Šaltiniai
1 struktūrinis klausimas
Antikos pasaulyje į demokratinį valdymo būdą eita pamažu – vykdant įvairias reformas. Šiuolaikinė demokratija yra išlaikiusi kai kuriuos senosios demokratijos bruožus. Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 16–20 užduotis.
A šaltinis. Aristotelis apie Soloną
Paėmęs reikalus į savo rankas, Solonas išlaisvino liaudį ir tam kartui, ir ateities laikams, uždrausdamas asmeninę vergystę už skolas. Paskui jis išleido įstatymus ir panaikino skolas, ir privačias, ir valstybines <…>.
Solonas šiuos įstatymus išleido šimtui metų ir įvedė šit kokią valstybinę santvarką. Pagal turtų vertę visi gyventojai buvo suskirstyti į keturias klases, kaip skirstyta ir anksčiau – į pentakosiomedimnus, raitelius, zeugitus ir tetus*. Visas pareigas <…> jis paskyrė piliečiams iš pentakosiomedimnų, raitelių ir zeugitų. Kiekvienai klasei jis nustatė pareigas pagal turtų vertę, o tiems, kurie priklausė tetų klasei, – tik pareigą dalyvauti tautos susirinkimuose ir teismuose.
B šaltinis. Plutarchas apie Periklį
Periklis pirmutinis pradėjo liaudžiai burtais dalyti užkariautąsias žemes, duoti jai pinigų teatrui ir atlyginti už valstybines pareigas. <…> Periklis griebėsi <…> dalyti valstybės lėšas, Damonido iš Ojės patariamas, kaip rašo Aristotelis. Dalydamas pinigus teatrui, atlygindamas už teisėjų ir kitas pareigas, skirdamas visokiausias pašalpas, Periklis greitai papirko liaudį ir ėmė jos parama naudotis kovoje su areopagu, kurio nariu jis pats nebuvo, nes burtais nebuvo išrinktas nei archontu, nei tesmotetu, nei basilėju, nei polemarchu.*
C šaltinis. Polio valdymo V a. pr. Kr. schema
1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 1.1–1.6 užduotis.
A šaltinis (Senovės pasaulio mūšiai V a. pr. Kr. – I a.)
B šaltinis (Heinricho Leutemanno graviūra „Hanibalo žygis per Alpes“)
C šaltinis (Iš senovės graikų istoriko Herodoto veikalo „Istorija“)
Kariuomenės rikiuotė buvo lygi medų* rikiuotei, bet jos viduryje stovėjo už vienas kito tik po kelis vyrus, todėl toje vietoje helėnai buvo silpniausi, o abudu sparnai buvo stiprūs dėl daugybės vienas už kito stovinčių vyrų.
Kai kariuomenė jau buvo išrikiuota ir aukos parodė gerus ženklus, atėniečiai buvo paleisti ir tekini ėmė bėgti į barbarus. Tarpas tarp abiejų kariuomenių buvo ne mažesnis kaip 8 stadijai**. Pamatę atbėgančius priešus, persai pasirengė juos atremti, nutarę, kad atėniečiai kvaili ir bėga tiesiai į pražūtį, mat jų buvo visai nedaug ir iš jų nebuvo nė vieno raitelio nei lankininko. Taip manė apie juos barbarai. O atėniečiai urmu susirėmė su priešu ir narsiai kovojo. [...]
Mūšis tęsėsi ilgai. Ties atėniečių rikiuotės viduriu, kur buvo persai ir sakai***, nugalėjo barbarai ir, ją pralaužę, ėmė vytis priešą gilyn į žemyną. O abiejuose sparnuose laimėjo atėniečiai ir platėjiečiai. Nugalėję jie nesivijo bėgančių priešų; atsisukę į tuos, kurie buvo pralaužę linijos vidurį, ir susiglaudę, puolė juos ir nugalėjo. Bėgančius priešus vijosi iki jūros ir žudė tol, kol, pribėgę krantą, ėmė reikalauti ugnies ir puolė laivus. [...]
Mūšyje žuvo 6 400 barbarų, o atėniečių – 192.
Medai – viena iš Persijos imperiją sudariusių iranėnų tautų. Stadijas – senovės graikų naudotas ilgio matas, maždaug 192 metrai. Sakai – Persijos imperijos pajungta iranėnų gentis.
D šaltinis (Iš senovės graikų istoriko Plutarcho veikalo „Rinktinės biografijos“)
Žynys Aristandras, apsirengęs baltai, su aukso vainiku ant galvos, jodamas šalia jo parodė arą, sklandantį virš Aleksandro galvos ir tiesiai lekiantį į priešų pusę. Visi, mačiusieji šį ženklą, pasijuto be galo drąsūs; ragindami ir drąsindami kits kitą, raiteliai puolė priešą, ir kariuomenė siūbtelėjo paskui juos. Pirmosios eilės dar nepradėjo kautis, o barbarai jau šoko bėgti, smarkiai genami. Aleksandras vijo sumuštus barbarus į priešo kariuomenės centrą, kur buvo Darėjas. Jis pamatė jį dar iš tolo už priešakinių eilių – Darėjas stovėjo aukštame vežime karališkojo pulko viduryje, gražus ir augalotas, apsuptas daugybės puikiausiai ginkluotų raitininkų, glaudžiomis eilėmis išsirikiavusių aplink jo vežimą ir pasiruošusių atremti priešą. Baisus atrodė prisiartinęs Aleksandras: užvijęs bėglius ant stovinčiųjų eilėse, baisiai juos išgąsdino ir didžiumą išvaikė.
Tiktai narsiausieji ir kilmingiausieji kovojo už savo karalių iki paskutinio atodūsio; jie krito vienas po kito ir trukdė vyti priešą, kabindamiesi į raitelius ir net į arklių kojas. Visas šias baisybes pats savo akimis matė Darėjas, ir kai jį saugantys kariai krito prie jo kojų, jis negalėjo net pasukti vežimo ir nuvažiuoti. [...]
Šiam mūšiui pasibaigus, atrodė, bus galutinai sutriuškinta persų galybė. Aleksandras, paskelbtas Azijos karaliumi, aukojo dievams puikias aukas, o bičiuliams dalijo turtus, namus ir karalystes.
1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 1.1–1.7 užduotis.
A šaltinis (Iš Hamurapio įstatymo)
17. Jei žmogus sugauna stepėje pabėgusį vergą arba vergę ir atveda jų šeimininkui, tai vergų šeimininkas turi duoti jam du siklius sidabro. [...]
117. Jei žmogus skolingas ir atiduoda už sidabrą arba į skolinę vergovę savo žmoną, savo sūnų arba savo dukterį, tai šie turi tarnauti savo pirkėjo arba kreditoriaus namuose trejus metus, ketvirtaisiais metais juos reikia paleisti į laisvę. [...]
199. Jei žmogus sužeidžia žmogaus vergui akį arba sulaužo žmogaus vergui kaulą, tai jis turi pasverti pusę vergo pirkimo kainos. [...]
205. Jei žmogaus vergas suduoda per veidą kokiam nors žmogui, tai jam reikia nupjauti ausį.
1 Siklis – svorio vienetas (apie 8,4 kg); sidabrinė moneta.
B šaltinis (Iš Aristotelio veikalo „Politika“)
Juk vergas iš prigimties yra tas, kas gali priklausyti kitam (dėl to kitam ir priklauso) ir kas susijęs su mąstymu tiek, kad jį supranta, bet pats jo neturi; kiti gyvi padarai, mąstymo nesuprantantys, paklūsta pojūčiams. Mažai skiriasi ir jų teikiama nauda: ir vergai, ir naminiai gyvuliai savo kūno galiomis padeda patenkinti būtinuosius poreikius. Tad prigimtis siekia laisviesiems ir vergams suteikti ir skirtingus kūnus, vergams – stiprius būtiniesiems poreikiams tenkinti, o laisviesiems – tiesius ir nenaudingus tokiems darbams, tačiau tinkamus pilietiniam gyvenimui (kuris susideda iš karo ir taikos poreikių). [...]
Juk „vergauti“ ir „vergas“ sakoma dvejopa prasme: esama tokių, kurie yra vergai ir vergauja pagal įstatymą, – tas įstatymas yra tam tikras susitarimas, pagal kurį tai, kas užgrobiama kare, priklauso užgrobėjui.
C šaltinis (Senovės Spartos visuomenės struktūra)
D šaltinis (Senovės Atėnų visuomenės struktūra apie 430 m. pr. Kr.)
