II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Istorikas Edvardas Gudavičius apie Krėvos sutartį)
Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos karaliaus vainiko jaukas. Jo teisė krikštytis ne tik buvo pripažinta – už jos realizavimą buvo brangiai mokama. Didysis Lietuvos kunigaikštis labai daug laimėjo, bet laimėjo būtent tik jis. Lenkijos diplomatija pripažino Jogailą valdovu, bet tik tokiomis sąlygomis, kokių Lenkijai reikėjo, t. y. lygiateisiu sutarties partneriu buvo laikomas tik Jogaila, bet ne jo valdoma valstybė. Todėl krikščionybės įvedimas Lietuvoje buvo laikomas jos apkrikštijimo, o ne apsikrikštijimo aktu. [...] Energinga Vytauto veikla – pajėgios didžiojo kunigaikščio raštinės suorganizavimas, tiesioginių kontaktų su Europos valdovais, įskaitant imperatorių ir popiežių, užmezgimas – buvo iškovotos savos pozicijos Europos politinėje sistemoje. Vytautas sugebėjo net kryžiuočių žygius panaudoti savo politiniams tikslams. [...] Vokiečių ordino daromos kliūtys buvo pašalintos. Vytautas užsitikrino neginčijamą „krikščionių valdovo“ politinį ir teisinį statusą. Tačiau visa tai klostėsi pripažįstant Jogailos, kaip aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, siuzerenitetą.
B šaltinis (Iš Liublino unijos)
2. Kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas vienalytis kūnas, taip pat viena bendra neišskiriama valstybė [...]. 4. Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimas ir jo apšaukimas ( pakėlimas), kuris anksčiau buvo vykdomas Lietuvoje, privalo būti panaikintas taip, kad ateityje neliktų jokio ženklo ir panašumo, kuris rodytų ar reikštų Lietuvos didžiojo kunigaikščio kėlimą, arba inauguraciją. O kadangi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdijos pasilieka, tad, renkant ir vainikuojant, jis turi būti apšauktas ir Lenkijos karaliumi, drauge ir Lietuvos [...] didžiuoju kunigaikščiu [...].
11. Pinigai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje turi būti kalami bendru susitarimu vienodi ir lygaus svorio, dydžio, prabos ir užrašo monetoje; [...] 15. Jokių kitų seimų, atskirų Lenkijos ir Lietuvos luomams, nuo šio laiko karalius nešauks, bet visada šauks bendrus seimus tų abiejų tautų, kaip vienam kūnui, Lenkijoje, kur jo karališkajai malonybei ir Lenkijos bei Lietuvos tarėjams atrodys tinkamiausia.
A šaltinis (Iš taisyklių, nustatytų Briuselio gelumbės gamintojams XIV a.)
4. Joks šukuotojas negali šukuoti, jeigu jo šukos nuo šiolei neturi 21 danties, antraip jam gresia 20 sū pabauda ir šukų konfiskacija. 5. Jokia šukuotoja negali šukuoti už Briuselio ribų, antraip jai gresia 20 sū pabauda ir šukų konfiskacija; visa tai pameistrio, kuris ją apskundė, naudai. 8. Audėjas, turintis darbo ir einantis išgerti dienos metu, turės sumokėti 4 svarus. 12. Kiekvienas mokinys vėlėjas, norįs išmokti šį amatą, turi sumokėti [...] vieną senąjį ekiu.
B šaltinis (Iš istorikės Regine Pernoud veikalo „Moteris Katedrų laikais“)
Vienuolių dėka susidaro žmonijos ateičiai svarbus įgūdis skaityti tyliai, vien akimis. Antikos laikais visuomet buvo skaitoma balsu. Šv. Augustinas didžiai nustebo išvydęs savo draugą šv. Ambraziejų, Milano vyskupą, skaitantį tylomis. Jei nebūtų atrastas šitoks skaitymo būdas, abi taisyklės – privalomo skaitymo ir privalomo tylėjimo – diametraliai prieštarautų viena kitai. Taigi skaitymo atsiskirimas nuo kalbėjimo yra vienuolių dovana ateities kartoms. [...] Vandens malūnų paplitimas X–XIII a. buvo galbūt žymiausia ir nuostabiausia iš visų tuo metu pasiektos technikos pažangos rūšių. Vandens malūnai ne tik mala javus, [...] bet ir spaudžia alyvų aliejų, velia gelumbę, kala geležį [...]. Pakinktus sugalvota pritvirtinti prie arklio pečių. Klasikinė antika nežinojo šio racionalaus būdo. Pavalkai iš tiesų buvo išradingumo šedevras: juk jie leido perkelti krūvį nuo gyvulio kaklo ant jo pečių. Pavalkus pradėta naudoti tik apie VIII a. Greitesnis už jautį, kinkomas pavalkais arklys pajėgia pervežti dešimtkart už save sunkesnį krovinį.
C šaltinis (Iš „Naujųjų amžių istorijos“)
Prancūzijos cechai buvo panaikinti 1807 m., ir įvesta amatų laisvė. [...] Europoje nuo 1800 iki 1850 m. gyventojų skaičius padidėjo nuo 188 mln. iki 267 mln., t. y. 40 %. [...] Kuliamoji mašina išrasta tik 1830 m., o dar po ketverių metų – pjaunamoji. XIX a. pradžioje pradėtos kurti didelės gyvulių fermos, buvo išvedamos geresnės gyvulių veislės, auginama daugiau paukščių. [...] 1769 m. Glazgo universiteto laborantas Džeimsas Vatas sukūrė garo mašiną. Ji greitai buvo pritaikyta pramonėje, o vėliau garvežiuose ir laivuose. [...] 1767 m. verpėjas Ričardas Arkraitas išrado verpimo mašiną [...]. 1785 m. kaimo kunigas Edmundas Kartraitas išrado audimo stakles, kurių energijos šaltinis jau buvo garo variklis. [...] 1796 m. išrasti skiepai. [...]. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandymas su etilo narkoze. Tai paskatino pažangą chirurgijos srityje.
A šaltinis (Žemėlapis)

B šaltinis (Iš JAV ambasados Maskvoje patarėjo Džordžo Kenano „ilgosios telegramos“)
Neurotišką (kupiną nerimo) Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rusijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie jo prisidėjo kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė. Bet pastaroji nesaugumo jausmo atmaina daugiau būdinga rusų valdovams negu rusų liaudžiai; mat visi Rusijos valdovai jautė, kad jų valdymas yra gana archajiškas (pasenęs), neturi tvirto, natūralaus psichologinio pamato, neatlaiko palyginimo ar sąlyčio su Vakarų šalių politinėmis sistemomis. Dėl šios priežasties jie visada bijojo užsienio įtakos, bijojo tiesioginio jų pasaulio kontakto su Vakarų pasauliu, bijojo, kad rusai nesužinotų tiesos apie pasaulį išorėje ir kad užsieniečiai nesužinotų tiesos apie pasaulį viduje. Ir jie įprato siekti saugumo ne sutartimis ar kompromisais, o vien kantria, žūtbūtine kova iki visiško varžovo sutriuškinimo.
C šaltinis (Iš Hario Trumeno kalbos Kongrese)
Šį istorijos momentą kone kiekviena tauta turi pasirinkti tolesnį gyvenimo būdą iš dviejų alternatyvų. Šis pasirinkimas ne visada būna laisvas. Viena alternatyva remiasi daugumos valia. Antroji – mažumos valia, kuri yra prievarta daugumai. Ji yra grindžiama teroru ir priespauda, spaudos ir radijo kontrole, rinkimų klastojimu ir asmens laisvės suvaržymu.
Aš manau, kad Jungtinės Valstijos privalo paremti laisvas tautas, kurios priešinasi norinčioms jas pavergti ginkluotoms mažumoms ir išorės spaudimams. Aš manau, kad mes privalome padėti laisvoms tautoms pačioms savo nuožiūra spręsti dėl savo ateities. Aš manau, kad mūsų pagalba visų prima turi būti vykdoma teikiant ekonominę ir finansinę paramą, kuri padėtų užtikrinti ekonominį stabilumą ir normalų politinį procesą. Jeigu mes šią lemtingą valandą neįstengsime padėti Graikijai ir Turkijai, tai turės lemtingų pasekmių tiek Vakarams, tiek Rytams. Mes privalome imtis neatidėliotinų ir ryžtingų veiksmų.
D šaltinis (Karikatūra)

Taisyklė: Visi žaidėjai žaidžia kartu, bet taip, kad vienas kitam netrukdytų.
Karikatūra. Puiki komanda – tačiau galėtų būti truputį daugiau vienybės...
A šaltinis (Iš Antano Smetonos raštų)
Pirmasis jau atgyventas tarpas – tai viešpatavimas visokių partijų, skelbusių kuo plačiausią laisvybę. Tokia laisvė buvo privedusi mūsų kraštą 1926 m. pabaigoje prie to, kad žadėtoji laisvė ruošė visos Lietuvos nelaisvę. Ūkininkų reikalai buvo pamiršti, o tamsios minios [...] stūmė valdžion bolševizmą. Lietuvių partijos Seime, užuot iš vieno dirbusios rimtą darbą, nuolat riejosi ir leido tautinėms mažumoms kaip tinkamos kraipyti valstybės vairą. Lietuvos gyventojus gąsdino patamsio žmonės atimsią iš jų turtą ir pasielgsią su jais, kaip esą pasielgta Rusijoje. [...] Mūsų gobšas kaimynas jau džiaugėsi tylomis, kad išnykus mūsų valdžiai, ne tik Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva, kaip jau senai geidaujamas grobis jam atiteksianti. Mūsų visuomenė susirūpinusi laukė, kas ją išgelbės iš to pavojaus. Vardu visos tautos ir mūsų kariuomenės [...] buvo padarytas Seimui ir Vyriausybei rimtas žygis, kad dėl tautinės vienybės būtų sudaryta tautiška valdžia.
B šaltinis (Iš socialdemokrato Stepono Kairio raštų)
Daug kas iš perversmo dalyvių nuoširdžiai tikėjo demagogų išpūstu bolševizmo pavojumi. Ūkininkų vaikams buvo svetima ar net priešiška kairiųjų valdžios gyvesnis susidomėjimas darbininkų būkle. Kalbant apie karininkus, jų drausmės supratimas nesiderino su demokratinių laisvių „palaidumu“. [...] Be to, daugeliui rūpėjo ir savo karjeros reikalas: algų mažinimo klausimas kaip tik tuomet Seime ir buvo svarstomas. [...] Tiems labai mišraus pobūdžio motyvams stigo betgi to, kas skiria karininkų „pučą“ nuo socialinio maišto: perversmininkai kartu su jų vadu neatstovavo jokiai socialinei grupei, ir todėl patį perversmą tenka vertinti kaip politinę avantiūrą. Demokratinėje santvarkoje bet kuriuos prieš ją pasikėsinimus turi atremti pati demokratinė bendruomenė. Deja, perversmo metu dar jos neturėjome.
C šaltinis (Iš istorijos vadovėlio)
1926 m. pabaigos įvykiai iki šiol vertinami prieštaringai. Į valdžią atėjus tautininkams ir krikščionims demokratams gruodžio 17 d. tebuvo Lietuvos išgelbėjimas nuo komunizmo. Demokratijos šalininkams įvykęs valstybės perversmas – viena pačių didžiausių atgimusios Lietuvos nelaimių. Perversmininkai ne tik pakėlė ranką prieš teisėtą valdžią, bet ir sulaužė Konstituciją. Šių veiksmų niekaip negalima pateisinti. Todėl pagrindinė kaltė už šiuos įvykius tenka perversmą organizavusiems tautininkams, krikščionims demokratams ir jį vykdžiusiems karininkams. Tačiau dėl valstybės perversmo kaltinti tik karininkus ir išvardytas partijas būtų neteisinga. Nemaža kaltė tenka ir valdžioje buvusiems valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams. Kairiųjų valdžia nieko nedarė, kad būtų užkirstas opozicijos suplanuotas perversmas, kuris iš pagrindų pakeitė šalies politinę raidą.