4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Britų istorikas Erikas Hobsbomas (Eric Hobsbawm) apie Džono Meinardo Keinso (Johan Maynard Keynes) šalininkų ir neoliberalų pažiūras į ekonomiką XX a. antrojoje pusėje)
Tai buvo nesutaikomų ideologijų kova. Keyneso šalininkai pasisakė už didelius atlyginimus, visišką užimtumą ir visuotinės gerovės valstybę, nes tai sukuria vartotojų paklausą, kuri ir skatina plėtrą. Jie tvirtino, kad paklausos didinimas yra geriausias būdas įveikti ekonomikos depresijas. O neoliberalai sakė, jog aukso amžiaus** ekonomika ir politika trukdė kontroliuoti infliaciją ir siekti išlaidų mažinimo tiek valstybinėje sferoje, tiek privačiame versle, nes būtent tai ir leidžia didinti pelną – tą tikrąjį kapitalizmo ekonomikos augimo variklį. Bet kokiu atveju, manė jie, „nematoma“ Adamo Smitho laisvosios rinkos ranka turėtų užtikrinti didesnį „tautų turto“ augimą ir geresnį turto ir pajamų paskirstymą <…>.
Džonas Meinardas Keinsas – XX a. britų ekonomistas, plėtojęs ekonomikos teoriją apie valstybinio reguliavimo būtinybę ekonomikoje. * Aukso amžius – čia Europos istorijos laikotarpis nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio pradžios.
B šaltinis (Istorikas Tonis Džutas (Tony Judt) apie Margaret Tečer (Margareth Thatcher) reformas)
Tečerizmas reiškė daugybę dalykų: sumažintus mokesčius, laisvąją rinką, nesuvaržytą privatų verslą, pramonės ir paslaugų sektoriaus privatizavimą, Viktorijos vertybes, patriotizmą, individą. Kai kurie jų, ypač ekonominė politika, buvo ankstesnių ir konservatorių, ir liberalų siūlymų tąsa. Kiti, ypač moraliniai klausimai, buvo populiaresni tarp ištikimų konservatorių partijos aktyvistų kaimo apylinkėse, o ne tarp rinkėjų apskritai. <…>
Be jokios abejonės, Britanijos ekonomikos rodikliai Thatcher valdymo metais (po pradinio nuosmukio 1979–1981 metais) pagerėjo. Pertvarkius nepelningai dirbusias įmones, sustiprinus konkurenciją, uždusinus profsąjungas, verslo efektyvumas ir pelnas smarkiai padidėjo. Pardavus valstybės nuosavybėje buvusį turtą, valstybės iždas buvo papildytas (aišku, neilgam).
C šaltinis (Istorikas Valteris Lakeras (Walter Laqueur) apie gerovės valstybę)
Gerovės valstybė panaikino kai kuriuos iš slogiausių ankstyvosios industrinės visuomenės bruožų, bet negalėjo, kaip ne vienas aiškiai vylėsi, radikaliai pakeisti žmogaus būvį. Išskyrus toliausiai pažengusius Šiaurės Europos kraštus, skurdo likviduoti nepasisekė; ligų ir senatvės sunkumai bei kančios palengvėjo, bet visiškai neišnyko. Nors gerovės valstybė padarė žmones sveikesnius, jie netapo laimingesni. Atvirkščiai, sumažėjus materialiniams nepritekliams, skaudžiau ėmė slėgti kiti negerumai – gyvenimo dideliuose miestuose nuobodumas ir anonimiškumas, arba, kaip buvo madinga sakyti septintąjį dešimtmetį, susvetimėjimas. Narkomanijos, savižudybių ir jaunimo nusikalstamumo kreivės kilo vis aukštyn. Vis dėlto, nors gerovės valstybės poveikis žmogaus gyvenimui ir nebuvo toks didelis, kaip kai kurių tikėtasi, jos materialinė nauda nekelia abejonių. Visuotinai pripažinus, kad niekas neturėtų badauti, kad visi turi teisę į pastogę ir kad pinigų stygius neturėtų būti kliūtis sveikatai, pranyko baisus nesaugumo jausmas, tiek ilgai kamavęs daugybę žmonių Europoje.
D šaltinis (Švedų istorikas Čelas Estbergas (Kjell Östberg) apie Ulofą Palmę (Olof Palme) ir gerovės valstybės kūrimą)
U. Palmės laikais Švedija dažnai buvo laikoma socialdemokratijos pavyzdžiu: aukštas gyvenimo lygis ir palyginti nedidelis pajamų atotrūkis; mažas nedarbas; pažangi socialinės apsaugos sistema, finansuojama iš progresinių mokesčių, pasižymėjusi dosniomis pensijomis ir sveikatos draudimu, apmokamomis tėvystės atostogomis bei visuotine vaikų priežiūra. <…> 1969 m. pradėjęs eiti ministro pirmininko pareigas, U. Palmė nedelsdamas ėmėsi įgyvendinti reformų paketą, apėmusį pagrindinius socialinės ir ekonominės politikos aspektus. Iš tiesų daugelis reiškinių, paprastai siejamų su Švedijos gerovės valstybe, buvo įdiegti arba iš esmės pertvarkyti per pirmuosius septynerius Palmės kadencijos metus. Valstybės išlaidos, palyginti su BVP – nors ir apytikslis, tačiau informatyvus jo pasiekimų rodiklis, – padidėjo nuo 26 iki 38 procentų. <…> Įspūdingas reformų skaičius buvo susijęs su šeimos politika, o daugelis jų buvo pažymėtos lygybės ženklu: būsto pašalpos pensininkams ir šeimoms su mažais vaikais, tėvystės draudimas, gerokai padidintos vaiko pašalpos, valstybės subsidijuojama visuotinė vaikų priežiūra <…>.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 3.1–3.8 užduotis.
A šaltinis (Iš kovotojos už moterų teises Emelinos Penkherst 1913 m. JAV pasakytos kalbos „Laisvė ar mirtis“)
Praėjo maždaug aštuoneri metai, kai moterys ėmėsi pirmųjų aktyvių veiksmų. Tai nebuvo smurtas, išskyrus tai, kad išprovokavo smurtą iš tų, kurie tam priešinosi. Kai moterys uždavė klausimus politiniuose susitikimuose ir negavo atsakymų, jos nedarė nieko karingo. Užduoti klausimus politiniuose susirinkimuose yra pripažinta visų žmonių, dalyvaujančių viešuose susirinkimuose, teisė. [...] Pirmieji žmonės, kurie buvo pašalinti iš politinio susirinkimo dėl klausimų, buvo moterys; [...] jos atsidūrė kalėjime, nepraėjus dvidešimt keturioms valandoms. [...]
Mes atvedėme Anglijos vyriausybę prie situacijos, kai ji turi spręsti alternatyvą – arba moterys turi būti nužudytos, arba moterys turi balsuoti. Šiame susitikime klausiu amerikiečių vyrų, ką pasakytumėte, jei savo valstybėje susidurtumėte su alternatyva, kad privalote jas arba nužudyti, arba suteikti joms piliečio teises. [...] Yra tik vienas atsakymas į šią alternatyvą, tėra tik viena išeitis, nebent esate pasirengę civilizaciją grąžinti dviem ar trimis kartomis atgal: turite suteikti moterims balsą.
B šaltinis (Iš Martino Liuterio Kingo 1963 m. kalbos prie Abraomo Linkolno memorialo (Vašingtonas, JAV)
Prieš dešimtį dešimčių metų didis amerikietis, kurio simboliniame šešėlyje mes šiandien stovime, pasirašė Emancipacijos aktą. [...]
Tam tikra prasme mes atvykome į mūsų šalies sostinę išgryninti čekio. Rašydami didingus Konstitucijos ir Nepriklausomybės deklaracijos žodžius, mūsų respublikos architektai išrašė ir vekselį*, kurio paveldėtojai esame visi amerikiečiai. Pagal šį vekselį visiems žmonėms – ir juodiesiems, ir baltiesiems – buvo užtikrinta neatimama teisė gyventi, būti laisviems ir siekti laimės. Šiandien akivaizdu, kad Amerika nevykdo savo įsipareigojimų ir neišmoka pagal vekselį to, kas priklauso spalvotiesiems piliečiams. Užuot vykdžiusi šią šventą prievolę, Amerika juodaodžiams žmonėms išdavė negaliojantį čekį, ir šis buvo jiems grąžintas su prierašu „padengti trūksta lėšų“. [...]
Aš turiu svajonę, kad ateis diena, kai mūsų nacija pakils ir ims gyventi pagal tikrąją savo šūkio prasmę: „Mes manome, kad yra akivaizdi tiesa, jog visi žmonės sukurti lygūs.“ [...]
Turiu svajonę, kad ateis diena, kai keturi mano vaikai gyvens šalyje, kurioje bus vertinami ne pagal odos spalvą, o pagal būdą. Šiandien apie tai svajoju!
* Vekselis – skolos vertybinis popierius.
C šaltinis (Edmundo Valtmano 1980 m. karikatūra)
Užrašas: „Mes norime, kad olimpinės žaidynės būtų grynas sporto įvykis, o ne galimybė Vakarų žiniasklaidai garbinti disidentus ir žaisti politiką.“ Vedamam su antrankiais vyrui ant nugaros užrašyta – Sacharovas.
4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniu ir žiniomis, atlikite 4.1–4.6 užduotis.
A šaltinis („Reigano pėdsakas“, 2009 m. amerikiečių karikatūra)
Ant sienos įrašas: „Berlyno siena“. Ant pėdsako įrašas: „Reiganas“.
B šaltinis (Balkanai XX a. pab. – XXI a. pr.)
C šaltinis (Džocharo Dudajevo tarptautinio taikdarių bataliono emblema)
Iš čečėnų savanorių, kovojusių I ir II Čečėnijos karų metu ir po jų emigravusių į Vakarų Europą, Danijoje sudarytas batalionas, nuo 2014 m. įsijungęs į Rusijos ir Ukrainos kovas Donecko regione ir 2022 m. prie Kyjivo.
D šaltinis (Iš politologų Tomo Janeliūno ir Raimundo Lopatos 2008 m. knygos „Šaltasis karas: tarptautinė sistema ir Europos politika“)
Šaltasis karas vis dar tebedaro poveikį dabartinei tarptautinei ir net vidaus politikai. Todėl supratimo, kaip Šaltojo karo būsena veikė tuometinius politinius sprendimus, gali prireikti aiškinant ne tik dabartinę politiką, bet ir jos ateities tendencijas. [...]
Dabartinė padėtis skiriasi nuo XX amžiaus Šaltojo karo, tačiau ne taip jau stipriai. Didžiausias skirtumas net ne tas, kad dabartinė tarptautinė sistema nėra dvipolė ar kad pasaulyje komunistinė ideologija nebegali būti įsivaizduojama kaip alternatyva kapitalizmui. [...]
Vis dėlto esminis skirtumas tarp Šaltojo karo ir dabartinės padėties yra tas, kad nesutampa tariamų priešininkų požiūriai į tarpusavio santykius. Šaltojo karo metu tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV ir jos sąjungininkai atvirai deklaravo apie konfrontaciją tarp Rytų ir Vakarų blokų. Ir Sovietų Sąjungai, ir JAV bei jų sąjungininkams buvo aišku, kad egzistuoja nematoma „fronto linija“, o kitoje jos pusėje esančios šalys – blogio jėgos. Toks abipusis aiškumas ilgainiui leido nusistovėti specifinėms taisyklėms, kurių buvo laikomasi tarsi nerašytos karo teisės.
Šiuo metu yra įvairių požiūrių į tai, kaip derėtų vadinti Rusijos ir Vakarų santykius. Kremlius jau senokai nubrėžė naują „fronto liniją“ ir už jos esančias šalis atvirai vadina priešininkėmis [...]. Vakarai Rusijai vėl tapo blogio jėgomis, kurios kėsinasi į jos suverenumą, turtus ir vos ne į „prigimtines teises“ kontroliuoti „artimojo užsienio“ kaimynus.
A šaltinis (Karikatūra „Dresuotojo Chruščiovo problema“)
B šaltinis (Karikatūra „Medžioklės sezonas prasidėjo“)
Medžiotojai: L. Brežnevas (SSRS), J. Kadaras (Vengrija). Šunys: V. Ulbrichtas (VDR), T. Živkovas (Bulgarija), V. Gomulka (Lenkija). Kiškis: A. Dubčekas (Čekoslovakija). Ant pakylų užrašyta (nuo arčiausiai stovinčios): Jugoslavija, Čekoslovakija, Lenkija, Vengrija, Albanija, Bulgarija.
C šaltinis (Iš Leonido Brežnevo kalbos 1968 m.)
Sovietų Sąjunga daug prisidėjo realiai įtvirtinant socialistinių šalių suverenitetą. Sovietų Sąjungos komunistų partija visada buvo už tai, jog kiekviena socialistinė valstybė, atsižvelgdama į nacionalines sąlygas, nusistatytų konkrečias savo vystymosi socializmo keliu formas. Bet egzistuoja taip pat bendri socializmo statybos dėsningumai ir atsitraukimas nuo jų galėtų reikšti atsitraukimą nuo socializmo apskritai.
Kada priešiškos socializmui vidaus ir išorės jėgos siekia kurios nors šalies raidą pasukti kapitalizmo restauracijos kryptimi ir kada iškyla pavojus socializmui toje šalyje ar pavojus visam socializmo sandraugos saugumui, tai tampa jau ne tik tos šalies liaudies problema, bet ir bendra problema, visų socialistinių šalių rūpesčiu.
D šaltinis (Iš Lenkijos vadovo generolo Voicecho Jaruzelskio atsiminimų apie 1981 m. gruodžio įvykius)
Telefonu paskambino draugas Brežnevas, kuris su simpatija žiūri į mus ir į tai, kaip mes sėkmingai įsitraukėme į kovą su kontrrevoliucija. Tai buvo sunkūs, bet teisingi sprendimai. Mano kalba buvo labai įvertinta. Jis patikino, kad galime tikėtis ekonominės pagalbos. Mūsų pasirinktas momentas buvo paskutinis ir optimalus, nes prieš tai situacija ėjo blogyn, užgriuvo negatyvių procesų lavina [...]. Valstybės taryboje priimtas sprendimas dėl karo padėties buvo vieningas. Nėra kalbos apie valdžios nuvertimą. Teisiškai egzistuojanti valdžia įvedė priemones valstybei apsaugoti. Tai yra argumentai Vakarams.
