Modernios politinės sistemos formavimasis

Modernios politinės sistemos formavimasis. Partijų atsiradimas. Parlamentarizmas.

Liberalizmas.

Praturtėję miestų gyventojai (manufaktūrų ir fabrikų savininkai, prekybininkai) buvo nepatenkinti bajorų ir dvasininkų viešpatavimu, todėl norėjo nukreipti valstybės valdymą sau naudinga linkme.

Pagrindinės liberalizmo idėjos:

1. visi žmonės iš prigimties yra lygūs, todėl ir jų teisės valstybėje turi būti lygios;
2. tam, kad piliečių teisės valstybėje būtų užtikrintos, priimtų įstatymų vykdymą turi garantuoti valstybinės valdžios institucijos;
3. laisvas žmogus neturi riboti kitų laisvės, todėl jų tarpusavio santykius nustato teisė;
4. kad pilietis būtų laisvas, jis privalo turėti individualią privačią nuosavybę, nes tik tada jis gali realizuoti savo sugebėjimus, laisvai dirbti pasirinktą darbą ir taip konkuruoti su kitais piliečiais;
5. valstybės uždavinys – apginti privatinę nuosavybę, tačiau valstybė neturi kištis į ūkinį visuomenės gyvenimą;

Liberalizmo šalininkai gynė naujos klasės – buržuazijos – interesus. Idealia valstybės santvarka liberalai laikė parlamentinę monarchiją, aukščiausia valdžia jų nuomone turi priklausyti tautai, o rinkimus reikia apriboti įvairiais cenzais. Liberalizmo pradininkai: Džonas Lokas, Džonas Stiuartas Milis, Džeremis Bentamas ir Adamas Smitas.

Konservatizmas.

(lot. k. išlaikymas, išsaugojimas) Kaip ideologija susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Priežastis: revoliucija sukrėtė iki tol buvusią politinę, ekonominę ir socialinę tvarką, privilegijuotieji sluoksniai siekė išsaugoti senąją tvarką, savo jėgoms jie suteikė politinę formą.

Pagrindinės konservatizmo idėjos:

1. tradicijų išsaugojimas;
2. pagarba autoritetui: pilietis turi paklusti žmonėms, užimantiems valtybėje aukštesnes ar ypatingas pozicijas (administracines ir kitokias), tai užkerta kelią netvarkai ir sumaiščiai visuomenėje;
3. religingumas;
4. laisvė suteikta su atsakomybe: kiekvienas pilietis, net ir būdamas laisvas, turi paklusti esamai tvarkai ir vykdyti pareigas;
5. prigimtinė žmonių nelygybė: nuo pat gimimo žmonės yra skirtingi (išvaizda, protiniai sugebėjimai ir pan.), jeigu bus nesilaikoma šios gamtos nulemtos nelygybės, visuomenėje kils susipriešinimas;

Konservatizmo šalininkai gynė aristokratijos interesus. Valstybės valdžia turi būti tvirta, todėl jie rėmė absoliutinę monarchiją. Reformas reikia vykdyti atsargiai ir palengva, laikantis tradicijų. Konservatizmo pradininkas – Edmundas Berkas. Konservatoriai pagalbą neturtingiesiems suvokė kaip labdarą: turtingieji turi jausti atsakomybę.

Socializmas.

Po pramonės perversmo susiformavo platus darbininkų sluoksnis ir atsirado opi problema – kaip panaikinti darbininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Pradininkai – Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Pagrindine vertybe socialistai laikė socialinę lygybę ir teisingumą.

Pagrindinės idėjos:

1. žmonių lygybė – visų žmonių galimybės turi būti vienodos (jie turi gauti vienodą išsilavinimą, aprūpinimą ir vienodas gyvenimo sąlygas);
2. kiekvienas žmogus privalo stengtis kuo daugiau dirbti visuomenei, tada visuomenė (arba valstybė) galės padėti visiems savo nariams;
3. visų visuomenės narių solidarumas (bendra darbininkų kova už savo teises, socialinių problemų sprendimas tik revoliucijos būdu);
4. laisvę žmogui gali garantuoti tik valstybė, taip pat ji gali ir privalo panaikinti turtinę žmonių nelygybę ir užtikrinti visiems lygias teises;
5. pagrindinė žmonių nelygybės priežastis – privatinė nuosavybė, ji sudaro sąlygas kapitalistams išnaudoti darbininkus;
6. norint panaikinti išnaudojimą reikia nacionalizuoti pramonę, žemę ir kt. ir paversti jas valstybės nuosavybe;
7. tai padaryti galima sukūrus respubliką, panaikinus monarchiją, įvedus parlamentinę demokratinę santvarką;

Socializmas gynė darbininkų ir neturtingųjų visuomenės interesus. Socialistų nuomone, ideali valstybės santvarka yra respublika, valdoma proletariato, rinkimai į parlamentą turi būti apriboti klasiniu cenzu. Socializmo idėjos pirmą kartą buvo išdėstytos 1848 m. Londone išleistame „Komunistų partijos manifeste“ (K. Marksas ir F. Engelsas). 1864 m. Londone buvo įkurta pirmoji tarptautinė socialistinė darbininkų organizacija – I internacionalas. Jis veikė iki 1872 m.

Politinė socializmo doktrina dar XIX a. suskilo į kelias sroves:

1. Marksizmas. Kai kurie K. Markso ir F. Engelso šalininkai teigė, kad socializmą galima įgyvendinti tik ginkluota kova ir revoliucija. Jie ir vadinami marksistais. Pagrindinės idėjos:
   1. klasių kova – pagrindinė istorijos varomoji jėga;
   2. klasių kova vyksta tarp tų, kurie turi nuosavybę (kapitalistų), ir tų, kurie jos neturi (darbininkų);
   3. pagrindinis išnaudojamų darbininkų tikslas – įvykdyti revoliuciją ir sugriauti buržuazinę visuomenę;
   4. internacionalizmas – vieno socialinio sluoksnio žmonių vienijimasis, nepaisant valstybės sienų;
2. Revizionizmas (reformizmas). Pradininkas – Eduardas Bernšteinas, vėliau idėjas plėtojo K. Kautskis (Vokietijos socialdemokratų vadas). Ši srovė pamažu stiprėjo ir XIX a. pab. – XX a. pr. įsivyravo Vakarų Europos socialistų partijose. Pagrindinės idėjos:
   1. kapitalizmas yra atgyvenusi santvarka, ją pakeis socializmas, socializmą galima pasiekti reformomis demokratizuojant valstybę;
   2. plėtojantis kapitalizmui socialiniai santykiai nepaaštrėja tiek, kad kiltų revoliucija; pasiturinčių žmonių daugėja, o išnaudojimas mažėja, nes organizuota darbininkų kova pasiekė didelių laimėjimų;
   3. socialistai turi ne rengtis kovai ir revoliucijai, o auklėti, šviesti visuomenę, aiškinti socializmo pranašumus, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę;
3. Anarchizmas. Jo idėjos pirmą kartą buvo išdėstytos 1793 m. anglo Viljamo Godvino straipsnyje:
   1. žmonės yra nelaisvi, dėl netolygaus turto pasiskirstymo;
   2. išeitis – visiems žmonėms turtą padalyti po lygiai;
   3. žmonės turi gyventi laisvai, nevaržomi valstybės, nes valstybė prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai; tegu žmonės buriasi į bendrijas, gyvena nevaržydami vienas kito laisvės, paisydami tik moralės normų;
   4. anarchizmas Prancūzijoje – vadas Prudonas;
   5. anarchizmas Rusijoje. Vienas garsiausių anarchistų tapo Michailas Bakuninas. Jo idėjos (jos plito Rusijoje, Italijoje, Ispanijoje):

• sukelti ginkluotą revoliuciją ir išvaduoti piliečius iš bet kokios valstybės prievartos;
• žmonės turi gyventi laisvai ir jungtis į įvairias bendrijas;
• gamybos priemonės privalo būti perduotos valdyti žmonių grupėms – bendrijoms;

Anarchizmas neigė valstybę kaip instituciją, pinigus, įstatymus.

Socializmas – įmanomas tik sukūrus ekonominę „bazę“, pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį.

Modernioji politinė sistema.

Pokyčių Europos valstybių visuomenėje priežastys:

1. po 1830 m. ir 1848 m. revoliucijų atsirado nauja politikų karta, kuri siekė įtvirtinti demokratinius pertvarkymus (kitaip nei senosios kartos politikai, kurie mėgino išsaugoti senąją tvarką – absoliutizmą ir monarchiją);
2. pasikeitęs požiūris į valstybę ir valdžią atsispindėjo literatūroje ir mene, menininkai pradėjo vaizduoti ir net kritikuoti paaštėjusius politinius ir socialinius konfliktus;
3. paplito socialinė utopija ir ateities projektai, imta ieškoti būdų, kaip išvengti visuomenės ir ekonomikos negerovių (prancūzas Sen Simonas, anglas Robertas Ovenas ir kiti);
4. vis daugiau žmonių ėmė skaityti knygas ir laikraščius;

Modernios politinės sistemos požymiai:

1. auga spaudos reikšmė; didėja laikraščių ir žurnalų tiražai, spaudiniai atpinga ir tampa prieinami net neturtingiesiems, spauda ima veikti politiką ir kontroliuoti valdžios sprendimus, todėl imama vadinti „ketvirtąja valdžia“;
2. vis didesnę reikšmę valstybėse įgauna renkami parlamentai, juose svarstomi įstatymų projektai; kai kuriuose šalyse XIX a. II pusėje įgyvendinta visuotinė rinkimų teisė;
3. po 1848-1849 m. revoliucijų Europoje ima kurtis pirmosios partijos:
   1. liberalai, kurie gynė stambiosios ir vidutinės buržuazijos interesus;
   2. konservatoriai, kurie gynė buvusių privilegijuotų sluoksnių interesus;
   3. krikščionys demokratai, jie gynė krikščioniškąją pasaulėžiūrą;
   4. XIX a. II pus. atsirado pirmosios partijos, ginančios ir darbininkų interesus;

Partija – visuomeninė organizacija, turinti valstybės valdymo programą ir siekianti valdžios.

Darbininkų judėjimo pradžia. Pagrindinės darbininkų judėjimo srovės susiformavo Anglijoje, o vėliau jos persimetė ir į kitas Europos šalis.

Luditų (mašinų naikintojų) judėjimas. Prasidėjo XVIII a. pab. ir truko maždaug iki 1825 m. Luditai daužė mašinas ir degino pastatus. Tokia pasipriešinimo forma darbininkų gyvenimo pakeisti negalėjo. Pradininkas – anglų darbininkas N. Ludas, sudaužęs mezgimo mašiną.

Tredjunionų (profsąjungų) kūrimasis. Pirmieji tredjunionai atsirado Anglijoje, vienas iš jų reikalavimų buvo išplėsti rinkimų teisę.

Čartistų judėjimas. Pavadinimas kilo nuo žodžio „chartija“, kurioje buvo išdėstyti šio judėjimo dalyvių reikalavimai. Dalį šių reikalavimų parlamentas buvo priverstas patenkinti (nustatytas amžiaus minimumas vaikų darbui, uždrausta moterims ir vaikams dirbti kasyklose, įvesta ne ilgesnė kaip 10 val. darbo diena). XIX a. viduryje šis judėjimas baigėsi. Čartistų judėjimas laikomas pimąja pasaulyje darbininkų partija (tikslas – rinkimų teisės išplėtimas).

XIX a. II pusėje pradėjo kurtis darbininkų partijos. Tam įtakos turėjo K. Markso ir F. Engelso idėjos bei veikla. 1848 m. jie parašė „Komunistų partijos manifestą“. Tai buvo programa numatytai įkurti darbininkų partijai. Visos darbininkų partijos siekė pagerinti darbininkų padėtį reformomis.

Panašios darbininkų judėjimo formos ir etapai buvo ir kitose Europos šalyse. Vokietijoje ir Prancūzijoje darbininkų judėjimas pasireiškė ginkluota kova (ypač Prancūzijoje, kur 1870-1871 m. susikūrė Paryžiaus komuna – revoliucioningų respublikonų vyriausybė). Rytų Europos šalių darbininkų judėjimui būdinga tai, kad jose kūrėsi radikalios komunistinės grupuotės (pvz., 1898 m. Rusijoje susikūrė RSDDP, vadovaujama G. Plechanovo).

Socialinė vyriausybių politika. Sunki darbininkų padėtis ir darbininkų judėjimas vertė vyriausybes gerinti jų padėtį. Pirmoji šalis, priėmusi įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises, buvo Anglija XIX a. vid. Be to, buvo reformuota švietimo sistema, kad mokyklą galėtų mokyklą galėtų lankyti ir neturtingųjų šeimų vaikai, pradėtos statyti poilsiavietės darbininkams, skaityklos, bibliotekos ir t.t. 1883 m. socialiniai įstatymai buvo priimti ir Vokietijoje (sveikatos draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, pensijų, neįgalumo ir kt.). Jais norėta sustabdyti socialistinių idėjų plitimą Vokietijoje. Vėliau panašūs įstatymai buvo priimti ir kitose Europos šalyse.

Darbininkų judėjimas

Dėl vis blogėjančios padėties, darbininkai pradeda kovoti už savo teises. XIX a. pradžioje – luditai (mašinų laužytojai) Anglijoje.

Anglijoje kuriasi pirmosios darbininkų profesinės sąjungos – tredjunionai. Kėlė politinius (išplėsti rinkimų teisę) ir ekonominius (gerinti darbo sąlygas) reikalavimus.

Čartizmas (Anglija).

Čartistai – pirmoji darbininkų partija. Rinko parašus po dokumentais su reikalavimų sąrašu – chartijomis:

1. Apriboti darbo dieną iki 10 valandų;
2. Uždraustas moterų ir vaikų darbą kasyklose;
3. Nustatyti dirbančių vaikų amžius.

Atstovaujamosios demokratijos (respublikinės ir monarchinės) vystosi Vakarų ir Šiaurės Europoje – ten, kur pramonės perversmas užtikrino buržuazijos pergalę (pirmaujančiose pramoninėse valstybėse). Tai Didžioji Britanija, Prancūzija, Beniliuksas, Šveicarija, Švedija, Norvegija, Danija. Aukščiausia valdžia – piliečių. Jie renka deputatus. Vyrai turi visuotinę balsavimo teisę. Spauda laisva. Moterys reikalauja balsavimo teisės. (Europoje balsavimo teisė moterims bus suteikta tik po Pirmojo pasaulinio karo)

XIX a. idėjinės politinės srovės (politinės teorijos)

Liberalizmas (libertas – laisvė lot.). Atspindi buržuazijos interesus.

Pradininkai Adamas Smitas ir Stiuartas Milis

1. Visi iš prigimties lygūs;
2. Lygybę turi užtikrinti  valstybė;
3. Žmogus laisvas tol, kol neriboja kito laisvės;
4. Asmeninė nuosavybė šventa ir neliečiama;
5. Valstybė nesikiša į ekonomikos reguliavimą (atlieka tik,,naktinio sargo“ vaidmenį);
6. Ekonomiką sureguliuoja laisva konkurencija, pasiūla, paklausa;
7. Liberalizmo šūkis – laisser faire (pranc. – leisti veikti);
8. Svarbu užtikrinti nepiktnaudžiavimą valdžia;

Konservatizmas (conservare – išlaikyti lot.). Atspindi senųjų dominuojančiųjų (valdančiųjų) socialinių sluoksnių (bajorų, dvasininkų) interesus.

Pradininkas Edmundas Berkas (1723 – 1797).

1. Tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumui, už nusistovėjusią tvarką;
2. Laisvė susieta atsakomybe;
3. Labai svarbu tikėjimas;
4. Visuomenės reformos – pamažu;
5. Rėmė monarchinį valdymą;
6. Pasisakė prieš rinkimų teisės išplėtimą;
7. Valdžia turi būti stipri, kontroliuoti;
8. Prigimtinė žmonių nelygybė – natūralus reiškinys.

Socializmas (socialis – bendras, visuotinis). Atspindi darbininkų (proletariato) interesus.

Pagrindines idėjas suformulavo Karlas Markas ir Fridrichas Engelsas (XIX a.) veikaluose „Komunistų partijos manifestas“  (Karlas Markas ir Fridrichas Engelsas) ir „Kapitalas“ (K. Marksas).

Pagrindinės socializmo idėjos:

1. Socialinė lygybė ir teisingumas;
2. Dirbti reikia kolektyvui (visuomenei);
3. Labai svarbu solidarumas (darbininkų);
4. Lygybę (ir socialinę) užtikrins tik valstybė;
5. Nelygybės priežastys – privati nuosavybė (ji yra blogybė, išnaudojimo priežastis);
6. Respublikinis valdymas – pats tinkamiausias.

K. Markso suformuotos idėjos:

1. kapitalistinę tvarką nuvers darbininkai (proletariatas);
2. revoliucija taps pasauline;
3. bus panaikinta privati nuosavybė;

Atspindi dirbančiųjų interesus.

Įvairiose Europos valstybėse kuriasi socialdemokratų partijos (siekia gerinti darbininkų padėtį reformomis, demokratiškai). 1864m.įkurta „Tarptautinė darbininkų draugija“ (I Internacionalas). Internacionalas vienija įvairių šalių socialistines partijas.

XXa. nuo socialdemokratų atsiskiria komunistai (Rusijoje jiems vadovauja Vladimiras Ulijanovas – Leninas). Komunistai skelbia, kad valdžią reikia imti revoliucijos pagalba, t.y. jėga, nedemokratiškai.

Pagrindinės politinės doktrinos

XIX a. ekonomikos plėtra ir pramonės darbininkų klasės augimas lėmė naujų ideologijų – socializmo, liberalizmo, konservatizmo atsiradimą.

Liberalizmas  – tai politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirast gyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias visiems žmonėms laivę, saugančias nuo laisvės suvaržymų, kurie gali kilti tiek iš kitų asmenų, tiek ir iš vyriausybės.

Susiformavo V. Europoje XVII – XVIII a.

Liberalai pasisakė už: žodžio ir spaudos laisvę; bažnyčios atskyrimą nuo valstybės; rinkimų teisės išplėtimą.

Pradininkai: Dž. Lokas, Monteskjė, Volteras, vėliau Smitas, Rikardas.

Absoliutinės vertybės – žmogaus laisvės ir teisės.

Pagrindiniai teiginiai:

• visi žmonės yra lygūs ir laisvi;
• skelbė, kad žmogus turi turėti galimybę naudotis visomis laisvėmis ir intelektualine (žodžio, spaudos) ir nevaržoma ūkine veikla;
• valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą;
• geriausia valdymo forma – demokratija;

Didžiausią įtaką įgijo JAV ir D. Britanijoj.

Liberalizmą lėmė viduriniosios klasės atstovai – mokslininkai, verslininkai, tarnautojai;

Konservatizmas – politinė doktrina, pasisakanti už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, už atsargų ir pamatuotą reformų įgyvendinimą.

Formavosi XVIII – XIX a. Tėvynė – Anglija.

Atstovai: Berkas, Ž. de Mestras, A. de Tokvilis, Izraelis, Bismarkas, Buržetas.

vertybė – autoritetas, lojalumas, hierarchija ir tvarka.

Teiginiai:

• moralinis absoliutizmas;
• netikėjimas pažangos neišvengiamumu;
• politinis realizmas;
• žmogaus netobulumo idėja;
• pagarba valdžiai;
• pagarba istorijai, praeičiai, tradicijoms;
• religijos bei religinių institucijų vertinimas;
• privatinės nuosavybės gynimas;

Socializmas – politinė doktrina, teigianti, kad visuomenė sudaryta iš 2 pagrindinių socialinių grupių – klasių, kurios skiriasi ekonomine padėtim, t. y. iš buržuazijos ir samdomųjų darbininkų, ir pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą – šių dviejų klasių padėties sulyginimą, visuomeninio turto perskirstymą neturtingosios klasės naudai.

Formavosi XIX a. 2 pusėj V. Europoje. Vėliau išplito Š. Korėjoj, Kuboj, Indijoj, Vokietijoj, Kinijoj.

Pradininkai – K. A. sen – Simonas, Furje, Prudonas, Blanki, Marksas, Engelsas.

Vertybė  – socialinė lygybė  ir teisingumas.

• Teiginiai:
  socialinės lygybės bei teisingumo įgyvendinimas yra pagrindinė sąlyga, siekianti tikros asmens laisvės ir visuotinės gerovės;
• Žmonijos raidą lemia ekonominiai veiksniai, nuo kurių priklauso gamybos būdų kaita (vergovinis, feodalinis ir kapitalistinis);
• Visi ligtoliniai gamybos būdai buvo paremti dirbančiųjų išnaudojimu;
• Kapitalizmas sukūrė tokias gamybines jėgas, kad atsirado galimybė iš esmės pagerinti dirbančiųjų padėtį – dėl to darbininkai (proletariatai) turi nuversti kapitalistų valdžią ir sukurti komunistinę santvarką.

Gynė darbininkų interesus.

XX a. pr. iš socialistų išsiskyrė komunistai, kurie teigė, kad darbininkų klasė turi revoliuciniu keliu paimti valdžią (Leninas).

Komunizmas – agresyvioji socializmo politinės doktrinos atšaka, kurios šalininkai siekė įgyvendinti socialinę lygybę prievartiniu, revoliuciniu būdu nušalindami demokratinę vyriausybę ir suteikdami valdžios įgaliojimus Komunistų partijai. Remiasi vargingiausiais socialiniais sluoksniais, vykdo soc. Reformas: nacionalizuoja ūkį, įveda centralizuotą planavimą.

Nacionalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už kiekvienos tautos apsisprendimo ir savarankiškos valstybės įkūrimo teisę.

Raidos etapai:

• Vokietijos ir Italijos suvienijimo laikotarpis, kai nacionalizmas, kaip cementas padėjo susikurti valstybėms;
• Vilsonas 14 punktų, įteisinusių tautų apsisprendimo teisę, kai susikūrė nepriklausomos Baltijos valstybės (nuo I pas. Karo pabaigos iki II pas. Pradžios);
• Nacionalizmo pakilimas susijęs su Azijos, Afrikos šalių išsivadavimo judėjimu po II pasaulinio karo;
• Šiandieninis nacionalizmo pakilimas susijęs su postkomunistinių šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimu;
• Neigiamas vaidmuo – Italijoj, Vokietijoj pasireiškė kraštutinėmis formomis (šovinizmu, antisemitizmu, rasizmu);

Anarchizmas – politinė srovė, neigianti valstybę, privatinę nuosavybę, tvarką visuomenėj palaikyti – remiasi moralinėm formom (Bakuninas).

POLITINĖS IDEOLOGIJOS IR DOKTRINOS

XIX a. susiformavo trys pagrindinės visuomenės ideologijos – socializmas, liberalizmas, konservatizmas.

Kas paskatino šių doktrinų atsiradimą?

Konservatizmas.

• Atsirado XVIII a. Prancūzijoje, pradininkas Edmundas Berkas
• Prorevoliucinės ir liberalios idėjos sukrėtė senojo režimo politinę, ekonominę, socialinę tvarką ir žmonės norėję likti ištikimi senosioms tradicijoms ir idėjoms privalėjo susijungti į politinę formą
• Norėta priešintis liberalizmo skatintoms idėjoms, jų veikla
• Bajorai, dvasininkai nenorėjo prarasti privilegijuoto statuso

Liberalizmas.

• Pirmosios liberalios idėjos kilo XVI a. pradininkas Džonas Lokas
• Miestų gyventojams (amatininkams, pirkliams, manufaktūrų savininkams) nepatiko vyraujantis absoliutizmas, kuriame bajorija, karalius sudarė politinį, karinį ir iš dalies kultūrinį visuomenės branduolį, naudojosi įvairiomis privilegijomis, o net ir praturtėję gyventojai negalėjo daryti įtakos šalies valdymui
• XVIII a. idėjos buvo tobulinamos (Adamas Smitas), paskatino socialinė, ekonominė raida – Apšvieta, kapitalizmas, pramonės perversmas
• Atstovavo įvairių verslininkų, kapitalistų interesus, todėl idėjos skelbė laisvę, ypač verslo
• Remiantysis visuomenės sluoksnis kito

Socializmas.

• Šios ideologijos atsiradimą paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė problemą – kaip panaikinti darbininkų išnaudojimą ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių skurdą
• Pradininkas F. Engelsas ir K. Marskas
• Gynė darbininkų interesus, kurių negynė liberalų įsigalėjimas

LIBERALIZMAS: asmens laisvė, apribota, bet veiksminga valstybė, galimybių lygybė, visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas.

KONSERVATIZMAS: individas kaip bendruomenės narys, tvarka ir bendrumas, vieninga, stabili visuomenė, natūrali raida (tradicijų laikymasis), vertybės, ekonominė laisvė, nuosavybės teisių apsauga.

SOCIALIZMAS: kolektyvizmas ir bendruomenė, bendradarbiavimas ir solidarumas, socialinės klasės, lygybė ir socialinės garantijos, bendruomeninė nuosavybė, socialinė lygybė.

NACIONALIZMO IDĖJŲ PLITIMAS

Romantizmas – XVIII a. pab XIX a. pradžioje Europos meno, filosofijos ir literatūros krytys. Ieškojo tautos ir visuomenės ištakų, sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų. Būdingas patriotizmas aukštinama tėvynė.

„Tautų pavasrasis“ – 1848-1849 m. revoliucijų banga, tautinių idėjų sklaida. Kilo dėl sparčios industrializacijos, ribojamos kai kurių visuomenės sluoksnių politinės ir pilietinės teisės, siekis nepriklausomybės.

Priežastys:

• Nacionalizmas
• Prancūzijos užkariautų tautų nacionaliniai judėjimai
• Feodalinė santvarka
• Absoliutizmas
• Nepriklausomybės siekimai

Sukilimai vyko Prancūzijoje (po revoliucijos karalius atsisako sosto, šalis tampa Respublika), Vokietijoje, Italijoje, Austrijos imperijoje.