28 Kov

38. Partizanai. Partizanų pasipriešinimas (1944/45-1953 m.)

Pasipriešinimo sąjūdžio pradžia

Lietuviai tikėjo, kad pasibaigus karui bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, vildamiesi greitai grįžti. Kiti liko Tėvynėje tikėdamiesi sulaukti laisvės ir išvengti komunistų teroro. Treti ginklavosi ir rengėsi kovai. Tačiau viltys sulaukti laisvės ramiai sėdint greitai žlugo.

Tik praėjus frontui, Lietuvoje buvo dislokuotos dvi NKVD divizijos. Iš viso Lietuvoje pasipriešinimo judėjimą slopino apie 20 tūkst. kareivių. Trėmimų metu į Lietuvą būdavo atsiunčiami papildomi kariuomenės daliniai. Pagalbinį vaidmenį susidorojant su pasipriešinimu vaidino iš vietos gyventojų sukurti „istrebitelnyje bataljony“, lietuvių vadinami stribais. Vėliau valdžia šias formuotes pavadino „liaudies gynėjais“. Stribų skaičius svyravo nuo 6 iki 8 tūkst. Didžiuma Lietuvos žmonių nekentė stribų už jų žiaurumą, naudojimąsi bet kokiomis priemonėmis, net buvusių kaimynų terorizavimą, nukautų lietuvių partizanų lavonų niekinimą. Apie stribus pokaryje žmonės sukūrė šimtus pašaipių eilėraščių ir dainuškų.

Partizanų bunkeris. Partizanai negali atvirai kovoti su gausesne ir stipresne reguliaria kariuomene. Lietuvos partizanų taktika - smogti netikėtus smūgius, susidoroti su išdavikais, valdžios pareigūnais, o paskui pasislėpti. Po kiekvieno išpuolio miško brolius persekiodavo didelės pajėgos, kurios sunaikindavo aptiktus kovotojus. Nuo mirties gelbėjo tik slėptuvės. Jas partizanai įsirengdavo sodybose, miškuose, pelkėse, upelių pakrantėse, kartais net šuliniuose. Dalis bunkerių buvo labai paprasti, bet buvo ir tokių kurie turėjo du požeminius aukštus, šulinius, krosneles, toli esančius įėjimus. Juose buvo galima saugiai sėdėti kelias savaites. Kareiviai bunkerių paieškai naudojo specialius prietaisus, šunis. Vis dėlto slėptuvės dažniausiai būdavo išaiškinamos tik kam nors išdavus. Tada partizanams likdavo du keliai: žūti arba pasiduoti, nes pasipriešinti arba ištrūkti būdavo beveik neįmanoma. Visos požeminės slėptuvės buvo tamsios, drėgnos, šaltos, blogai ventiliuojamos. Jose gyvenantys vyrai po ilgesnio laiko susirgdavo sąnarių ligomis, juos užpuldavo parazitai.

Partizanų bunkeris. Partizanai negali atvirai kovoti su gausesne ir stipresne reguliaria kariuomene. Lietuvos partizanų taktika – smogti netikėtus smūgius, susidoroti su išdavikais, valdžios pareigūnais, o paskui pasislėpti. Po kiekvieno išpuolio miško brolius persekiodavo didelės pajėgos, kurios sunaikindavo aptiktus kovotojus. Nuo mirties gelbėjo tik slėptuvės. Jas partizanai įsirengdavo sodybose, miškuose, pelkėse, upelių pakrantėse, kartais net šuliniuose. Dalis bunkerių buvo labai paprasti, bet buvo ir tokių kurie turėjo du požeminius aukštus, šulinius, krosneles, toli esančius įėjimus. Juose buvo galima saugiai sėdėti kelias savaites. Kareiviai bunkerių paieškai naudojo specialius prietaisus, šunis.
Vis dėlto slėptuvės dažniausiai būdavo išaiškinamos tik kam nors išdavus. Tada partizanams likdavo du keliai: žūti arba pasiduoti, nes pasipriešinti arba ištrūkti būdavo beveik neįmanoma. Visos požeminės slėptuvės buvo tamsios, drėgnos, šaltos, blogai ventiliuojamos. Jose gyvenantys vyrai po ilgesnio laiko susirgdavo sąnarių ligomis, juos užpuldavo parazitai.

Miestuose ir miesteliuose veikė NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. MVD ir MGB) skyriai ir poskyriai. Jų žinioje buvo milicininkai, 15-30 stribų ir 60-180 kareivių dalinys. Šios pajėgos automobiliais ir arkliais greitai būdavo permetamos į vietas, kur pasirodydavo partizanų. 1944 m. prasidėjo mobilizacija, areštai, nepaklūstančiųjų šaudymai. Į tai buvo atsakyta masiniu ginkluotu pasipriešinimu. Į miškus pasitraukė tūkstančiai gerai ginkluotų lietuvių. Dažnai partizanaudavo visi suaugę šeimos vyrai, nes vienam šeimos nariui prisijungus prie laisvės kovotojų, kitiems saugumas jau nebeduodavo ramybės. Žinoma dešimtys pavyzdžių, kai kovose žuvo keturi, penki ar šeši broliai. Partizanais tapo vyrai iš įvairių visuomenės sluoksnių. Kovotojų gretose buvo mokytojų, gimnazistų, karininkų, net kunigų, bet daugiausiai – valstiečių. Valdžios atstovai stebėjosi, kad su „darbo žmonių valdžia“ kovoja tiek daug „vargingųjų valstiečių“.

Partizanų sąjūdžio pradžioje 1945 m. jo dalyviai gyveno didelėmis grupėmis, kartais po 100 ir daugiau kovotojų. Miškuose buvo įrengtos stovyklos, iš kurių partizanai puldinėjo baudėjus, valdžios pareigūnus ir jų talkininkus, užimdavo net miestelius. Bet tai truko neilgai. Saugumui išsiaiškinus stovyklavietes, jas puolė gausios kariuomenės pajėgos, kurios sutriuškino stambius pasipriešinimo kovotojų junginius. Sunkiuose mūšiuose žuvo tūkstančiai vyrų. Tai privertė keisti kovos taktiką.

Tuo pat metu valdžia kvietė besislapstančius ar tapusius partizanais legalizuotis, nutraukti pasipriešinimą. Dalis partizanų legalizavosi. Tokie žmonės vėliau valdžios buvo persekiojami, ištremiami arba nuteisiami, verčiami bendradarbiauti. Tik retas, pasinaudojęs galimybe išeiti iš miško, buvo paliktas ramybėje.

Partizanų organizacija ir veikla

Partizanų vadai ir jų apsauga, 1948 m. pabaiga. Jurbarko ir Girdžių apylinkėse veikusio partizanų būrio kovotojai 1948 m. lapkričio mėn. gavo būrio vado Petro Stankaus-Gruodžio nurodymą pasitikti ir saugoti iš Užnemunės atkeliaujančius partizanus. Dabar jau žinoma, kad pakrantės gyventojo valtele per Nemuną perkelti vyrai buvo „Dainavos“ ir „ Tauro apygardų vadai, vykę į susitikimą su Žemaitijos partizanų vadovybe. Lietuvos partizanų vadų susitikimas įvyko 1949 m. vasario mėn. Radviliškio apylinkėse. Nuotraukoje užfiksuotas Užnemunės apygardų vadų ir Jurbarko apylinkių partizanų susitikimas. Sėdi iš kairės į dešinę: 1 – Adolfas Kvedys-Girėnas, vienintelis iš šios grupės likęs gyvas; 2 – „Tauro“ apygardos vado pavaduotojas J. Jankauskas-Demonas; 3 – Jonas Petrauskas-Šarūnas; 4 – neatpažintas. Stovi: 1 – neatpažintas; 2 – Juozas Palubeckas-Simas; 3 – Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas; 4 – „ Tauro“ apygardos partizanas, Jurbarko gimnazijos 1943 m. laidos abiturientas Urbonas Dailidė-Tauras; 5 – Alfonsas Kvedys-Jaunutis. Nuotraukoje nematome „Dainavos“ apygardos vado, buvusio mokytojo A. Ramanausko-Vanago, keliavusio kartu.

Pagrindiniu kovos junginiu tapo nedideli 5-15 vyrų būriai. Būrys turėdavo vieną ar kelis miške, lauke, sodyboje ar net pelkėje gerai įrengtus ir užmaskuotus bunkerius. Būriai per legaliai gyvenusius žmones palaikydavo ryšius tarpusavyje ir su aukštesne vadovybe. Stambiausias partizaninio sąjūdžio struktūrinis vienetas buvo apygarda (vėliau – sritis). 1944-1949 m. susikūrė Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių apygardos. Apygardų vadai koordinavo partizanų veiksmus dideliuose plotuose. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje, užimančioje maždaug 1/4 visos šalies, veikė dvi partizanų apygardos – „Tauro“ Suvalkijoje ir „Dainavos“ Dzūkijoje. 1948 m. veikė 9 apygardos, kuriose buvo apie 2 000 partizanų.
Apygardų vadai palaikė tarpusavio ryšius, keitėsi informacija, patirtimi, derino savo nuostatas svarbiausiais klausimais. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardoje, prie Radviliškio, įvyko visų Lietuvos regionų partizanų vadų ir įgaliotų asmenų suvažiavimas. Intensyvius ryšius tarp apygardų palaikyti buvo sunku ir pavojinga dėl aktyvios MGB veiklos. Didžiausių nuostolių partizanai patirdavo, kai saugumui pavykdavo perimti ryšius.

Partizanai visomis įmanomomis priemonėmis trukdė sovietizacijai, sovietų valdžios įsigalėjimui kaime, kolūkių kūrimui, susidorodavo su valdžios atstovais ir jų talkininkais, stengdavosi sužlugdyti rinkimus, rengė pasalas stribams ir kareiviams. Jie tikėjo, kad tokiomis priemonėmis pavyks pristabdyti krašto komunistinimą. Partizanai žinojo, kad vieni Lietuvos nepriklausomybės neatkurs. Iki 1946 m. buvo laukiama Taikos konferencijos, kuri būtų atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau buvo laukiama karo. Su karu buvo siejamos didžiausios valstybės atkūrimo viltys.

Antras iš kairės - A. Ramanauskas-Vanagas,- trečias L. Baliukevičius-Dzūkas. 1948 mLLKS Dainavos apygardos vado L. Baliukevičiaus-Dzūko pranešimas Nemuno srities visuomeninės dalies vadovybei apie kaimo gyventojų nuotaikas ir jų santykius su partizanais, rašytas 1950 m.

Šiandien dažnai nežinai, kuo labiau stebėtis: ar ta didvyriška lietuvio šeima, kurios tėvas su keturiais sūnumis partizanų eilėse bekovodami žuvo, ar visišku bežemiu, vargšu skurdžiumi, visą laiką pusbadžiu gyvenančiu, turinčiu labai gausią šeimą ir, nežiūrint to, iš visos širdies padedančiu sąjūdžiui<…>

Bendrai paėmus, kaimas gyvena ir, galima sakyti, jį laiko viltis kad prasidės karas, o su juo ateis ir laisvė. Apie karą kalba visi: vaikai, vyrai, moterys ir senos bobutės. <…> Koks bebūtų tas ateities karas, ką jis beatneštų su savimi – ar nelaimes, ar skurdą – nesvarbu; svarbu, kad tik ateitų laisvė. Šiandien žodis laisvė yra pats gražiausias.


  1. Ką šis pranešimo fragmentas atskleidžia apie partizano požiūrį į valstiečius, psichologinę situaciją kaime?
  2. Pasamprotaukite, kodėl pokario Lietuvoje daug dėmesio buvo skiriama karo temai.

Rinkimų organizatoriai prie agitacinio punkto Daugų valsčiujeDainavos apygardos Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago 1947 m. vasario mėn.

15 d. pranešimas apygardos vadui apie įvykdytus partizanų veiksmus siekiant sužlugdyti rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Jau sausio mėn. pabaigoje į daugumą rinkiminių apylinkių atvyko NKVD-istų.

Vaikščiojo po kaimus, agituodami žmones, kad eitų balsuoti. Naktimis bastosi po apylinkes ir seka partizanų judėjimą. Kadangi su jumis ryšys buvo sunkus ar net neįmanomas, todėl mes patys be nurodymų galvojom, kaip, kokiomis priemonėmis suboikotuoti rinkimus. Jau gruodžio mėn. partizanai vaikščiojo po kaimus, žmones nuteikdami nebalsuoti. Vėliau mašinėle parašėm 800 atsišaukimų. Šūkių išspausdinom 7 500 egz.

Kadangi Jūsų raštas 286 nr dar nebuvo gautas, todėl partizanai pasireiškė tik ten, kur buvo jiems galimybė. Iš kai kurių dalinių vadų gautais pranešimais:

  • Apšaudyta Perlojos, Mardasavo ir Puvočių rinkiminės apylinkės (kur stovėjo NKVD-istai).
  • Nupjauta telefonstulpių plentų ruožuose Varėna-Eišiškės, Varėna-Rudnia ir Alytus-Merkinė.

  1. Ką šis dokumentas liudija apie rinkimus pokario Lietuvoje, partizanų veiklą, partizanų organizaciją, santykius su vadovybe?

Pirmaisiais pokario metais partizanai, palaikomi ir aprūpinami vietos žmonių, buvo padėties kaimo vietovėse šeimininkai, ypač naktį. Joks aktyvus valdžios rėmėjas negalėjo būti ramus dėl savo ateities. Partizanų keliamą pavojų sovietų okupacinei valdžiai pripažino ir pačių represinių struktūrų vadovai. Pavyzdžiui, šiandien žinoma, kad mirties bausme nuteistų ir nužudytų žmonių kūnai buvo užkasami Vilniaus miesto teritorijoje. Saugumiečių teigimu, „esant nepaprastai įtemptai padėčiai“ nakties metu nedidelei grupei ginkluotų enkavedistų išvykti iš miesto buvo pavojinga.

Kovojama buvo ne tik ginklu. Stambesni junginiai nedideliais tiražais leido knygeles, laikraščius, kuriuose skelbė žinias iš Lietuvos ir pasaulio, aiškino gyventojams valdžios politiką, rašė apie savo kovą. Iš viso partizanai išleido apie 80 pavadinimų leidinių, periodinių ir neperiodinių. Kai kurių tiražas siekė 5-6 tūkst. egzempliorių.

Pagrindinė partizanų atrama buvo kaimas: kaimo žmonės teikdavo informaciją, maistą, pastogę, padėdavo įsirengti bunkerius, saugojo partizanus nuo netikėtų užpuolimų, meldėsi už miške be namų vargstančius vyrus, kūrė ir dainavo apie juos dainas.

1949 12 28 Telšių apskrityje Nevarėnuose žuvę partizanai. Iš kairės - Pranas Kačinskas-Ūkvedys (g. 1927 m.), Urachas Šliteris, Jeronimas Kačinskas (g. 1921 m.)Partizanų judėjimo nuslopinimas

Susidūrimuose su kariuomene ar stribais partizanai žūdavo kas dieną. Net ir sužeidimas reiškė mirtį, nes miške, slapstantis bunkeriuose, be medikų pagalbos, trūkstant vaistų išgyventi buvo beveik neįmanoma. Vidutinė partizanavimo trukmė tebuvo vieneri dveji metai. Tik nedidelė kovotojų dalis išsilaikė nuo kovos pradžios iki pabaigos, iki Stalino mirties. Bėgant metams pasidarė aišku, kad laisvės teks laukti labai ilgai, o kovotojai arba pateks į lagerius, arba žus, o jų lavonai bus mėtomi miestelių aikštėse. Kiekvienais metais kovos sąlygos sunkėjo. Okupantai įgijo patirties, o partizanams dažnai trūko net šaudmenų. Sukūrus kolūkius nuskurdo gyventojai, todėl vis sunkiau buvo apsirūpinti maistu. Kasmetiniai trėmimai ir areštai praretino partizanų rėmėjų gretas. Žmonės liovėsi tikėję kovos sėkme, troško ramybės. O tie, kas palaikė bent menkiausius ryšius su partizanais, ramybės neturėjo. Pas juos dažnai lankydavosi stribai, kurie atimdavo maistą, vertingesnius daiktus, antausiais „apdalydavo“ ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Jiems nuolat grėsė tremtis ar lageris. Baisius kankinimus tekdavo iškęsti tiems, kuriuos saugumas įtardavo turint konkrečios informacijos apie partizanus. Neretas žmogus, savaitėmis daužomas ir visaip iki sąmonės netekimo kankinamas, palūždavo ir išduodavo net savo brolius.

Kas dieną matant mirtį, nukautų vyrų kūnus gatvėse, žinant apie nuolat pasikartojančius trėmimus ir išdavystes daugumą užvaldė baimė. MGB lengviau užverbuodavo agentus. Juos aprūpindavo technine įranga, kuria buvo galima pra-nešįi apie pasirodžiusius partizanus, arba specialiais medikamentais, kuriais saugumo agentai galėdavo nunuodyti ar užmigdyti partizanus. Už pastarųjų sunaikinimą ar išdavimą valdžia mokėjo premijas arba kitais būdais paskatindavo išdavikus. Okupantams visos priemonės buvo geros. Buvo sukurti provokatorių būriai, veikę partizanų vardu. Tokie partizanus vaidinančių agentų būriai terorizavo gyventojus (kartais net nužudydavo), išsiaiškindavo ryšininkus. Jie stengdavosi susitikti tikrus partizanus ir juos likviduoti. Į kovotojų gretas infiltruoti agentai atsiradus galimybei partizanus sunaikindavo. Dalis smogikų – suimti, o vėliau įvairiais būdais užverbuoti partizanai. Suprantama, prieš tampant išdaviku ir provokatoriumi dažnam partizanui tekdavo iškęsti nežmoniškų kančių. Tai žinodami, bijodami kankinimų ir nenorėdami tapti kovos draugų išdavikais partizanai stengdavosi gyvi nepasiduoti, o apsupti, neturėdami kitos išeities susisprogdindavo ar nusišaudavo. 1950-1953 m. ginkluotos kovos sąjūdis pamažu išblėso, nors paskiri kovotojai ir net vadai, neturėdami išeities, slapstėsi.

1944/45-1953 m. žuvo per 20 tūkst. partizanų. Apie 2 tūkst. kovotojų ir apie 16tūkst. rėmėjų buvo suimti ir nuteisti mirties arba kitomis, dažniausiai 25 metų laisvės atėmimo, bausmėmis. 1947 05-1950 m. SSRS nebuvo vykdoma mirties bausmė. Tuo metu suimtiems partizanams vietoj mirties bausmės būdavo skiriami 25 metai lagerių. Keli šimtai buvusių kovotojų, atkalėję Sibiro lageriuose, sulaukė nepriklausomybės atkūrimo.

Klausimai

  1. Kodėl pokario Lietuvoje kilo partizanų pasipriešinimo sąjūdis?
  2. Ko siekė ir kaip kovojo partizanai?
  3. Kokios karinės pajėgos buvo naudojamos prieš Lietuvos gyventojus 1945-1953 m.?
  4. Kaip valdžia kovojo su pasipriešinimo judėjimu?
  5. Remdamiesi atsiminimais ar perskaitytomis knygomis parašykite pasakojimą apie pokario partizaną.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų sąskrydis. 1948 m.Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Jūros srities vado V. Ivanausko-Gintauto 1949 m. liepos mėn. 20 d. rašto fragmentas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui apie partizanų didelių nuostolių priežastis

Turėti nuostoliai K (ęstutyje) per birželio mėn siekia virš 30 P (artizanų). <…> Šiais metais stambesnio masto siautėjimų K, kuriuose dalyvavo nuo 1 000 iki 10 000 kareivių, buvo apie 10. Mažesnėmis pajėgomis (100-200) priešas nuolat siautėja. Kokios gi svarbesnės nuostolių priežastys?

1. Viena, galbūt pati svarbiausia priežastis, kad priešas per 4 su virš metų gana tiksliai nustatė mūsų veikimo taktiką, laikymosi būdus. Naudodamasis techninėmis priemonėmis, kaip antai radijo signalizatoriai, minų ieškojimo prietaisai ir kt., priešas meta dideles jėgas ten, kur nustato esant kad ir mažą P skaičių ir juos sunaikina

2. Paskutinieji žuvimai įvyko veik išimtinai per šnipus. Užsitęsusi kova daugelį abejojančių tautiečių palenkė priešo pusėn <…>. Negudrūs šnipeliai jau seniai likviduoti; dabar šnipai dažniausiai visai neįtariami, pas juos ir partizanai užeina ir t.t.

3. Penkti okupacijos metai skaudžiai palietė visus gyventojus tiek moraliai, tiek materialiai, kad kai kurie silpnesnės valios tautiečiai pradėjo abejoti greito karo galimumu. Tuo vadovaudamiesi nustojo remti P ir laikosi pasyviai, o kai kurie nuėjo išgamų keliu. Yra faktų, kad 3-4 metus nuoširdžiai P rėmę tautiečiai šiandien pasidarė šnipais <…>.

Per visą okupacijos laikotarpį labai daug pačių didžiausių patriotų, viską atidavusių sąjūdžiui, šiandien yra atsidūrę kalėjimuose, Sibire… Yra kaimų, ypač K, kur didesnė dalis ūkių tušti. 4. Intelektualinių pajėgų trūkumas turi milžiniškos reikšmės. <…> Tuo tarpu priešas, tai gerai žinodamas, deda kuo didžiausias pastangas štabų sunaikinimui. Be tinkamų vadų P daliniai dažnai pradeda sauvaliauti, nustoja atsargumo, pasidaro apatiški iki priešo sunaikinami.


  1. Ką šis dokumentas Jums sako apie laisvės kovotojų situaciją 1949 m.?
  2. Kokia galėjo būti išeitis iš susidariusios padėties?

Žinios apie 1944-1953 m. žuvusius partizanus (MVD-MGB duomenimis)

Žinios apie 1944-1953 m. žuvusius partizanus (MVD-MGB duomenimis)


  1. Ar šie duomenys objektyvūs? Ar galima juos patikslinti?