25 Vas

19. Darbininkų judėjimas

Darbininkų socialinė padėtis

Pramonės revoliucija labai pakeitė ankstesnę luominę visuomenę. Feodalizmo epochoje dauguma žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu, o vykstant in­dustrializacijai 80% žmonių apsigyveno miestuose.

Darbas fabrikuose buvo griežtai kontroliuojamas, darbininkai dirbo po 12-14 valandų per dieną. Iš jų buvo reikalaujama besąlygiškai paklusti. Dėl darbo jėgos pertekliaus darbo rinkoje ir konkurencijos įmonių savininkai galėjo mo­kėti minimalius atlyginimus. Dėl to socializmo pradininkams atrodė, kad vi­suomenė galutinai suskilo į dvi klases: kapitalistus ir proletariatą. Jie buvo įsi­tikinę, jog darbininkai bus vis labiau išnaudo­jami, jų padėtis blogės, didės skurdas.

Vienas neigiamų pra­monės revoliucijos pa­darinių buvo tai, kad pa­plito moterų ir vaikų išnaudojimas. Feodaliz­mo epochoje moterys ir vaikai taip pat dirbdavo valstiečio ūkyje ar ama­tininko dirbtuvėje. Bet fabrikuose pakito jų dar­bo pobūdis. Moterys ir vaikai, nors jų darbo diena būdavo gerokai ilgesnė nei vyrų, uždirbdavo žymiai mažiau.

Ketvirtame XIX a. dešimtmetyje, atsižvelgiant į visuomenės nepasitenkini­mą ir kritiką, Anglijoje priimti pirmieji fabrikų įstatymai, kuriuose moterų ir vaikų darbas buvo apribotas, sutrumpintas jų darbo laikas. Prūsijoje pirmieji moterų ir vaikų darbą apribojantys įstatymai buvo priimti 1839 ir 1853 m. Fab­rikuose, kur darbo sąlygos ypatingai kenksmingos, moterims ir vaikams dirbti buvo uždrausta. Pamažu teigiama linkme keitėsi materialinės darbininkų gyve­nimo sąlygos.

Iki XIX a. vid. Anglijos darbininkai 70% uždarbio turėdavo skirti tik mais­tui. Apie 1900 m. darbininkas maistui vidutiniškai išleisdavo jau tik apie 30-40% savo pajamų.

Nuo mašinų daužymo iki organizuotos kovos

Kadangi pramonės perversmas, sparti industrializacija prasidėjo Anglijoje, tai ir darbininkų judėjimas, pagrindinės jo srovės pirmiausia susiformavo šioje šalyje, o tik po to buvo per­imtos kitų Europos valstybių darbininkų.

Pirmasis darbininkų judėji­mo laikotarpis, prasidėjęs XVIII a. pab. ir trukęs iki 1825 m., istorijoje vadinamas mašinų daužytojų, arba luditų, judėjimu. Tokį pavadinimą jis gavo nuo anglų darbininko N. Ludo, XVIII a. pab. sudaužiu­sio mezgimo mašiną. XVIII a. pab.-XIX a. pr. Anglijos dar­bininkai, manydami, kad dėl pablogėjusios jų socialinės pa­dėties kaltos mašinos, dažnai jas naikindavo ir gadindavo. Šį judėjimą pradėjo buvę amatininkai, nes, susikū­rus fabrikams, jie negalėjo konkuruoti su jų produkcija ir buvo priversti eiti dirbti samdomais darbininkais.

1824 m. Anglijos parlamentas panaikino draudimą darbininkams jungtis į profsąjungas. 1833 m. įkurtame nacionaliniame profsąjungų susivienijime jau buvo daugiau nė pusė milijono narių. Prasidėjo antrasis darbininkų judėjimo etapas, vadinamas čartizmu. Pavadinimas kilo iš pagrindinio čartistų dokumen­to „Peoples Chartes“ („Liaudies chartija“), kuriame išdėstyti svarbiausi judėji­mo dalyvių reikalavimai parlamentui.

1836 m. grupė darbininkų judėjimo lyderių, vadovaujama buvusio lendlordo Viljamo Laveto, įkūrė Londono darbininkų asociaciją. Jos tikslas buvo suvie­nyti ne tik Londono, bet ir visos Anglijos darbininkus ir taikiai pasiekti, kad jiems būtų suteiktos tokios pat teisės, kaip ir kitiems visuomenės sluoksniams. 1838 m. ši asociacija paskelbė „Liaudies chartiją“. Joje buvo reikalaujama: An­glijos parlamentą rinkti vieneriems metams; suteikti visuotinę rinkimų teisę vy­rams; panaikinti turto cenzą kandidatams į parlamentą; visus rinkėjus suskirs­tyti į vienodas rinkimų apygardas; įvesti slaptą balsavimą; mokėti deputatams algas, kad ir nepasiturintieji galėtų dirbti parlamente.

Už „Liaudies chartiją“ buvo renkami darbininkų parašai. Peticiją, kuri 1842 m. buvo įteikta parlamentui, pasirašė net 3 mln. žmonių.

Nors „Liaudies chartijoje“ iškeltus reikalavimus Anglijos parlamentas atme­tė, jis buvo priverstas imtis kitų reformų: parlamentas priėmė naujus įstatymus, ribojančius darbininkų išnaudojimą, įstatymiškai buvo įtvirtinta 10 valandų darbo diena.

Kitose Europos šalyse, pirmiausiai Prancūzijoje ir Vokietijoje, darbininkų judėjimo formos ir etapai buvo panašūs į Anglijos proletariato kovos etapus. Šiose šalyse prasidėjus pramonės revoliucijai, pirmiausia kilo mašinų daužyto­jų judėjimas, ryškiausiai pasireiškęs Liono verpimo fabrikuose ir Silezijos au­dėjų sukilimuose. Bet priešingai nei Anglijoje, Vokietijos, o ypač Prancūzijos darbininkų judėjimas labiau pasireiškė ginkluota kova. Dėl valdančiųjų klasių nesugebėjimo imtis būtinų reformų kilo 1830 m., 1848 m. revoliucijos, 1871 m. Paryžiaus komuna.

Darbininkų partijų susiformavimas

Socialistinių arba darbininkų partijų kūrimąsi antroje XIX a. pusėje labiausiai paskatino Karlo Markso (1818-1883) veikla ir politiniai raštai.

Dėl politinės veiklos priverstas emigruoti iš Vokietijos, 1847 m. Briuselyje, vokiečių socialistų prašymu, K. Marksas kartu su F. Engelsu parašė „Komunis­tų partijos manifestą“, t.y. programą tuo metu numatytai įkurti darbininkų partijai. Nors ši K. Markso ir F. Engelso brošiūra išgarsėjo tik po kelių dešimtme­čių, ji, be abejonės, tapo svarbiausiu darbininkų partijų ideologiniu pagrindu.

1875 m. įkurta Vokietijos socialistinė darbininkų partija, vėliau perorgani­zuota į Vokietijos socialdemokratų partiją, tapo viena įtakingiausių politinių jė­gų Vokietijoje. Apie 1880 m. socialistų grupuotės ėmė kurtis Anglijoje. 1900 m. jos susivienijo į Leiboristų partiją. 1914 m. šioje partijoje jau buvo daugiau kaip 1,5 mln. narių. Įvairios socialistų grupuotės Prancūzijoje į vieningą socia­listų partiją susivienijo tik XX a. pr.

Visos šios partijos siekė taikios visuomenės raidos, pagerinti darbininkų pa­dėtį reformomis. Rytų Europoje kūrėsi radikalios komunistinės grupuotės. 1893 m., vadovaujant Leninui, įkurta Rusijos socialdemokratų darbininkų par­tija. Radikalusis jos sparnas – bolševikai siekė tik ginkluotos kovos ir revoliu­cijos. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje socialistinis judėjimas galutinai suskilo į komunistų ir socialdemokratų sroves.

Vyriausybių socialinė politika

Kad pagerėtų darbininkų ir kitų neturtingųjų visuomenės sluoksnių padėtis, antroje XIX a. pusėje kovojo ne vien tik socialistinės grupuotės. Daugelis fab­rikų, pramonės įmonių savininkų nemažą pelno dalį skyrė statyti geresnius bu­tus darbininkams, vaikų darželius ir mokyklas.

XIX a. vid. Anglijoje viena po kitos, parlamentui pritarus, buvo sudaromos karališkosios komisijos, kurių pranešimai apie antisanitarines darbininkų gyve­nimo sąlygas, skurdą, moterų ir vaikų darbą šachtose buvo pateikiami ne tik vyriausybei, bet ir skelbiami laikraščiuose.

Šie pasipiktinimą keliantys pranešimai skatino Anglijos politikus, nesvarbu, kuriai partijai jie priklausė, priimti įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises. Taip buvo sumažintas žemesniųjų visuomenės sluoksnių nepasitenkini­mas, užkirstas kelias plisti radikalioms idėjoms. Be to, valstybė reformavo švietimo sistemą ir garantavo, kad mokyklas gali lankyti neturtingiausių šeimų vaikai. Ji finansavo poilsiaviečių darbininkams statybą, plėtė visuomeninius parkus, steigė skaityklas ir bibliotekas. Taip buvo pagerintos galimybės geriau praleisti laisvalaikį.

1878 m., po dviejų nepavykusių pasikėsinimų į Vokietijos imperatorių Vil­helmą I, O. Bismarko pastangomis Reichstagas patvirtino vadinamąjį Socia­listų įstatymą. Juo buvo uždrausta bet kokia veikla prieš esamą valstybinę santvarką. Šiuo įstatymu iš tikro buvo uždrausta Vokietijos socialistų partijos veikla.

Dar po kelerių metų O. Bismarko iniciatyva buvo priimta nemažai socialinių įstatymų, kurie turėjo užkirsti kelią socialistinėms idėjoms plisti. 1883 m. pri­imtas Sveikatos draudimo įstatymas. Visi gyventojai turėjo apsidrausti ir mokė­ti tam tikrą mokestį. Ligos atveju draudimo kasos turėjo apmokėti ligonio gy­dymo išlaidas. 1884 m. priimtas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymas, o 1889 m. – Pensijų ir invalidumo draudimo įstatymas. Visi šie įstatymai patobu­linti galioja Vokietijoje iki šių dienų, jie tapo pavyzdžiu visoms kitoms to meto valstybėms. Panašūs įstatymai 1911 m. buvo priimti Anglijoje ir kitose Euro­pos šalyse.

Klausimai

  1. Kaip pasikeitė darbininkų gyvenimo sąlygos mieste?
  2. Kodėl Anglijoje kilo luditų judėjimas?
  3. Kaip luditai kovojo už savo teises?
  4. Kokių tikslų siekė pirmosios darbininkų organizacijos?
  5. Kokių priemonių Anglijos vyriausybė ėmėsi prieš darbininkų judėjimą?
  6. Kaip kapitalistinės visuomenės problemas aiškino K. Marksas ir F. Engelsas?
  7. Kokios reformos buvo padarytos Anglijoje siekiant pagerinti darbininkų padėtį?