II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Karaliaučiaus archyvo)
Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius [siunčia] pasveikinimą viešpatyje Jėzuje. [Remdamiesi] saviškių giliai apsvarstytu patarimu, priėmėme garbingąjį tėvą Kristijoną ir pasiūlėme jį įšvęsti mūsų karalystės vyskupu, taip pat priskirdami jam dovanų Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos [žemių]; tam dalykui amžinai atminti šį raštą liepėme sutvirtinti mūsų antspaudu.
B šaltinis (Istorikas Zenonas Ivinskis apie Lietuvos valdovus)
Po Mindaugo Gediminas buvo pirmasis valdovas, kuris Lietuvą padarė stiprią ir galingą valstybę. [...] Megzdamas plačius santykius, jis pakėlė savo valstybės reikšmę kaimynuose ir padarė ją žinomą visoje Europoje. [...] Gedimino dinastijai XIV a. teko didelė laimė, kad vienas po kito sekė žymūs valdovai, ir taip per visą šimtmetį iki Vytauto mirties. Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija. [...] Gyvendami artimame sąlytyje ir pavojaus metu vienas antram teikdami pagalbą, abu broliai turėjo savo atskirus pagrindinius uždavinius: Algirdas – rytuose, o Kęstutis – prieš vokiečių ordiną. Brolių bendradarbiavimas iki Algirdo mirties per tris dešimtmečius nebuvo sudrumstas jokių konfliktų. [...] Su Mindaugo žuvimu pradingus „Lietuvos vyskupijai“, Jogailos senelio įkurtoje sostinėje buvo duota pradžia naujai vyskupijai.
C šaltinis (Istorikas Alfredas Bumblauskas apie Liublino uniją)
Sudaryta bendra aukščiausioji (šalia valdovo) valdžios institucija – seimas, kuriame Lietuva turėjo tik trečdalį vietų. Teoriškai tai buvo unitarinė valstybė, tačiau išliko atskiras LDK valstybės titulas, teritorija ir vykdomoji valdžia su iždu bei kariuomene. Taigi ryšį tarp LDK ir Lenkijos galime vadinti federacija [...]. Į Liubliną 1569 m. sausio mėnesį atvyko visas Lietuvos seimas. [...] Žygimantas Augustas palaikė lenkus ir savo aktais prijungė prie Lenkijos beveik pusę LDK teritorijos (Palenkę ir pietines vaivadijas – Volynės, Kijevo ir Braclavo). [...] Jonas Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. [...] Viską, regis, lėmė šio puikaus oratoriaus kalba Liublino seime [...]. Chodkevičius, skirtingai nuo kategoriškai prieš susijungimą pasisakiusio Radvilos Rudojo, savo kalboje priėmė unijos ir net Lietuvos prijungimo prie Lenkijos idėją. [...] Chodkevičius pasiekė, kad konkretūs Lenkijos ir Lietuvos ryšių nustatymo ar net unijos sudarymo klausimai būtų sprendžiami ne Liublino seime, bet vėliau, todėl liko galimybė išsaugoti Lietuvos valstybingumą.
D šaltinis (Lietuvos valstybingumo raida XIII a. pr.–1795 m.)
1236 1251 1385 1410 1569 1579 1655 1795
A šaltinis (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
XI a. reikšmingą įtaką grožio supratimui turėjo viduramžių riterystė. [...] Buvo itin vertinamas vyriškumas: jėga, drąsa, kariniai nuopelnai [...]. Riterį puošė kilnumas, taurumas, mandagumas, mokėjimas pagarbiai elgtis su moterimi [...]. Viduramžių moters grožio idealą nulėmė XII a. atsiradęs Gražiosios damos kultas. Jis asocijavosi su Marijos paveikslu, nes Dievo motina buvo mylima kaip žmonių užtarėja. Labiausiai vertinamos dvasios dorybės buvo švelnumas, jautrumas, gerumas. Moteriai reikšdavo pagarbą ir dėmesį, ją šlovindavo riterių šventėse ir poetų eilėse. Moteris tardavo lemiamą žodį išaiškinant riterį, turnyrų nugalėtoją [...]. Ji gležna, aukso spalvos plaukais, vaikščiojanti smulkiais žingsneliais, truputį palenkusi žemyn galvą ir nuleidusi akis.
B šaltinis (Iš „Visuotinės istorijos“)
Viduramžių menas buvo labiau kolektyvinės kūrybos vaisius, o renesanso menas – individualus. [...] Leonardas da Vinčis buvo universaliausias to meto žmogus: tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, mokslo ir meno teoretikas. [...] Leonardas da Vinčis sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo žmogaus idealą, įspėjo šviesos paslaptis, atrado šviesos ir tamsos žaismo dėsnius. [...] Mikelandželas niekada nevaizdavo silpnų žmonių, jis kūrė galingas titaniškas skulptūras, simbolizuojančias žmogaus heroizmą, jėgą ir energiją. [...] Rafaelio tapyba kupina džiaugsmo. Ji išaukštino žmogaus laisvės ir žemiškos laimės idealą.
C šaltinis (Iš Mindaugo Tamošaičio istorijos vadovėlio)
Menas buvo skelbiamas veiksminga naujųjų politinių dorybių ugdymo priemone, meninė kūryba įgijo aiškią ideologinę ir politinę paskirtį. [...] Klasicizmas, priešingai nei barokas, išsiskyrė rimtumu ir griežtumu. [...] Buvo atsisakoma barokui būdingo puošnumo ir įmantrumo. Miestuose nusidriekė taisyklingi gatvių tinklai, didžiulės aikštės, iškilo rūmų su taisyklingai suplanuotais parkais. [...] Tapyboje vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų masyvumas, pusiausvyra ir darna. [...] Literatūroje klasicizmo laikais ypač atgijo tragedija ir komedija.
D šaltinis (Freska)
E šaltinis (Portretas)
F šaltinis (Paveikslas)
A šaltinis (Iš 1918 m. Lietuvos Tarybos ir Laikinosios vyriausybės atsišaukimo)
Didysis karas, kuris per ketverius metus žudė Lietuvą, baigiasi. [...] Iki paskutinės valandos nebuvo leidžiama Lietuvos Valstybės Tarybai su savo krašto žmonėmis susisiekti ir šalį tvarkyti. Per ketverius metus spaudė mus didžiausi karo vargai. Netekdavom pieno savo kūdikiams. Stigdavome duonos, svetimus bešerdami. Lietuvos vyriausybė rūpinsis, kad nei vienas grūdas, nei vienas kiaušinis be jos žinios nebūtų imamas iš krašto. [...] Valdžios tikslas greičiausiai sušaukti Steigiamąjį Seimą visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu. Jisai nustatys santykius Lietuvos su kaimynais. [...] Lietuvos Vyriausybė paruoš visa, kas bus reikalinga Steigiamajam Seimui žemės reformai padaryti. [...] Yra žmonių, tykojančių užgrobti Lietuvos žemę, išplėšti Lietuvai jos širdį – Vilnių. [...] Kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite Parapijos Komitetą iš penkių arba septynių žmonių. Išrinktasai Komitetas turi tuojau paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą. Tasai Komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją. [...] Būkite pasirengę, Valstybės Tarybai pašaukus, eiti ten, kur reikės, mūsų brangios tėvų žemės – Lietuvos gintų!
B šaltinis (Iš 2003 m. išleistos istorinės knygos)
Raudonoji armija, revoliucijos eksporto idėjos apsėsta, patraukė į vakarus. Slinkdama įkandin besitraukiančios vokiečių kariuomenės, ji įsiveržė į Lietuvą ir 1919 m. pradžioje užėmė vos ne 2/3 jos teritorijos. [...] Lietuvos vyriausybė, vadovaujama M. Sleževičiaus, jau gruodžio 29 d. išleido atsišaukimą, kviečiantį Lietuvos žmones stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti tėvynę. [...] Gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo Ukmergę, [...] rugpjūčio 25 d. užėmė Zarasus – paskutinį bolševikų atramos punktą Lietuvoje ir kartu su Latvijos kariuomene priėjo Dauguvą. [...] Bermontininkai įniko negailestingai plėšti okupuotą kraštą, išimdavo net langų rėmus, traukdavo iš šulinių rentinius, atimdavo iš gyventojų ir nosines. [...] Lenkijos kariuomenė 1920 m. spalio 8–9 d. netikėtai, klasta užgrobė Vilnių. [...] Lapkričio 19–21 prie Giedraičių ir Širvintų lenkų daliniai buvo sumušti ir Lietuvos kariuomenei atsivėrė kelias į Vilnių. [...] Per Nepriklausomybės kovas žuvo arba mirė nuo žaizdų, ligų daugiau kaip 4 tūkst. karių.
C šaltinis (Iš 1967 m. išleistos istorinės knygos)
Lietuvos darbo žmonės, pakilę į kovą už Tarybų valdžią, sukūrė savas karines pajėgas – lietuvių raudonarmiečių dalinius, kurie kartu su Tarybų Rusijos ir Tarybų Latvijos kariuomene didvyriškai gynė laisvę. [...] Interventai užėmė Lukiškes, Vingio parko rajoną, Žvėryną. [...] Didvyriški Vilniaus gynėjai balandžio 21 d. 16 val. buvo priversti iš miesto pasitraukti [...]. 1919 m. gegužės 3 d., neatlaikiusi interventų spaudimo, tarybinė kariuomenė pasitraukė iš Ukmergės.
D šaltinis (Ginkluotos kovos Lietuvoje 1918–1920 m.)
A šaltinis (Iš Tautų Sąjungos statuto)
Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. [...] Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę priklausomybę. [...] Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, [...] tai jis laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. Pastarieji įsipareigoja nedelsdami nutraukti su juo visus prekybinius ar finansinius santykius, uždrausti visus ryšius tarp savo piliečių ir Statutą pažeidusios valstybės piliečių ir nutraukti bet kokius finansinius, prekybinius ar asmeninius santykius tarp tos valstybės piliečių ir bet kurios kitos valstybės piliečių, nepaisant to, ar ji yra Sąjungos narė ar ne. [...] Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. [...] Saro srities valdymas perduodamas Tautų Sąjungai. [...] Vokietija pripažįsta ir griežtai gerbs Austrijos nepriklausomybę [...] ši nepriklausomybė negali būti atimta be Tautų Sąjungos Tarybos sutikimo. [...] Dancigo miestą [...] paversti Laisvuoju miestu. Jis bus Tautų Sąjungos apsaugoje.
B šaltinis (Iš H. J. Morgenthau veikalo „Politika tarp valstybių“)
Sakyti, kad Tautų Sąjunga nevykdė jokių svarbių vyriausybės funkcijų, būtų neteisinga. Ji valdė dvi teritorijas: Saro baseiną ir Dancigo miestą. [...] Tačiau klausimais, susijusiais su tarptautinės tvarkos ir taikos palaikymu bei atkūrimu, valdžios funkcijos buvo įgyvendinamos tik išimtiniais atvejais: tada, kai tai nepakenkdavo didžiųjų valstybių interesams, arba tada, kai tai atitikdavo bendrus įtakingiausių narių interesus.
Kai 1920 m. Lenkija užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių, Tautų Sąjunga nesiėmė tarptautinės valdžios vaidmens, nes tarptautinės teisės pažeidėja buvo svarbiausia Prancūzijos sąjungininkė, o Sąjungos intervencijai pasipriešino Sovietų Sąjunga. [...] 1931 m. Japonijai užpuolus Mandžiūriją, o 1937 m. – ir žemyninę Kiniją, Sąjunga nepadarė nieko, kad užtikrintų priverstinį tarptautinės teisės laikymąsi. [...] Nuo 1935 m., Vokietijai nuolat pažeidinėjant Versalio sutartį, Sąjunga nesiėmė jokių rimtų veiksmų išlaikyti savo valdžią Dancige. [...] 1936–1939 m. Sąjunga visiškai nekontroliavo Ispanijos pilietinio karo tarptautinių pasekmių. 1939 m. gruodžio mėnesį, reaguodama į Sovietų Sąjungos agresiją Suomijoje, Sąjunga panaikino jos narystę. Tai buvo pats paskutinis ir, išskyrus sankcijas Italijai, drastiškiausias Sąjungos politinis žingsnis. Tautų Sąjunga neužkirto kelio jokiam didesniam karui, o jos pastangos palaikyti tarptautinę tvarką buvo bevaisės.
C šaltinis (Karikatūra: grėsmės Versalio sistemai)
Ant šalmo užrašyta: Karas. Ant kardų užrašyta: Prūsiškas militarizmas, bolševizmas.
