2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 2.1–2.5 užduotis.
A šaltinis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) plėtra XIII–XV a.)
B šaltinis (Iš popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulės)
Šio [rašto] galia tau leidžiame, kad tu, [Čekijos karaliau], jei Lietuvos šalį, kurioje minėtojo sosto autoritetu buvo įsteigta karalystė, valdant šviesios atminties Mindaugui (jis, priėmęs krikšto sakramentą, buvo apaštališku autoritetu apvainikuotas karaliumi, vėliau kažkokių pražūties vaikų žiauriai nužudytas), per tave su Viešpaties pagalba pavyktų išplėšti iš priešų rankų, laisvai galėtum įsteigti karalystės sostą, kaip anksčiau.
C šaltinis (Iš Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII 1322 m. vasarą nuorašo)
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.
[...] Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis.
Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas. Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
D šaltinis (Iš anoniminio laiško Vokiečių ordino magistrui 1413 m.)
Mielas pone magistre! Jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog jie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose,
į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje.
A šaltinis (Metraštininkas Grigalius Turietis apie barbarų frankų karaliaus krikšto priežastis)
Tačiau karalienė Klotilda nesiliovė spyrusi Chlodvigą pripažinti Tikrąjį Dievą ir atsisakyti stabų. Bet jis vis tiek niekaip neatsivertė, kol galų gale sykį pradėjo kariauti su alemanais. Tada bėda privertė jį išpažinti, ko jo širdis iki tol nepripažino. Kai abi kariuomenės stojo į mūšį, prasidėjo baisios skerdynės, ir Chlodvigo kariams kilo pavojus, kad juos sumals į miltus. Tai matydamas Chlodvigas prabilo: „Jėzau Kristau, Klotilda sako, kad Tu esi Gyvojo Dievo sūnus; sako, kad Tu teiki pagalbą ištiktiems nelaimės, atneši pergalę tiems, kurie tiki Tavimi. Jei padėsi man dabar įveikti šiuos priešus ir jei patirsiu tą galią, kurią sakosi patyrę Tau atsidavę žmonės, tai aš įtikėsiu Tave ir pasikrikštysiu Tavo Vardan.“
B šaltinis (Popiežius Inocentas III apie dvasinę ir pasaulietinę valdžią, 1198 m.)
Kaip Dievas, Visatos kūrėjas, sukūrė du didelius šviesulius danguje, vieną didesnį, kuris turi valdyti dieną, ir mažesnį – valdyti naktį, taip Jis ir Katalikų Bažnyčioje, kuri čia simbolizuoja dangų, paskyrė du valdovus: vieną aukštesnį – sieloms, kitą žemesnį – kūnams, kurie taip tarpusavy santykiauja kaip diena ir naktis. Tai popiežiaus autoritetas ir imperatoriaus valdžia. Ir kaip mėnulis savo šviesą gauna iš saulės ir todėl yra mažesnis, o šviesumu, padėtimi ir poveikiu menkesnis, taip ir karaliaus galia visą blizgesį gauna iš popiežiaus autoriteto.
C šaltinis (Iš 1122 m. Vormso konkordato)
Aš, Henrikas V, iš Dievo malonės šventasis Romos imperatorius, iš meilės Dievui, šventai Romos bažnyčiai ir valdovui popiežiui Kalikstui ir siekdamas savo sielos išganymo, palieku viešpačiui Dievui ir šventiesiems jo apaštalams Petrui ir Povilui, ir šventajai visuotinei bažnyčiai bet kokią investitūrą žiedu bei lazda ir visose bažnyčiose, esančiose mano karalystėje ir imperijoje, laisvai leidžiu kanoninius rinkimus ir įšventinimus.
O šv. Petro valdas ir valdymo teises, kurios nuo tos nesantaikos pradžios iki šios dienos, valdant mano tėvui ir man, buvo atimtos, grąžinu šventajai Romos bažnyčiai, jeigu jos yra mano žinioje; o jeigu aš jų neturiu, tai sąžiningai padėsiu jas sugrąžinti.
D šaltinis (Paryžiaus Dievo Motinos katedra)
A šaltinis (1054 m. patriarcho Mykolo ekskomunika)
Bet mes negalime pakęsti tokio negirdėto Apaštališkojo Sosto šmeižimo ir įžeidinėjimų [...] ir taip grindžiame (atskyrimą): Mykolas, patriarchas per prievartą, iš tiesų naujokas, vienuolio drabužį apsivilkęs tik iš žmogiškos baimės, dabar sutepęs jį daugeliu didžiulių nusikaltimų, ir visi jo sekėjai, taip pat klystantys, nuo šiol prakeikiami sykiu su visais eretikais, su velniu ir jo angelais, jeigu neateis į protą.
B šaltinis (Popiežiaus Grigaliaus VII tezės apie popiežiaus vaidmenį bažnyčioje, išsakytos 1075 m.)
1. Romos Bažnyčia buvo įkurta vien tik Dievo.
2. Vien tik Romos popiežius teisėtai vadinamas viso pasaulio vyskupu.
6. Su asmenimis, kuriuos popiežius atskyrė nuo Bažnyčios, draudžiama net būti vienuose namuose.
8. Tik popiežius gali naudoti imperijos ženklus.
9. Tik popiežiui visi kunigaikščiai turi bučiuoti kojas.
11. Jo titulas vienintelis pasaulyje. 12. Popiežius gali šalinti imperatorius. 22. Romos Bažnyčia niekada neklydo ir niekada neklys, kaip parašyta Šventajame Rašte.
C šaltinis (Žemėlapis)
D šaltinis (Iš popiežiaus Urbono II kalbos, pasakytos 1095 m.)
Jau labai seniai bedievės saracėnų tautos tironija slegia šventąsias vietas, kurias lietė Viešpaties kojos, ir laiko vergijoj bei priespaudoj tikinčiuosius. Tauta, kuri garbina tikrąjį Dievą, yra pažeminta; išrinktoji tauta turi kęsti niekingą priespaudą. Vadinasi, karališkoji kunigija turi kaip vergė degti plytas, šalių valdovas – Dievo miestas – mokėti duoklę. Kaip mums dėl to nesopės širdis, kaip neplyš širdis? Brangūs broliai, kaip tai girdėdamas gali neverkti?
Apsiginkluokime dieviškuoju uolumu, broliai, sekitės prie šono kalavijus, renkitės ir būkite Galingojo sūnūs! Geriau yra kristi kovoje negu matyti, kaip kenčia mūsų tauta ir šventieji. Visi, kam rūpi Dievo įstatymai, eikite su mumis. Mes trokštame padėti savo broliams. Traukite į kovą, ir Viešpats bus su jumis. Nuolankiu paklusnumu pelnykite Dievo malonę, kad dėl dievobaimingųjų darbų ir šventųjų užtarimo atleistų jums nuodėmes, kuriomis Jį užrūstinote. O mes, žinodami Dievo gailestingumą ir remdamiesi apaštalais Petru ir Pauliumi, visiems tikintiesiems krikščionims, kurie griebsis ginklo prieš pagonis ir prisiims maldininkų žygio sunkumus, atleisime nuo Bažnyčios jiems skirtų bausmių už nuodėmes.
A šaltinis (Frankų metraštininkas Grigalius Turietis (gyveno VI a.) apie Chlodvigo krikšto motyvus)
Tačiau karalienė nesiliovė raginusi jį pripažinti Tikruoju Dievu ir atsisakyti stabų. Bet jis vis tiek niekaip neatsivertė, kol galų gale sykį pradėjo kariauti su alemanais. Kai abi kariuomenės stojo į mūšį, prasidėjo baisios skerdynės, ir Chlodvigo kariams kilo pavojus, kad juos sumals į miltus. Tai matydamas, Chlodvigas pakėlė akis į dangų, jo širdis buvo sujaudinta, o akys pilnos ašarų, ir prabilo: „Jėzau Kristau, sako, kad Tu teiki pagalbą ištiktiems nelaimės, atneši pergalę tiems, kurie tiki Tavimi. Nuolankiai prašau Tavo pagalbos. Jei padėsi man dabar įveikti priešus ir jei patirsiu tą galią, kurią sakosi patyrę Tau atsidavę žmonės, tai aš įtikėsiu Tave ir pasikrikštysiu dėl Tavęs.“ Ir vos tik jis tai ištarė, alemanai apsisuko ir ėmė bėgti. Tada jis nutraukė mūšį, nuramino žmones ir taikiai grįžo namo; tačiau karalienei jis papasakojo, kaip šaukėsi Kristaus ir kaip iškovojo pergalę.
B šaltinis (Popiežiaus pasiuntinys kardinolas Humbertas 1054 m. kaltina Konstantinopolio patriarchą Mikalojų)
Bet mes negalime pakęsti tokio negirdėto Apaštališkojo Sosto šmeižimo ir įžeidinėjimų [...] ir taip grindžiame (atskyrimą): Mikalojus, patriarchas per prievartą, iš tiesų naujokas, vienuolio drabužį apsivilkęs tik iš žmogiškos baimės, dabar sutepęs jį daugeliu didžiulių nusikaltimų, ir visi jo sekėjai, taip pat klystantys, nuo šiol prakeikiami sykiu su visais eretikais, su velniu ir jo angelais, jeigu neateis į protą.
C šaltinis (Popiežiaus Grigaliaus VII tezės, išsakytos XI a. dokumente „Popiežiaus įsakymai“)
1. Romos Bažnyčia buvo įkurta vien tik Dievo. 2. Vien tik Romos popiežius teisėtai vadinamas viso pasaulio vyskupu.
3. Tik jis vienas gali skirti ir šalinti vyskupus. 6. Su asmenimis, kuriuos popiežius atskyrė nuo Bažnyčios, draudžiama net būti vienuose namuose.
8. Tik popiežius gali naudoti imperijos ženklus. 9. Tik popiežiui visi kunigaikščiai turi bučiuoti kojas. 11. Jo titulas vienintelis pasaulyje. 12. Popiežius gali šalinti imperatorius. 19. Niekas jam ne teisėjas. 22. Romos Bažnyčia niekada neklydo ir niekada neklys, kaip parašyta Šventajame Rašte.
D šaltinis (Karalius Henrikas IV (miniatiūros viduryje) prašo Kliuni abatą Hugoną ir markgrafienę Matildą Toskanietę užtarti jį prieš popiežių)
A šaltinis (Iš 1322 m. Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII)
Jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito [...].
Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas. [...]
O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėti kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai.
B šaltinis (Iš 1387 m. Jogailos privilegijos bajorams)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikėjimą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės visišką ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, perduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus, namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, nors juos jungia tai, kad jie yra vienos karūnos pavaldiniai. [...] Pagal seną paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis.
C šaltinis (Iš 1415 m. Žemaičių skundo Konstanco susirinkimui)
Viso pasaulio krikščionių vadovams ir tautoms. Paklausykite, šlovintieji kunigaikščiai, dvasinių ir pasaulietinių reikalų tvarkytojai [...]. Išgirskite, prašome jus, kurie mylite teisingumą, baisią mūsų priespaudą, kuri mus ir mūsų šeimas didžiai sužalojo [...]. Jaunutes mūsų dukteris kryžiuočiai, bjaurodami kryžiaus šventumą, smurtu paverčia savo aistrų aukomis! [...] plačiai žinomą bajorą [...], jo žmoną ir vaikus surišo ir išvarė į Prūsus, o ten visus kaip vergus išžudė. [...] Kaimiečius išžudė be jokio pasigailėjimo. Kiek prispaustųjų vaitojimo pasigirdo mūsų krašte, kurio nuo amžių nebuvome girdėję! Kodėl jie (kryžiuočiai) delsia mus krikštyti, kodėl visame, kad ir dideliame mūsų krašte, nepastatė nė vienos bažnyčios? Maža to, net kunigo nedavė nė vieno! Išvada tegali būti viena, kad mus išmarinti ir išnaikinti jiems terūpėjo. [...] Todėl nužemintai prašome Jūsų Šventenybę (popiežių) padėti mums įvykdyti šventus mūsų norus, kad galėtume priimti šventą krikštą kaip tikėjimo ir meilės ženklą. [...] Mes esame Dievo padarai, sukurti pagal jo paveikslą, esame Dievo sūnūs, skirti laisvei [...]. Prašome įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jiedu, pasitelkę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių.
D šaltinis (Strasbūro Šv. Petro naujosios bažnyčios freskos „Tautų žygis prie kryžiaus“ fragmentas)
Užrašai ant vėliavų: „Hungaria“ – Vengrija, „Polonia“ – Lenkija, „Oriens“ – stačiatikių žemės, „Litavia“ – Lietuva.
A šaltinis (Iš H. Senkevičiaus istorinio romano „Quo vadis“)
Visi bėgo greitai, kiek karštligiškai, ir atskubėję į rato vidurį klaupėsi vienas šalia kito, iškėlę aukštyn rankas. Publika manė, kad jie prašo pasigailėti, ir pasipiktinusi tokiu bailumu ėmė trypti, švilpti, mėtyti tuščius indus nuo vyno, nugraužtus kaulus ir klykti: „Žvėrys! Žvėrys!...“ Tačiau staiga įvyko netikėtas dalykas. Štai iš tų gauruotų būrių vidurio pakilo balsai ir nuaidėjo giesmė, pirmą kartą tokia Romos cirke: „Christus regnat...“1. [...] Visi suprato, kad šie žmonės neprašo pasigailėjimo, atrodo, jie nemato nei cirko, nei publikos, nei senato, nei cezario. [...] Tačiau tuo metu atsivėrė kitos grotos, ir į areną pasiutusiu greičiu lodama įsiveržė didžiulė gauja šunų [...]. Krikščionys klūpojo nejudėdami it suakmenėję, tik kartojo vientisu aimanų choru: „Pro Christo! Pro Christo!“2. [...] Šunys plėšė vieni kitiems iš nasrų kruvinus žmonių gabalus. Kraujo ir išdraskytų vidurių tvaikas nustelbė arabų kvepalus ir užliejo visą cirką.
B šaltinis (Iš istorinio veikalo „Moteris Katedrų laikais“)
Kai Vakarai blaškosi tarp pagonybės, arijonizmo ir krikščionybės, moterų vaidmuo skleidžiant Evangeliją itin aktyvus. Paveiktas moters, Chlodvigas išsiskiria iš kitų barbarų, per krikštą pritapdamas prie katalikiškosios Romos [...]. Anglijoje Berta iš Kento įkalba karalių Etelbertą apsikrikštyti. [...] Ar tik nebus Trejybės paslaptis moterį apkerėjusi. [...] Vienuolės buvo uoliausios Šv. Bonifaco pagalbininkės, ir netgi Rusija, kur pirmoji apsikrikštijo Kijevo kunigaikštienė Olga, o vėliau Baltijos šalys už krikščionybę turės dėkoti Lenkijos Jadvygai. [...] Henriko žmonos Matildos veikla laikoma lygiaverte jos vyro veiklai. Kartu jiedu įkuria Kvedlinburgo moterų vienuolyną, kur abu bus palaidoti.
C šaltinis (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
962 m. vasario 2 d. vokiečių karalius Otonas I vainikuojamas imperatoriumi. Jonas XII uždeda jam karūną ir pagal Romos teisę kartu su Romos gyventojais duoda ištikimybės priesaiką. Karūnacija daugeliu atvejų panaši į Karolio Didžiojo iškėlimą: popiežius, kaip kadaise Karolį, prašo Otoną pagalbos kovoje su Romai grasinančiomis valstybėmis. Dabar Otonas turi traukti per Alpes prieš Italijos karalių Berengarą. [...] Otono armijos galybė triuškinanti, juolab, kad prie jos prisijungia daugelis Aukštutinės Italijos grafysčių ir vyskupijų. 962 m. pabaigoje Otonas pasirodo prie Romos vartų, kurie jam paslaugiai atsiveria.
D šaltinis (Iš istorinio veikalo)
Romos popiežius tvirtino, kad jis yra aukščiausias Bažnyčios vadovas. Bažnyčios galva Rytuose – Konstantinopolio patriarchas – atmetė popiežiaus pretenzijas. Jį rėmė Bizantijos imperatorius. Kova pasireiškė teologiniu ginču [...]. Konstantinopolio patriarchas tvirtino, kad Šventoji Dvasia gali būti kildinama tik iš (Dievo) Tėvo, o Romos popiežius teigė, kad ir iš (Dievo) Sūnaus. [...] Šis ginčas niekuomet nebuvo išspręstas. 1054 m. jis baigėsi galutiniu susiskaldymu. 1 Kristus viešpatauja 2 Už Kristų 3 apkerėjusi – зачарована – oczarowana