2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Iš 1387 m. LDK didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijos)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus, namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, nors juos jungia tai, kad jie yra vienos karūnos pavaldiniai. <…> Pagal senąjį paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis. <…> Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gėdingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jokiomis šių teisių...
B šaltinis (Iš 1447 m. LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijos)
1. Taigi pirmiausia Lietuvos, Rusios, Žemaitijos ir <…> didžiosios kunigaikštystės minėtųjų žemių prelatams, kunigaikščiams, ponams, kilmingiesiems ir miestams esame davę, suteikę ir neatšaukiamai dovanoję ir šio rašto galia duodame, perleidžiame, dovanojame ir amžiniems laikams, bendrai ir pilnai, suteikiame tas teises, laisves ir imunitetus, kaip turi Lenkijos karalystės prelatai, kunigaikščiai, ponai, kilmingieji ir miestai. Bet, kad šis bendras posakis kuriuo nors būdu negalėtų sukelti ateityje dviprasmiškumų arba abejojimų, mes nusprendėme tas laisves arba kai kurias iš jų čia aiškiai išreikšti. <…> 5. Taip pat suteikiame, kad aukščiau minėti kunigaikščiai, kilmingieji, ponai ir bajorai turėtų laisvą galimybę išvykti iš mūsų didžiosios kunigaikštystės ir <…> įsigyti didesnių turtų ir atlikti karo žygių, ir vykti į bet kuriuos svetimus kraštus, išskyrus tiktai mūsų priešų šalis, tačiau tokiu būdu, kad išvykstančių iš krašto mums atliekamos nuo jų turto prievolės nebūtų pažeistos, bet mums ir mūsų įpėdiniams tiek, kiek bus reikalinga, prievolės būtų vykdomos ir atliekamos, tarsi jie patys būtų krašte. <…>
C šaltinis (Lietuvos kraštovaizdis XVI a. pirmojoje pusėje ir XVI a. antrojoje pusėje)
XVI a. pirmojoje pusėje
XVI a. antrojoje pusėje
D šaltinis (Istorikas Edvardas Gudavičius apie Valakų reformos pasekmes)
Valakų reforma galutinai įvedė griežtą administracijos kontrolę kiekvienam valstiečių ūkiui, leido išlaikyti atliekamas prievoles akylai stebintį tijūnų ir prievaizdų mechanizmą, <…> norint efektyviai vykdyti lažo darbus. Valstiečių pritvirtinimas prie žemės skrupulingai reglamentavo visą jų gyvenimą. Baudžiava tapo gyvenimo norma. Senos prievolinės kategorijos buvo pakeistos lažininkų, činšininkų <…> kategorijomis. Išeivystę išlaikiusieji asmeniškai laisvi valstiečiai galėjo pasitraukti iš savo ūkių, bet visur jų laukė tokios pat sąlygos. Teisiniu požiūriu Valakų reforma galutinai nubrėžė neperžengiamą ribą tarp bajorų ir valstiečių <…>. Dvarų valdytojai gaudavo teisę steigti savo palivarkus nuvarant valstiečius nuo įdirbtos žemės <…>. Valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Ji vis dėlto fiksavo individualų valstiečio ūkį. Tačiau šis ūkis jau nebebuvo padalyta valstiečio ir žemvaldžio nuosavybė, nors nebeliko ir giminės varžymų atskirai valstiečio šeimai. Dabar šios valstiečio šeimos naudojimąsi ūkiu reglamentavo prievolių atlikimas. Prievolės buvo susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. Tai buvo tipiška europietiškoji baudžiava. <…> Lietuvos žemėtvarka XVI a. trečią ketvirtį iš esmės jau nebesiskyrė nuo kitų Vidurio Europos šalių.
Šaltiniai
2 struktūrinis klausimas
Lietuvoje XVI a. suvokta, kad aukštoji mokykla yra būtinas europietiškos visuomenės dėmuo. Prie Vilniaus universiteto įkūrimo prisidėjo ir specifinis to meto istorinis kontekstas. Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 20–25 užduotis.
A šaltinis. Iš Vilniaus vyskupo rašto, 1570 m.
<…> Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tarp kitų garsi provincija, turtinga, labai kultūringa ir derlinga šlove ir talentais bei visaip kitaip labai klestinti, yra atsidūrusi baisiai nepatogioje padėtyje, nes neturi mokyklų ir jokios kolegijos, kur būtų Visagalio Dievo garbei ir šlovei, ir Dievo garbinimo platinimui bei tos valstybės naudai viešai skelbiami pavyzdiniai mokslai ir jaunimas būtų lavinamas, ir žmonės mokomi dorovingumo ir geraširdystės, nes ne visiems, nors ir apdovanotiems įgimtu protu ir vaizduote, nuvykti į kitus kraštus ir mokyklas ir ugdyti gabumus leidžia ištekliai. <…> pasikliaudami garsiųjų popiežiaus legatų pritarimu ir paraginimu, esame priėję prie tos minties į šią provinciją ir jos sostinę pakviesti ir įkurdinti kai kuriuos mokytus ir religingus vyrus iš tų kolegijų, kurios vadinamos Jėzaus draugijomis, kaip tik tai jų mokslai ir nekaltas gyvenimas padeda skleisti krikščionių tikėjimą, garbinti Dievą, pakreipti ir lavinti jaunimą naudingais mokslais ir papročiais, dažnai stropumo ir geradarystės labui, ypač šiame nelaimingame ir sugadintame amžiuje.
B šaltinis. Iš Stepono Batoro privilegijos, 1579 m. (pagal istoriko P. Rabikausko atpasakojimą)
a) tai vyskupo Vilniuje įsteigtai ir jėzuitams pavestai mokyklai „duoti ir suteikti akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir savybę, kokią turi mūsų karalystėje kitos kolegijos“;
b) šiam jėzuitų universitetui Vilniuje leisti „naudotis, turėti ir džiaugtis visomis privilegijomis, išimtimis ir laisvėmis, kuriomis naudojasi ir džiaugiasi mūsų karalystėje kitos kolegijos ir universitetai, o ypač Krokuvos universitetas“;
c) duoti teisę visose mokslo srityse, būtent teologijoje, metafizikoje, fizikoje ir logikoje, išskyrus teisę ir mediciną, teikti bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius ir juos gavusiems leisti naudotis tokiu pat pripažinimu ir pirmenybe, kokius turi gavusieji tuos laipsnius kituose karalystės universitetuose bei kolegijose, o ypač Krokuvos universitete;
d) atleisti visus profesorius, daktarus, magistrus, bakalaurus, visus studentus ir patį rektorių, visus drauge ir kiekvieną atskirai, nuo bet kokios dvasinės ar pasaulietinės jurisdikcijos, nuo visų mokesčių, muitų, duoklių, rinkliavų ir bet kokių prievolių; <…>
C šaltinis. Studentai iš LDK užsienio universitetuose (iki XVI a. pradžios)
Šaltiniai
3 struktūrinis klausimas
XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublika (ATR) gyveno paskutines savo dienas, nes ją, nusilpusią dėl įvairių priežasčių, užgrobė kaimynės. Bet kartu buvo bandymų išsaugoti jos savarankiškumą, vykdyti pertvarkymus.
Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 26–31 užduotis.
A šaltinis. ATR žemėlapis XVIII a. pab.
B šaltinis. Tado Kosciuškos portretas, nutapytas švedų dailininko Karlo Šveikarto
C šaltinis. Ištrauka iš Gegužės 3-iosios konstitucijos preambulės
Pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, [...], visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama.
2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 2.1–2.7 užduotis.
A šaltinis (Iš istoriko Mindaugo Šapokos straipsnio „Karas, pakeitęs moderniąją Europą“)
Abiejų Tautų Respublika (toliau – Respublika), Danija-Norvegija, Švedija, Maskvos valstybė (Rusija) dėl dominavimo Baltijos jūroje varžėsi kelis šimtmečius. Istorikai šių valstybių karus yra pavadinę „Šiaurės karais“, nors ir nesutaria dėl bendros Šiaurės karų numeracijos ir sekos.
Pirmuoju Šiaurės karu gali būti vadinamas Livonijos karas (1558–1583), per kurį šios valstybės dalijosi nuosmukį išgyvenusio Livonijos ordino teritorijas, kurių didžioji dalis (išskyrus Šiaurės Estiją) teko Respublikai. Antrasis Šiaurės karas, o tiksliau visa virtinė karų, vyko XVII a. viduryje. Respublika kariavo su Švedija (1655–1660), o šis karas sutapo su tuo pačiu metu vykusiu Respublikos ir Rusijos karu (1654– 1667) bei Danijos ir Švedijos karais (1657–1658, 1658–1660). Šių karų nugalėtoja buvo Švedija, užvaldžiusi didžiąją dalį Baltijos jūros pakrantės, ir Rusija, gavusi didelę dalį Ukrainos. Trečiasis Šiaurės karas, arba Didysis Šiaurės karas, vyko 1700–1721 m., kuriame Danija-Norvegija, Saksonija, Respublika bei Rusija kariavo prieš Švediją. [...] 1700–1721 m. vykęs konfliktas pakeitė Šiaurės rytų Europos žemėlapį ir galių svertus.
B šaltinis (Iš Kėdainių unijos)
II. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Jo Karališką Malonybę bei būsimuosius Švedijos karalius priimdama didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, jau nebegalėsianti naudotis tomis elekcijos teisėmis, kurias turėjo būdama unijoje su Lenkija, negalėsianti nei atskiro valdovo išsirinkti, nei gauti lygių teisių. [...]
V. Jeigu Jo Karališka Malonybė atgaus šio karo metu nuo Lietuvos atplėštus kraštus, tai jie primena, kad tose srityse esą dvarai iš Jo Karališkos Malonybės malonės turės būti sugrąžinti jų savininkams, jeigu jie savo parašais užtikrins Jo Karališkai Malonybei ir Švedijos karalijai ištikimybę bei liks ištikimi ir paklusnūs.
VI. Visa jų kariuomenė, tiek sudarytoji iš vietos žmonių, tiek iš svetimšalių, priklausysianti dabartiniam bei būsimiems Švedijos karaliams. Reikalui esant, ji galės būti sujungta su kita jo kariuomene. Tačiau mobilizuotoji bajorija galės būti pašaukta tik prieš kaimyninius priešus, bet negalės būti šaukiama į užjūrius. Prieš tolimesnius priešus Švedija ir jos karaliai bus paremiami tam tikru kariuomenės skaičiumi, dėl kurio, kaip ir dėl mokesčių dydžio, reikės susitarti su Lietuvos luomais. Dabartiniam bei būsimiesiems Švedijos karaliams paliekama teisė spręsti taikos ir karo reikalus, rinkti kariuomenę.
C šaltinis (Iš dramaturgo Juozo Grušo kūrinio „Rekviem bajorams“, 1978 m.)
… Girdote Bajorų tuntus, intrigas vis rezgat, Organizuojate konfederacijas, Beprasmiškas, karingas, siaučiančias, Naikinate ir taip sunykusią Respubliką. Palaukite! Priversti etmoną Paleisti savo pinigais samdytą Kariuomenę? Kas Lietuvą gins? Kas? Bajorai gi kariaut seniai nebeina. Tiktai girtauja, mušasi. Kada Pareikalauja mokesčių kariuomenei Samdyt, išvaiko seimą... Orgijom garsus Karalius Fridrichas Augustas, saksas, Pasikvietė kariuomenę – ne kraštui, Bet sostui ginti. Plėškit, vokit, Galabinkite, prievartaukite – Kiek tik vaizduotė išgali.
D šaltinis (Iš 1797 m. sausio 26 d. tarptautinės sutarties)
Tam, kad būtų panaikinta viskas, kas galėtų atgaivinti prisiminimus apie Lenkijos karalystės egzistavimą, dabar, kai šis politinis kūnas yra visiškai sunaikintas [...], valstybės sąjungininkės drauge nutaria niekada nevartoti savo monarchų raštuose [...] nei Lenkijos, nei Lenkijos karalystės pavadinimų, kurie nuo šiol yra panaikinami visiems laikams.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 3.1–3.7 užduotis.
A šaltinis (Iš Rusijos caro Aleksandro II 1861 m. vasario 19 d. manifesto)
Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises. Dvarininkai, išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams – už nustatytas prievoles – nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, – nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį. Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais. Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių – savininkų luomą.
B šaltinis (Iš Rusijos caro Nikolajaus II 1906 m. lapkričio 22 d. įsako)
Nuo 1907 m. sausio 1 d. valstiečiams nutraukiamas išperkamųjų mokesčių už skirtinius žemės sklypus mokėjimas. Nuo to momento skirtinės žemės atleidžiamos nuo joms taikomų apribojimų dėl išperkamosios skolos, o valstiečiai įgyja teisę laisvai pasitraukti iš bendruomenės, gaunant asmeninei nuosavybei sklypus iš bendruomeninių sklypų asmeniniam valdymui. [...]
1. Kiekvienas ūkio savininkas, valdantis žemės sklypą bendruomenės teise, gali bet kada reikalauti, kad jam priklausanti minėtos žemės dalis būtų pripažinta jo asmenine nuosavybe. [...]
12. Kiekvienas ūkio savininkas [...] turi teisę bet kuriuo metu reikalauti, kad bendruomenė už šiuos sklypus jam skirtų atitinkamą sklypą, pagal galimybes vienoje vietoje.
Sutikrino: Ministrų tarybos pirmininkas Stolypinas.
C šaltinis (Iš Žemės reformos įstatymo 1922 m. kovo 22 d.)
1 §. Žemės reformos reikalams imama: [...] c) buvusių Rusų Bajorų ir Valstiečių Žemės Bankų žemės, po 1904 metų rusifikacijos tikslais išdalintos kolonistams [...];
d) žemės, Rusų valdžios po 1863 metų sausio mėnesio 1 dienos konfiskuotos iš įvairių asmenų ir išdalintos rusifikacijos tikslais kolonistams ar kitiems asmenims [...];
e) žemė tų privatinių savininkų ar jų įpėdinių, kurie tarnavo Bermonto ar Virgoličo ginkluotuose būriuose, tarnavo ar tarnauja lenkų kariuomenėje, dirbo arba dirba prieš Lietuvos nepriklausomybę [...];
f) esamos valstybės žinioje, ar faktiškai bažnyčių valdomos įvairių rūšių bažnytinės žemės [...]; g) privatinių savininkų žemės, jei savininkas turi daugiau žemės už nustatytą 2 § normą. 2 §. Iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų. [...]
15 §. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionalinguose viensėdžių tipo vienetuose.
16 §. Kaimo amatininkai (račiai, kalviai ir kiti), kurie iš savo amato nebegali išgyventi ir dėl to yra priversti dirbti ir žemės ūkio darbus, turi teisės gauti žemės lygiai su kitais bežemiais ir mažažemiais, bet mažesnėmis normomis, būtent, nuo 1/2 iki 2 hektarų.
A šaltinis (Johano Esajaso Nilsono graviūra, XVIII a.)
B šaltinis (Iš 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos)
Visa žmonių visuomenės valdžia kyla iš tautos valios. Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvira, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys val̃džios ir šio įstatymo valia sudarys visiems laikams, tai yra: įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas, aukščiausioji vykdomoji valdžia – Karalius bei Sargyba, teisminė valdžia – šiam tikslui įkurtos ar įkursimos jurisdikcijos. [...]
Viskas ir visa turi būti sprendžiama balsų dauguma; dėl to liberum veto, bet kokios rūšies konfederacijas ir konfederacinius seimus, kaip prieštaraujančius šios konstitucijos dvasiai, valdymą griaunančius, visuomenę ardančius, panaikiname visiems laikams.
C šaltinis (Iš Mykolo Kleopo Oginskio knygos „Atsiminimai“)
Jeigu 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucija būtų buvusi paskelbta aštuoniolika mėnesių anksčiau, Respublika būtų išgelbėta. Jai būtų pakakę laiko sutelkti Vyriausybę ir pačiai sustiprėti 1789–1792 m. laikotarpiu; ji nebūtų praradusi pranašumo, kurį galėjo suteikti Prūsijos karaliaus pasiūlyta sąjunga; ji nebūtų davusi Rusijai laiko sudaryti sutartį su Turkija ir Švedija, būtų užkirtusi kelią Rusijos suartėjimui su Prūsija, kuris prasidėjo po 1792 m. Prancūzijos vidaus neramumų [...]. 1792 m. gegužės 18 d. prie Respublikos sienos dislokuota Rusijos kariuomenė, kurioje buvo 80 tūkst. reguliariosios kariuomenės karių ir 20 tūkst. kazokų, gavo įsakymą judėti į priekį. Gegužės 19 dieną viena šios kariuomenės dalis įsibrovė į Lenkiją, o kita 21 dieną įžengė į Lietuvą [...].
D šaltinis (Iš priesaikos, kurią duodavo stojantieji į Targovicos konfederaciją)
Aš, [...], stodamas į konfederaciją, kuri yra sudaryta 1792 metų gegužės 14 dienos aktu, prisiekiu, jog Gegužės 3-iosios konstituciją, kuri yra Respublikos kapas, visomis jėgomis naikinsiu, sosto paveldimumo ir monarchijos visomis jėgomis neleisiu; lenkų karalių valdžios išplėtimo neleisiu; [...] neleisiu atplėšti mažiausią krašto dalį ar jo priklausomybę. Ginsiu šventą Romos katalikų tikėjimą, šlėktos laisvę ir lygybę laikysiu ir ginsiu; [...] konfederacijos neišsižadėsiu, bet tolei joje būsiu, kol sosto paveldėjimas ir Gegužės 3-iosios dienos konstitucija bus panaikinta.