Senovės Romos konspektas

Senovės Roma

Romos valstybės istorijos periodizacija:

1. Karalių epocha 753 – 509 m. pr. Kr.
2. Romos respublika 509 – 27 m. pr. Kr.
   • Ankstyvoji respublika 509 m. pr. Kr.
   • Vėlyvoji respublika 27 m. pr. Kr.
3. Romos imperija 27 m. pr. Kr. – 476 m.
   • Principatas 27 m. pr. Kr. – 193 m.
   • Krizė 193 – 284 m.
   • Dominatas 284 – 476 m.

Karalių epocha – seniausias Romos istorijos laikotarpis:

• Seniausi gyventojai: italikai, indoeuropiečių gentys atsikėlė II tūkst.. pr. Kr. į Apeninų pusiasalį iš Mažosios Azijos; etruskai gyveno I tūkst. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje, buvo įkūrę daug miestų, bet vieningos valstybės nebuvo; graikai pradėjo VIII a. pr. Kr. nuoseklią Apeninų pusiasalio kolonizaciją, kūrė miestus, platino heleninę kultūrą;
• 753 m. pr. Kr. įkurtas Romos miestas (įkūrėjas – legendinis Romulas – pirmais Romos valdovas;
• 753 m. pr. Kr. – 509 m. pr. Kr. Romą valdė 7 karaliai:

Romulas, ko kilmė – lotynas; įkūrė Romos miestą;

Numa Pompijus, sabinas, sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėnesių kalendoriaus įvedė 12 mėnesių kalendorių;

Tulijus Hostilijus, lotynas, kariavo su sabinais dėl Albos miesto;

Ankas Marcijus, sabinas, Ostijoje įkūrė Romos uostą;

Tarkvinijus Priskas, etruskas, surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą;

Servijus Tulijus, etruskas, pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė siena;

Tarkvinijus Išdidusis, etruskas, ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos;

• senovės valdžios kaitos schema: karalių valdžia – tironija – aristokratija – oligarchija – ochlokratija – tironija;
• Romos visuomenės struktūra: patriarchai (kilmingieji, laikomi pirmaisiais Romos gyventojais) ir plebėjai (laisvi piliečiai, tačiau jų protėviai vėliau persikėlė į Apeninus);
• Sergijaus Julijaus cezo reforma stengėsi sulyginti plebėjų ir patricijų teises (pastarieji jungėsi į kurijas, o kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą – kuriatinę komisiją, kuri veikė šalia karaliaus ir senato): suskirstė Romos piliečius pagal turtą (55 klases nuo turtingiausių iki vargingiausių), kiekviena klesė sudarydavo tam tikrą centurijų skaičių kariuomenėje, o pagal jų skaičių turėdavo tiek balsų naujame tautos susirinkime – centrinėse komisijose;
• 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinį monarchą – Tarkvinijų Išdidųjį.

Respublikos laikotarpis:

1. Romos respublikos valdymas:

1.1   Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo valdininkai – magistratai (jie buvo renkami, pareigos neapmokamos); cenzoriai prižiūrėjo mokesčių paskirstymą; pretoriai – rūpinosi teisingumu; edilai – atliko policines funkcijas; kvestoriai – tvarkė iždą;

1.2   Imperiumą (aukščiausią civilinę ir karinę valdžią) turėjo konsulai;

1.3  Konsulai sudarė senatą – aukščiausią įstatymų leidžiamąjį organą (nariais galėjo tapti asmenys, atlikę karinę prievolę, turintys tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 m. ir anksčiau buvę magistratais);

1.4   Senato nutarimams turėjo pritarti centurijų komisijos (romėnų teisės aktai buvo leidžiami senato ir tautos vardu);

2. Respublikos raida:

2.1   Respublikos pradžioje senatas – aristokratų  organas;

• Iki III a. pr. Kr. Roma tapo demokratine respublika:

• Senatas išplėtė plebėjų teises (plebėjai apsiėjo be didesnių socialinių sukrėtimų, jų spaudimo priemone tapo sececijos – pasitraukimas į Šventąjį kalną, kai reikėjo ginti Romą);
• Plebėjai išsireikalavo specialų valdininką – tautos tribūną, kuris rūpinosi tik jų reikalais;
• Romoje atsirado trečiojo susirinkimo rūšis – tributinės komisijos (pradžioje rūpinosi tik plebėjų reikalais, vėliau įgavo įstatymų leidimo teises);
• IV a. pr. Kr. plebėjai gavo teisę rinkti vieną konsulą, teisę tapti vyriausiais dvarininkais;
  • palaipsniui klasikinė demokratija pradėjo virsti oligarchija – valdžią gavo nedidelė turtingų naujųjų aristokratų (nobilių) grupė, nustūmusi kilminguosius aristokratus;

3. romėnų užkariavimai (universalios valstybės kūrimo pradžia).
   • Romos nukariavimai iki III a. pr. Kr.:

• V a. pr. Kr. užkariavo etruskus;
• IV a. pr. Kr. užkariavo galus, iš ten atėjo posakis: “Žąsys išgelbėjo Romą”;
• IV – III a. pr. Kr. užkariavo lotynus, samnitus, atėjo posakis: “Skaldyk ir valdyk” (tai reiškia išskaidyti priešo jėgas ir mušti po vieną);
• III a. pr. Kr. užkariavo lukenus, posakis: “Pyro pergalė” (pergalė su dideliais nuostoliais);
  • Pūnų karai (karai su Kartagina, kurios viešpatavimas Viduržemio jūroje trukdė tiek romėnams, tiek graikams):
• I (264 – 241 m. pr. Kr.) – romėnai įgijo pranašumą jūroje ir išstūmė kartaginiečius iš Sicilijos;
• II (218 – 201 m. pr. Kr.) svarbiausi mūšiai: Kanų (216 m. pr. Kr.) – Hanibalo vadovaujami kartaginiečiai laimėjo; Zamos (202 m. pr. Kr.) – romėnai atėmė visas Kartaginos žemes;
• III (149 – 146 m. pr. Kr.) – graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas.
  • II a. pr. Kr. pab. Romai pakluso beveik visos prie Viduržemio jūros esančios teritorijos: Ispanija, Š. Afrikos dalis, Korsika, Sardinija, Sicilija, visa Italija, Graikija, Makedonija, Romos sąjungininkais tapo Egiptas, Pergamas, Bitinija, Numidija.

4. Klasiniai karai (146 – 31 m. pr. Kr.):
   • Klasinių karų priežastys:

• Užgrobti Graikijos, Rytų šalių dvasiniai bei materialiniai turtai ištvirkino romėnus, pasėjo vidinę nesantaiką, prasidėjo tarpusavio karai; užkariavimai panaikino įprastinę teisę bei nuosavybę, dėl to kilo mažiau pasiturinčių žmonių nepasitenkinimas ir pavydas;
• Nukariavimai padidino romėnų visuomenės nelygybę;
• Atsirado nesutarimai valdančiuose sluoksniuose: dalis aristokratų (populiarai) norėjo išdalyti žemę vargšams, kad šie turėtų kokio darbo, o kiti (optimatai) norėjo išlaikyti esamą padėtį;
  • Kovos dėl valdžios Romos viršūnėse:
• Tiberijaus Grakcho ir Gajaus Grakcho žemės reforma: pasiūlė žemes išdalyti neturtingiems, suteikti daugiau teisių provincijų gyventojams;
• Kornelijaus Sulos diktatūra: šis konsulas, remiamas optimalų pirmasis panaudojo kariuomenę savo tikslams (užėmė Romą ir įvedė diktatūrą neribotam laikui);
• Romos triumviratas (59 – 48 m. pr. Kr.): karvedžiai Gnėjus Pompėjus, Licinijus Krasas, Julijus Cezaris sudarė tarybą ir pasidalijo visą valdžią Romoje;
• Cezario diktatūra (48 – 44 m. pr. Kr): Krasui mirus, Julijus Cezaris sutriuškino Pompėjų ir tapo diktatoriumu iki gyvos galvos (triumviratas iširo), pasiskelbė konsulu, tribūnu, vyriausiuoju žyniu, imperatoriumi (nuo Cezario laikų šis titulas suteikiamas ypač pasižymėjusiems karvedžiams, įgijo politinę prasmę);
  • Neramumai Romos valstybėje:
• 91 – 88 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalyje sukilo italų tautelės, reikalaudamos Romos piliečių teisių; romėnai numalšino sukilėlius, bet buvo priversti patenkinti reikalavimus;
• 73 – 71 m. pr. Kr. kilo didžiulis vergų sukilimas, vadovaujamas Spartako;

Romos imperijos laikotarpis:

1. respublikos pabaiga (arba Oktavianas Augustas).
   • 44 m. pr. Kr. Gajus Julijus Cezaris sudarė antrąjį triumviratą su Cezario šalininkais Marku Antonijumi ir Emiliu Lepidu, tačiau greitai tapo vienvaldžiu valdovu (31 m. pr. Kr.);
   • Oktavianas pradėjo formuoti naują politinę sistemą – principatą:

• Aukščiausią valdžią gavo senatorius principas (pirmas tarp lygiųjų): jam atiteko ir karinė (imperiumo), ir dvasinė (vyriausiojo pontifiko), ir pilietinė (tribūno) valdžia iki gyvos galvos;
• Formaliai išliko visos respublikos institucijos, bet jų funkcijos susiaurėjo;
• 27 m. pr. Kr. senatas suteikė Oktavianui Augustui imperatoriaus titulą; jis pradėjo Julijų – Klaudijų dinastiją;

1.3   Oktaviano Augusto politikos bruožai:

• stengėsi išlaikyti taiką, nes kariuomenė brangiai kainavo;
• apribojo vergų paleidimą į laisvę;
• stengėsi išlaikyti natūralų gyventojų prieaugį ir pakelti smukusią moralę, nes smarkiai sumažėjo gimstamumas, santuokinių šeimų skaičius;
• rūpinosi Romos vidaus reikalais: papuošė imperatoriaus rūmus, rūpinosi kitais statiniais, provincijose įkūrė naujus miestus, tiesė kelius, išvedė vandentiekio sistemą;

2. Romos principatas (iki 180 m.):
   • Romos imperiją valdė 3 dinastijos: Julijai – Klaudijai, Flavijai, Antonijai:
   • Visų dinastijų valdovai laikėsi tos pačios strategijos:

• Stengėsi išlaikyti imperijos stabilumą, derindami miestų autonomiją su imperine centralizacija;
• Stengėsi neleisti imperijai sumažėti ir, be to, plėsti Helados ribas;

3. Romos imperijos krizė ( III a.):
   • imperija pradėjo byrėti valdant paskutiniajam Antonijų dinastijos atstovui Komodai, kuris buvo nužudytas 193 m. pr.;
   • krizės požymiai:

• po Komodos mirties imperatoriaus titulą imta pardavinėti;
• daugėjo nuskurdusių romėnų;
• stiprėjo provincijų plėšimas, o atsaku tapo sukilimai;
• stiprėjo išorinis pavojus (kariuomenė buvo nepajėgi atsispirti, dėl to populiarus tapo papirkinėjimas);
• stiprėjo kova tarp senato ir imperatorių;
• gilėjo finansinė krizė;
• stiprėjo provincijų separatizmas; romėnų šviesuomenė ėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros (paplito naujos filosofinės sistemos, ypač neopitagorizmas);
• pagoniškieji dievai prarado religinę ir moralinę reikšmę, romėnų liaudis krikščionėjo.

4. Romos imperijos atsikūrimas (284 – 378 m.):
   • paskutinis bandymas atkuri Romos imperiją baigėsi dominato įvedimu (dominato laikų Romos imperijos bruožai: turėjo imperatorių, jos valdiniai buvo Romos piliečiai, ji turėjo savo sienas);
   • dominatas prasidėjo nuo Diokletiano reformų (jų tikslas – priartinti Romą prie absoliutinės monarchijos):

• sustiprinta kariuomenė;;
• sugriežtinta mokesčių politika;
• ekonominio gyvenimo kontrolė pavesta biurokratams;
• iškeliama rūmų apeigų tradicija;
• įvestas naujas administracinis ir teritorinis valdžios padalinys – tetrarchija (ją sudarė 2 augustai – Diokletianas ir Maksimilianas bei 2 cezariai – Galerijus ir Konstancijos I);
• Italija prarado turėtas privilegijas, o Egiptas – išskirtinę padėtį (visa imperija susilygino).
  • 305 m. tetrarchijų sistema pradėjo byrėti, o 323 m. Konstantinas tapo vienvaldžiu valdovu:
• tęsė Diokletiano reformų politiką;
• atėmė iš piliečių teisę laisvai tvarkyti savo likimą ( jų užsiėmimus padarė paveldimus ir tuo žengė žingsnį į luominį visuomenės suskistymą);
• 326 m. imperijos sostinę perkėlė į Bizantiją (nuo 330 m. pr. Kr. – Konstantinopolis).
  • iki 378 m. Romos imperiją valdę imperatoriai bandė tęsti dominato pirmų valdovų politiką – išlaikyti politinį ir socialinį stabilumą, tačiau veltui, nes heleninę civilizaciją toliau griovė barbarai (iš išorės) ir krikščionybė (iš vidaus).

5. Galutinis imperijos suirimas (V a.):

• nuo 375 m. prasidėjo “tautų kraustymosi” laikotarpis, ir germanų, hunų, alanų, vėliau ir slavų gentys ėmė sėkmingai atakuoti nusilpusią Romos imperiją:
• imperatorius Teodosijus I Didysis bandė apsaugoti imperiją, ją padalydamas į Vakarų ir Rytų (395 m.), kurias valdyti po Teodosijaus mirties ėmė jo sūnūs;
• 476 m. barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustą (tai laikoma Vakarų Romos imperijos pabaiga);
• Romos imperijos žlugimo priežastys:

• Imperijos despotizmas;
• Finansinė priespauda;
• Biurokratijos savivalė;
• Krikščionybės poveikis;
• Moralinis nuosmukis;

Romos respublikos aukščiausieji valdymo organai:

• Senatas – sudarė 300, vėliau 900 žmonių iš patricijų; posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis; pirmiausia svarstomi religiniai klausimai; balsuodavo priėjimu prie to žmogaus, kurio pasiūlymui pritardavo; nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas (iš plebėjų);
• Tautos susirinkimas – priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus; rinkdavo aukščiausius pareigūnus; skelbdavo karą;
• Magistratai – jie negaudavo atlyginimo; pareigūnai renkami vieniems metams; savarankiškai leido potvarkius; svarbiausi magistrai buvo: konsulai, pretoriai, cenzoriai, edilai, kvestoriai, augūnai.

Atėnų ir Romos respublikinio valdymo skirtumai:

• Įstatymų siūlymas: 1) Atėnuose – bet kuris pilietis galėjo pasiūlyti įstatymą; 2) Romoje – įstatymus galėjo siūlyti tik konsulai, pareigūnai, liaudies tribunolai;
• Įstatymų priėmimas: 1) Atėnuose – tik apsvarsčius priimdavo ar nepriimdavo; 2) Romoje – balsuodavo be svarstymo;
• Mokestis už einamas pareigas: 1) Atėnuose – už valstybinių pareigų ėjimą buvo mokamą; 2) Romoje – pareigūnams atlyginimo nemokėjo;
• Atleidimas iš pareigų: 1) Atėnuose – pareigų neatliekantis pilietis buvo atleidžiamas; 2) Romoje – iš pareigų atleisdavo tik pasibaigus terminui;
• Senato vaidmuo: 1) Atėnuose – nebuvo Senato; 2) Romoje – svarbus valdžios organas;

Romėniškos civilizacijos kultūra:

1. Mokslininkai:

• Liucijus Anėjus Seneka – kvietė atsisakyti turtų, nes tai yra nerimo ir nelygybės šaltinis; imperatoriaus Nerono mokytojas, tapo konsulu; nuolat mąstė apie tobulą visuomenę, geriausia valdymo forma – respublika; manė, kad išmintis gali paveikti žmogų, o ne imperatorius legionai (už tai buvo Nerono pasmerktas);
• Markas Aurelijus – imperatoriaus filosofas; teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai; parašė apmąstymų knygelę “Sau pačiam”; teigė, kad mirtis visus sulygina;
• Klaudijus Ptolemajas – matematikas, geografas, astronomas; apibendrino senovės pasaulio geografines ir astronomines žinias;
• Parengė visatos modelį, pagal kurį Saulė yra Visatos centras;
• Plinijus Vyresnysis – parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas”, kuriame išdėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, augalus, gyvūnus, žemdirbystę (žuvo prie Vezuvijaus ugnikalnio);
• Titas Livijus – parašė kelių dalių knygą “Romos istorija nuo miesto įkūrimo”; stengėsi išaukštinti romėnus;

2. Literatūra: perėmė graikų žanrus, formas, siužetus, vertė ir perdirbinėjo graikų autorių veikalus.

• Livijus Andronikas – išvertė Homero “Odisėją”;
• Nevijus – tautinės romėnų poezijos pradininkas, parašė “Pūnų karas”;
• Kvintas Enijus – nuosekliai išdėstė Romos istoriją, rašė hegzametru, “Analai”;
• Vergilijus – aprašydamas Romos istoriją, sąmoningai orientavosi į Homerą, “Eneida”, “Bukolikos”, “Georgikos”;
• Kvintas Horacijus Flakas – iškėlė graikų pavyzdį poezijai, “Poezijos menas”;
• Ovidijus – poetiškai perteikė liaudies padavimus, “Metamorfozės”;
• Titas Lukrecijus Karas – išdėstė Epikūro atomistinę teoriją, “Apie daiktų prigimtį”;
• Ciceronas – rašė filosofinius, politinius, istorinius veikalus, “Brutas”, “Apie valstybę”, “Apie oratorių”;

3. religija: – perėmė graikų dievų kultą:

• Jupiteris (Dzeusas)
• Junona (Hera)
• Minerva (Atėnė)
• Apolonas (Apolonas)
• Diana (Artemidė)
• Venera (Afroditė)
• Marsas (Arėjas)
• Neptūnas (Poseidonas)
• Cerera (Demetra)
• Merkurijus (Hermis)
• Vesteta (Hestija)

4. architektūra ir menas:

• atrado naujas statybines konstrukcijas – arką ir kupolą;
• žymiausi architektūros paminklai – Panteonas, Koliziejus;
• akvedukai – romėnų tiltai vandentiekio sistemai nutiesti;
• plačiai paplitusios termos – šeimyninės ir viešosios pirtys, kuriose buvo įrengti poilsio bei pokalbių kambariai;
• rūpinosi kelių statyba bei priežiūra;
• įvairioms pergalėms pažymėti pradėjo statyti triumfo arkas;
• skulptūroje kopijavo graikus, tačiau atrado ir ištobulino portreto žanrą;

5. Romėnų teisė:

• “Dvylikos lentelių įstatymai” (V a. pr. Kr. vid.) tapo teisės raidos pagrindu;
• ilgainiui išsirutuliojo 2 romėnų teisės šakos: civilinė ir tautų teisė;

Heleninė civilizacijos žūtis V a.:

1. nusilpimo priežastys:

• vergovės egzistavimas; provincijų sukilimai dėl vis didesnio jų plėšikavimo, separatizmas; barbarų veržimasis; kariuomenės ir Senato remiamų imperatorių tarpusavio kovos; gili finansinė krizė; destruktyvi krikščionių veikla;

1. suirimo priežastys:

• tarptautiniai ir pilietiniai karai, siaubę imperiją apie 400 m.; klajoklių spaudimas, niokojimas dėl “tautų kraustymosi”; romėnų nesugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą su gamta, ekosistemos ardymas; romėnų genetinio fondo irimas dėl vandentiekio sistemoje naudoto švino; imperatorių despotizmas; finansinė gyventojų priespauda; biurokratinė savivalė; destruktyvus krikščionybės poveikis;

Romėnai paliko:

• monarchijos, respublikos, imperijos teigiamas ir neigiamas puses;
• griežtas ir tikslias teisės normas;
• vienų laisvo gyvenimo malonumus kitų nelaisvės kaina;
• ginklo jėga ir prievarta pagrįstą taiką bei ramybę;
• amžiną vertybių ieškojimą ir jų įkūnijimą krikščionybėje;
• romėniškus skaitmenis, lotynišką abėcėlę, mėnesių pavadinimus;
• stiklo langus, kupolus, betoną, centrinį šildymą, pirtis, ligonines, pašto tarnybas;
• mokslininkai bei jų darbai;
• lotyniškus žodžius tapusius bendriniais;
• romėnų kultūra atgimė Renesanso epochoje;

Senovės Roma

Apeninų pusiasalis. Dabartinė Italija (”veršiukų šalis”).

Apie 1200 m. pr. Kr. atsikelia indoeuropiečiai. Jie vadinami italikais (italikų gentys: lotynai, venedai, rampai).

Italijoje kolonijų turėjo graikai, finikiečiai.

Iš mažosios Azijos atsikėlę Apeninų pus. Gyvena etruskai. 800 – 400 m. Pr. Kr. Čia jų gyvenvietės klesti.

Romos miestas įkurtas 753 m. Pr. Kr. (nuo Romos įkūrimo romėnai skaičiavo metus).

Broliai Romulas ir Remas (išmaitinti Kapitolijaus vilkės). Romulas nužudė Remą. Jis įkuria Romą ir tampa pirmuoju jos karaliumi.

Miestas stovi ant Tibro (Tiberio) upės. Miestas ant septynių kalvų (Kapitolijus, Palatinas ir t.t.).

Karalių valdymas  753 – 509 m. pr. Kr.)

Iš viso buvo 7 karaliai (Rex). Pirmasis – Romulas. Nuo 620 m. pr. Kr. įsigali etruskai (trys paskutinieji karaliai). Paskutinis Tarkvinijus Superbus buvo išvytas iš Romos – Roma paskelbta respublika.

Romoje gyvena:

• patricijai (kilmingi ir privilegijuoti senieji Romos gyventojai)
• plebėjai (laisvi Romos gyventojai, neturintys teisių. Jų buvo dauguma.)

Karalių rinko senatas. Karalius vadovavo romėnų pašauktinei kariuomenei – legionui.

Valstybės pareigūnai – magistratai (dirba ministrais miestų savivaldybėse).

Karalių laikais Romoje įrengtas forumas – pagrindinė miesto aikštė.

Romos respublika (509 – 27 m. pr. Kr.)

Išvijus 7 –tą karalių, Roma tampa aristokratine respublika.

Valdymą vykdo:

• tautos susirinkimas;
• Senatas;
• magistratai (pareigūnai).

Tautos susirinkimas (jį sudaro keturios komisijos (žmonės suskirstyti pagal turtą) – priima įstatymus, renka magistratus.

Senatas (turi daugiausia valdžios (sudaro 300 senatorių, renkama iš patricijų))  – tvirtina įstatymus, tvirtina magistratus, tvarko iždą, valdo provincijas (Romos miesto nukariautos teritorijos), sprendžia karo ir taikos klausimus.

Magistrai (algų negaun , todėl jais būna tik patricijai, nors formaliai gali būti visi Romos piliečiai):

• Konsulai – karvedžiai.
• Pretoriai – teismų pirmininkai.
• Cenzoriai – tvarko mokesčius.
• Kvestoriai – tvarko iždą.

Diktatorius – ypatingais atvejais skiriamas 6–iems mėnesiams.

Tribūnas (liaudies tribūnas) – gina plebėjų teises, gali sustabdyti įstatymų veikimą.

Vis didesnę įtaką įgauna nobiliai (turtingiausios šeimos, nežiūrint kilmingumo).

Dvylikos lentelių įstatymai. Tai pirmas užrašytų romėnų įstatymų rinkinys ( 450 m. pr. Kr.)

Romos piliečių teisės:

1. Teisė dalyvauti politiniame gyvenime.
2. Teisė nuteistajam paduoti apeliaciją.
3. Teisė laisvai tuoktis.
4. Teisė laisvai valdyti turtą, surašyti testamentą, paduoti į teismą.

Tai – svarbus romėnų palikimas, nes Dvylikos lentelių įstatymų pagrindu formavosi vėlesnė Romos teisė, vėliau – ir visa Europos teisinė sistema.

Romos teisė – tai plačiausios teisės. Jomis naudojosi tik Romos piliečiai.

Lotynų teisė – tai dalinės, siauresnės teisės. Jomis naudojosi romėnų nukariautų provincijų laisvieji gyventojai.

Romos kariuomenė:

Didžiausias kariuomenės vienetas – legionas (apie 5000 karių) . Jį sudaro kohortos (10), manipulos (3), centurijos (2).

Legionams vadovauja konsulai.

Decimacija – nusižengus vienam, mirtimi baudžiamas kas dešimtas karys.

Triumfas – pergalės paradas (triumfo arkos).

Punų karai ( 264 – 146 m. pr. Kr.)

Punais romėnai vadino kartaginiečius. Kartagina – buvusi finikiečių kolonija Šiaurės Afrikoje.

Karų priežastis – varžymasis dėl vyravimo Viduržemio jūroje.

Punų karai:

1. Iš Kartaginos atimta Sicilijos, vėliau Sardinijos salos.
2. Kartaginos karvedys Hanibalas pro Europą (per Ispaniją ir t.t.), perėjęs Alpes, iš šiaurės puola Italiją. 216 m. pr. Kr. (romėnai pralaimi). Hanibalas Romos neužima, grįžta į Afriką. Ten romėnų karvedys Scipionas laimi prieš kartaginiečius.
3. Romėnai Šiaurės Afrikoje. Sugriaunama Kartagina. Galutinė Romos pergalė. Po jos romėnai užkariauja Makedoniją ir Graikiją.

Po Punų karų sumažėja valstiečių, kariuomenėje daugėja samdininių vergų. Valstiečių padėtis sunki.

Susiformuoja dvi politinės grupuotės:

1. Populiarai (siekia išdalinti dalį įgytų žemių valstiečiams).
2. Optimatai (nenori nieko keisti; žemę turi išlaikyti turtingieji).   

Tarp šių grupuočių kyla Pilietiniai karai (I a. pr. Kr.)

Liaudies tribūnai broliai Tiberijus ir Gajus Grachai (priklausė populiarams) vykdė žemės reformą palankią valstiečiams, siekė suteikti daugiau teisių provincijoms (133-121 m. pr. Kr.) Buvo nužudyti.

Karų laikotarpiui išauga karvedžių reikšmė. Vis didesnę įtaką valstybei daro konsulai.          82 m. pr. Kr. konsulas Sula priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus įgaliojimus iki gyvos galvos.

74-72 m. pr. Kr. vyksta Spartako vadovaujamas vergų sukilimas. Malšinant sukilimą konsulų reikšmė ir įtaka dar labiau išauga.

Didžiausią įtaką valstybėje įgyja trys konsulai:

• Cezaris (užkariavo Galiją)
• Krasas (užkariavo Siriją)
• Pompėjus (užkariavo Ispaniją)

Tai – vadinamas triumviratas (trijų valdymas).

Julijus Cezaris puola Romą. Jis tampa konsulu, turinčiu aukščiausią valdžią – imperiumą (49-44 m.pr.Kr.). Taip pat Cezaris buvo ir vyriausias pontifikas (šventikas). Nužudytas (organizatorius Brutas). (Julijus – liepos mėnuo).

Po Cezario mirties didžiausią įtaką turi legionų vadai Markas Antonijus ir Oktavianas.

Kilus jų nesutarimui – laimi Oktavijus. 31 m. pr. Kr. jis užima Egiptą (Kleopatra).

27 m. pr. Kr. – respublikos pabaiga.

Romos imperija (27 m. pr. Kr. – 476 m.)

Principatas (27 m. pr. Kr. – 284 m.)

Nuo Oktavijano valdymo prasideda Romos imperijos laikotarpis.

Jis valdo iki 14m. Oktavianas paskelbiamas Augustu (šventuoju). 

Gauna senatoriaus princepso (pirmas tarp lygių) titulą (nuo to – principatas). Oktavianas su senatu pasidalija provincijas.

Oktavianas Augustas turi karinę, dvasinę, pilietinę (tribūnas) valdžią.

Kariuomenė tampa nuolatine, pradedamos žymėti imperijos sienas, įsigali romėniškoji taika – Pax Romana (trunka apie 100 metų).

Principato laikų žymesni imperatoriai:

Klaudijų giminė – Kaligula, Neronas (sukėlė Romos gaisrą), Klaudijus, Tiberijus.

Trajanas (98-117 m.) Jam valdant Romos imperijos teritorija buvo didžiausia (priklausė ir Mesopotamija). Markas Aurelijus (161-180m.) (filosofas). Jie – iš Antoninų giminės

Karakala 212m. suteikia Romos pilietybę visiems laisviems imperijos gyventojams. Jis – iš Severų giminės.

Dominatas (284-378 m.)

Dominato požymiai: Imperatoriaus valdžia principate yra juridiškai neįteisinta, o dominate juridiškai įteisinta. Romos pilietybę turi visi imperijos gyventojai. Aiškiai žinomos, saugomos ir įtvirtintos imperijos sienos.

Diokletianas (valdo nuo 284m.). Stato pasienio įtvirtinimus. Suskirsto imperiją į smulkesnius administracinius vienetus, kuriuos valdo skirti valdininkai. Išskiria Rytinę ir Vakarinę imperijos dalis.

Konstantinas Didysis (306-337m.). Valdo iš Rytinės imperijos dalį. Jos sostinė Bizantija (326 m.). Vėliau pavadintas Konstantinopoliu (330 m.).

Teodozijus I (379-395 m.). 395 m. jis oficialiai padalijo imperiją į Rytų ir Vakarų.

Po Teodozijaus mirties Romos imperija skyla į dvi: Rytų (su sostine Konstantinopoliu) ir Vakarų (su sostine Roma). Tai – imperijos nusilpimo požymis.

Romos imperijos nusilpimo priežastys:

• Vergų darbas – nenašus (kolonai nebeišgelbsti).
• Nėra karų (Pax Romana) – nedaugėja vergų.
• Mokesčiais apkrautos provincijos sukyla.
• Krikščionybė.
• Iš išorės – barbarų puolimai (tautų kraustymasis III – IV a.).

476 m. barbarų genties vestgotų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustavą. Vakarų Romos imperija žlunga. Rytinė jos dalis (Bizantija) gyvuoja toliau. Vakarų Romos imperijos žlugimu baigiasi senovės istorija ir prasideda viduriniųjų amžių (viduramžių) istorija. (476 m.)

Romos kultūra:

Pagrindai perimti iš Graikijos.

• Statiniai: Šventyklos (Panteonas), Trajano kolona, triumfo arka, amfiteatrai (Koliziejus), cirkai, termos (pirtys), akvedukai (vandentiekis), imperijos keliai. Pradeda naudoti betoną.
• Drabužiai: tunikos, togos.
• Religija – politeistinė. Garbinami ir užkariautų kraštų dievai. Dievai – analogiški graikų dievams (perimti iš jų):

1. Jupiteris (Dzeusas) – vyriausias dievas
2. Vulkanas (Hefaistas) – kalvystės d.
3. Neptūnas (Poseidonas) – jūrų d.
4. Plutonas (Hadas) – požemio d.
5. Minerva (Atėnė) – karo deivė.
6. Merkurijus (Hermis) – prekybos d.
7. Marsas (Arėjas) – karo d.

Namų dievai- laras, protėvių sielos – manai.

Vestalės-ugnies saugotojos, žynės.

Imperatoriai buvo laikomi šventais, jiems aukojamos aukos. 

• Filosofai: Seneka, Epitetas, Markas Aurelijus („Sau pačiam“).
• Mokslas:
  • Ciceronas (filosofas, oratorius, rašytojas); retorikos, iškalbos mokslas. 
  • Klaudijus Ptolemėjus (matematika, astronomija);
  • Plinijus Vyresnysis („Gamtos istorija“);
  • Titas Livijus (istorija);
  • Kornelijus Tacitas (istorija);

Raštuose naudota lotynų kalba (raidynas iš graikų), rašyta ant pergamento (oda).

Krikščionybės atsiradimas ir plitimas Romos Imperijoje

• Krikščionybė – I a.pr.Kr. Palestinoje (Romos imperijos dalis). Jėzus Kristus-Ješua (pateptasis) – Mesijas (Dievo siųstas žmonių gelbėtojas).

• Kristaus gyvenimą aprašė Matas, Morkus, Lukas, Jonas evangelijose (geroji naujiena). Evangelijos parašytos senąja graikų kalba. Kristus-Dievo sūnus:

1. Nepakanka laikytis Dievo įsakymų (10), reikia jį mylėti.
2. Dievo karalystė prieinamesnė paprastiems, neturtingiems žmonėms.
3. Visi žmonės gali patekti į Dievo karalystę

• Apaštalai (12)- Kristaus mokiniai, vėliau skleidėjai. Romėnų vietininkas Judėjoje-Pontijus Pilotas nubaudė Kristų mirtimi. Tam pritarė judėjų kunigai ir liaudis.

Nužudytas Jeruzalėje ant Golgotos kalno.

Apaštalas Paulius (Saulius) keliauja po Romos imperiją ir skleidžia Kristaus mokymą.

Kristaus įpėdinis žemėje – Petras (uola) – pirmas Popiežius.

• Katakombos – pirmųjų krikščionių susirinkimų vietos.
• Krikščionių persekiojimai Romos imperijoje

Visi galėjo garbinti savo dievus, bet aukoti aukas – imperatoriui. Krikščionys atsisako tai daryti. (Dievas – tik vienas). Todėl imperijoje jie maištininkai, blogi piliečiai.

64m. Neronas. Pirmos krikščionių žudynės. Romos gaisras, apkaltinti krikščionys.

Romėnai galėjo garbinti tik valstybes patvirtintus dievus. Krikščionys šito negalėjo prašyti.

Krikščionys nedalyvauja pramogose. Pasisako už vergų lygybę prieš Dievą.

Imperatorius Decijus 250 m. įsakė kiekvienam turėti pažymas, įrodančias auką dievams.

Persekiojo Deoklecijanas (III-čio a. pab. – 305 m.)

Imperatorius Konstantinas Didysis 313m. leidžia laisvai išpažinti krikščionybę (Milano ediktas).

Imperatorius Teodosijus 392 m. krikščionybę paskelbė valstybine religija.