24 Bir

§ 2. Anglijos revoliucijos priežastys. Pilietinis karas

Anglijos revoliucijos konspektas - asmenybės, datos, sąvokos, santrauka

Karaliaus valdžia – „Dievo duota“

XVII a. pirmoje pusėje padidėjo monarchijos ir anglų visuomenės prieštaravimai. Jokūbas Stiuartas, arba Jokūbas I (1603-1625), stengėsi paversti parlamentą savo įrankiu arba visai jį panaikinti. Karaliaus teisininkai aiškino, jog parlamentas esąs tolimos senovės liekana, kurios jai reikėtų atsisakyti. Kaip sektiną pavyzdį jie nurodydavo Prancūzijos ir Ispanijos absoliutines monarchijas.

Pats karalius Jokūbas I – didžiai išsilavinęs žmogus – buvo labai geros nuomonės apie savo valdžią. Jis rašė: „monarchija yra tapati Dievo valdžiai. Pirma, jos pagrindai paremti Šventuoju raštu. Antra, ji pagrįsta senąja mūsų karalystės teise ir, trečia, ji išplaukia iš gamtos dėsnių. Karaliaus valdžia yra dieviškos kilmės, nes karaliai paskirti Dievo ir tik jam atsako už savo Veiksmus. Taigi karūnuotas valdovas pagal gamtos dėsnius — savo valdinių tėvas, o valdinių pareiga būti ištikimiems karaliui… Tad kodėl riaušininkai ir maištininkai krikščioniškose valstybėse reikalauja sau laisvės, kurios Dievas liaudžiai nesuteikė?”

Karolio I valdymo pradžia

Jokūbo I sūnus, 1625 m. pradėjęs valdyti Karolis I, nepasižymėjo tokiu mokslingumu, tačiau su parlamentu kovojo ryžtingiau už tėvą. Jis reikalavo, kad parlamentas patvirtintų naujus mokesčius, o šiam atsisakius – jį paleido ir vienuolika metų nešaukė. Devyni Bendruomenių rūmų deputatai buvo uždaryti į kalėjimą, vienas jų ten ir mirė. Valdžia įvesdavo naujus mokesčius ir grąžindavo senus, jau užmirštus, didino įvežamų ir išvežamų prekių muitus. Visa tai kėlė buržuazijos ir naujosios bajorijos nepasitenkinimą.

Tačiau Anglijos pasiturinčiųjų sluoksniai piktinosi ne tik mokesčiais. Džentelmenai norėjo tapti visiškais savo žemių savininkais ir nepriklausyti nuo karaliaus valdininkų malonės. Mat monarchas vis dar buvo vyriausias žemės valdytojas, o džentelmenai – jo vasalai. Paveldint ir parduodant dvarus reikėdavo gauti karaliaus leidimą ir mokėti didelę piniginę rinkliavą. Tas pat vyko ir su „aptvėrimais”, kuriuos valdžia ne kartą buvo uždraudusi, neva gindama valstiečius. Tačiau, sumokėjus baudas karaliui ir kyšius jo valdininkams, „aptvėrimai” visada būdavo įteisinami.

Puritonų persekiojimas

Valdant Karoliui I sustiprėjo puritonų persekiojimas, buvo stengiamasi visus gyventojus paversti anglikonais. Nemažai puritonų dvasininkų pateko į kalėjimus, kai kuriuos jų plakdavo rimbais, kitiems net nukirsdavo ausis. Tačiau tokios priemonės norimu rezultatų nedavė. Puritonizmas plito jau ne tik tarp pasiturinčiųjų, bet ir tarp miesto prastuomenės. Puritonų dvasininkai ir keliaujantieji pamokslininkai vis ryžtingiau smerkė Anglikonų bažnyčią ir karalių kaip jos galvą. Vyskupus puritonai vadino „nepasotinamais vilkais, šėtono tarnais“, reikalavo atimti iš Anglikonų bažnyčios jos valdomas žemes.

Parlamento sušaukimas ir pirmosios reformos

Karolis I mėgino išgyvendinti kalvinizmą ir Škotijoje. Tada škotai sukilo, išvijo karaliaus valdininkus ir įsiveržė Šiaurės Angliją. Jiems sutramdyti Karolis I neturėjo pakankamai kariuomenės ir pinigų jai pasamdyti. Įvesti naujų mokesčių be parlamento pritarimo karalius jau nedrįso. 1640 m. teko pagaliau surengti Bendruomenių rūmų rinkimus ir sušaukti parlamentą. Jis posėdžiavo beveik 13 metų, tad buvo pramintas Ilguoju parlamentu. Jo sušaukimas virto revoliucijos pradžia.

Iš pat pradžių šis parlamentas nepaisė monarcho: nutarė suimti ir įkalinti jo artimiausius patarėjus, panaikino neteisėtai įvestus mokesčius, paleido iš kalėjimų nuteistus už nusikaltimus valdžiai ir Anglikonų bažnyčiai puritonus. Buvo taip pat priimtas įstatymas, pagal kurį karalius neteko galios savo nuožiūra paleisti Bendruomenių rūmus. Jis galėjo tai padaryti jau tik pritariant deputatų daugumai. Kraštutiniai puritonai siūlė parlamentui panaikinti vyskupų valdžią, bet tada dar pritarimo nesulaukė.

Sukilimas Airijoje

Įtampą ir sumaištį šalyje didino prasidėjęs didysis sukilimas Airijoje. Žiauriai engiami airiai vieningai stojo kovą: užiminėjo anglų tvirtoves, išvarydavo, o kartais ir nužudydavo kolonistus. Londone sklido baisūs gandai, jog „laukiniai“ airiai išnaikino 200 tūkst. protestantų, nors žuvusiųjų iš tikrųjų buvo apie 10 tūkst. Ir karalius, ir parlamentas buvo įsitikinę, kad reikia nuslopinti sukilimą ir išlaikyti Airiją anglų valdžioje. Tačiau jie negalėjo sutarti, kaip suformuoti armiją ir kas jai vadovaus. Parlamentas nenorėjo to reikalo patikėti karaliaus parankiniams, o Karolis I puritonams.

Pilietinio karo pradžia

Parlamentas vis labiau ribojo karaliaus valdžią. Anglijoje vyko revoliucija, ir karalius Londone neturėjo jėgų jai priešintis. Londono miestiečių puritonų pašauktinių būriai buvo daug gausesni už karaliaus sargybą. Atrodė, kad Karoliui I teks pripažinti susidariusią padėtį ir valdyti Angliją parlamento nustatytomis sąlygomis. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. 1642 m. sausio mėn. karalius išvyko į Šiaurės Angliją, kur buvo mažai puritonų ir naujųjų dvarininkų, o dauguma bajorijos liko jam ištikima. Čia jis ėmė rinkti kariuomenę kovai su parlamentu ir netrukus paskelbė jam karą. Anglijos pilietinio karo žemėlapis

Karaliaus ir parlamento šalininkai

Tarp karaliaus šalininkų, vadinamų kavalieriais, dau­giausia buvo Šiaurės ir Vakarų Anglijos bajorų — anglikonų ir katalikų. Paskui juos į karaliaus kariuomenę ėjo ir tų sričių valstiečiai. Parlamentą rėmė Rytų ir Pietryčių Angli­jos puritoniška buržuazija ir bajorija, miestų, labiausiai Lon­dono, prastuomenė, taip pat dalis valstiečių — žemės laiky­tojų bei jomenų.

„Naujojo pavyzdžio armija“

Oliveris KromvelisPirmaisiais pilietinio karo metais nei viena šalis negalė­jo pasiekti lemiamos persvaros. Parlamentas turėjo daugiau lėšų ir gausesnę armiją. Tačiau kavalieriai buvo labiau pa­tyrę ir narsesni kariai negu miestiečių pašauktiniai ar pa­skubomis nusamdyti visokie valkatos. Padėtis pasikeitė, kai mažai žinomas Bendruomenių rūmų deputatas Oliveris Kromvelis (1599—1658) sukūrė „naujojo pavyzdžio” armiją iš dievobaimingų puritonų. Jiems karas su kavalieriais, an­glikonais arba katalikais, virto šventuoju, ir jie grūmėsi nė kiek negailėdami gyvybės. „Naujojo pavyzdžio” armijoje Kromvelis įvedė griežčiau­sią drausmę, karininkais skirdavo ne tik bajorus, bet ir raš­tingus neturtinguosius miestiečius. Tad tarp karininkų atsi­rado buvusių jūreivių, vežikų, batsiuvių. 1645 m. vasarą mū­šyje ties Nesbio kaimu karaliaus armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Karolis I pasitraukė į Škotiją, bet škotai išda­vė jį parlamentui. Menkai saugomam karaliui pavyko pa­bėgti, jis bandė toliau kariauti, tačiau pralaimėjo ir vėl pateko į nelaisvę. Dėl jo likimo iškilo naujų parlamento armijos nesutarimų.

Tolesnė parlamento veikla

Vykstant pilietiniam karui parlamentas padarė daug svarbių pertvarkymų. Jis panaikino vyskupijas ir nusavino Anglikonų bažnyčiai priklausančias žemes. Dvarininkai nu­stojo buvę karaliaus vasalais, jiems jau nereikėjo gauti lei­dimų ir mokėti rinkliavų paveldint, parduodant ar perkant dvarus. Tačiau valstiečiai — žemės laikytojai — kaip ir anks­čiau privalėjo mokėti piniginę duoklę žemvaldžiams, „aptvė­rimai” nebuvo uždrausti ar bent apriboti. Kita vertus, parlamente vyraujantys turtingi miestiečiai nenorėjo panaikinti monarchijos ir išplėsti rinkimų teisių. Jie nerimavo, kad, nuvertus karalių, aukščiausioji valdžia gali atitekti armijos vadovybei, o suteikus teisę balsuoti ne- pasiturintiesiems, į Bendruomenių rūmus pateks pačių kraš­tutinių pertvarkymų šalininkai, siekiantys iš pagrindų pa­keisti esamą valstybės ir visuomenės santvarką.

Karaliaus Karolio I nukirsdinimasLeveleriai ir jų politiniai siekiai

Ypač jie bįjojo levelerių („lygintojų”), vadovaujamų puri­tono Džono Lilbemo (1618—1657). Daugelyje atsišaukimų ir brošiūrų Lilbemas įrodinėjo, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri patiki ją parlamentui. „Turi būti gerai žinoma ir pačiam parlamentui, kad jis privalo daryti ne tai, ką užsi­mano, o tai, kas naudinga tautos gerovei ir nedaro tautai žalos”, — rašė Lilbemas. Leveleriai reikalavo panaikinti mo­narchiją ir Lordų rūmus, suteikti rinkimų teisę visiems suaugusiems vyrams, priimti pagalbos neturtingiesiems bei el­getoms įstatymus, pripažinti visų piliečių lygybę prieš įsta­tymus ir sąžinės laisvę bet kurios religijos tikintiesiems. Va­dinasi, leveleriai, toli pralenkdami savo laikus, siekė sukur­ti Anglijoje demokratinę respubliką. Jie nebuvo vien bejė­giai svajotojai, o turėjo nemažai šalininkų tarp „naujojo pavyzdžio” armijos karininkų ir kareivių.

Karolio I nukirsdinimas

Parlamentas nutarė paleisti armiją, tačiau ji įžengė į Londoną ir pašalino iš Bendruomenių rūmų sau priešiškus deputatus. Kromvelis ir jo šalininkai tuo metų veikė kartu su leveleriais. Šiems reikalaujant buvo nutarta teisti kara­lių už „nusikaltimus tautai”, kaip pilietinio karo kaltininką. 1649 m. sausio mėn. Bendruomenių rūmų paskirtas tribu­nolas pasmerkė Karolį I mirti, ir jis buvo viešai nukirsdin­tas vienoje iš Londono aikščių. Tai turėjo didžiulę istorinę reikšmę. Pati savaime smurtinė valdovo mirtis nebuvo kaž­kas negirdėta. Daug karalių ir kunigaikščių baigė gyvenimą pasmaugti, nušauti, nudurti, prigirdyti ar nunuodyti. Ta­čiau valdovai būdavo nužudomi slapta, žudikai nuoširdžiai ar apsimestinai pasmerkiami, o aukos iškilmingai laidoja­mos. Anglijoje pirmą kartą pasaulyje valdovas buvo nuteis­tas ir nubaustas tautos vardu. Žinia apie Karolio I nukirs­dinimą sukėlė siaubą ir pasipiktinimą Europos valdovų rū­muose. Protestavo Prancūzija, Ispanija ir Austrija. Rusijos caras nutraukė su Anglija visus santykius ir iš savo valsty­bės išvarė anglų pirklius. Po karaliaus nukirsdinimo buvo panaikinti Lordų rūmai, o Anglija paskelbta respublika.

Klausimai

  1. Dėl ko kilo Karolio I ir parlamento konfliktas?
  2. Kodėl karalių palaikė Šiaurės ir Vakarų, o parlamentą – Rytų ir Pietryčių Anglija?
  3. Kodėl parlamento armija nugalėjo karaliaus armiją?
  4. Kokie pertvarkymai buvo padaryti Anglijoje pilietinio karo metais?
  5. Kokių tikslų siekė leveleriai?