1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Apie Romos imperijos gynybą ir prekinius mainus)
Reiną ir Dunojų saugojo romėnų sargybos laivai. <…> Gamtinė pasienio geografija buvo sustiprinta gynybiniais įrengimais – pirmiausia proskynomis ir stebėjimo bokštais, paskui palengva papildyta grioviais, palisadais*, akmeninėmis sienomis ir bokštais. <…> Romėnų galia nesustojo pasienyje. Kitapus gyvenančios tautos dažnai būdavo įtraukiamos į Romos politinę, diplomatinę ir ekonominę orbitą. Jos prekiaudavo gintaru, dažais, grūdais ir žąsų plunksnomis pagalvėms kimšti, taip pat romėnų legionams parūpindavo karių ir net karžygių, o jų vyresniesiems būdavo atsimokama prabangiomis dovanomis ir karine apsauga.
Įrengimais – įrenginiais. * Palisadas – gynybinė tvora iš vertikaliai be tarpų įkastų nusmailintų storų rąstų.
B šaltinis (Apie Romos imperijos plėtrą I a.)
Valdant pirmajam Augustui imperijos plėtra staiga sustojo 9 m. po Kr., kai tvirtindamas romėnų pozicijas užkariautose Germanijos žemėse karvedys Publijus Kvinktilijus Varas Teutoburgo Miško mūšyje kiek šiauriau dabartinio Osnabriuko beveik visai prarado tris legionus. Šis pralaimėjimas romėnų vaizduotėje prilygo mūšio prie Kanų tragedijai kare su Hanibalu, pasakotos kraupios istorijos, kaip patekę į nelaisvę kariai buvo aukojami per barbariškas apeigas, o vėtra ir liūtis tik didino žudynių mastą. <…> Hadriano siena, kaip mes ją vadiname, tęsėsi 70 su viršum mylių kirsdama salą nuo vienos pakrantės iki kitos. <…> O kam ji išties tinka – tai Romos galios dominavimui kraštovaizdyje pabrėžti, ir kartu susidaro įspūdis, kad čia imperija baigiasi. Turbūt ne atsitiktinumas, jog maždaug tuo pat metu panašių, nors ne tokių įspūdingų, sienų, pylimų ir įtvirtinimų radosi kitose pasienio zonose, tarytum Romos galios ribos būtų ėmusios darytis vis labiau apčiuopiamos.
C šaltinis (Pagal Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pateikiamą informaciją apie Romos imperijos pasienio įtvirtinimų paveldą)
118 km ilgio Hadriano siena (Jungtinėje Karalystėje) buvo pastatyta Hadriano įsakymu apie 122 m. ties šiauriausios Romos imperijos provincijos Britanijos riba. Tai įspūdingas karinės zonos įrengimo pavyzdys, atskleidžiantis senovės Romos gynybos technikas ir geopolitines strategijas. Antonino sieną – 60 km ilgio įtvirtinimų liniją Škotijoje – pradėjo statyti Antoninas Pijus 142 m., gindamasis nuo šiaurės barbarų. Tai buvo labiausiai į šiaurės vakarus nutolusi Romos pasienio įtvirtinimų dalis. 550 km ilgio Aukštutinės Germanijos ir Retijos pasienio įtvirtinimai, kurie buvo statomi etapais II a., driekėsi tarp Reinbrolio prie Reino ir Einingo prie Dunojaus. Išlikusios Germanijos pasienio įtvirtinimo, Hadriano sienos ir Antonino sienos liekanos – reikšmingi Romos imperijos sienų Europoje paminklai. Su savo fortais, mažaisiais fortais, sienomis, grioviais, infrastruktūra, civilių gyvenvietėmis šie įtvirtinimai liudija svarbius žmogiškuosius ir kultūros vertybių mainus Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu, pasiekusius toliausius imperijos pakraščius. Išlikę pasienio įtvirtinimai atskleidžia romėnų karinės architektūros raidą, techninių statybos ir valdymo žinių sklaidą. Šios sienos rodo, jog šiaurės vakarinėje imperijos dalyje buvo įdiegta sudėtinga pasienio sistema, pirmą kartą sukurti kariniai įrenginiai, susieti su juos aptarnaujančiomis civilių gyvenvietėmis. Kontroliuojamos sienos
nebuvo neįveikiama kliūtis – pro jas buvo leidžiama judėti kariams ir iš įvairių regionų atvykusiems civiliams. Tai atvėrė galimybes kultūros vertybių mainams ir paskatino reikšmingus gyvenviečių struktūros, architektūros, kraštovaizdžio pokyčius.
D šaltinis (Europos žemėlapis)
1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 1.1–1.6 užduotis.
A šaltinis (Senovės pasaulio mūšiai V a. pr. Kr. – I a.)
B šaltinis (Heinricho Leutemanno graviūra „Hanibalo žygis per Alpes“)
C šaltinis (Iš senovės graikų istoriko Herodoto veikalo „Istorija“)
Kariuomenės rikiuotė buvo lygi medų* rikiuotei, bet jos viduryje stovėjo už vienas kito tik po kelis vyrus, todėl toje vietoje helėnai buvo silpniausi, o abudu sparnai buvo stiprūs dėl daugybės vienas už kito stovinčių vyrų.
Kai kariuomenė jau buvo išrikiuota ir aukos parodė gerus ženklus, atėniečiai buvo paleisti ir tekini ėmė bėgti į barbarus. Tarpas tarp abiejų kariuomenių buvo ne mažesnis kaip 8 stadijai**. Pamatę atbėgančius priešus, persai pasirengė juos atremti, nutarę, kad atėniečiai kvaili ir bėga tiesiai į pražūtį, mat jų buvo visai nedaug ir iš jų nebuvo nė vieno raitelio nei lankininko. Taip manė apie juos barbarai. O atėniečiai urmu susirėmė su priešu ir narsiai kovojo. [...]
Mūšis tęsėsi ilgai. Ties atėniečių rikiuotės viduriu, kur buvo persai ir sakai***, nugalėjo barbarai ir, ją pralaužę, ėmė vytis priešą gilyn į žemyną. O abiejuose sparnuose laimėjo atėniečiai ir platėjiečiai. Nugalėję jie nesivijo bėgančių priešų; atsisukę į tuos, kurie buvo pralaužę linijos vidurį, ir susiglaudę, puolė juos ir nugalėjo. Bėgančius priešus vijosi iki jūros ir žudė tol, kol, pribėgę krantą, ėmė reikalauti ugnies ir puolė laivus. [...]
Mūšyje žuvo 6 400 barbarų, o atėniečių – 192.
Medai – viena iš Persijos imperiją sudariusių iranėnų tautų. Stadijas – senovės graikų naudotas ilgio matas, maždaug 192 metrai. Sakai – Persijos imperijos pajungta iranėnų gentis.
D šaltinis (Iš senovės graikų istoriko Plutarcho veikalo „Rinktinės biografijos“)
Žynys Aristandras, apsirengęs baltai, su aukso vainiku ant galvos, jodamas šalia jo parodė arą, sklandantį virš Aleksandro galvos ir tiesiai lekiantį į priešų pusę. Visi, mačiusieji šį ženklą, pasijuto be galo drąsūs; ragindami ir drąsindami kits kitą, raiteliai puolė priešą, ir kariuomenė siūbtelėjo paskui juos. Pirmosios eilės dar nepradėjo kautis, o barbarai jau šoko bėgti, smarkiai genami. Aleksandras vijo sumuštus barbarus į priešo kariuomenės centrą, kur buvo Darėjas. Jis pamatė jį dar iš tolo už priešakinių eilių – Darėjas stovėjo aukštame vežime karališkojo pulko viduryje, gražus ir augalotas, apsuptas daugybės puikiausiai ginkluotų raitininkų, glaudžiomis eilėmis išsirikiavusių aplink jo vežimą ir pasiruošusių atremti priešą. Baisus atrodė prisiartinęs Aleksandras: užvijęs bėglius ant stovinčiųjų eilėse, baisiai juos išgąsdino ir didžiumą išvaikė.
Tiktai narsiausieji ir kilmingiausieji kovojo už savo karalių iki paskutinio atodūsio; jie krito vienas po kito ir trukdė vyti priešą, kabindamiesi į raitelius ir net į arklių kojas. Visas šias baisybes pats savo akimis matė Darėjas, ir kai jį saugantys kariai krito prie jo kojų, jis negalėjo net pasukti vežimo ir nuvažiuoti. [...]
Šiam mūšiui pasibaigus, atrodė, bus galutinai sutriuškinta persų galybė. Aleksandras, paskelbtas Azijos karaliumi, aukojo dievams puikias aukas, o bičiuliams dalijo turtus, namus ir karalystes.
A šaltinis (Iš H. Senkevičiaus istorinio romano „Quo vadis“)
Visi bėgo greitai, kiek karštligiškai, ir atskubėję į rato vidurį klaupėsi vienas šalia kito, iškėlę aukštyn rankas. Publika manė, kad jie prašo pasigailėti, ir pasipiktinusi tokiu bailumu ėmė trypti, švilpti, mėtyti tuščius indus nuo vyno, nugraužtus kaulus ir klykti: „Žvėrys! Žvėrys!...“ Tačiau staiga įvyko netikėtas dalykas. Štai iš tų gauruotų būrių vidurio pakilo balsai ir nuaidėjo giesmė, pirmą kartą tokia Romos cirke: „Christus regnat...“1. [...] Visi suprato, kad šie žmonės neprašo pasigailėjimo, atrodo, jie nemato nei cirko, nei publikos, nei senato, nei cezario. [...] Tačiau tuo metu atsivėrė kitos grotos, ir į areną pasiutusiu greičiu lodama įsiveržė didžiulė gauja šunų [...]. Krikščionys klūpojo nejudėdami it suakmenėję, tik kartojo vientisu aimanų choru: „Pro Christo! Pro Christo!“2. [...] Šunys plėšė vieni kitiems iš nasrų kruvinus žmonių gabalus. Kraujo ir išdraskytų vidurių tvaikas nustelbė arabų kvepalus ir užliejo visą cirką.
B šaltinis (Iš istorinio veikalo „Moteris Katedrų laikais“)
Kai Vakarai blaškosi tarp pagonybės, arijonizmo ir krikščionybės, moterų vaidmuo skleidžiant Evangeliją itin aktyvus. Paveiktas moters, Chlodvigas išsiskiria iš kitų barbarų, per krikštą pritapdamas prie katalikiškosios Romos [...]. Anglijoje Berta iš Kento įkalba karalių Etelbertą apsikrikštyti. [...] Ar tik nebus Trejybės paslaptis moterį apkerėjusi. [...] Vienuolės buvo uoliausios Šv. Bonifaco pagalbininkės, ir netgi Rusija, kur pirmoji apsikrikštijo Kijevo kunigaikštienė Olga, o vėliau Baltijos šalys už krikščionybę turės dėkoti Lenkijos Jadvygai. [...] Henriko žmonos Matildos veikla laikoma lygiaverte jos vyro veiklai. Kartu jiedu įkuria Kvedlinburgo moterų vienuolyną, kur abu bus palaidoti.
C šaltinis (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
962 m. vasario 2 d. vokiečių karalius Otonas I vainikuojamas imperatoriumi. Jonas XII uždeda jam karūną ir pagal Romos teisę kartu su Romos gyventojais duoda ištikimybės priesaiką. Karūnacija daugeliu atvejų panaši į Karolio Didžiojo iškėlimą: popiežius, kaip kadaise Karolį, prašo Otoną pagalbos kovoje su Romai grasinančiomis valstybėmis. Dabar Otonas turi traukti per Alpes prieš Italijos karalių Berengarą. [...] Otono armijos galybė triuškinanti, juolab, kad prie jos prisijungia daugelis Aukštutinės Italijos grafysčių ir vyskupijų. 962 m. pabaigoje Otonas pasirodo prie Romos vartų, kurie jam paslaugiai atsiveria.
D šaltinis (Iš istorinio veikalo)
Romos popiežius tvirtino, kad jis yra aukščiausias Bažnyčios vadovas. Bažnyčios galva Rytuose – Konstantinopolio patriarchas – atmetė popiežiaus pretenzijas. Jį rėmė Bizantijos imperatorius. Kova pasireiškė teologiniu ginču [...]. Konstantinopolio patriarchas tvirtino, kad Šventoji Dvasia gali būti kildinama tik iš (Dievo) Tėvo, o Romos popiežius teigė, kad ir iš (Dievo) Sūnaus. [...] Šis ginčas niekuomet nebuvo išspręstas. 1054 m. jis baigėsi galutiniu susiskaldymu. 1 Kristus viešpatauja 2 Už Kristų 3 apkerėjusi – зачарована – oczarowana
A šaltinis (Iš veikalo „Europos mentaliteto istorija“)
Tiberijų, vyresnįjį Grakchą, 132 m. pr. Kr. senatoriai negyvai uždaužė lazdomis už tai, kad jis neva siekęs karaliaus karūnos; [...] Cezario gyvybę nutraukė suokalbininkų durklai – baimintasi, kad sėkmės lydimas karvedys taps Romos karaliumi ir tironu [...]. Romos respublikos pagrindas buvo valdžios padalijimas senatui, tautos susirinkimui ir magistratui, [...] nors [aristokratinis elementas] visose trijose institucijose užėmė vadovaujamus postus. Tačiau turinčiai valdžią aristokratijai buvo gyvybiškai svarbu laikytis žaidimo taisyklių: [...] paisyti kolegialumo, rūpintis valdžios vykdytojų kaita [...]. Socialinę galią žemesniesiems sluoksniams užtikrino patronato santykiai. Kilmingąjį patroną ir paprastus žmones, klientus, siejo išskaičiavimu ir pasitikėjimu pagrįsti santykiai [...], jie stabilizavo valdžią. [...] Be to, [...] laipsniška liaudies tribūnato integracija į valdžios aparatą [...] atsigręžė į mažojo žmogaus rūpesčius ir vargus [...]. Šiuo postu formaliai buvo suorganizuotas pasipriešinimas aristokratijos valdymui.
B šaltinis (Iš Gajaus Svetonijaus Trankvilo „Dieviškojo Augusto“)
Konsulatą pasiglemžė eidamas dvidešimtuosius metus tarsi priešas, pritraukęs legionus prie Romos […]. Senatui dvejojant, pasiuntinybės galva centurionas Kornelijus, atmetęs apsiausto skverną ir rodydamas į kardo rankeną, nė nemirktelėjęs išrėžė senatoriams: „Štai kas padarys jį konsulu, jeigu nepadarysite jūs!“ [...] Papročių bei įstatymų priežiūrą jis irgi išsilygo iki gyvos galvos; remdamasis ta privilegija, nors ir nebūdamas cenzorius, jis triskart surašė romėnų gyventojus, įvertindamas ir jų turtą: pirmąjį ir trečiąjį kartą su kolega, o antrąjį – pats vienas. [...] Jeigu [liaudies] tribūnų rinkimuose stigdavo kandidatų iš senatorių tarpo, jis juos rinkdavo iš romėnų raitelių [...]. Reikšmingesnes provincijas [...] pasiėmė pats, o kitos burtais atiteko prokonsulams. Beje, pasitaikydavo, jog kartais kai kurias jų sukeisdavo.
C šaltinis (Iš Eusebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“)
Devynioliktais Diokletiano valdymo metais [...] artėjant Išganytojo Kančios šventei, visur buvo paskelbtas imperatoriaus įsakymas sulyginti bažnyčias su žeme ir sudeginti Šventuosius raštus. [...] Netrukus po to vienas paskui kitą pasirodė kiti įsakai, kuriuose buvo liepta visų bažnyčių vadovus pirma uždaryti į kalėjimus, o po to bet kuriomis priemonėmis priversti juos atnašauti. [...] Kai Aš, Konstantinas [...] ir Aš, Licinijus [...] atvykome į Milaną ir pradėjome aiškintis visus klausimus, [...] kaip vieną iš svarbiausių dalykų mes nusprendėme paskelbti taisykles, kurios garantuotų pagarbą Dievui, duoti krikščionims ir visiems kitiems laisvę išpažinti tokį tikėjimą, kokį jie nori [...]. Galų gale, [...] galingasis Konstantinas [Didysis] [...] atsikovojo savo rytines žemes ir vėl suvienijo Romos imperiją, atnešė taiką jai nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki tolimiausių vakarų. [...] Tiek kaimuose, tiek miestuose jie [žmonės] šoko ir dainavo, garbindami visų pirma, kaip jiems buvo nurodyta, mūsų Aukščiausiąjį Viešpatį Dievą, o po to – tokius brangius Dievui dievobaimingąjį imperatorių ir jo sūnus.
D šaltinis (Žemėlapis)
E šaltinis (Iš Benjamino kelionės užrašų 1171 m.)
Konstantinopolis – visos graikų [...] žemės sostinė. Ir ten imperatoriaus Manuilo rezidencija. [...] Ten yra šventos Sofijos bažnyčia ir ten gyvena graikų popiežius, nes jie nepavaldūs Romos popiežiui. Toje bažnyčioje tiek altorių, kiek dienų metuose. [...] Ten prie rūmų sienos yra imperatoriaus pramogų vieta, vadinama hipodromu. Kasmet Jėzaus gimimo dieną imperatorius rengia ten didžiulius spektaklius. [...] Ši šalis plati ir joje taip gausu visokių vaisių, taip pat duonos, mėsos ir vyno, kad jokia šalis neprilygs jai savo turtingumu. Gyventojai susipažinę su visa graikų literatūra, gyvena ramiai ir laimingai. Karui su turkų sultonu jie samdo kariškius iš įvairių tautų [...].