A šaltinis (Iš Norman Davies knygos „Kariaujanti Europa: 1939–1945“)
Ketvirtajame dešimtmetyje SSRS virto groteskiška didžiule socialinių pertvarkymų ir žmonių skurdo laboratorija. Dešimtys milijonų žmonių, kęsdami neapsakomą skurdą, plušėjo kasdami kanalus, statydami užtvankas, fabrikus ir naujus miestus, vykdydami penkmečio planų užduotis. Milijonai mirė nuo išsekimo, nežmoniško elgesio, egzekucijų. Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją, buvo numatyta likviduoti ištisas klases – buožes ir pasiturinčius valstiečius. Ištisa karta buvo atplėšta nuo gimtųjų vietų ir ištremta dirbti vergiškus priverčiamuosius darbus. Ištisos šalys, tokios kaip Ukraina, kurios bandė priešintis, buvo nusiaubtos. Dar niekada žmonijos istorija neregėjo tokio milžiniško ideologijos taikymo spektaklio. [...]
Visas tas kančias ir vargus dar labiau padidino tai, kad Stalinas pradėjo valstybinio teroro kampaniją, prieš kurią nublanko visos kitos terorizmo formos. Žudynių mastas ir įžūlumas neturėjo precedento, jis užėmė kvapą. [...] Begaliniais melagingais kaltinimais sukūrė tokią kolektyvinės paranojos būseną, kai kiekvienas galėjo būti palaikytas šnipu, išdaviku ar „liaudies priešu“. [...] Gulagas tapo didžiausiu darbdaviu šalyje. Valstybės pareigūnai, dailininkai ir rašytojai, mokslininkai ir kariškiai – visi galėjo pakliūti į jo mėsmalę. [...] Nė viena visuomenė per visą žmonijos istoriją nėra patyrusi tokio negailestingo savęs naikinimo.
B šaltinis (Iš A. J. P. Taylor knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Hitleris ir naciai neužgrobė valdžios; jie atėjo į valdžią kai kurių ypatingai lengvabūdiškų senosios valdančiosios klasės narių, kurie įsivaizdavo galį Hitlerį paversti savo belaisviu, intrigų dėka. 1933 m. pradžioje Hitleris tapo kancleriu. Nepraėjus nė mėnesiui, jis panaikino demokratinės konstitucijos garantijas ir baigė įveikti kitas kliūtis, trukdančias jo diktatūrai. Tai buvo ypatinga diktatūros rūšis: masių diktatūra, valdanti jas pačias. Nors nacionalsocialistai nelaimėjo absoliučios balsų daugumos jokiuose laisvuose rinkimuose, jie laimėjo daugiau balsų, negu kada nors buvo pavykę bet kuriai kitai Vokietijos partijai. [...] Jokia diktatūra nebuvo taip karštai trokštama ir taip tvirtai remiama tokios gausybės žmonių, kaip Hitlerio diktatūra Vokietijoje. [...] Kai kurie stebėtojai Hitlerio fenomeną aiškino vokiečių brutalumu ir militarizmu; o daugelis vokiečių buvo brutalūs ir militaristiški. Kiti stebėtojai laikė Hitlerį paskutiniu desperatišku kapitalizmo pasispardymu; o daug vokiečių kapitalistų tikėjosi naudos, Hitleriui sutriuškinus profsąjungas. Gana nestabili, nepatenkinta visuomenė buvo sutramdyta tvirtų pažadų žmogaus, kuris aistringai tikėjo savimi.
