4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Ištrauka iš Vilniaus apygardos komisaro H. Wulfo 1941 m. rugsėjo 19 d. rašto komisariniam tarėjui K. Kalendrai dėl žydų apgyvendinimo getuose)
Jei kur apskričių miestuose, miesteliuose arba kaimuose žydai dar nėra įgyvendinti į getus, kuo skubiausiai turi būti visi žydai sugabenti į getus, įrengtus miestų arba kaimų dalyse, atitinkamai aptverti tvora ir spygliuota viela. Getus turi saugoti lietuvių pagalbinė policija. Dėl getų apsaugos atitinkamas burmistras arba apskrities viršininkas turi tuo reikalu susitarti su apskrities mieste
esančiu vokiečių Polizeimeisteriu. Kiekvienu atveju getai turi būti tinkamai apsaugoti ir atskirti nuo išorinio pasaulio. Žydams amatininkams vokiečių Polizeimeisteris išduoda laikinus pažymėjimus, kad žydai galėtų eiti į darbus. Žydų darbininkų komandose gatvių darbams ir kitiems viešojo pobūdžio darbams turi būti vedami į darbą vieno atsakingo žydo. Įgyvendinimas žydų į getus visose vietose turi būti kuo skubiausiai įvykdytas. <...> Visose vietovėse šito reikalo pravedimo priemonės turi būti taip stropiai ir uždarai įvykdytos, kad atskirų žydų pabėgimas būtų neįmanomas. <...> Remiantis parėdymu Nr. 5 dėl žydų turto, visokios turto vertybės, kaip pastatai ir t. t., lieka vokiečių valstybės nuosavybė.
B šaltinis (Istorikas Arūnas Bubnys apie žydų persekiojimą vokiečių okupacijos pradžioje)
<...> Žydai bijojo karo ir glaudėsi prie sovietų, lietuviai karo laukė ir tikėjo, kad Vokietija išvaduos Lietuvą iš sovietų jungo. A. Hitlerio valdžia žydams siejosi su mirtimi, o J. Stalino valdžia – su galimybe išsaugoti gyvybę. Po 1941 m. birželio trėmimų didesnė lietuvių visuomenės dalis manė, kad tik hitlerinė Vokietija galinti išgelbėti lietuvių tautą nuo žūties. Išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis (JAV) pažymėjo <...>, dalis lietuvių prie žydų persekiojimų prisidėjo dėl keleto priežasčių: „<...> vieni talkininkavo grobio tikslais, kiti – keršydami už išvežtus į Sibirą, neskirdami žydo nuo bolševiko, kalto nuo nekalto, treti – vokiečių įsakyti ir prievartaujami“. Istoriko V. Brandišausko nuomone, lietuvių prisidėjimą prie žydų naikinimo nulėmė tokios priežastys: 1) kriminalinio elemento buvimas; 2) kerštas už kai kuriuos žydų nusikaltimus pirmaisiais sovietų valdžios metais; 3) priešingi žydų ir lietuvių geopolitiniai interesai (vienų orientacija į Sovietų Sąjungą, kitų – į Vokietiją); 4) dėl palankių karo ir nacių okupacijos sąlygų suvešėjęs antisemitizmas; 5) prieš karą sustiprėjusios fašistinės ir nacionalistinės nuotaikos.
C šaltinis (Apie žydų gelbėjimą holokausto metu Europoje ir Lietuvoje)
Gelbėjimo aplinkybės buvo sunkios ir sudėtingos, todėl, kad išgelbėtų vieną žydą, turėjo padėti bent 5–10 žmonių. <...> [L]yginant proporcingai pagal bendrą šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antra valstybė Europoje. Daugiau gelbėtojų buvo tik Olandijoje. Lenkija yra trečia. Šiuo atžvilgiu (pagal Yad Vashem pripažintų Pasaulio teisuolių skaičių) Lietuva ir Lenkija lenkia Prancūziją, Vengriją, Vokietiją, Čekiją, Slovakiją, Latviją, Austriją, Graikiją, Italiją, buvusią Jugoslaviją (dabar Serbija, Kroatija, Slovėnija) ir Norvegiją. <...> Vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) Lietuvoje buvo gelbėta ir slepiama nuo 2500 iki 4000 žydų. Šį skaičių padauginę iš dešimties <...>, nustatėme, kad Lietuvoje gelbstint žydus dalyvavo daugiau nei 25 000 žmonių. Po dešimties naujų mokslinių tyrimų metų galima konstatuoti, kad ankstesni skaičiavimai – kad prie žydų gelbėjimo Lietuvoje prisidėjo maždaug 12 000 žmonių – nėra tikslūs.
D šaltinis (Apie Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko vizitą Izraelyje 1995 m.)
<...> 1995 m. kovo 1 d., sakydamas <...> kalbą Izraelio parlamente Knesete <...>, Lietuvos prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. „Kaip Lietuvos Respublikos prezidentas ir jos pilietis aš jaučiu didelį palengvėjimą, pasakęs Jeruzalėje atgailos žodžius dėl žydų tautos genocido“, pareiškė prezidentas A. Brazauskas
žurnalistams lėktuve, grįždamas iš oficialaus trijų dienų vizito Izraelyje. „Tai buvo žodžiai ir tos lietuvių dalies, kuri mano taip, kaip ir aš. Kurie mano kitaip – tai jų reikalas“. <...> Paskutinis Kneseto posėdyje kalbėjo Lietuvos prezidentas A. Brazauskas. Jis nupasakojo Lietuvos žydų gyvenimo istoriją ir pasakė: „Per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį tarp lietuvių ir žydų nebuvo ženklesnių konfliktų“. A. Brazauskas retoriškai klausė, ir kurgi 1940–1941 metais kilo tas konfliktas, nuožmus ir kruvinas, bet nepateikė aiškaus atsakymo. A. Brazauskas tik konstatavo, kad lietuvių „tamsusis gaivalas ėmė nuožmiai niokoti žydų tautą“. Lietuvos prezidentas nesutiko, kad „kokia nors tauta būtų kolektyviai kaltinama, tačiau yra tautos moralė ir asmeninė pareiga...“ A. Brazauskas ne tik prašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie „žudė, kurie trėmė, plėšė“, bet ir pareiškė pasiryžęs atkurti tiesą ir išreiškė įsitikinimą, kad toks procesas jau prasidėjo, „tiriant reabilitacijos atvejus įtariamiems“. Pasak Prezidento, lietuviams okupacijoje taip pat teko patirti kalėjimų, tremtinių dalią, tačiau „tik vienintelė žydų tauta, kaip tauta, tapo auka“.
A šaltinis (Iš Lietuvių chartijos)
Lietuvių tauta, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši Lietuvių charta.
1. Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.
2. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
3. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. 4. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. 6. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.
7. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
10. Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.
B šaltinis (Iš LSSR KGB pirmininko pavaduotojo rašto)
[...] Lietuvos KGB 5-ajame skyriuje sudaryta grupė aktyvioms priemonėms prieš lietuvių reakcingųjų emigrantų ideologinius centrus ir jų vadus vykdyti.
Grupei pavesta verbuoti agentus – emigrantų antitarybinių organizacijų ideologinių centrų bendradarbius arba asmenis, turinčius perspektyvą įsiskverbti į tuos centrus; išaiškinti į Lietuvos TSR teritoriją siunčiamus reakcinguosius emigrantų emisarus, kompromituoti ir priešinti lietuvių reakcingus emigrantus ir jų vadus; stiprinti ir aštrinti prieštaravimus tarp įvairių antitarybinių pažiūrų lietuvių emigrantų vadovaujančių grandžių; daryti lietuvių emigrantams ideologinę įtaką panaudojant agentus respublikoje, taip pat kelionių į užsienį metu.
Siekiant įvykdyti nurodytus uždavinius, būtina: atrinkti agentus ir patikėtinius, turinčius kapitalistinėse šalyse giminystės ar draugiškų ryšių su asmenimis, dalyvaujančiais reakcingųjų emigrantų veikloje. Surinkti apie šiuos asmenis duomenis, atskleidžiančius jų visuomeninę padėtį ir politinę veiklą praeityje, pabėgimo į Vakarus priežastis, kiek įmanoma – dabartines jų nuotaikas, norą aplankyti Lietuvos TSR arba pakviesti ką nors iš respublikos pas save. Nesvarbu, kiek bus surinkta medžiagos, informuoti apie šiuos ryšius KGB prie Lietuvos TSR 5-ąjį skyrių, kad būtų galima numatyti perspektyvą panaudoti juos operatyvinėms priemonėms prieš priešo centrų ideologinę diversiją vykdyti.
C šaltinis (Iš knygos „Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940/1980“)
Naujus kultūrinius ryšius lydėjo išpuoliai prieš emigrantų politines organizacijas ir jų veiklą, kuri anksčiau buvo ignoruojama. Ypač pykdė sovietų valdžią imigrantai, kurių pastangomis JAV kongresas priėmė rezoliuciją dėl Baltijos valstybių apsisprendimo teisės. [...]
Prasidėjus kontaktams, daugelis išeivių ėmė siųsti siuntinius giminėms ir draugams tėvynėje. Pardavinėdami juos (ypač drabužius) plataus vartojimo prekių ištroškusiai SSRS publikai, kai kurie asmenys pagal vietinius standartus gerokai praturtėjo. Režimas reagavo išpuoliais spaudoje prieš tuos, kurie „praradę sovietinio žmogaus orumą, maldauja užsienietiškų skudurų“, bei teismo akcijomis dėl „parazitiškų“ pajamų. [...]
Bendravimas su išeiviais kartais padėdavo suvokti Vakarų fenomenus Baltijos tautų atstovams, kurie savo ruožtu „versdavo“ juos į sovietiniams rusams suprantamas kategorijas. Išeivija ir toliau lengvino bendravimą su Vakarų mokslininkais ir menininkais, platino Vakarų prekes ir madas Baltijos šalyse. Nepaisant stalininių įtikinėjimo metodų, rusų kultūra ėmė pralaimėti konkurenciją su Vakarais.
D šaltinis (Išeivijos delegacija pas JAV prezidentą Džeraldą Rudolfą Fordą 1975 m. tariasi Baltijos šalių išlaisvinimo reikalais)
A šaltinis (Iš Norman Davies knygos „Kariaujanti Europa: 1939–1945“)
Ketvirtajame dešimtmetyje SSRS virto groteskiška didžiule socialinių pertvarkymų ir žmonių skurdo laboratorija. Dešimtys milijonų žmonių, kęsdami neapsakomą skurdą, plušėjo kasdami kanalus, statydami užtvankas, fabrikus ir naujus miestus, vykdydami penkmečio planų užduotis. Milijonai mirė nuo išsekimo, nežmoniško elgesio, egzekucijų. Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją, buvo numatyta likviduoti ištisas klases – buožes ir pasiturinčius valstiečius. Ištisa karta buvo atplėšta nuo gimtųjų vietų ir ištremta dirbti vergiškus priverčiamuosius darbus. Ištisos šalys, tokios kaip Ukraina, kurios bandė priešintis, buvo nusiaubtos. Dar niekada žmonijos istorija neregėjo tokio milžiniško ideologijos taikymo spektaklio. [...]
Visas tas kančias ir vargus dar labiau padidino tai, kad Stalinas pradėjo valstybinio teroro kampaniją, prieš kurią nublanko visos kitos terorizmo formos. Žudynių mastas ir įžūlumas neturėjo precedento, jis užėmė kvapą. [...] Begaliniais melagingais kaltinimais sukūrė tokią kolektyvinės paranojos būseną, kai kiekvienas galėjo būti palaikytas šnipu, išdaviku ar „liaudies priešu“. [...] Gulagas tapo didžiausiu darbdaviu šalyje. Valstybės pareigūnai, dailininkai ir rašytojai, mokslininkai ir kariškiai – visi galėjo pakliūti į jo mėsmalę. [...] Nė viena visuomenė per visą žmonijos istoriją nėra patyrusi tokio negailestingo savęs naikinimo.
B šaltinis (Iš A. J. P. Taylor knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Hitleris ir naciai neužgrobė valdžios; jie atėjo į valdžią kai kurių ypatingai lengvabūdiškų senosios valdančiosios klasės narių, kurie įsivaizdavo galį Hitlerį paversti savo belaisviu, intrigų dėka. 1933 m. pradžioje Hitleris tapo kancleriu. Nepraėjus nė mėnesiui, jis panaikino demokratinės konstitucijos garantijas ir baigė įveikti kitas kliūtis, trukdančias jo diktatūrai. Tai buvo ypatinga diktatūros rūšis: masių diktatūra, valdanti jas pačias. Nors nacionalsocialistai nelaimėjo absoliučios balsų daugumos jokiuose laisvuose rinkimuose, jie laimėjo daugiau balsų, negu kada nors buvo pavykę bet kuriai kitai Vokietijos partijai. [...] Jokia diktatūra nebuvo taip karštai trokštama ir taip tvirtai remiama tokios gausybės žmonių, kaip Hitlerio diktatūra Vokietijoje. [...] Kai kurie stebėtojai Hitlerio fenomeną aiškino vokiečių brutalumu ir militarizmu; o daugelis vokiečių buvo brutalūs ir militaristiški. Kiti stebėtojai laikė Hitlerį paskutiniu desperatišku kapitalizmo pasispardymu; o daug vokiečių kapitalistų tikėjosi naudos, Hitleriui sutriuškinus profsąjungas. Gana nestabili, nepatenkinta visuomenė buvo sutramdyta tvirtų pažadų žmogaus, kuris aistringai tikėjo savimi.
C šaltinis (1936 m. karikatūra „Stalino konstitucija“)
D šaltinis (Darbininkai klausosi per radiją transliuojamos Hitlerio kalbos)
A šaltinis (Iš 1979 m. 1310 asmenų pareiškimo TSKP CK, Lietuvos TSR švietimo ministerijai)
Iki šiol LTSR bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose vaikai rusų kalbos buvo mokomi nuo 2 klasės II pusmečio ir aukštosiose mokyklose lietuviams buvo dėstoma daugiausia gimtąja kalba. Visasąjunginės mokslinės partinės konferencijos „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“ rekomendacijose siūloma pradėti mokyti rusų kalbos ikimokyklinėse įstaigose nuo 5 m. amžiaus, o bendrojo lavinimo mokyklų vyresnėse klasėse, visose profesinėse, specialiųjų vidurinių ir aukštųjų mokyklų 2–3 kursuose pradėti dėstyti tik rusiškai, jeigu mokiniai ir studentai to pageidauja. <....> TSRS ir LTSR konstitucijos garantuoja visiems piliečiams galimybę mokytis gimtąja kalba. Todėl prašome palikti iki šiol buvusią tvarką.
B šaltinis (Iš Lietuvos istorijos chrestomatijos)
Kalbama, kad reichskomisariatas dabar, esą, veda derybas su Rytų ministerija apie galutinį Lietuvos universitetų likimą. Iš esmės reikia pasakyti, kad universitetams uždaryti buvo parinktas tinkamas momentas. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių tauta ateityje turėtų būti suvokietinta, čia susidarė nuomonė, jog nereikia kelti universiteto arba kai kurių fakultetų atidarymo klausimo, nes universitetas visuomet buvo lietuvių tautos nacionalinio šovinizmo ugdymo židinys.
C šaltinis (Iš JAV lietuviškai leisto žurnalo straipsnio (1960 m.)
Lietuvos pradžios ir vidurinė mokykla per 13 metų turėjo 13 736 pamokas berniukams ir 13 804 pamokas mergaitėms. Okupuotos Lietuvos vienuolikametė turėjo 11 118 pamokų. Išmesta 884 tikybos pamokos, 612 lotynų kalbos, 340 tėvynės pažinimo, sumažinta 255 istorijos, 102 geografijos, 68 visuomenės mokslų, 102 filosofijos įvado, 510 piešimo, 510 fizinės kultūros, 476 dainavimo, 272 rankdarbių. Iš viso išmesta 4 131 pamoka. Vietoj jų pridėta lietuvių kalbai 306 pamokos, 493 pamokos pirmai svetimai kalbai (rusų), 85 pamokos antrai svetimai kalbai, 136 pamokos matematikai, 17 pamokų gamtai, 476 pamokos praktikai dirbtuvėse ar žemės ūkio mašinoms ir elektrotechnikai. Viso naujų pridėta 1 513 pamokų.
D šaltinis (Iš atsiminimų apie vienerius mokslo metus)
[Mokslo metų pradžia] Gimnazijoje kapeliono nebebuvo. Ir mokslo metų atidarymo procedūra pasikeitė – nereikėjo eiti į bažnyčią, nebuvo Babėnų miške gegužinės, užteko gimnazijos salės. Salės nebeatpažinome. Scenos viduryje kabėjo Lenino ir Stalino portretai su užrašu: „Ačiū didžiajam tautų vadui ir mokytojui Stalinui už išlaisvinimą“. Virš scenos Lietuvos vytį pakeitė kūjis su pjautuvu. Visos sienos buvo apkabinėtos mums nepažįstamų žmonių portretais, ir nė vieno lietuvio. [Mokslo metų pabaiga] Tą dieną vyko baigiamasis matematikos egzaminas. Po siaubingos nakties susirinkome į klasę lyg zuikiai, vilko išbaidyti. Mūsų klasėje kelių mokinių nebuvo. Apie pietus atėjo žinia, kad išvežti ir du mūsų mokytojai: Sabas ir Švoba.
A šaltinis
Pas mus, [...] proletariato diktatūros šalyje, aukščiausia vadovaujančiojo partijos vaidmens išraiška reikia pripažinti tą faktą, kad pas mus nė vieno svarbaus politinio ar organizacinio klausimo [...] masinės organizacijos nesprendžia be vadovaujančiųjų partijos nurodymų.
B šaltinis
Laisvė, [...] tai apsisprendimas politiškai lygių piliečių, įgaliotų dalyvauti priimant įstatymus ir taisykles, kurių jie laikosi gyvendami kartu kaip piliečiai. [...] visų pirma yra pirminė pasirinkimo laisvė rinkoje: tai vartotojų laisvė pasirinkti gėrybes ir paslaugas, verslininko laisvė varžytis su kitais siūlant prekes bei paslaugas [...]. Visi ekonomikos veikėjai, vartotojai ar gamintojai [...] yra lygiai laisvi priimti ar atmesti jiems prieinamus pasiūlymus ir kontraktus.
C šaltinis (Ištrauka iš Manifesto)
Tačiau šių laikų buržuazinė [privatinė] nuosavybė galų gale geriausiai išreiškia tokį produktų gaminimą ir pasisavinimą, kuris remiasi klasiniais antagonizmais [...]. Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos palaipsniui išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės, t. y. suorganizuoto [...] proletariato, rankose.
E šaltinis
D šaltinis
Todėl mes, kaip arijai, galime įsivaizduoti valstybę tik kaip gyvą tautos organizmą... Pasaulėžiūra, [...] atmesdama demokratinę masių idėją, stengiasi suteikti šį pasaulį geriausiems žmonėms... Mes privalome matyti, kad [...] bolševizmas – tai dvidešimtojo amžiaus žydų mėginimas pasiekti pasaulinį viešpatavimą...