06 Rgs

2. Bolševikų įsigalėjimas Rusijoje

  • Santrauka

Bolševikų įsigalėjimo Rusijoje eiga

1917 m. spalio mėn. – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suorganizuotas sukilimas prieš Laikinąją vyriausybę 1917 m. gruodžio mėn. – sukurta Rusijos ypatingoji komisija (ČK) 1917 m. pab. – pradėta turto nacionalizacija – turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei. (buvo nacionalizuoti bankai, geležinkeliai, fabrikai), atlyginimai pakeisti maisto daviniu. 1917 m. lapkričio 7 d. – 1920 m. – Rusijos pilietinis karas 1918 m. sausio mėn. – priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. 1918 m. – pradėtos kurti komunos 1918 m. vid. – įvesta „maisto produktų diktatūra“ – valstiečiai maistą privalėjo nustatyta kaina parduoti valsybei. 1918 m. liepos 16 d. – nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II kartu su šeima 1919 m. – priimtas maisto pertekliaus nusavinimo dekretas 1921 – 1929 m. – Rusijos naujoji ekonominė politika (NEP) 1922 m. gruodžio 30 d. – „SSRS įkūrimo deklaracija“.

Bolševikų svajonė buvo sukurti komunizmą – santvarką, kurioje neišnaudojami žmonės. Bolševikai išdalino dvarininkų valdas, panaikino valstiečių skolas žemės bankui, įvedė privalomą karinę tarnybą.

Pilietinis karas

Šiaurė Kaukaze susiformavo antibolševikinė savanorių armija vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo, P. Vrangelio. Pietuose susibūrė Dono kazokai vadovaujami P. Krasnovo Siekiant sutramdyti priešininkus buvo steigiamos koncentracijos stovyklos, vykdomos represijos. 1919 m. – į kovą su bolševikais stojo buvusios caro armijos kariai. Vadas – A.Kolčiakas. 1920 m. Ji buvo sunaikinta bolševikų. Laimėti bolševikams padėjo žiaurumas, gyventojų pasitikėjimas, baltagvardiečių vadų nevieningumas.

NEP’as

Vyko 1921 – 1927 m. Tikslas – atgaivinti rinkos ekonomiką.

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais
  • leista nuomoti žemę ir samdyti darbo jėgą
  • vidutinės ir mažos įmonės perduotos savininkams
  • užsieniečiams leista nuomotis įmones
  • įvykdyta finansų reforma
  • vėl pradėjo cirkuliuoti pinigai

1922 m. Gruodžio 30 d. Pasirašyta „SSRS įkūrimo deklaracija“ – Rusija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija bei kt. Vidurinės Azijos šalys.

NEP (naujoji ekonominė politika) – Tarybų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m. Tai unikalus SSRS laikotarpis, kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė (gali suteikti papildomą pelną). Valstiečiams bolševikų valdžia leido, sumokėjus mokesčius, laisvai pardavinėti savo produktus. Pagrindinės ekonomikos įmonės, transportas, užsienio prekyba liko valstybės nuosavybe. 1922 m. įvestas tvirtas piniginis vienetas – červoncas. Privatus kapitalas ypač klestėjo prekyboje. Susikūrė naujas verslininkų sluoksnis (nepmanai). NEP laikotarpiu atsigavo karinio komunizmo metu sunykusi SSRS ekonomika. 1929 m. pab. J. Stalinas NEP panaikino. NEP tikslus ir priežastis rasite Wikipedijoje.

1. Nacionalizacija

  • reikėjo pristabdyti dėl 1918 – 1920 m. vykusio pilietinio karo
  • buvo pristabdyta ir dėl pilietinio karo pakeista į karinio komunizmo politiką

2. Karinio komunizmo politika

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas
  • uždrausta prekyba
  • uždraustas samdomasis darbas
  • darbo prievolės įvedimas
  • pramonės nacionalizacija

Pasekmės

  • padidėjo skurdas, prasidėjo badas
  • prasidėjo sukilimai
  • sužlugdyta ekonomika
  • bolševikams pavyko išsaugoti valdžią

3. NEP’as

Vyko 1921 – 1927 m. Tikslas – atgaivinti rinkos ekonomiką.

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais
  • leista nuomoti žemę ir samdyti darbo jėgą
  • vidutinės ir mažos įmonės perduotos savininkams
  • užsieniečiams leista nuomotis įmones
  • įvykdyta finansų reforma
  • vėl pradėjo cirkuliuoti pinigai

Reikšmė

  • finansų reforma
  • atsistatė ekonomika
  • darbininkams atsirado suinteresuotumas dirbti

4. Industrializacija

Industrializacija prasidėjo 1927 m. Tikslai:

  • SSRS paversti modernia industrine valstybe
  • Sukurti karine pramone
  • Pavyti ir aplenkti pasaulio valstybes

Pokyčiai:

  • nacionalizuojamos privačios įmonės
  • perskirstomas biudžetas sunkiosios pramonės naudai
  • pereita prie centralizuotos, valstybės kontroliuojamos planinės ekonomikos, kuri buvo skirstoma penkmečiais

Priemonės:

  • Pereita prie planines, valstybes reguliuojamos ekonomikos
  • Gamybos planai kuriami penkeriems metams

Reikšmė:

  • industrializacija pavyko
  • sukurtos naujos pramonės šakos
  • sukurta karinė pramonė
  • likviduotas nedarbas
  • padidėjo darbininkų skaičius
  • gyvenimo lygis negerėja

5. Kolektyvizacija

Industrializacijos metu (bet kiek vėliau) žemės ūkyje vyko kolektyvizacija (1929 – 1937 m.) Tikslas:

  • Rasti lėšų industrializacijai

Priemonės:

  • valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius
  • Žmonės neteko turto, žemės, prievarta vergavo valstybei: augino eksportui grūdus, kuriuos pardavus buvo perkama modernios technikos

Požymiai:

  • buožių (pasiturinčių ūkininkų) likvidavimas
  • kolūkių sukūrimas

Rezultatai:

  • Sužlugdytas žemės ūkis
  • Daugybė valstiečių išvežti į lagerius
  • Kolektyvizacija pavyko
  • Milijonai žmonių mirė iš bado arba buvo nužudyti

Teroras ir represijos

GULAGAS – institucija, sukurta sovietinių lagerių sistemai valdyti. Žmonės buvo tremiami į priverčiamųjų darbų stovyklas siekiant nemokamo darbo. Stalino teroro įrankiu tapo Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD)

Faktai:

  • Trėmimai, priverčiamasis darbas, žmonių žudymas ir įkalinimas (iš pradžių 3,5 mln., o vėliau – 16 mln. kalinių).

Bolševikų atėjimas į valdžią ir jų politika

1917 m. spalio mėn. Petrograde RSDDP(b) suorganizavo sukilimą prieš Laikinąją vyriausybę. Valdžią sostinėje, vėliau ir kitose centrinės Rusijos vietose perėmė bolševikai. Tai nebuvo sudėtinga padaryti, nes Vyriausybė neturėjo paramos. Bolševikai kūrė savo valdžios aparatą. Jie įsteigė „darbininkų ir valstiečių miliciją“. Kovai su priešininkais 1917 m. gruodį buvo sukurta Rusijos ypatingoji komisija – ČK – vėlesnių GPU, NKVD, MGB, KGB pirmtakė. Bolševikai ir jų vadovas Leninas, rengdami Rusijoje perversmą, svajojo sukurti komunizmą – santvarką, kurioje neišnaudojami žmonės. Žmonių išnaudojimo priežastis esanti privati fabrikų, transporto, prekybos įmonių, žemės nuosavybė, todėl visa tai turi būti nacionalizuota, t. y. atitekti valstybei. Paėmus valdžią šios teorijos buvo pradėtos įgyvendinti. 1917 m. pabaigoje pradėta nacionalizacija, t. y. turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei. Bolševikai nacionalizavo visus bankus, o 1918 m. – geležinkelius, vandens transportą, fabrikus. Pinigų sistema buvo sužlugdyta, todėl atlyginimai pakeisti maisto daviniu. Visa tai sugriovė buvusią tvarką. Smuko darbo našumas, paplito pravaikštos, vagystės. 1918 m. vienas iš bolševikų rašė: „Gamybos našumo kritimas pasiekė kritinę ribą, už kurios visiška suirutė ir krachas.“ Bolševikai išdalijo dvarininkų valdas, valstiečius atleido nuo mokesčių dvarininkams, panaikino jų skolas Žemės bankui. Bet neilgai džiaugėsi valstiečiai. 1918 m. viduryje buvo įvesta „maisto produktų diktatūra“. Valstiečiams buvo uždrausta prekiauti užauginta produkcija. Jie privalėjo maistą nustatyta kaina parduoti valstybei. Iš šios „prekybos“ nieko neišėjo: kas norės produktus atiduoti pusvelčiui. 1919 m. buvo priimtas Maisto pertekliaus nusavinimo dekretas. Iš tikrųjų dažnai valdžia nusavindavo ne tik „perteklių“, bet viską, ką pavykdavo rasti ūkyje. Valstietis už produktus nebegaudavo nieko. Juos rinkdavo ginkluoti būriai, už pasipriešinimą valstiečiai buvo šaudomi. 1918 m. pradėtos kurti komunos. Valstiečiai šalinosi šios naujovės, norėjo likti savo žemės šeimininkais.

1918 m. sausio 6 d. demonstracija prieš bolševikusBolševikai leido surengti Steigiamojo susirinkimo rinkimus, jie įvyko 1917 m. spalio-lapkričio mėn. Bet RSDDP(b) tegavo 24 proc. balsų. Leninas ir jo šalininkai negalėdami pasiekti, kad naujai išrinktas parlamentas pripažintų jų valdžią, Steigiamąjį susirinkimą išvaikė. 1918 m. sausio 6 d. demonstraciją, palaikančią Steigiamąjį susirinkimą, bolševikai sušaudė. Užrašas plakate: ,,Visa valdžia Steigiamajam susirinkimui. Sveikiname geriausius rusų žemės piliečius“
Bolševikų reformos apėmė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis. Religija buvo paskelbta „išnaudotojų tarnaite“. 1918 m. sausio mėn. priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. Paskelbta, kad Bažnyčia netenka turto. Dvasininkus imta persekioti už „religinę propagandą“. Daug cerkvių buvo išniekinta, apiplėšta, jose esančios relikvijos, meno kūriniai sunaikinti.

Pilietinis karas

Bolševikų politika kėlė nemažos Rusijos gyventojų dalies pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Prasidėjo ginkluota kova. Bolševikai buvo vadinami „raudonaisiais“, o jų priešai – „baltaisiais“. Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Pietuose kovojo generolo P. Krasnovo vadovaujami Dono kazokai. 1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose. Bolševikai stengėsi žūtbūt išsilaikyti. Jie įvedė privalomą karinę tarnybą 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija augo, ginklavosi. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus. Armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras L. Trockis. Norint įbauginti gyventojus, kad nedrįstų priešintis, imtasi represijų, pradėta steigti koncentracijos stovyklas.Rusija 1917-1921 m Tenai dažniausiai pakliūdavo baltagvardiečių šeimų nariai, buvę karininkai, neatlikę prievolių ar kokių nors įsakymų (pvz., valyti sniegą nuo geležinkelių) valstiečiai, įtariamieji, simpatizuoją baltiesiems. Daugelyje raudonųjų užimtų miestų buvo surengtos žudynės. 1918 m. liepos mėn. bolševikai, užėmę Jaroslavlį, sušaudė apie 400 žmonių. Panašiai atsitiko ir Kazanėje, Samaroje. Bolševikų kontroliuojamoje teritorijoje kalėjimai buvo prigrūsti įkaitų – turtingų, žinomų, gerbiamų žmonių. Gyventojams bandant sukilti, pasipriešinti, įkaitai buvo žudomi. 1918 m. antrąjį pusmetį buvo sušaudyta mažiausiai 6 tūkst. žmonių. 1918 m. liepos 16 d. nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II, jo šeima, gydytojas, tarnas. Už nusižengimus, dezertyravimą, traukimąsi be leidimo kareiviai ir karininkai buvo šaudomi. Šaudydavo tam tikri patikimų komunistų daliniai. Pats didžiausias pavojus bolševikų valdžiai kilo 1919 m., kai į kovą su jais stojo stiprios buvusios caro kariuomenės generolų armijos. Kovo mėnesį puolimą pradėjo admirolo A. Kolčiako armija. „Vyriausiasis Rusijos valdovas“, taip jis buvo tituluojamas, Sibire turėjo subūręs daugiau kaip 130 tūkst. vyrų kariuomenę. Ginklais jį rėmė užsienio šalys. Propagandinis Sovietų pilietinio karo metų plakatas "Būk sargyboje!"Kolčiakas, užėmęs visą Uralą, puolė Centrinės Rusijos rajonų kryptimi ir priartėjo prie Volgos. Prieš Kolčiaką stojo didelė dalis Raudonosios armijos, nusiųsti šarvuoti traukiniai. Į Raudonąją armiją buvo pašaukti buvę caro armijos karininkai. Daugelio jų šeimos buvo laikomos įkaitais. Armijoje įvesta griežta drausmė. Kolčiako armija pralaimėdavo vieną mūšį po kito ir traukėsi, 1920 m. jos nebeliko. Patį admirolą raudonieji sušaudė. 1919 m. birželio mėn., jau traukiantis Kolčiakui, prasidėjo smarkus kitų baltagvardiečių dalinių puolimas iš pietų. Jam vadovavo generolas A. Denikinas. 100 tūkst. karių armija puolė plačiu frontu – nuo Volgos iki Dnepro. 1919 m. priartėta prie Maskvos. Sutelkę pajėgas, didesnes už Denikino armiją, bolševikai ją atstūmė ir 1920 m. pavasarį galutinai sutriuškino. Armijos likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems toliau vadovavo generolas P. Vrangelis. 1920 m. rudenį ir ši kariuomenė buvo sutriuškinta. Stiprių, gerai organizuotų karinių antibolševikinių pajėgų po Vrangelio pralaimėjimo nebeliko. Sudedamoji pilietinio karo dalis buvo antisovietiniai sukilimai miestuose ir kaimuose. Dažnai prieš bolševikus stodavo ir didžiųjų pramonės centrų darbininkai. 1918 m. viduryje įvyko sukilimas Iževske. Vien tik dvidešimtyje Centrinės Rusijos gubernijų įvyko 245 dideli antisovietiniai maištai. Tie rajonai dažniau už kitus patirdavo maisto nusavintojų „žygius“. Ukrainoje veikė valstiečių armija, vadovaujama „batiūškos“ Machno. Valstiečių sukilimai nesiliovė ir 1920-1921 m. Jie apimdavo didelius rajonus, bet nebuvo gerai organizuoti, neturėjo vienos vadovybės. Valstiečiai buvo prastai ginkluoti. Šiuos sukilimus Raudonoji armija žiauriai nuslopino. Pilietinis karas baigėsi 1920 m. bolševikų pergale. Baltieji pralaimėjo, nes generolai kovojo nederindami savo veiksmų. Jie neturėjo patrauklios politinės programos. Valstiečiai, nerusiškos imperijos tautos jų nerėmė, nes nenorėjo dvarininkų žemėvaldos atkūrimo ir carų valdžios sugrįžimo. Visi baltieji svajojo po pergalės ir toliau valdyti carų pavergtas tautas: lietuvius, latvius, estus, suomius, o kai kurie net lenkus. Vakarų valstybių vyriausybės rėmė baltuosius generolus ginklais. Bet jos, nors ir nekentė bolševikų, nesiėmė prieš raudonuosius ryžtingų veiksmų, tikėdamosi, kad bolševikų režimas savaime sužlugs. Prie bolševikų pergalės prisidėjo ir jų fanatizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su priemonėmis, tarp gyventojų pasklidusios iliuzijos, kad bolševikai sukurs tobulesnę visuomenę. Šaliai buvo padaryta milžiniškų nuostolių. Daugybė žmonių žuvo frontuose, buvo sušaudyti – raudonųjų ar baltųjų, emigravo. Iš viso 1918-1920 m. Rusija neteko apie 12 mln. gyventojų.

Smukusi gamyba Smukusi gamyba

NEP’as

Pilietinis karas ir bolševikų politika Sovietų Rusijai atnešė didžiulių nuostolių. Milijonai žuvusių, emigravusių, tušti sudegę kaimai, nekūrenami, nušiurę, apgriuvę miestai, neveikiančios gamyklos, sutrikęs transportas, tūkstančiai valkataujančių, beglobių vaikų, siaučiančios ligos – toks buvo šalies vaizdas 1920 m. Įvairiose vietose vyko valstiečių sukilimai. 1921 m. pradžioje streikavo Maskvos, Petrogrado ir kitų miestų darbininkai. Maskva badavo. Petrograde vyko didžiuliai streikai ir neramumai. Darbininkus palaikė ir Kronštato tvirtovės įgula, jūreiviai. Kronštato jūreiviai reikalavo slaptais rinkimais perrinkti tarybas, suteikti žodžio ir spaudos laisvę darbininkams ir valstiečiams, anarchistams, paleisti politinius kalinius, priklausančius socialistinėms partijoms, leisti valstiečiams laisvai dirbti žemę, peržiūrėti kalėjimuose arba lageriuose uždarytų politinių kalinių bylas. Jūreivių delegacijos nariai, nunešę reikalavimus valdžiai, buvo suimti. Tuomet prasidėjo Kronštato įgulos sukilimas. Kronštato įguloje buvo 3-5,5 tūkst. vyrų. Prieš juos mesta apie 50 tūkst. karių armija sukilimą nuslopino. Likę gyvi sukilėliai buvo sušaudyti arba išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Bolševikai užgniaužė neramumus, bet norint išlaikyti valdžią, reikėjo pagerinti gyventojų padėtį, atgaivinti pramonę, žemės ūkį.

badas Rusijoje 1921-1922 m. dėl ankstesnės maisto produktų nusavinimo politikos, palikusios valstiečius be atsargų, ir sausringų metų kilo baisus badas, apėmęs didelius Rusijos rajonus. Badavo daugiau kaip 40 mln. žmonių. Plito kanibalizmas. Paramą badaujantiems teikė Vakarų Europa, JAV visuomenė. Teikiant paramą pasižymėjo žinomas norvegų keliautojas F. Nansenas. Motyvuodami badu, bolševikai nusavino Stačiatikių bažnyčios brangenybes ir lėšas. Ir vis dėlto mirė per 5 mln. žmonių
1921 m. nuspręsta keisti ekonominę politiką. Naujoji ekonominė politika – NEP’as – leido atgaivinti rinkos ekonomiką. Maisto atsargų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais. Valstiečiai galėjo nuomoti žemę, samdyti darbininkus, parduoti produktus. Jau 1925 m. pasiektas prieškario pasėlių plotas bei gyvulių skaičius. Šalyje vėl leista laisvai prekiauti. 83 proc. mažmeninės prekybos atsidūrė privatininkų rankose. NEP’as leido privačią pramonės gamybą. Dalis nedidelių įmonių grąžinta savininkams. Pavieniai asmenys, net užsieniečiai, galėjo nuomoti didžiąsias gamyklas. Kūrėsi bendros su užsieniečiais įmonės, kurios dažniausiai vertėsi importu ir eksportu. Atgijo miestai, transportas. 1925 m. buvo pasiektas ikikarinis gamybos lygis. Geriau naujomis sąlygomis veikė ir valstybinės įmonės. Valstybės rankose liko dauguma nusavintų didžiųjų ir vidutinių įmonių, bankai, transportas, užsienio prekyba. Kitose gyvenimo srityse pokyčiai buvo menki. 1922 m. išleistas visų bažnytinių vertybių, taip pat šventų, apeigoms naudojamų reikmenų, nusavinimo dekretas. Tarp kareivių, vykdančių bažnyčių turto nacionalizavimą, ir žmonių, ginančių cerkves, kildavo kruvinų susidūrimų. 1922 m. buvo surengti dvasininkų teismai, taip pat buvusių socialistų revoliucionierių (eserų) partijos narių procesas. Bausmės ir NEP’o laikais buvo labai griežtos. Dažnai taikyta mirties bausmė. Įstatymai buvo fiktyvūs. Valdžiai norint buvo galima apkaltinti ir nuteisti bet kurį žmogų. Pusantro šimto žymių mokslininkų – filosofų, istorikų, gamtininkų – Peterburgo ir Maskvos universitetų profesorių – atsidūrė tremtyje užsienyje. Tarp jų buvo Peterburgo universiteto rektorius, filosofas ir istorikas L. Karsavinas. Jis vėliau dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po Lietuvos okupacijos Karsaviną sovietinė valdžia suėmė ir uždarė į lagerį, kur jis mirė.

SSRS įkūrimas

Po pilietinio karo buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje susikūrė sovietinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikos. Bolševikai manė, kad tikslinga turėti kuo didesnius valstybinius junginius. 1922 m. gruodžio 30 d. Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų federacijos atstovai pasirašė „SSRS įkūrimo deklaraciją“. Deklaracijoje buvo sakoma, kad respublikos vienijasi savanoriškai ir turi teisę nevaržomos išstoti iš SSRS. Nors ir buvo deklaruojamas respublikų lygiateisiškumas, jos Sąjungoje teturėjo formalias teises. SSRS buvo labai centralizuota, unitarinė valstybė.

Klausimai

  1. Kokias reformas sovietų valdžia vykdė kurdama komunizmą?
  2. Kodėl Rusijoje kilo pilietinis karas?
  3. Kokie pilietinio karo rezultatai?
  4. Kas lėmė bolševiku ekonominės politikos pasikeitimą?
  5. Kokie NEP’o rezultatai?
  6. Kada sukurta Sovietų Sąjunga? Paaiškinkite „unitarinės valstybės“ sąvoką.

1918 05 09 sovietų valdžios įsakymas dėl kovos su grūdus slepiančiais valstiečiais

1. Patvirtinti grūdų monopolio ir tvirtų kainų nekintamumą, negailestingos kovos su grudų spekuliantais maištininkais būtinumą, įpareigoti kiekvieną grūdų savininką, kad jis per savaitę nuo šio nutarimo paskelbimo kiekviename valsčiuje praneštų, jog atiduoda visą grūdų perteklių, liekantį nuo to kiekio, kuris reikalingas laukų sėjai ir asmeniniam vartojimui iki naujojo derliaus pagal nustatytas normas: 3. Paskelbti visus, turinčius grūdų perteklių ir nevežančius jų į supylimo punktus, taip pat eikvojančius grūdų atsargas „samagono“ gamybai, liaudies priešais. Atiduoti juos revoliuciniam teismui, kad kalti būtų nuteisti kalėti ne mažiau kaip 10-čiai metų, kad jų turtas būtų konfiskuojamas.


Iš Lenino įsakymo apie valstiečių sukilimo Tambovo gubernijoje malšinimą 1921 m.

1. Piliečius, atsisakančius pasakyti savo pavardę — šaudyti be eilės. 2. Kaimiečiams, slepiantiems ginklus, paskelbti įsakymą apie įkaitų ėmimą ir tų įkaitų šaudymą, jei ginklai nebus atiduoti. 3. Šeima, kurios namuose slepiasi banditai, turi būti areštuota ir ištremta, jos turtas konfiskuotas, o vyriausias šeimos darbininkas turi būti sušaudytas be teismo.


Iš Tuchačevskio, paskirto malšinti valstiečių sukilimą Tambovo gubernijoje, įsakymo

1. Miškus, kuriuose slapstosi banditai, išvalyti nuodingomis dujomis, apskaičiuojant dujų kiekį, kad jos pasklistų miškuose tolygiai naikindamos visa, kas juose slepiasi. 2. Karinės dalys turi būti aprūpintos reikiamu kiekiu medžiagų, dujų balionų ir specialistais.

Klausimas

1. Kokiomis priemonėmis bolševikai susidorodavo su besipriešinančiais valstiečiais?


Admirolas A. Kolčiakas, vienas svarbiausių antibolševikinių pajėgų vadų

A. Kolčiakas A. Kolčiakas (1874-1920) gimė artilerijos karininko šeimoje. Baigęs Jūrų kadetų mokyklą, buvo paskirtas į naujai pastatytą kreiserį „Riurikas“. Domėjosi okeanografija, hidrologija, mokėsi pas žymų norvegų tyrinėtoją F. Nanseną. Kolčiakas dalyvavo 1899 m. barono E. Tolio poliarinėje ekspedicijoje. Ekspedicijoje išryškėjo jo organizaciniai gabumai, principingumas. Už ekspedicijos rezultatų apibendrinimą buvo apdovanotas Geografų draugijos Didžiuoju Konstantino medaliu. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Baltijos laivyne, 1916 m. tapo Juodosios jūros laivyno vadu. Vasario revoliucija A. Kolčiakui buvo netikėta, bet jis prisiekė Laikinajai vyriausybei, kurios narius pažinojo. Tikėjosi, kad revoliucijos sukelta patriotizmo banga padės Rusijai sėkmingai baigti karą. 1917 m. Sevastopolio jūreivių komitetas nutarė nuginkluoti karininkus. A. Kolčiakui tai buvo asmeninis įžeidimas. Jis demonstratyviai išmetė į jūrą Georgijaus kardą ir pareiškė, kad atsisako laivyno vado pareigų. Nuvykęs į Peterburgą, pareikalavo, kad armijoje būtų uždrausta partijų veikla. 1917 m. liepos mėn. buvo pakviestas į JAV pasidalyti kovos su povandeniniais laivais ir jūrų minomis patirtimi. Žinia apie Spalio perversmą jį užklupo grįžtantį į Rusiją. Kolčiakas Sibire subūrė didelę armiją, bet ją bolševikai sumušė, o patį admirolą 1920 m. vasario mėn. 7 d. sušaudė.