius taip pat nutei­sė mirti ir nukirsdino. Atrodė, kad Robespjeras ilgam įsitvirtino valdžioje ir varžovai jam buvo nepavojingi. Tačiau jis nerimavo dėl to, jog daugelis jį remiančių konvento narių nėra dorybingi: su­sitepę kyšininkavimu, nusikaltimais vykdant terorą. Padė­čiai ištaisyti Robespjeras matė tik vieną, jau išmėgintą bū­dą — sustiprinti terorą. O teroras kėlė vis didesnį nepasi­tenkinimą visoje šalyje, net tarp sankiulotų. Prancūzai per penkerius audringų revoliucijos sukrėtimų metus pavargo ir troško ramybės. Konvente didėjo pasipiktinimas Robespjero įsigalėjimu ir jo baimė. Vieniems atrodė, kad Robespjeras rengiasi įvesti atvirą asmens diktatūrą, kitus piktino Aukščiausiosios esy­bės garbinimas, dar kiti — „pelkės” deputatai — stengėsi pa­daryti galą Visuomenės gelbėjmo komiteto visagalybei, nu­traukti terorą, atkurti politines laisves ir normalų teisėtu­mą, panaikinti visus ūkinės veiklos apribojimus. Veikliau­siems Robespjero priešininkams pavyko įtikinti daugumą deputatų, jog rengiamas konvento „valymas” ir jie būsią pa­siųsti po giljotinos peiliu. Tad, norint išsigelbėti, reikią nu­šalinti Robespjerą.

Termidoro perversmas

Kovos baigtis buvo 1794 m. liepos įvykiai — Termidoro 9-osios perversmas. Tada didžiosios konvento daugumos nu­tarimu Robespjeras su keliais artimiausiais šalininkais bu­vo suimtas ir nukirsdintas. Valdžia atiteko nuosaikiesiems respublikonams. Tarp jų vyravo „pelkės” atstovai, tačiau bu­vo ir jakobinų. Teroras baigėsi, šalis pamažu grįžo prie ra­mesnio būvio.  

Prancūzijos revoliucinio kalendoriaus mėnesiai


Vandemjeras – vynuogių rinkimo (nuo rugsėjo 22 iki spalio 21 d.)
Briumeras – rūko (nuo spalio 22 iki lapkričio 20 d.)
Frimeras – šalnų (nuo lapkričio 21 iki gruodžio 20 d.)
Nivozas – sniego (nuo gruodžio 21 iki sausio 19 d.)
Pliuvozas – lietaus (nuo sausio 20 iki vasario 18 d.)
Vantozas – vėjo (nuo vasario 19 iki kovo 20 d.)
Žerminalis – dygimo (nuo kovo 21 iki balandžio 19 d.)
Florealis – žydėjimo (nuo balandžio 20d. iki gegužės 19 d.)
Prelialis – pievų (nuo gegužės 20 iki birželio 18 d.)
Mesidoras – pjūties (nuo birželio 19 iki liepos 18 d.)
Termidoras – kaitros (nuo liepos 19 iki rugpjūčio 17 d.)
Fruktidoras – vaisių (nuo rugpjūčio 18 iki rugsėjo 16 d.)


Šis kalendorius Prancūzijoje galiojo 1793—1805 m. Me­tai buvo skaičiuojami nuo respublikos paskelbimo 1782 m. rugsėjo 22 d. Mėnesių pavadinimai atitiko Prancūzijos klimato ir žemdir­bystės sąlygas. Mėnuo turėjo 30 dienų, o vietoj savaitės buvo įvesta 10 dienų dekada. Likusios penkios dienos (rugsėjo 17—21-oji) bu­vo nukeltos į metų pabaigą ir skirtos šventėms, vadinamoms „san­kiulotidžiu”. 1789—1794 m. įvykiai sunaikino feodalizmą Prancūzijoje ir smarkiai paspartino jo irimą visoje Europoje. Tačiau švietėjų skelbti tautos suverenumo ir laisvės idealai Prancūzijoje tada nebuvo įgyvendinti. 1799 m. įvykdęs valstybės perversmą valdžią paėmė generolas Napoleonas Bonapartas, kurį buvo iškėlę revoliucijos karai su užsienio monarchais. Jis įvedė savo diktatūrą, panaikino piliečių politines teises bei laisves ir 1804 m. karūnavosi imperatoriumi.

Klausimai

1. Palyginkite 1791 m. ir 1793 m. konstitucijas. Kuo jos buvo panašios ir kuo skyrėsi?
2. Kokių reformų ėmėsi jakobinai, atėję į valdžią?
3. Kaip reagavo vyriausybė į kainų kilimą?
4. Kodėl antiprancūziška koalicija veikė neryžtingai?
5. Papasakokite, kaip buvo susidorota su Vandėjos sukilėliais.
6. Kodėl jakobinai ėmėsi teroro?
7. Dėl ko žlugo jakobinų diktatūra?

Įvykiai

1789 m. gegužės 5 d. Generalinių luomų sušaukimas
1789 m. liepos 14 d. Bastilijos užėmimas
1789 m. rugpjūčio 26 d. „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”
1791 m. rugsėjis. Konstitucijos priėmimas
1792 m. rugpjūčio 10 d. Monarchijos nuvertimas
1792 m. rugsėjo 22 d. Respublikos paskelbimas
1793 m. sausio 21 d. Liudviko XVI nukirsdinimas
1793. VI—1794. VII. Jakobinų diktatūra

Svarbiausi Prancūzijos Didžiosios revoliucijos įvykiai