4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Britų istorikas Erikas Hobsbomas (Eric Hobsbawm) apie Džono Meinardo Keinso (Johan Maynard Keynes) šalininkų ir neoliberalų pažiūras į ekonomiką XX a. antrojoje pusėje)
Tai buvo nesutaikomų ideologijų kova. Keyneso šalininkai pasisakė už didelius atlyginimus, visišką užimtumą ir visuotinės gerovės valstybę, nes tai sukuria vartotojų paklausą, kuri ir skatina plėtrą. Jie tvirtino, kad paklausos didinimas yra geriausias būdas įveikti ekonomikos depresijas. O neoliberalai sakė, jog aukso amžiaus** ekonomika ir politika trukdė kontroliuoti infliaciją ir siekti išlaidų mažinimo tiek valstybinėje sferoje, tiek privačiame versle, nes būtent tai ir leidžia didinti pelną – tą tikrąjį kapitalizmo ekonomikos augimo variklį. Bet kokiu atveju, manė jie, „nematoma“ Adamo Smitho laisvosios rinkos ranka turėtų užtikrinti didesnį „tautų turto“ augimą ir geresnį turto ir pajamų paskirstymą <…>.
Džonas Meinardas Keinsas – XX a. britų ekonomistas, plėtojęs ekonomikos teoriją apie valstybinio reguliavimo būtinybę ekonomikoje. * Aukso amžius – čia Europos istorijos laikotarpis nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio pradžios.
B šaltinis (Istorikas Tonis Džutas (Tony Judt) apie Margaret Tečer (Margareth Thatcher) reformas)
Tečerizmas reiškė daugybę dalykų: sumažintus mokesčius, laisvąją rinką, nesuvaržytą privatų verslą, pramonės ir paslaugų sektoriaus privatizavimą, Viktorijos vertybes, patriotizmą, individą. Kai kurie jų, ypač ekonominė politika, buvo ankstesnių ir konservatorių, ir liberalų siūlymų tąsa. Kiti, ypač moraliniai klausimai, buvo populiaresni tarp ištikimų konservatorių partijos aktyvistų kaimo apylinkėse, o ne tarp rinkėjų apskritai. <…>
Be jokios abejonės, Britanijos ekonomikos rodikliai Thatcher valdymo metais (po pradinio nuosmukio 1979–1981 metais) pagerėjo. Pertvarkius nepelningai dirbusias įmones, sustiprinus konkurenciją, uždusinus profsąjungas, verslo efektyvumas ir pelnas smarkiai padidėjo. Pardavus valstybės nuosavybėje buvusį turtą, valstybės iždas buvo papildytas (aišku, neilgam).
C šaltinis (Istorikas Valteris Lakeras (Walter Laqueur) apie gerovės valstybę)
Gerovės valstybė panaikino kai kuriuos iš slogiausių ankstyvosios industrinės visuomenės bruožų, bet negalėjo, kaip ne vienas aiškiai vylėsi, radikaliai pakeisti žmogaus būvį. Išskyrus toliausiai pažengusius Šiaurės Europos kraštus, skurdo likviduoti nepasisekė; ligų ir senatvės sunkumai bei kančios palengvėjo, bet visiškai neišnyko. Nors gerovės valstybė padarė žmones sveikesnius, jie netapo laimingesni. Atvirkščiai, sumažėjus materialiniams nepritekliams, skaudžiau ėmė slėgti kiti negerumai – gyvenimo dideliuose miestuose nuobodumas ir anonimiškumas, arba, kaip buvo madinga sakyti septintąjį dešimtmetį, susvetimėjimas. Narkomanijos, savižudybių ir jaunimo nusikalstamumo kreivės kilo vis aukštyn. Vis dėlto, nors gerovės valstybės poveikis žmogaus gyvenimui ir nebuvo toks didelis, kaip kai kurių tikėtasi, jos materialinė nauda nekelia abejonių. Visuotinai pripažinus, kad niekas neturėtų badauti, kad visi turi teisę į pastogę ir kad pinigų stygius neturėtų būti kliūtis sveikatai, pranyko baisus nesaugumo jausmas, tiek ilgai kamavęs daugybę žmonių Europoje.
D šaltinis (Švedų istorikas Čelas Estbergas (Kjell Östberg) apie Ulofą Palmę (Olof Palme) ir gerovės valstybės kūrimą)
U. Palmės laikais Švedija dažnai buvo laikoma socialdemokratijos pavyzdžiu: aukštas gyvenimo lygis ir palyginti nedidelis pajamų atotrūkis; mažas nedarbas; pažangi socialinės apsaugos sistema, finansuojama iš progresinių mokesčių, pasižymėjusi dosniomis pensijomis ir sveikatos draudimu, apmokamomis tėvystės atostogomis bei visuotine vaikų priežiūra. <…> 1969 m. pradėjęs eiti ministro pirmininko pareigas, U. Palmė nedelsdamas ėmėsi įgyvendinti reformų paketą, apėmusį pagrindinius socialinės ir ekonominės politikos aspektus. Iš tiesų daugelis reiškinių, paprastai siejamų su Švedijos gerovės valstybe, buvo įdiegti arba iš esmės pertvarkyti per pirmuosius septynerius Palmės kadencijos metus. Valstybės išlaidos, palyginti su BVP – nors ir apytikslis, tačiau informatyvus jo pasiekimų rodiklis, – padidėjo nuo 26 iki 38 procentų. <…> Įspūdingas reformų skaičius buvo susijęs su šeimos politika, o daugelis jų buvo pažymėtos lygybės ženklu: būsto pašalpos pensininkams ir šeimoms su mažais vaikais, tėvystės draudimas, gerokai padidintos vaiko pašalpos, valstybės subsidijuojama visuotinė vaikų priežiūra <…>.
Šaltiniai
1 struktūrinis klausimas
Pagrindinis valstybių įstatymas yra Konstitucija. XX a. dviejų Lietuvos Respublikų gyvavimo laikotarpiu buvo priimtos keturios nuolatinės Konstitucijos.
Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 16–19 užduotis.
A šaltinis. Ištrauka iš Konstitucijos
3. Lietuvos valstybė yra Respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei.
4. Valstybės valdžia yra vientisa ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.
18. Prieš įstatymą piliečiai lygūs. Negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės.
62. Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams. Jis gali būti perrenkamas.
73. Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei.
75. Seimas renkamas penkeriems metams.
110. Kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas.
B šaltinis. Ištrauka iš Konstitucijos
1. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Suvereninė Valstybės valdžia priklauso Tautai.
22. Seimą sudaro Tautos Atstovai.
24. Rinkti atstovus į Seimą turi teisę pilnateisiai Lietuvos piliečiai [...], turintys ne mažiau kaip 21 m. amžiaus, o būti renkamiems [...] – 24 metus.
25. Seimas renkamas trejiems metams.
40. Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministerių kabinetas.
41. Respublikos Prezidentą renka Seimas.
44. Respublikos Prezidentas renkamas trejiems metams.
C šaltinis. Ištrauka iš Konstitucijos
1. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
2. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
5. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. [...]
56. Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. [...]
77. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas.
Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
78. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu.
Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams. [...]
Šaltiniai
3 struktūrinis klausimas
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės gyvenimas pirmuoju dešimtmečiu buvo kupinas iššūkių. Juos teko spręsti pirmiesiems prezidentams Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui.
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 29–34 užduotis.
A šaltinis. Iš 1993 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, laikinai einančio Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Algirdo Brazausko metinio pranešimo Seimui
Nors vis stiprėjo išorinis valstybės nepriklausomybės įtvirtinimas, tačiau blogėjo vidaus politinė, ekonominė ir socialinė padėtis. [...] Buvo bandoma įtvirtinti valdžią triukšmingomis politinėmis akcijomis. Niekuo negalima pateisinti politinių organizacijų tiesioginių apeliacijų į tautą ar atskiras gyventojų grupes, kurstančių piliečius prieš teisėtas valstybės institucijas. [...] Ryškiausia tendencija 1992 m. Lietuvos ūkyje – didėjanti ekonominė krizė, kurią iliustruoja bendrojo nacionalinio produkto (BVP), apibūdinančio ūkinių subjektų galutinius veiklos rezultatus, sumažėjimas. [...]
Viena iš pagrindinių reformos krypčių – privatizacija, su kuria susiję visi Lietuvos žmonės. Tikrąją privatizacijos eigą rodo tokie duomenys: per visą privatizavimo laikotarpį privatizuota tik 15,2 procento viso įmonių įstatinio kapitalo, arba 32 procentai viso numatyto privatizuoti kapitalo vertės. [...] Vienas iš vykdytos žemės reformos tikslų – atstatyti buvusių savininkų ir paveldėtojų nuosavybės teises. Beveik pusė milijono žmonių nori susigrąžinti žemę natūra, tik apie 70 tūkstančių pretendentų nori gauti kompensaciją. Sudėtingai privatizuojamas žemės ūkio turtas. Padaryta ne viena klaida įstatymų, o ypač poįstatyminių aktų priėmimo metu. [...]
Blogėjantis gyvenimas ir krintantis vartojimo lygis, nelengva ekonominė padėtis neigiamai veikė tiek Lietuvos gyventojų fizinę, tiek psichinę sveikatą. Daugiau miršta kūdikių, nemažėja sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis mirtingumas, taip pat padidėjo traumatizmas. [...] Nors iki šiol neturime nacionalinio saugumo koncepcijos, šiandien galime konstatuoti, kad mūsų jauna valstybė jau turi veikiančią krašto apsaugos sistemą. Krašto apsaugos daliniuose šiuo metu tarnauja 6 800 Lietuvos jaunuolių, pašauktų į būtinąją tarnybą.
B šaltinis. Iš 2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo
Jau dešimtį metų išgyvename esmingų permainų laiką: keičiasi visuomenės gyvenimo sankloda, ūkiniai žmonių santykiai, tautos kelio kryptys. [...] Lietuvos ūkis, kad ir patyręs didelių nuostolių, išlaikė Rusijos krizės egzaminą. Deja, šio egzamino neišlaikėme mes, šalies valdžia. Nesugebėjome ne tik suformuluoti realaus praėjusių metų biudžeto, bet ir laiku jo pataisyti. [...] Gruodžio mėnesį Helsinkyje Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Tai viena – viltingoji praėjusių metų pusė. Kita – daug sudėtingesnė ir skaudesnė, pažymėta krizės ženklais. Pernai net 4,1 nuošimčio sumažėjo Lietuvos bendrasis vidaus produktas. Didėjo ir šiuo metu iki 13 milijardų litų išaugo valstybės skola. Ir paradoksalu, ir dėsninga, kad krizės ženklai išryškėjo dešimtaisiais nepriklausomybės metais. Jie rodo ne ką kita, o neįgyvendintų reformų kainą. [...] Ilgokai nepripažintas pernykštis ūkio nuosmukis sukėlė skaudžių socialinių padarinių. Žlugusio praėjusių metų biudžeto skolos ir šių metų nepritekliai prislėgė švietimą, socialinę apsaugą, policiją. Neregėtai padidėjo bedarbystė. Padaugėjo skurdo. [...] Ūkiniai ir socialiniai sunkumai dar labiau išryškino senokai užsitęsusią atskirų valstybės sričių valdymo krizę.
Nusikalstamas neūkiškumas, būtinų sprendimų atidėliojimas, asmeninės atsakomybės vengimas – akivaizdžiausi šios krizės bruožai. Nugyventos valstybinės įmonės ir nepakankamai veikli teisėsauga – liūdniausi jos padariniai. [...] Daugiau gyvybės kaimui suteiktų susikūrusi žemės rinka. Deja, šiandien jai formuotis trukdo daug dirbtinių kliūčių. Nėra normalu, kad ligi šiol savininkams grąžinta tik pusė jiems priklausančios žemės. [...] Nežabojama korupcija tampa nacionalinio saugumo problema. Tai rimta valstybės liga. Dėl jos prarandamos didelės biudžeto lėšos, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe.
C šaltinis. Lietuva ir jos kaimynės, atkūrus Nepriklausomybę
4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniu ir žiniomis, atlikite 4.1–4.6 užduotis.
A šaltinis („Reigano pėdsakas“, 2009 m. amerikiečių karikatūra)
Ant sienos įrašas: „Berlyno siena“. Ant pėdsako įrašas: „Reiganas“.
B šaltinis (Balkanai XX a. pab. – XXI a. pr.)
C šaltinis (Džocharo Dudajevo tarptautinio taikdarių bataliono emblema)
Iš čečėnų savanorių, kovojusių I ir II Čečėnijos karų metu ir po jų emigravusių į Vakarų Europą, Danijoje sudarytas batalionas, nuo 2014 m. įsijungęs į Rusijos ir Ukrainos kovas Donecko regione ir 2022 m. prie Kyjivo.
D šaltinis (Iš politologų Tomo Janeliūno ir Raimundo Lopatos 2008 m. knygos „Šaltasis karas: tarptautinė sistema ir Europos politika“)
Šaltasis karas vis dar tebedaro poveikį dabartinei tarptautinei ir net vidaus politikai. Todėl supratimo, kaip Šaltojo karo būsena veikė tuometinius politinius sprendimus, gali prireikti aiškinant ne tik dabartinę politiką, bet ir jos ateities tendencijas. [...]
Dabartinė padėtis skiriasi nuo XX amžiaus Šaltojo karo, tačiau ne taip jau stipriai. Didžiausias skirtumas net ne tas, kad dabartinė tarptautinė sistema nėra dvipolė ar kad pasaulyje komunistinė ideologija nebegali būti įsivaizduojama kaip alternatyva kapitalizmui. [...]
Vis dėlto esminis skirtumas tarp Šaltojo karo ir dabartinės padėties yra tas, kad nesutampa tariamų priešininkų požiūriai į tarpusavio santykius. Šaltojo karo metu tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV ir jos sąjungininkai atvirai deklaravo apie konfrontaciją tarp Rytų ir Vakarų blokų. Ir Sovietų Sąjungai, ir JAV bei jų sąjungininkams buvo aišku, kad egzistuoja nematoma „fronto linija“, o kitoje jos pusėje esančios šalys – blogio jėgos. Toks abipusis aiškumas ilgainiui leido nusistovėti specifinėms taisyklėms, kurių buvo laikomasi tarsi nerašytos karo teisės.
Šiuo metu yra įvairių požiūrių į tai, kaip derėtų vadinti Rusijos ir Vakarų santykius. Kremlius jau senokai nubrėžė naują „fronto liniją“ ir už jos esančias šalis atvirai vadina priešininkėmis [...]. Vakarai Rusijai vėl tapo blogio jėgomis, kurios kėsinasi į jos suverenumą, turtus ir vos ne į „prigimtines teises“ kontroliuoti „artimojo užsienio“ kaimynus.
A šaltinis (Iš partizanų spaudos straipsnio „Kodėl mes turime suboikotuoti bolševikinius rinkimus“, paskelbto 1946 m. vasario 16 d.)
Lietuvos įjungimas į Sov. Sąjungą teisiniai nei vienos valstybės nėra pripažintas ir bolševikinė valdžia yra okupacinė. O kaip tokia, ji neturi teisės Lietuvoje daryti rinkimų į savo tarybas. Rinkdami atstovus į Sovietų aukščiausiąjį įstatymus leidžiamąjį organą, mes atliktume laisva valia plebiscitą ir bolševikinio smurto bei apgaulės faktą patvirtintume teisiniu aktu. Dalyvaudami rinkimuose [...] mes užkirstume kelią mūsų tautiečiams pabėgėliams bei emigrantams iškelti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą Suvienytose Nacijose ir atimtume galimumą anglams bei amerikiečiams ateinančioje taikos konferencijoje apginti Lietuvos nepriklausomybę. Tokiu būdu nepriklausomybės atgavimas nusitęstų nežinia kuriam laikui ir bolševikai galėtų sunaikinti didelę tautos dalį.
B šaltinis (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, [...] skelbia:
1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...]
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...] 14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos konstitucijos dvasią. [...]
17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.
C šaltinis (Iš leidinio KGB darbuotojams apie kovą su Lietuvos partizanais)
Kovoje su ginkluotu nacionalistiniu pogrindžiu sėkmingai naudotos agentūrinės-kovinės grupės, kurios būdavo pristatomos kaip gaujų dalyviai ar užsienio žvalgybų agentai, antitarybinių emigrantinių organizacijų emisarai [...]. Į grupę taip pat įtraukiami agentai – buvę ginkluotų gaujų dalyviai, nuoširdžiai atgailavę už padarytus nusikaltimus ir pareiškę norą išpirkti kaltę kovojant su banditizmu. [...] Dažnai agentai rengdavosi buvusios buržuazinės Lietuvos kariuomenės uniformomis, kurias nešiojo daugelis gaujų dalyvių [...]. Agentūrinės-kovinės grupės, judėdamos numatytu maršrutu, užmegzdavo kontaktus su veikusiomis gaujomis. Smulkios banditų grupės buvo likviduojamos iš karto. Kitais atvejais agentūrinėkovinė grupė įsiliedavo į gaują, o po to susiklosčius palankiomis aplinkybėmis, sučiupdavo banditus gyvus, ginkluoto pasipriešinimo atvejais – sunaikindavo.
A šaltinis (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo rezoliucija dėl Lietuvos TSR suvereniteto sampratos)
Turi būti visiškai įgyvendintas Konstitucijos garantuotas Lietuvos TSR nacionalinis ir valstybinis suverenitetas, teisė savarankiškai pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose, savo visuomeninę bei politinę sistemą, spręsti kitus valstybės vidaus gyvenimo klausimus. Lietuvos TSR suverenitetas turi pasireikšti Lietuvos TSR teise savarankiškai valdyti, tvarkyti ir naudoti visą jos teritorijoje bei teritoriniuose vandenyse esančią gamtinės kilmės ir sukurtą nuosavybę, taip pat Lietuvos TSR priklausančius finansinius išteklius ir vertybes. [...]
Lietuvoje turi galioti tik Lietuvos TSR priimti arba ratifikuoti įstatymai. Lietuvos TSR santykiai su kitomis TSRS respublikomis turi būti grindžiami lenininiais federalizmo, politiniais ir teisiniais tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principais, taip pat visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
Lietuvos TSR pasilieka sau teisę išstoti iš TSRS. Šią teisę ji vykdo remdamasi Respublikos piliečių apsisprendimu Konstitucijoje nustatytomis formomis.
B šaltinis (Iš Vytauto Tininio knygos „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“)
1988 m. spalio mėnesį A. Brazauskas dalyvavo Sąjūdžio I suvažiavime, parėmė jo programą [...]. Tačiau A. Brazauskas nenuėjo su Sąjūdžiu, o pasirinko vidurio kelią – stengėsi atstovauti Lietuvos interesams, kartu siekdamas nedidinti konfrontacijos su Maskva. Šios politikos dvilypumas turėjo ir teigiamų, ir neigiamų padarinių: toks „laviravimas“ (tvirtos pozicijos neturėjimas) švelnino ir atitolino SSRS reakcinių jėgų puolimą Lietuvoje, tačiau tuo pat metu tai didino nesutarimus su Sąjūdžiu. [...] Priešingai negu Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis, A. Brazauskas tada nedarė ryžtingo žmogaus įspūdžio. Jam buvo būdingi atsargaus, abejojančio ir neskubančio priimti sprendimų politiko bruožai. [...] Vertinant A. Brazausko politinę veiklą paskutiniais sovietinės Lietuvos metais (1988–1990 m.), reikia pripažinti, jog jis, nepaisant kai kurių klaidų, atliko pozityvų vaidmenį lietuvių tautos kovoje dėl nepriklausomybės ir demokratijos, prisidėjo prie SSRS imperijos likvidavimo.
C šaltinis (Leonidas Donskis apie Vytautą Landsbergį)
Pakanka prisiminti, kiek būta Lietuvos moralizavimo iš didžiųjų valstybių pusės, esą jos paskelbtoji nepriklausomybė kenkia Sovietų Sąjungos liberalizavimui ir Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Netrūko apeliavimo į Lietuvos valstybės nebrandumą, nepasirengimą tarptautiniam gyvenimui ir jo įtampoms, valstybės profesionalų korpuso neturėjimą ir panašiai. Išlaikydama savo poziciją bei gindama savo likiminį pasirinkimą, Lietuva tada davė vakarietiškumo pamoką daugeliui Vakarų valstybių. [...] V. Landsbergis savo autentišką patriotizmą visada sėkmingai derino su aukštos politinės prabos internacionalizmu ir gebėjimu kaip namie jaustis europinės politikos ir tarptautinių santykių sferoje. [...]
Akivaizdu, kad kai kurios V. Landsbergio būdo savybės jam nepadėjo pelnyti visuotinės meilės (kita vertus, jis jos ir nesiekė). V. Landsbergis – paternalistas, visada mėgęs būti pater patriae (tautos tėvu). Kurį laiką šis simbolinis autoritetas tikrai buvo pelnytas, bet ilgainiui politinė konkurencija ir nemaloni politinio gyvenimo proza (intrigos, įtampos, išdavystės, dvigubi ar net trigubi žaidimai su sąjungininkais ir oponentais) atėmė iš V. Landsbergio jo pirmykštį monumentalumą.
D šaltinis (Karikatūra, išspausdinta 1989 m. laikraštyje „The Independent“)
Ant mažojo dviratininko užrašyta „Baltijos šalys“.
A šaltinis (Iš baudžiamosios bylos pažymos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)
Atliktos pomirtinės teismo-psichiatrinės ekspertizės ekspertams išnagrinėjus mokyklinius R. Kalantos rašinius, daugybę (virš 400) laiškų, piešinius, tėvų ir brolių, giminių, pažįstamų, pedagogų ir bendramokslių parodymus, medicininę medžiagą ir kt., nustatyta, kad R. Kalanta sirgo chronine psichine liga – šizofrenija, kad nusižudė būdamas liguistoje būklėje ir negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės ir vadovauti jiems.
Baudžiamojoje byloje visi ištardyti liudytojai parodė, kad R. Kalanta niekada nesidomėjo politika ir ideologiniais klausimais, nereikšdavo tuo klausimu savo pažiūrų. Kokiai nors organizacijai, apvienijančiai prijaučiančius „hipiams“, „bitlams“ ir pan., nepriklausė. [...]
Baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad nėra duomenų, jog R. Kalantai būtų kas nors grasinęs, žiauriai su juo elgęsis, įpareigojęs jį nusižudyti. R. Kalanta turėjo visas sąlygas gyventi, mokytis, buvo pilnai materialiai viskuo aprūpintas, netgi jam nereikėjo mokantis dirbti. Nusižudė dėl savo liguistos psichinės būklės.
B šaltinis (Nuotrauka iš baudžiamosios bylos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)
1 A šaltinio kalba netaisyta.
C šaltinis (Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestas)
Mes, Tomas Venclova, tėvas Karolis Garuckas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir Eitanas Finkelšteinas, skelbiame, kad:
Sudaroma Lietuvos grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. Grupė kreips didžiausią dėmesį į Helsinkio susitarimų humanitarinius paragrafus, liečiančius sąžinės, religijų, minties ir įsitikinimų laisvę, taip pat žmogiškųjų kontaktų (šeimų susijungimas, giminių lankymas ir t. t.) laisvę.
Mes pasirengę priimti atskirų asmenų, jų grupių ir organizacijų pareiškimus, liečiančius Helsinkio susitarimų pažeidimą Lietuvos teritorijoje, sąryšyje su Lietuva ar su specifiškomis lietuviškomis problemomis.
Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d., ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės.
D šaltinis (Iš knygos „Lietuvos valstybingumas XX amžiuje“)
Tautinės savigynos Lietuvoje neįmanoma įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų pasipriešinimo komunistiniam režimui – nuolatinės kovos už savo egzistenciją ir žmogaus teises. Pagal seną tradiciją religija Lietuvoje buvo svarbus tautinio tapatumo požymis, todėl neatsitiktinai komunistų ir ateistų aršus tikinčiųjų puolimas turėjo aiškų tikslą – išniekinti krikščioniškosios ir tautiškosios kultūros tradicijas, pakirsti Bažnyčios moralinį autoritetą, palikti tautą be istoriškai susiformavusių dvasinių religinių vertybių. [...] Vis dėlto jau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje religinė opozicija prabilo viešai – pasipylė tikinčiųjų peticijos valdžios organams ir Bažnyčios hierarchijai. Chronologiškai ši katalikų veikla sutapo su disidentų sąjūdžio pagyvėjimu, sukeltu TSRS invazijos į Čekoslovakiją. Tačiau tikinčiųjų pasipriešinimas dvasiniam smurtui buvo nepalyginti masiškesnis ir kryptingesnis.
1 savigyna – самозащита, самооборона – samoobrona
A šaltinis (Iš knygos „Senosios Lietuvos istorija“)
Sudarydamas Krėvos sutartį, Jogaila, kaip ankstyvasis monarchas, visą valstybę laikė savo nuosavybe ir manė galįs elgtis su Lietuva, kaip patinka. Tai buvo epochos bruožas, o ne Jogailos arogantiška laikysena: juk galima teigti, kad sutartį sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Skirtingai nei Lenkijoje, kurios valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau įgijęs svarumo bajorų seimas, Lietuvoje be didžiojo kunigaikščio nebuvo kitos institucijos, kuri būtų galėjusi išreikšti Lietuvos valstybės valią. Tačiau kartu manoma, kad Jogaila neatsisakė savo teisių į Lietuvą kaip tėvoniją ir kad net tokiu atveju Lietuva valstybingumo neprarado, tik tapo Lenkijos vasale. Tiksliau – Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, tapo Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu. [...] Krėvos sutartis, griežčiau neapibūdinusi vasaliteto, valstybių santykius sureguliuoti paliko gyvenimui – dėl to Lietuvai kilo nemažas pavojus. [...] Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija. Net jeigu ir nebūtų buvę išorinio Lietuvos vasaliteto, Lietuvos valstybingumas būtų atrofavęsis dėl personalinės unijos nulemtų valstybių santykių. Lietuvoje tarnyba savam valdovui virto tarnyba svetimai šaliai.
B šaltinis (Jano Mateikos paveikslas)
C šaltinis (Iš knygos „Lietuvos valstybės istorija“)
Buvo paskelbtas vienalytės Respublikos, kurioje dvi valstybės, dvi tautos susilieja į vientisą visuomenę, sukūrimas. Kartu renkamas valdovas būtų Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bendri Lenkijai ir Lietuvai turėjo būti seimas, jo atstovų rūmai ir senatas, susidedantis iš analogiškų Lietuvos ir Lenkijos centrinės bei vietinės (vaivadijų) valdžios pareigūnų. Kartu turėjo būti vykdoma užsienio politika, suvienodinta teisė ir pinigai ir, tai atrodė ypač svarbu, tiek lenkams, tiek lietuviams garantuota teisė įgyti pareigybių ar žemės valdų bet kurioje Respublikos dalyje. Bet išliko teritorijų atskirumo supratimas, atskiri iždai, kariuomenė, valstybės antspaudai. Buvo patvirtintos abiejų tautų anksčiau gautos teisės ir privilegijos.
Taigi buvo sukurtos institucijos, jungiančios Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę – bendri valdovas ir seimas, – bet jos unijoje neišnyko, išlaikė valstybingumą ir savarankiškumo galimybes.
D šaltinis (Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas)
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. [...]
E šaltinis (Lietuvos Taryba)
A šaltinis (Iš Lietuvių chartijos)
Lietuvių tauta, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši Lietuvių charta.
1. Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.
2. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
3. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. 4. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. 6. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
7. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
10. Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.
B šaltinis (Iš LSSR KGB pirmininko pavaduotojo rašto)
[...] Lietuvos KGB 5-ajame skyriuje sudaryta grupė aktyvioms priemonėms prieš lietuvių reakcingųjų emigrantų ideologinius centrus ir jų vadus vykdyti.
Grupei pavesta verbuoti agentus – emigrantų antitarybinių organizacijų ideologinių centrų bendradarbius arba asmenis, turinčius perspektyvą įsiskverbti į tuos centrus; išaiškinti į Lietuvos TSR teritoriją siunčiamus reakcinguosius emigrantų emisarus, kompromituoti ir priešinti lietuvių reakcingus emigrantus ir jų vadus; stiprinti ir aštrinti prieštaravimus tarp įvairių antitarybinių pažiūrų lietuvių emigrantų vadovaujančių grandžių; daryti lietuvių emigrantams ideologinę įtaką panaudojant agentus respublikoje, taip pat kelionių į užsienį metu.
Siekiant įvykdyti nurodytus uždavinius, būtina: atrinkti agentus ir patikėtinius, turinčius kapitalistinėse šalyse giminystės ar draugiškų ryšių su asmenimis, dalyvaujančiais reakcingųjų emigrantų veikloje. Surinkti apie šiuos asmenis duomenis, atskleidžiančius jų visuomeninę padėtį ir politinę veiklą praeityje, pabėgimo į Vakarus priežastis, kiek įmanoma – dabartines jų nuotaikas, norą aplankyti Lietuvos TSR arba pakviesti ką nors iš respublikos pas save. Nesvarbu, kiek bus surinkta medžiagos, informuoti apie šiuos ryšius KGB prie Lietuvos TSR 5-ąjį skyrių, kad būtų galima numatyti perspektyvą panaudoti juos operatyvinėms priemonėms prieš priešo centrų ideologinę diversiją vykdyti.
C šaltinis (Iš knygos „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940/1980“)
Naujus kultūrinius ryšius lydėjo išpuoliai prieš emigrantų politines organizacijas ir jų veiklą, kuri anksčiau buvo ignoruojama. Ypač pykdė sovietų valdžią imigrantai, kurių pastangomis JAV kongresas priėmė rezoliuciją dėl Baltijos valstybių apsisprendimo teisės. [...]
Prasidėjus kontaktams, daugelis išeivių ėmė siųsti siuntinius giminėms ir draugams tėvynėje. Pardavinėdami juos (ypač drabužius) plataus vartojimo prekių ištroškusiai SSRS publikai, kai kurie asmenys pagal vietinius standartus gerokai praturtėjo. Režimas reagavo išpuoliais spaudoje prieš tuos, kurie „praradę sovietinio žmogaus orumą, maldauja užsienietiškų skudurų“, bei teismo akcijomis dėl „parazitiškų“ pajamų. [...]
Bendravimas su išeiviais kartais padėdavo suvokti Vakarų fenomenus Baltijos tautų atstovams, kurie savo ruožtu „versdavo“ juos į sovietiniams rusams suprantamas kategorijas. Išeivija ir toliau lengvino bendravimą su Vakarų mokslininkais ir menininkais, platino Vakarų prekes ir madas Baltijos šalyse. Nepaisant stalininių įtikinėjimo metodų, rusų kultūra ėmė pralaimėti konkurenciją su Vakarais.
D šaltinis (Išeivijos delegacija pas JAV prezidentą Džeraldą Rudolfą Fordą 1975 m. tariasi Baltijos šalių išlaisvinimo reikalais)
