II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš 1324 m. popiežiaus Jono XXII laiško)
Kadangi tasai karalius [Gediminas] dėl kai kurių neišspręstų, ginčijamų ir neaiškių klausimų – visa tai jis išdėsto laiškuose, – skųsdamasis jumis, neatsisako paklusti mūsų ir mūsų Bažnyčios teismui, dargi net prašo su pasitikėjimu mūsų pagalbos tuose reikaluose, mes, trokšdami, kad jis ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą, ir norėdami, kiek mes su Dievo pagalba įstengiame, palankumu visa tai ugdyti ir geradarybėmis skatinti, jus visus labai prašome, raginame ir reikalaujame, griežtai įpareigodami paklusti šventosios klusnybės įžadui, kad, kai tik tasai karalius, Dievui padedant, priims katalikų tikėjimą, jūs visiškai liautumėtės daryti jam ir jo karalystės žmonėms kokių nors nemalonumų, nuostolių bei skriaudų; dargi mes norime, kad jūs su tuo karaliumi ir kitais to krašto asmenimis, kurie atsivers į katalikų tikėjimą, gyventumėte broliškai ir taikoje, be kurios negali būti tinkamai garbinamas taikos kūrėjas.
B šaltinis (Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras kryžiuočiams dovanoja Lietuvą, 1337 m.)
C šaltinis (1387 m. Jogailos privilegija Lietuvos bajorams)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus ir namus, ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, kai juos jungia tai, jog jie yra vienos karūnos pavaldiniai. [...]
Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gėdingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jokiomis šių teisių.
D šaltinis (1403 m. popiežiaus Bonifaco IX bulė Vokiečių ordino magistrui)
Šventasis Tėvas su širdgėla sužinojo iš Lenkijos karaliaus skundo, kad ordinas, užuot gynęs ir padėjęs karaliui ir naujakrikštams, nuolat be jokios priežasties kamuoja karu ir daro nuostolius [...]. Popiežius [...] uždraudžia bet kokiu pretekstu skriausti ir daryti asmeninius ir daiktinius nuostolius karaliui, Lietuvos miestams, žemėms ir vietovėms, taip pat minėtų žemių naujakrikštams.
A šaltinis (Grafas Georgas Karlas fon Nošticas apie Vienos kongresą)
Iš tolo gali atrodyti, kad viskas čia turi prasmę, viskas labai svarbu; kiekviena diena atneša ką nors naujo, kiekvienas susirinkimas, kiekviena diskusija nušviečia reikalus nauja šviesa. O iš tiesų yra ne taip, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. [...] Svarbiausi šio puikaus kongreso rezultatai bus ne kas kita kaip masinis sielų išpardavimas [...]. Visa, kas vyksta dabar, nė kiek ne geriau už tai, ką padarė Napoleonas, nes vėl ir vėl klimpstama į tą patį egoizmo, asmeninių interesų ir siauraprotiškumo liūną. Politika, kurią vykdo ministrai, piktavališkos vidutinybės, apvilia, nes jie veikia, vedami vien savo asmeninių interesų, neatsižvelgdami į liaudies nuomonę.
B šaltinis (1814 m. karikatūra „Aukštai kilęs, žemai pulsi“)
C šaltinis (Europa po Vienos kongreso)
D šaltinis (Iš Raimundo Lopatos knygos „Tarptautinių santykių istorija“, 2001 m.)
Kongrese pirmaisiais smuikais grojo Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija ir tam tikra prasme Prancūzija. Jos surentė gana taikingą Europą: didžiosios valstybės tarpusavyje nekariavo keturiasdešimt metų, o pasibaigus Krymo karui – dar šešiasdešimt. Kaip pavyko tai pasiekti?
Žvelgiant pro geopolitinius akinius, didysis penketas turėjo ir bendrybių, ir skirtumų. Didžioji Britanija ir Rusija buvo Europos pakraščių didžiosios valstybės, plečiančios interesų ratą už žemyno ribų. Pirmõsios akiratyje atsidūrė okeaninė geopolitinė erdvė, antrõsios – azijinė. [...] Prancūzija ir Austrija buvo žemyninės valstybės, iš esmės neturinčios gyvybinių interesų už senojo žemyno ribų. Jų įtakos orbitos pynėsi XIX šimtmečio audrų epicentruose Vokietijoje ir Italijoje. [...] Niekas nepastebėjo, kad penktoji koncerto [t. y. kongreso] dalyvė, Prūsija, gavo unikalią progą konsoliduotis ir augti.
A šaltinis (Iš Valterio Lakero knygos „Europa mūsų laikais, 1945–1992“)
Po Antrojo pasaulinio karo į etninius sumetimus bemaž neatsižvelgta: niekam nerūpėjo, ko nori vietiniai gyventojai; svarbiau už viską buvo jėgų pusiausvyra, Vakarų ir Rytų santykių motyvas. Paaiškėjus, kad Sovietų Sąjunga turėsianti lemiamos įtakos visai Rytų Europai, pasauliui pasidarė beveik nesvarbu, ar siena tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos arba tarp Vengrijos ir Rumunijos atitiksianti etninę ar kokią kitą liniją. Sovietų Sąjunga paprastai stengdavosi, kad tokie konfliktai būtų greitai išspręsti. Tuo nenorime pasakyti, kad teritorinių ginčų sprendimai, neparemti etniniu pamatu, turėjo būti neteisingi ir ciniški. Rytų Europos ir Balkanų etninis žemėlapis buvo toks, kad paprastas naujų sienų pažymėjimas ne visuomet galėdavo atkurti teisingumą.
B šaltinis (Prancūzų karikatūra „Kaukaziečio šokis“, 1950 m.)
Šalių pavadinimai: Lenkija, Baltijos šalys, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Kinija, Vokietija, Prancūzija. Balalaikomis groja prancūzų komunistai.
C šaltinis (Europa po Antrojo pasaulinio karo)
D šaltinis (Iš Roberto Kagano knygos „Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujojo pasaulio tvarkoje“, 2004 m.)
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugelis įtakingų amerikiečių vylėsi, kad Europą galima atkurti kaip „trečiąją jėgą“ pasaulyje, pakankamai stiprią, kad atsilaikytų prieš Sovietų Sąjungą, o tai leistų Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš Europos. [...] Tomis pokario dienomis prezidentas Haris Trumenas net įsivaizdavo pasaulį, kuriame Londonas ir Maskva konkuruoja dėl įtakos, o Jungtinės Valstijos veikia kaip „nešališkas teisėjas“. Tačiau tada britų vyriausybė leido aiškiai suprasti, jog ji nepajėgia toliau tiekti ekonominės ir karinės pagalbos Graikijai ir Turkijai, kurią šios iš jos gavo po karo. [...] Europa tapo priklausoma nuo Jungtinių Valstijų ir dėl savo, ir dėl pasaulio saugumo. Prancūzija ir Britanija nesusižavėjo nepriklausomo Europos bloko, „trečiosios galios“, idėja, nes baiminosi, jog tai bus dingstis Amerikai pasitraukti iš Europos. Vėl joms tektų vienoms stoti prieš Vokietiją, o dabar dar ir prieš Sovietų Sąjungą. [...] Tad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir per vėlesnį pusšimtį metų Europa tapo strategiškai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų.
A šaltinis (Ištrauka iš LKP ideologinio sekretoriaus Antano Barkausko kalbos LKP CK plenume apie pavojingus reiškinius kultūros gyvenime, 1972 m.)
Mūsų šalyje, taip pat ir Lietuvoje, įsitvirtino gera politinė ir moralinė pagarbos žmogui, deramo jo darbo vertinimo, visapusiško pasitikėjimo ir rūpinimosi juo atmosfera. Tačiau kai kas pamiršta, kad tai įpareigoja būti ypač reikliu sau ir kitiems bendradarbiams, būti griežtai principingu, nenuolaidžiauti, visiškai atsakyti už tai, ką tu darai ir ką daro tavo draugai. Tokio atsakingumo kol kas trūksta.
Tai liudija ir antivisuomeninio pobūdžio įvykiai Kaune, kurie, kaip žinoma, yra tinkamai įvertinti. Šie įvykiai dar kartą parodė, kad tarp kriminalinio ir politinio nusikaltėlio – nedidelis skirtumas, o kartais jis ir visai gali pranykti. Mes matome, kaip priešiški, nacionalistiniai elementai mėgino savo antitarybiniams tikslams panaudoti anarchistinius, nedisciplinuotus, politiškai nesubrendusius elementus. Tai skatina mus dar labiau sustiprinti kovą su bet kokiais mūsų moralės principų pažeidimais, su bet kokia buržuazinės ideologijos ir buržuazinio gyvenimo būdo įtaka. Čia negali būti jokių kompromisų.
B šaltinis (Ištrauka iš knygos „Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998)“)
Mindaugas Tomonis raštu atsisakė restauruoti Kryžkalnyje kolaborantų pastatytą paminklą „Tarybinei armijai išvaduotojai“. Atsisakydamas paaiškino, kad šis darbas jam nepriimtinas, nes yra nesuderinamas su lietuvių kataliko pažiūromis. Instituto kadrų skyriaus viršininkė, kuri ir pagal savo pareigybę buvo čekistų informatorė, M. Tomonio raštą perdavė KGB. Po kelių dienų nuvežė žmogų į Vilniaus psichiatrijos ligoninę, esančią Vasaros gatvėje. Be jokių tyrimų iškart nustatyta „diagnozė“ – lėtinė šizofrenija. „Gydė“ insulinu. Po kiekvienos injekcijos gydytoja klausdavusi, ar Tomonis tebemanąs, kad Lietuva 1940 m. buvo okupuota.
C šaltinis (Religinių apeigų kitimas (proc.) 1957–1985 m.)
| Metai | Krikštas | Santuoka | Laidotuvės |
|---|
| 1957 | 81,9 | 60,7 | 78 |
| 1961 | 68,5 | 50 | 69 |
| 1965 | 59,2 | 35,6 | 59,4 |
| 1970 | 44,6 | 29,9 | 51,3 |
| 1975 | 46,9 | 26,9 | 45,5 |
| 1980 | 42,5 | 23,7 | 36,7 |
| 1985 | 34 | 20 | 33 |
D šaltinis (Domo Cesevičiaus, paskutiniojo Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininko, atsakymai į LTSR Valstybės saugumo komiteto darbuotojų iškeltus klausimus, 1972 m.)
Socializmas pagal savo esmę yra: daugiau laisvės žmonėms, daugiau lygybės žmonėms, mažiau prerogatyvų valdantiesiems, o daugiau teisių valdomiesiems, mažiau valdžios valstybei, o daugiau valdžios visuomenei, kad mažiau būtų spaudimo ir prievartos žmonėms.
Tarybų Sąjungoje gyvenu jau daugiau kaip 30 metų. Mano tarybinės santvarkos stebėjimai, tarybinės tikrovės reiškinių bei faktų analizė, deja, manęs neįtikino, kad tarybinė santvarka bent politine-teisinemoraline puse būtų konkrečiau priartėjusi prie paminėtų socializmo principų įgyvendinimo. Monopolinė valdžios kontrolė, taikoma politinei minčiai, spaudai, informacijai, kultūros veiklai, mokslui, o ypač visuomeniniams mokslams, labai suvaržo laisvą diskusiją – tą pagrindinę sąlygą ir galimybę ieškoti tiesos, komplikuoto gyvenimo klausimams iškelti, geresniems sprendimams surasti.
