1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Sociologas Zenonas Norkus apie Europos valstybių santykius po Vestfalijos taikos)
Anarchijos kultūra <…> Europos valstybių santykiuose įsiviešpatavo po Vestfalijos taikos, kai suverenumas tapo ne vien faktine pačių galingiausių valstybių savybe, bet ir institutu, įtvirtinusiu ir kariškai silpnų valstybių teisę egzistuoti. Principą „žudyk, arba būsi nužudytas“ valstybių santykiuose pakeitęs principas „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Karas liko teisėta valstybės interesų tenkinimo forma, tačiau jis ribojamas. Teisėtu pripažįstamas karas dėl strateginio pranašumo arba teritorijos, bet ne karas, kuriuo siekiama sunaikinti valstybę priešininkę. [T]arptautinė visuomenė tikrąja to žodžio prasme pradėjo formuotis tik nuo Vestfalijos taikos 1648 m. laikų, kai atsirado tarptautinė teisė, pagrįsta lygių suverenių valstybių koegzistavimo principu <…>. Koegzistavimas – buvimas (egzistavimas) vienas šalia kito tuo pačiu metu.
B šaltinis (Iš straipsnio „Politika ir religija: povestfalinės antireliginės kampanijos priežastys ir pasekmės“)
Ikivestfalinė Europos politinė sistema pasižymėjo nuolatine Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinių valstybių valdovų kova dėl valdžios ir įtakos. Vis dėlto religija politikoje turėjo didelę reikšmę. Pradėję plisti humanistiniai sąjūdžiai persimetė į įvairias gyvenimo sritis, religijoje jie reiškėsi protestantizmo formomis, o politikoje – makiavelizmu. <…> Karas tarp katalikų ir protestantų iš tiesų buvo pasaulietinių valdovų inspiruotas sąmokslas prieš Katalikų Bažnyčios vaidmenį politikoje. Karą sukėlė ir labiausiai palaikė išskirtinai pasaulietiniai Prancūzijos, Švedijos ir Danijos valdovai, tikėjęsi susilpninti Habsburgų imperijos, kuri laikyta svarbiausia Šventojo Sosto atrama, pozicijas Europoje. Pareiškus, kad religija yra kalta dėl ilgų ir kruvinų konfliktų, bei sukompromitavus ją taikos trokštančių žmonių akyse, Vestfalijos taikos sutartyje įtvirtintas valstybių nepriklausomumo nuo dvasinio mokymo principas. Makiavelizmas – politinė doktrina, pagal kurią politikoje gali būti taikomos moralios ir amoralios priemonės.
C šaltinis (Iš Vienos kongreso darbų)
1 straipsnis. Varšuvos kunigaikštystė, išskyrus tas provincijas ir apygardas, dėl kurių kituose tolesniuose straipsniuose nustatyta kitaip, yra prijungiama prie Rusijos imperijos. Ji bus su ja neatskiriamai susieta savo konstitucija ir priklausys Jo Imperatoriškajai Didenybei Visos Rusijos imperatoriui <...>. [S]u kitais titulais bus vartojamas ir titulas Caras, Lenkijos karalius <...>. Imperatoriškoji Didenybė pasilieka teisę suteikti šiai valstybei, turinčiai atskirą administraciją, tokį vidaus teritorinį išplėtimą, kokį laikys tinkamu. <...> Lenkai, kurie yra atitinkamai Rusijos, Austrijos ir Prūsijos pavaldiniai, gaus atstovavimą ir nacionalines institucijas, nustatytas pagal politinio egzistavimo formą, kurią kiekviena iš vyriausybių, kurioms jie priklauso, laikys naudinga ir tinkama jiems suteikti. 2 straipsnis. Ta Varšuvos kunigaikštystės dalis, kurią Jo Didenybė Prūsijos karalius valdys visiškos suvereniteto ir nuosavybės teisėmis sau ir savo įpėdiniams, didžiosios Poznanės kunigaikštystės titulu <...>. 53 straipsnis. Vokietijos suverenūs kunigaikščiai ir laisvieji miestai, įskaitant šiame sandoryje dalyvaujančius Jų Didenybes Austrijos imperatorių, Prūsijos, Danijos ir Nyderlandų karalius, <...> [t]arpusavyje įsteigia nuolatinę konfederaciją, kuri vadinsis Vokietijos sąjunga.
D šaltinis (Europos valstybių politinis žemėlapis po 1815 metų)
Šaltiniai
2 struktūrinis klausimas
XVIII a. pabaigoje vykusi Prancūzijos revoliucija pradėjo naują epochą ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Tuo metu atsirado naujų politinių ir visuomeninių reiškinių, idėjų, kurių poveikis jaučiamas iki šiol.
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 24–28 užduotis.
A šaltinis. Prancūziją remia liaudis, bajorai ir dvasininkai (Piešinys. Prancūzija, 1789 m.)
B šaltinis. Iš „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos“
1. Žmonės gimsta ir gyvena laisvi ir lygių teisių. Visuomeninių skirtumų gali atsirasti tik tuo atveju, jei jie naudingi visuomenei.
2. Kiekvienos politinės organizacijos tikslas – saugoti prigimtines ir neatšaukiamas Žmogaus teises. Šios teisės yra: laisvė, nuosavybė, saugumas, pasipriešinimas priespaudai.
3. Esminga tai, kad Aukščiausia Valdžia priklauso Tautai. Jokia [politinė] organizacija, joks individas neturi teisės į valdžią, jei ji tiesiogiai nekyla iš Tautos. [...]
5. Įstatymais galima drausti tik tuos veiksmus, kurie kenksmingi Visuomenei. Visa tai, kas nedraudžiama įstatymu, yra leidžiama ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko nenurodo įstatymas.
6. Įstatymas išreiškia visuotinę valią. Visi Piliečiai turi teisę asmeniškai ar per savo Atstovus dalyvauti įstatymų priėmime. Ginantys ir draudžiantys įstatymai privalo būti vienodi visiems. Visi Piliečiai yra lygūs prieš įstatymus ir turi vienodą teisę būti renkami ir eiti bet kokias viešas pareigas bei gauti titulus tik pagal jų gebėjimus, dorybes ir talentus.
C šaltinis. Iš Maksimiljeno Robespjero kalbos
Iš išorės esame apsupti tironų, iš vidaus tironų draugai rengia sąmokslą prieš mus. Reikia likviduoti respublikos vidaus ir išorės priešus arba žlugti su ja. Todėl dabartinėje padėtyje pirmas jūsų politikos principas būtų tautą valdyti protu, o tautos priešus teroru. [...] Teroras yra ne kas kita kaip tiesioginis, griežtas ir nepalaužiamas teisingumas. Jis yra demokratijos principo išdava, pritaikyta neatidėliojamoms tėvynės reikmėms.
A šaltinis (Grafas Georgas Karlas fon Nošticas apie Vienos kongresą)
Iš tolo gali atrodyti, kad viskas čia turi prasmę, viskas labai svarbu; kiekviena diena atneša ką nors naujo, kiekvienas susirinkimas, kiekviena diskusija nušviečia reikalus nauja šviesa. O iš tiesų yra ne taip, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. [...] Svarbiausi šio puikaus kongreso rezultatai bus ne kas kita kaip masinis sielų išpardavimas [...]. Visa, kas vyksta dabar, nė kiek ne geriau už tai, ką padarė Napoleonas, nes vėl ir vėl klimpstama į tą patį egoizmo, asmeninių interesų ir siauraprotiškumo liūną. Politika, kurią vykdo ministrai, piktavališkos vidutinybės, apvilia, nes jie veikia, vedami vien savo asmeninių interesų, neatsižvelgdami į liaudies nuomonę.
B šaltinis (1814 m. karikatūra „Aukštai kilęs, žemai pulsi“)
C šaltinis (Europa po Vienos kongreso)
D šaltinis (Iš Raimundo Lopatos knygos „Tarptautinių santykių istorija“, 2001 m.)
Kongrese pirmaisiais smuikais grojo Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija ir tam tikra prasme Prancūzija. Jos surentė gana taikingą Europą: didžiosios valstybės tarpusavyje nekariavo keturiasdešimt metų, o pasibaigus Krymo karui – dar šešiasdešimt. Kaip pavyko tai pasiekti?
Žvelgiant pro geopolitinius akinius, didysis penketas turėjo ir bendrybių, ir skirtumų. Didžioji Britanija ir Rusija buvo Europos pakraščių didžiosios valstybės, plečiančios interesų ratą už žemyno ribų. Pirmõsios akiratyje atsidūrė okeaninė geopolitinė erdvė, antrõsios – azijinė. [...] Prancūzija ir Austrija buvo žemyninės valstybės, iš esmės neturinčios gyvybinių interesų už senojo žemyno ribų. Jų įtakos orbitos pynėsi XIX šimtmečio audrų epicentruose Vokietijoje ir Italijoje. [...] Niekas nepastebėjo, kad penktoji koncerto [t. y. kongreso] dalyvė, Prūsija, gavo unikalią progą konsoliduotis ir augti.
A šaltinis (Žako Luji Davido paveikslas „Priesaika kamuolio žaidimo salėje“. 1789 m. birželio 20 d. Nacionalinis susirinkimas prisiekia neišsiskirstyti tol, kol bus parengta konstitucija)
B šaltinis (Iš 1791 m. liepos mėn. Liudviko XVI laiško Šventosios Romos Imperijos imperatoriui Leopoldui II)
Visi Europoje žino, kaip Karalius myli savo tautą ir kaip kilniai jis pasielgė, sukviesdamas Generalinius luomus ir visomis kitomis progomis nuo pat šio Susirinkimo atidarymo dienos [...]. Karalius sutiko su visomis asmeninėmis aukomis, kurių iš jo bus pareikalauta, sutiko kentėti visus savo naujosios padėties vargus, vildamasis, kad Tautos atstovų darbai sukurs Karalystėje gerovę dabar, kai Nacionalinis susirinkimas baigia savo gyvavimą, kai sugriauta bet kokia valdžia, kai klubai užgrobė visą valdžią, stovinčią aukščiau Susirinkimo, kai nebegalima tikėtis, kad Susirinkimas įstengtų ištaisyti klaidas, kurias padarė, bei naująjį įstatymų leidimą, jei ten taip pat viešpatauja klubų dvasia, ir dabar, kai tas truputis valdžios regimybės, kuri dar išlieka Karaliui, nebereikalinga niekam [...], Karalius nusprendė paskutinį kartą bandyti atgauti savo laisvę ir prisidėti prie prancūzų, kurie iš tikrųjų trokšta gero savo tėvynei, bet sukilėlių priešams pavyko sužlugdyti jo planą, jis ir vėl suimtas ir laikomas kaip kalinys Paryžiuje. Karalius ryžosi supažindinti Europą su tuo, kokioje padėtyje yra atsidūręs; patikėdamas savo nelaimes Imperatoriui, savo svainiui, jis neabejoja, kad šisai imsis visų priemonių [...] ir ateis į pagalbą Prancūzijos Karaliui ir Karalystei.
C šaltinis (Iš Algio Kasperavičiaus knygos „Didysis bastilijų šturmas“)
Dviejų grupuočių kova dar labiau paaštrėjo 1793 m. pavasarį. Diumurjė išdavus respubliką, Maratas įnirtingai kaltino žirondistus sąmokslu su generolu. Jis taip pat įrodinėjo, jog žirondistai išdavė revoliuciją: įvėlę nepasirengusią šalį į karą, jie žlugdė kariuomenės aprūpinimą, vadais skyrė karininkus monarchistus, užpildė valstybines įstaigas kontrrevoliucionieriais. Kitaip sakant, žirondistams buvo verčiama atsakomybė už visas Prancūzijos bėdas, jų nesugebėjimas ir neryžtingumas prilyginami sąmoningai išdavystei. Tokie kaltinimai turėjo daug demagogijos, bet žirondistai sunkiai tegalėjo juos paneigti. Jie, o ne jakobinai užėmė svarbiausias pareigas administracijoje ir kariuomenėje, jie garsiausiai ragino pradėti karą su feodalinės Europos monarchijomis.
D šaltinis (Iš Saimono Sebag-Montefiorės knygos „Istorijos titanai“)
Maksimiljenas Robespjeras buvo šiuolaikinių Europos diktatorių prototipas: vadovaudamasis savo fariziejišku respublikoniškų vertybių supratimu, jis pradėjo dėl jų terorą ir brutalias skerdynes. [...] Kruvino fanatiko reputaciją Robespjeras pirmiausia pelnė savo veikla Visuomenės gelbėjimo komitete. Ši institucija, įsteigta Nacionalinio konvento 1793 m. balandį, buvo revoliucinis tribunolas, turintis neribotus diktatoriškus įgaliojimus. 1793 m. liepą Robespjeras buvo išrinktas jo nariu ir greitai sukurstė vadinamąjį Terorą. Dešimtys tūkstančių „išdavikų“ – tie, kurie tariamai reiškė simpatiją monarchijai ar kurie manė, kad jakobinai nuėjo per toli, nepailstamai persekiodami „liaudies priešus“, – buvo suimami ir be teismo giljotinuojami. Iš esmės Robespjeras naikino visus, kuriuos laikė priešais, jiems nutildyti negailestingai naudodamas valstybės aparatą. [...] 1794 m. vasarį jis pasakė: „Taikos metu liaudies vyriausybės pagrindas yra dorybė, o revoliucijos metu – dorybė ir teroras: be dorybės teroras būtų barbariškas, o dorybė be teroro būtų bejėgė.“
