Pasaulis naujųjų amžių pradžioje

RENESANSAS

XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos šalių miestai: miestuose steigėsi manufaktūros (manufaktūra –  feodalinė arba kapitalistinė įmonė, paremta darbo pasidalijimu ir rankine amatininkiška technika), jie buvo didžiuliai prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai, menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių: menininkų, literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų” meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.

Renesansu (atgimimu) vadinamas Europos kultūros, meno ir visuomeninės minties suklestėjimas, trukęs nuo XIV a. vid. iki XVII a. pirmųjų dešimtmečių. Renesansas tai pereinamasis etapas nuo vidurinių amžių prie naujųjų laikų kultūros.

Renesanso atsiradimo prielaidos:

1. Politinė. Viduramžių Italija buvo vadinama miestų šalimi. XI-XII a. miestai išsikovojo nepriklausomybę ir tapo laisvaisiais miestais – komunomis. Šiaurės Italijoje ėmė kurtis miestai-valstybės, turintys respublikinę valdymo formą (Florencija, Milanas, Venecija, Genuja).
2. Ekonominė. Nuo XII a. pab. Šiaurės Italijos ir Toskanos miestuose sparčiai augo amatai ir prekyba. Kryžiaus karų laikotarpiu Šiaurės Italijos miestai tapo visos Europos prekybos ir finansų centrais. Auga Italų prekių paklausa, amatininkai pradeda gaminti gaminius rinkai, tobulėja gamyba ir t. t. Kuriasi kapitalistiniai santykiai, atsiranda nauja klasė – buržuazija.
3. Socialinė. Kokybiniai ir ekonominiai pokyčiai keitė Italijos miestų socialinę struktūrą ir politinių jėgų santykį: sumažėja feodalų ir padidėja vidutiniųjų sluoksnių įtaka.
4. Psichologinė. Politinis Italijos susiskaldymas (nors ir keista) sudarė palankias sąlygas dvasinei veiklai. Italijos miestai buvo nedideli, XIV-XV a. juose dar nebuvo biurokratinio aparato, luominio uždaromu, todėl valstybines pareigas galėjo užimti įvarių sluoksnių atstovai (į kovą dėl vadžios įsitraukė daug žmonių). Tai formavo energingo žmogaus tipą.
5. Kultūrinė. Italijoje plėtojosi švietimas, dėl palankios ekonominės ir geografinės padeties čia plaukė žinios iš viso pasaulio. Be to čia dar buvo išlikę daug antikos kultūros paminklų, kurie skatino susidomėjimą helenistine kultūra.

Renesanso bruožai:

1. susidomėjimas antikos kultūra, jos pritaikymas naujiems to meto poreikiams;
2. humanizmas – Renesanso ideologija ir pasaulėžiūra; jos esmė: žmogus yra pagrindinė vertybė, tikima jo protu, kūrybinėmis galiomis ir gebėjimu pažinti pasaulį, siekiama, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas ir nepriklausomas, o santykiai tarp žmonių būtų pagrįsti lygybės, teisingumo ir žmogiškumo principais; humanizmo centras buvo Florencijos miestas;
3. pasaulietiškumas;
4. gausus inteligentijos sluoksnis visuomenėje;

Renesanso literatūra. Bruožai:

1. • literatūroje pradedamas vaizduoti realus gyvenimas;
   • atsiranda tautinė literatūra (literatūra tampa ne tik dorovinio, bet ir tautinio poveikio priemonėmis)

Žymiausi rašytojai ir mąstytojai:

• italas Frančeskas Petrarka (1304-1374 m.) rašė sonetus mylimajai Laurai;
• italas Džovanis Bokačas (1313-1375 m.) parašė „Dekameroną“ (padėjo pagrindus humanistinei literatūrai);
• italas Nikolas Makiavelis (1469-1527 m.) sukūrė absoliutizmo teoriją, kėlė tautinės italų valstybės idėją;
• anglas Tomas Moras (1478-1535 m.) parašė „Utopiją“, kuriame pavaizduota ideali visuomenė be privatinės nuosavybės – visų blogybių šaltinio;
• anglas Viljamas Šekspyras (1564-1616 m.) savo dramose visapusiškai pavaizdavo velyvojo Renesanso laikų visuomenę, parodė idealų ir tikrovės neatitikimą, smerkė visuomenėje vyraujančias blogybes;
• prancūzas Fransua Rablė (1494-1553 m.) parašė knygą „Gargantiua ir Pentagriuelis“, kurioje išjuokė feodalinę visuomenę, pasmerkė viduramžių asketizmą, išaukštino žmogiškumą;
• vokietis Erazmas Rotardamietis (1469-1536 m.) yra žymiausias humanizmo atstovas, išplėtęs visuomeninį ir politinį Europos humanizmo sąjūdį; parašė „Pagiriamasis žodis kvailybei“, pats buvo už bažnyčios reformas, bet Liuterio mepalaikė ir išliko katalikas;

Literatūra tapo svarbia ne tik dorovinio, bet ir politinio poveikio priemone.

Renesanso mokslas. Bruožai:

• gamtos ir jos reiškinių tyrinėjimas;
• svarbiausias pažinimo būdas – patyrimas;

Žymiausi Renesanso mokslininikai:

• italas Leonardas da Vinčis (1452-1519 m.) iškėlė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais;
• lenkas Mikalojus Kopernikas (1473-1543 m.) įrodė, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja apie saulę, heliocentrinės sistemos pradininkas;
• italas Džordanas Brunas (1548-1600 m.) teigė, kad saulė nėra visatos centras, o tik viena iš žvaigždžių; (inkvizicijos sudegintas ant laužo);
• italas Galileo Galilėjus (1564-1642 m.) nustatė, kad žvaigždes nuo Žemės skiria didžiuliai atstumai, atrado Mėnulio kalnus, lygumas ir įdubas, Jupiterio palydovus; įrodė, kad M. Koperniko mokslas yra teisingas; ištyrė fizinių kūnų judėjimo dėsniu ir suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis; (inkvizicijos įkalintas iki gyvos galvos);

Astronomų atradimai pakeitė Renesanso laikotarpio žmonių mąstyseną.

Renesanso menas. Bruožai:

• menas tapo individualus: kiekvienas menininkas stengėsi sukurti ką nors originalaus (viduramžiais tik siekta atkartoti „šedevrą“;
• realizmas;
• dėmesys konkrečiam žmogui, suklesti portretinis menas, vėl pradėtas vaizduoti nuogo žmogaus kūnas;
• vėl pradedamos naudoti antikos statiniams būdingos detalės: kolonos, portalai, frontonai, kupolas ir kt.

Žymiausi Renesanso menininkai:

• italas Leonardas da Vinčis (1452-1519 m.) buvo universalus menininkas (tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas); nutapė apie 15 paveikslų, dauguma jų liko nebaigti; sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo Renesanso žmogaus idealą, perspektyvos pagrindus, atrado tamsos ir šviesos žaismo dėsnius; žymiausias paveisklas – „Džokonda“;
• italas Mikelandželas (1475-1564 m.) skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas; kūrė galingas, titaniškas skulptūras, kurias galima apžiūrėti iš visų pusių („Dovydas“, „Mozė“), sukūrė freską „Paskutinė vakarienė“, pagal jo projektą Romoje buvo pastatyta Šv. Petro bazilika, Mikelandželas pats vadovavo jos statybai;
• italas Rafaelis (1483-1520 m.) tapė amžininkų portretus ir madonas su kūdikiais („Siksto madona“); puikiai įvaldė paveikslų kompoziciją, sukūrė paveiksluose erdvės iliuziją; projektavo vilas ir rūmus, darniai susietus su kraštovaizdžiu ir aplinkiniais pastatais;

Renesanso idėjų plitimas. XV-XVI a. Renesanso idėjos išplito visoje Europoje. Jos veikė visuomenės gyvenimą ir meną, keitė pažiūras. Prie Renesanso įdėjų plitimo labai prisidėjo Johano Gutenbergo 1440-1445 m. išrasta knygų spausdinimo mašina ir surenkamas šriftas. Pirmoji J. Gutenbergo išleista knyga buvo Biblija. Knugų spausdinimas suteikė galimybę daugybei žmonių susipažinti su Renesanso autorių darbais. Knygos atpigo ir buvo pradėtos leisti dideliais tiražais. Jos plėtė Renesanso žmonių akiratį, skatino raštingumo sklaidą. Ne visos knygos savo idėjomis buvo priimtinos įtakingiems žmonėms ir Katalikų bažnyčiai, tad nuo XVI a. ėmė rastis ir draudžiamų knygų sąrašai.

DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI

Didžiaisiais geografiniais atradimais vadinami XV a. pab. – XVI a. pr. įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas, pirmoji kelionė aplink pasaulį. Daugiausia atradimų priskiriama Ispanijai ir Potugalijai. prie to prisidėjo palanki jų geografinė padėtis ir tai, kad jos buvo stipriausios to meto jūrų valstybės.

Didžiųjų geografinių atradimų prielaidos:

1. XIV a. pab. – XV a. pr. Pirėnų pusiasalyje buvo pradėti statyti naujo tipo būriniai laivai – karavelės, kurios labiau tiko plaukioti atviroje jūroje;
2. iš arabų kraštų per spausdintas knygas ėmė plisti geografijos žinios;
3. portugalai patobulino jūrų žemėlapius (portulanus), kurie buvo sudaromi naudojant kompasą.
4. išrandama astroliabija – prietaisas geografinei platumai nustatyti;

Didžiųjų geografinių atradimų priežastys:

1. sausumos kelią į Rytų šalis (Indiją, Kiniją) buvo užgrobę Turkai ir Arabai, ir šis kelias buvo nesaugus;
2. troškimas pažinti naujas šalis;
3. Europos šalių siekis apsirūpinti prabangos prekėmis be tarpininkų;
4. aukso ir sidabro stygius Europoje;

Jūrų kelio į Indiją atradimas. XV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką, kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi Portugalijos valdovai ir iki 1460 m. šie pastatė didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1488 m. portugalas Bartolomėjus Diasas pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį – piečiausią Afrikos tašką. 1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekė vakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarą keliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168 kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimas Portugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijos valdovu”.

Amerikos atradimas. Genujietis Kristoforas Kolumbas (1451–1506), remdamasis mokymu apie Žemę-rutulį, 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivų eskadra išplaukė į Atlanto vandenyną.

1492 m. spalio 12 d. Kolumbas atranda Ameriką (išsilaipina Karibų jūroje vieną iš Bahamų salų). Pats Kolumbas visą gyvenimą manė, kad atrado Indiją ir vietinius gyventojus pavadino indėnais. Buvo surengtos dar 3 ekspedicijos kurių metu buvo atrasta daugiau salų ir Pietų Amerika. Pavadinimas „Amerika“ kilo nuo italo Amerigo Vespučio, kuris dalyvavo ekspedicijose į šį žemyną ir aprašė savo kelionių įspūdžius.

Amerikos užkariavimas. XV a. pab. – XVI a. pr. dabartinės Centrinės ir Pietų Amerikos šiaurėje egzistavo 3 vietinių gyventojų civilizacijos: actekai, majai ir inkai. Jos buvo pasiekusios gana aukštą išsivystimo lygį: turėjo raštą, literatūrą, tobulą matematikos ir astronomijos sistemą, pinigus. Amerikos užkariavimą pradėjo Hernanas Kortesas ir Franciskas Pisaras 1519 m. Ispanų užkariautojai vadinami konkistadorais. Į Ispaniją ėmė plaukti auksas ir sidabras, ji monopolizavo prekybą ir žemių užkariavimą Pietų Amerikoje ir XVI a. tapo stipriausia pasaulio valstybe. Vietiniai gyventojai dėl vergiško darbo ir baltųjų ligų ėmė masiškai mirti, todėl Portugalai pradėjo gabenti vergus iš Afrikos.

Pirmoji kelionė aplink pasaulį. Labai svarbią reikšmę geografinių atradimų istorijoje turėjo Ferdinando Magelano (1470–1521) kelionė aplink pasaulį vykusi 1519–1522 m. ir buvo pirmoji kelionė aplink Žemės rutulį. Buvo padaryta daugybė atradimų: Magelano sąsiauris ir Ugninė žemė Pietų Amerikoje, daugybė salų Ramiajame vandenyne (Filipinų salos, Zondo archipelagas). Įdomu, kad pats Magelanas buvo portugalietis, o plaukė ispanų laivais. Jis žuvo susidūrime su Filipinų salų gyventojais. Iš 256 žmonių, patraukusių į kelionę, grįžo tik 18.

Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra rutulys. Po jo kelionės tapo aišku, kad tikrai yra Ramusis vandenynas, apie kurį iki to tik blankiai buvo nutuokiama.

Geografinių atradimų reikšmė:

1. Kainų revoliucija: į Europą suplūdo didžiulis kiekis aukso ir sidabro, dėl ko spalvotieji metalai atpigo ir labai išaugo kainos (Ispanijoje XVI a.–du kartus). Toks kainų pakilimas sustiprino besivystančius kapitalistinius santykius (griovė feodalinį ūkį, skatino prekinius-piniginius santykius);
2. Pagrindiniai prekybos keliai persikėlė iš Viduržemio jūros į Atlanto vandenyną, dėl ko sumažėjo ekoniminė Šiaurės Italijos miestų reikšmė, iškilo prie Atlanto vandenyno esančios valstybės: XVI a. – Ispanija ir Portugalija, XVII a. – Nyderlandai, Anglija ir Prancūzija;
3. iš Amerikos į Europa atkeliavo: bulvės, tabakas, kakava, kukurūzai, cukranendrės, o iš Europos į Ameriką: arkliai, avys, ožkos, kiaulės, jaučiai;
4. naujai atrastose žemėse ėmė plisti Europos kultūra ir krikščionybė;
5. spartėjo geografijos mokslo raida, žemėlapiai tapo tikslesni;
6. naujos sistemos – kolonializmo – susiformavimas. Iš pradžių portugalai, ispanai, o vėliau anglai, prancūzai ėmė grobti kolonijas įvairiausiose pasaulio dalyse. Europoje kaupėsi didžiuliai kapitalai, vystėsi pramonė, tačiau kolonijos skurdo, jų gyventojai krito, nepakeldami žvėriško išnaudojimo ir naikinimo.
7. neigiamas padarinys: naujai atrastos žemės buvo apiplėštos, vietinių gyventojų kultūra sunaikinta, jų visuomenės ir ūkio raida pažeista, iš ten „pargabentos“ ir ten „nugabentos“ įvairios naujos ligos;

Didieji geografiniai atradimai pradėjo naują istorinę žmonijos epochą – naujuosius laikus.

Kiti tyrinėjimai ir atradimai XVI-XVIII a.:

• 1542 m. portugalai pasiekia Japoniją;
• 1577-1580 m. anglas Francis Dreikas antrą kartą apiplaukia Žemę;
• 1642-1644 m. olandas Abelis Tasmanas atranda Tasmanijos ir Naujosios Zelandijos salas;
• 1768-1771 m. anglas Džeimsas Kukas atranda Australijos žemyną;

Kolonijų grobimas XVI-XVIII a.:

• XVI a. 3-6 deš. ispanai užima Centrinę Ameriką ir dalį Pietų Amerikos;
• XVI a. portugalai įsitvirtina dalyje Pietų Amerikos, kuria atramos punktus Indijoje, Ceilone ir Malajų salyne;
• XVI a. II pusėje olandai išstūmė portugalus iš Ceilono ir Malajų salyno ir ėmė ten steigti savo kolonijas;
• XVII a. anglai kūrė atramos punktus Indijoje ir kolonijas Šiaurės Amerikoje;
• XVII a. prancūzai steigė atramos punktus Madagaskaro saloje ir Šiaurės Amerikoje;

Pranašumą grobiant kolonijas įgavo jūrų valstybės turinčios galingus laivynus. Kolonijų grobimas ir kolonijinė politika sudarė sąlygas susiformuoti merkantilizmui (tai tokia ekonominė politika, kurios tikslas importuoti tik žaliavas, o eksportuoti tik produkcija, prekiauti daugiausia su savo kolonijomis bei kaupti auksą ir sidabrą). Ši politika Europoje įsigalėjo XVII a. II pusėje.

Geografiniai atradimai ir merkantilizmas leido susiformuoti vadinamai trikampei prekybai:

1. Europos pirkliai Vakarų Afrikos genčių vadams parduoda manufaktūrų gaminius, už jas mokama juodaodžiais vergais;
2. vergai gabenami į Ameriką, kur už juos mokama žaliavomis;
3. žaliavos vežamos į Europą, kur vėl gaminama produkcija;

Tokia prekyba klestėjo XV-XIX a.

Reformacija (1517 m.) ir kontrreformacija.

Reformacija – tai didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymą. Reformacija prasidėjo Vokietijoje.

XVI a. plintant Renesanso ir humanizmo idėjoms, katalikų Bažnyčios veikla kėlė didžiulį nepasitenkinimą įvairiose Europos šalyse. Buvo piktinamasi perdaug dideliu, liguistu bažnyčių puošnumu, atitrūkimu nuo gyvenimo. Tikėjimas žmogaus galia, pakeitęs scholastinį mąstymą, priešinosi dogmoms, paslaptingoms apeigoms. Be to, didžiulį pasipiktinimą kėlė paplitę indulgencijų – nuodėmių atleidimų – pardavinėjimai. Tai buvo tikras tikėjimo išniekinimas. Be to labai nusilpo popiežiaus ir Katalikų bažnyčios autoritetas (dėl Avinjono nelaisvės).

Tuo pačiu metu Vakarų Europoje ėmė formuotis kapitalistiniai santykiai. Atsirandančios buržuazijos ir valstietijos kova su feodalizmu įgavo ir kovos su katalikų Bažnyčia (didžiausiu feodalu) pobūdį. Be to ir patys feodalai norėjo perimti dalį bažnyčios žemių.

Vokietis Martynas Liuteris teigė, kad žmogų gelbėja tikėjimas, o ne „geri darbai” (paslaptingos apeigos, išmaldos), akcentavo religinį individualizmą. 1517 m. spalio 31 d. ant Vitenbergo universiteto bažnyčios durų Martynas Liuteris iškabino savo 95 tezes.

Pagrindinės M. Liuterio idėjos (jomis remiasi liuteronizmas):

1. pagrindiniu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją, neigė dvasininkų, kaip tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus, vaidmenį;
2. manė, kad žmogus gali išganyti savo sielą tikėjimu;
3. siūlė panaikinti visą bažnyčios hierarchija ir brangias apeigas, taip bažnyčią atpiginti;
4. nepripažino popiežiaus dekretų ir bažnytinių susitarimų nutarimų;
5. smerkė prekyba indulgencijomis;
6. teigė, kad bažnyčia turi atsisakyti turtų ir rūpintis tik dvasiniais reikalais;

Kai 1519 m. disputo Leipcige metu Liuteris pareiškė, kad Bažnyčia gali apsieiti be popiežiaus, be dvasininkų (kiekvienas tikintysis prieš Dievą yra savotiškas dvasininkas), Liuteris buvo ekskomunikuotas. Tada Martynas Liuteris popiežių pavadino antikristumi. Buvo pamėginta jį suimti, tačiau Saksonijos kurfiurstas (valdovas, turintis teisę rinkti imperatorių) jį apgynė. Martynas Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją. Žmonės palaikė M. Liuterio idėjas, ir jos sparčiai plito.

1525 m. Vokietijoje kilo valstiečių sukilimas, kuriam vadovavo radikaliausias reformatas Tomas Miunceris. Sukileliai reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir atiduoti žemę valstiečiams. Sukilimas buvo numalšintas, o T. Miunceris nužudytas.

Po šio sukilimo Liuteris atsisakė audringos, aršios kovos, nusprendė, kad reformacijos reikia siekti ramiais, legaliais metodais, pasiremiant bendraminčiais kunigaikščiais.

Reformacijos plitimas. Reformacija neapsiribojo tik Vokietija: XVI a. 3-4 deš. tikėjimas skverbėsi į Skandinavijos šalis: Daniją, Švediją, Norvegiją. Pabaltijyje 1525 m. buvo sekuliarizuotas (perduotas pasauliečiams) Kryžiuočių Ordinas, ir jis tapo pasaulietine Prūsijos Hercogyste. Reformacijos pasekėjų atsirado Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Vengrijoje. Tačiau ypač palanki dirva reformacijai plisti susidarė Šveicarijoje.

Šveicarijoje susiformavo kita protestantizmo forma – kalvinizmas, kurios pradininkas prancūzas Žanas Kalvinas. Kalvinas nesmerkė turtėjimo, negynė asketizmo. Turtus jis laikė sėkmės ženklu, rodančiu, kad žmogų globoja Dievas. Didžiausios vertybės: darbštumas ir taupumas. Bažnyčia atsisakė išorinio „blizgesio“, įvairių apeigų. Visi pareigūnai (pastoriai; presbiteriai, vadovaujantys kalvinistų bendruomenėms) buvo renkami. Kalvinizmas plito ir kitose valstybėse: Prancūzijoje kalvinistai buvo vadinami hugenotais, Anglijoje – puritonais.

1534 m. Anglijos parlamentas, liepiamas karaliaus Henriko VIII, priėmė aktą, kad Anglijos bažnyčia priklauso ne nuo popiežiaus, o nuo karaliaus, ir valstybine religija tampa anglikonybė.

Kontrreformacija – tai XVI a. vid – XVII a. pradžios Katalikų bažnyčios kova su reformacija. Pagrindiniai kontrreformacijos tikslai – prarastų Bažnyčios pozicijų susigrąžinimas. Priemonės buvo propaganda, teologiniai disputai, tikybinė prievarta ir inkvizicija:

• 1540 m. buvo įsteigtas Jėzuitų ordinas (įkūrėjas Ignacas Lojola), kurio tikslas stiprinti katalikybę ir neleisti plisti reformacijai; ordino veikla: mokyklų ir universitetų kūrimas, misionieriškas darbas Amerikoje ir Rytų kraštuose;
• sustiprinta inkvizicija, 1542 m. kovai su erezijomis Romoje įsteigtas Vyriausiasis inkvizicijos tribunolas;
• Tridento bažnytinis susirinkimas (1545-1563 m.) kurio metu priimti nutarimai:

1. protestantai skelbiami eretikais;
2. aukščiausiu tikėjimo autoritetu paskelbiamas popiežius;
3. pasmerkta prekyba induligencijomis;
4. sustiprinta bažnyčių ir vienuolynų disciplina;

• įvesta griežta bažnytinė cenzūra rašytojų kūriniams, pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai (indeksas);
• uždraustos simonijos
• kunigams rengti steigiamos kunigų seminarijos;

Kovos už katalikybę. 1530-1555 m. Vokietijoje vyko kovos tarp katalikų, vadovaujamų imperatoriaus Karolio V, ir reformatų. 1555 m. buvo pasirašyta Augsburgo taika („Kieno valdžia, to ir tikėjimas“), pagal kurią kunigaikščiai galėjo rinktis, kokį tikėjimą išpažinti savo žemėse. Taip dalis Šiaurės Vokietijos kunigaikščių tapo protestantais.

1572-1598 m. Prancūzijoje kilo pilietiniai katalikų ir hugenotų karai. Ypač didelis smūgis hugenotams buvo 1572 m. rugpjūčio 24 d. naktį buvo išžudytos ištisos hugenotų šeimos („Baltramiejaus naktis“). Po ilgai trukusių ginkluotų kovų 1598 m. buvo pasirašytas Nanto ediktas, kuriuo hugenotams buvo suteikta tikėjimo laisvė, bet persekiojimai liovėsi laikinai.

Protestantai labai buvo persekiojami ir Ispanijos valdomuose Nyderlanduose, kas tapo viena iš Nyderlandų revoliucijos priežasčių.

Refomacijos ir kontrreformacijos rezultatai:

1. susiformavo nauja krikščionybės atšaka – protestantizmas;
2. Europa suskilo religiniu požiūriu;
3. sumažėjo katalikų bažnyčios ir popiežiaus įtaka politiniame ir visuomeniniame Europos gyvenime;
4. susidarė palankios sąlygos plėtotis mokslui, menui ir švietimui, plito raštas;
5. per bažnytines apeigas imta vartoti tikinčiųjų kalbą;
6. per religines kovas žuvo daug žmonių, nemažai dėl tikėjimo buvo priversti emigruoti iš Prancūzijos ir Ispanijos;

Lietuva naujųjų amžių pradžioje

Renesanso kultūrai plisti Lietuvoje padėjo ryšiai su Vakarų Europa: didikų vaikai studijavo įvairiuose Europos universitetuose, susipažino su humanizmo idėjomis, matė kultūros centrus ir norejo daug ką panašaus turėti savo dvaruose. Kartu su renesansu Lietuvoje pabunda tautinė savimonė.

Aiškiausiai humanistines ir tautines idėjas išdėsto Mykolas Lietuvis (XVI a. vid jis parašo knygą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“) :

1. Tobulinti esamą santvarką;
2. Pertvarkyti teismus ir bažnyčią;
3. Pakelti visuomenės dorovinį lygį (panaikinti baudžiavą);
4. Stiprinti valstybę ekonomiškai ir ūkiškai;

Kartu su renesansu Lietuvoje pabunda tautinė savimonė. Alberto Goštauto rūmuose XVI a. buvo sukurta „Bychovo kronika“ („Lietuvos metrasčio“ variantas), kurioje buvo pasakojamos Gedimino sapno ir kt. patriotinės legendos.

REFOMACIJA

Renesanso, o ypač Reformacijos iškelta kiekvienos tautos gyvosios kalbos reikšmė visuomenės gyvenime, išaugusi lietuvių inteligentija, ideologinė protestantų ir katalikų kova dėl įtakos visuomenei parengė sąlygas platesnio masto raštijai ir knygoms lietuvių kalba atsirasti. Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo protestantiškosios lietuvių inteligentijos (M. Mažvydo, S. Rapolionio, A. Kulviečio) jungtinių pastangų vaisius. 1547 – 1600 m. lietuvių kalba buvo paruošta ir atspausdinta 30 knygų: 8 – ios iš jų LDK, 22 – Prūsijoje. Knygų rengėjai atstovavo demokratiniam požiūriui, vertinančiam liaudies kalbą, siekiančiam knygą ir švietimą padaryti prieinamą ne tik vienam kilmingųjų sluoksniui, bet ir visiems kitiems luomams. Tačiau XVI – XVII a. lietuvių raštijoje nesusiformavo pasaulietinės grožinės literatūros įvairovė.

Kultūrinės raidos sąlygos parengė dirvą spaustuvėms Lietuvoje. Pirmąją spaustuvę Lietuvoje (Vilniuje) 1522 m. įkūrė Pranciškus Skorina. Iki XVI a. pabaigos Lietuvoje veikė jau 10 spaustuvių.

1547 m. Martynas Mažvydas (1510-1563 m.) Karaliaučiuje išleidžia pirmą lietuvišką knyga – „Katekizmą“. M. Mažvydo knyga „Katekizmo prasti žodžiai” buvo skirta ne tik dvasininkams ir bajorams, bet ir valstiečiams, liaudžiai. Autorius išreiškė pageidavimą, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Dėl to čia, be katekizmo, paties Mažvydo ir jo pagalbininkų parašytų bei išverstų tekstų, yra ir elementorius, lietuvių kalbos pradžiamokslis – „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”. Jis turėjo tikslą paskatinti žmones mokytis rašto. Elementoriuje yra abėcėlė, raidžių suskirstymas ir skiemenavimo pratimai.

1. Mažvydo „Katekizmas” buvo skirtas visiems lietuviams, gyvenantiems ne tik Prūsijos hercogystėje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – knyga prabyla „lietuvninkump ir žemaičiump”, kviesdama juos: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit”.

Lietuvoje liuteronizmas neįsigali, labiausiai paplinta kalvinizmas. 1539 m. Abraomas Kulvietis Vilniuje įkūrė pirmą protestantišką mokyklą. Kalvinizmu susidomėjo ir turtingi žmonės (Radvilos). Lietuvos didikai dažnai vadinami antitrinitoriais, nes jie neigė šventą trejybę, pripažino tik Jėzų Kristų.

KONTRREFORMACIJA

Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvos ekonomikos, kultūros ir politinės raidos aplinkybės subrandino visuomenės poreikį turėti aukštąją mokyklą ir parengė jai sąlygas įkurti Lietuvoje, o dėl to varžėsi reformatai ir kontrreformatai. Kontrreformacijos jėgas palaikė karalius Žygimantas Augustas, ir katalikai 1570 m. gavo teisę Vilniuje įkurti kolegiją ir universitetą.

1579 m. balandžio 1 d. Respublikos karalius Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto (Akademijos) įkūrimo aktą. Tai buvo dovana bajorams, nepatenkintiems Liublino unija ir suartėjimu su Lenkija. Organizuoti universitetą ir kolegiją Vilniaus vyskupas Protasevičius pakvietė jėzuitus. Europos kontrreformacijos jėgos – popiežius, Jėzuitų Ordinas – tikėjosi, kad universitetas taps kovos su reformacija Skandinavijoje ir su stačiatikybe Rusijoje centru.

Universitetas tapo mokymo ir mokslo įstaiga su dviem fakultetais – filosofijos ir teologijos (nuo 1644 m. ir teisės). Filosofijos fakultetą baigę studentai gerai mokėjo lotynų kalbą, ja rašė, buvo pramokę graikų kalbos, išsilavinę retorikos, logikos srityse, susipažinę su antikos literatūra, filosofijos pagrindais.

Kadangi universitete buvo mokoma lotynų kalba, tai čia mokėsi ir svetimšaliai, o pirmaisiais metais visi profesoriai buvo užsieniečiai. Per 20 metų buvo išugdyta pirmoji lietuvių dėstytojų ir profesorių karta, kuri savo Vilniaus universitete įgytas žinias jau galėjo pritaikyti Lietuvoje.

Reformacijos ir kontrreformacijos kova Lietuvoje veikė ne tik mokyklų tinklą, jo struktūrą, bet ir mokymo turinį: universlusis europinis mokymo turinys buvo reformuotas, tapo nuosaikiai humanistinis – daug plačiau buvo supažindinama su antikos literatūra, filosofija, mokoma graikų kalbos, aukštasis mokslas gerokai išplėtė žinių apimtį, lavino intelektą. Buvo įvestos gamtos mokslų sritys, nors ir ne tiek, kiek buvo dėstoma geriausiuose Vakarų Europos universitetuose. Nuo antrosios XVI a. pusės į mokymą pradėti įtraukti pirmieji tautinės Lietuvos kultūros dalykai (lietuviškos knygos pradžiamoksliui, lietuvių kalba paaiškinami lotynų kalbos pradmenys).

Iš kovos tarp protestantų ir katalikų laimi paprasti žmonės, nes abi pusės kuria mokyklas.

Lietuvos visuomenės religinė įvairovė.  Nuo krikšto laikų XIV a. katalikybė ėmė plisti nevienodai: Žemaitijoje, dėl konservatyvaus būdo katalikų skaičius augo lėtai, o slaviškose LDK žemėse buvo tvirtai įsitvirtinusi Stačiatikių bažnyčia, todėl katalikų parapijų ten kūrėsi labai mažai. Lietuviai nuo seno garsėjo savo tolerancija kitoms religijoms: pagonys taikiai sugyveno su slavais stačiatikiais, judėjais, karaimais, totoriais ir net nuo Mindaugo laikų atsikėlusiais katalikų vienuoliais. Likusioje Europoje to visiškai nebuvo: ten vyko kovos su eretikais, rengti kryžiaus žygiai prieš kitatikius. Išimtis galėtų būti tik XV a. draudimas LDK stačiatikiams užimti valstybines pareigas, kuris neįsitvirtino – 1563 ir 1568 m. privilegijomis katalikų ir stačiatikių teisės buvo sulygintos.

Istorija trumpai

Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje

1453 m. – 1688 m.

Naujųjų amžių pradžia paprastai laikoma renesanso epocha. Renesansas prasidėjo Šiaurės Italijoje, ekonomiškai stipriausiame to meto Europos regione. Renesanso laikais įsitvirtina humanizmas. Iš Italijos renesansas ir humanizmas išplito Šiaurinėje Europoje. Vėliau renesansas atėjo į Angliją ir Prancūziją – čia iki pat XV a. pab. vyko centralizacijos procesai. Anglijoje ją užbaigė Rožių karai, Prancūzijoje – Burgundijos prijungimas prie Prancūzijos.Tuo pačiu metu buvo centralizuota ir Ispanija: susituokus Kastilijos ir Aragono monarchams.

XV a – XVI a. svarbus  mokslo ir technikos išradimais. Buvo sukurta karavelė, pradėti naudoti kompasas, astroliabija. Plinta heliocentrizmas, paskelbtas Koperniko. Mokslo pažanga buvo  didžiųjų geografinių kelionių prielaida. Jas organizuoti paskatino Konstantinopolio žlugimas – sausumos kelio į Indiją užsidarymas europiečiams. Didžiųjų geografinių atradimų metu Kolumbas atrado Ameriką, Vaskas da Gama – jūrų kelią į Indiją, Magelano įgula apiplaukė pasaulį. Atradimai paskatino europiečių skverbimasis į kitus žemynus – Afrikos, Amerikos. Pietų Amerikos kolonizavimas paskatino vergų prekybą. Didieji geografiniai atradimai paspartino kapitalizmo raidą. XVI a. Anglijoje ir Nyderlanduose prasidėjo  aptvėrimai; išplito manufaktūrinis gamybos būdas. Išaugo III luomo galia. Kapitalizmo sparti raida įtakojo Anglijos įsigalėjimą jūrose – sumušusi Ispanijos Nenugalimąją armadą (XVI a. pab.), Anglija tapo galingiausia jūrų valstybe. Pokyčiai paskatino ir jau vėlyvaisiais viduramžiais brendusias Katalikų bažnyčios reformas. 1517 m. prasidėjo reformacija. Jos įtakoje kilo Valstiečių karas Vokietijoje; susikūrė Livonijos, Prūsijos kunigaikštystės; Šveicarija; Nyderlandų karalystė. Katalikų Bažnyčia  Tridento (Triento) sinode paskelbė kontrreformaciją (XVI a. vid.). jos vykdytojais buvo paskirtas Jėzuitų ordinas. Kontrreformacijos metu buvo išlieta daug kraujo – ryškus pavyzdys –  Baltramiejaus naktis, eretikų tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos pusės, deginimas. Religinės kovos nurimo tik XVII a. Kontrreformacijos įtakoje susiformavo ir plito baroko stilius.

Renesansas ir reformacija LDK

Renesanso kultūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje. Ją į Lietuvą atvežė valdovo žmona iš Milano Bona Sforca. Vilnius tapo renesanso centru Rytų Europoje. Žemutinės pilis tapo šios  kultūros centru. Pažangių idėjų plitimas paskatino valakų reformą, pravestą XVI a. viduryje. Ši reforma įtvirtino Lietuvoje baudžiavą, gatvinius kaimus, trilaukę sėjomainą. Valakų reforma padidino žemės ūkio produkciją, aktyvėjo Lietuvos prekyba su Europa. Daugiausiai ji vyko per Rygos uostą.

XVI a. buvo patvirtinti I, II ir III Statutai. Šie įstatymai sustiprino bajorų luomo teises ir padėtį visuomenėje, sunormino ekonominį, socialinį, politinį gyvenimą.

Iš Šventosios Romos imperijos XVI a. pirmoje pusėje Lietuvą pasiekė reformacija. Ji turėjo nemažai šalininkų tarp visų gyventojų sluoksnių. Reformatorius Kulvietis įkūrė pirmą aukštąją mokyklą Lietuvoje. Bet laimėjo kontrreformacija. Kontrreformacijos vienas iš svarbiausių rezultatų – Vilniaus universiteto įkūrimas ir veikla. Reformacijos šalininkai buvo priversti išvykti. Kulvietis ėmė dirbti Karaliaučiaus universitete. Šio universiteto nuopelnai Lietuvos kultūrai labai. reikšmingi. Buvo išleistas Martyno Mažvydo ,,Katekizmas“ (Karaliaučiuje), M. Daukšos ,,Postilė“ (Lietuvoje), kiti protestantų ir katalikų veikalai. Prašyta pirmoji Lietuvos istorija. Išskirtinė Lietuvos ypatybė yra ta, kad eretikų laužų ar apskritai kraujo dėl religijos nebuvo pralieta.  LDK garsėjo  savo religine visuomenės įvairove. spaustuvių kūrimasis Vilniuje. XVI a. pradėjo veikti pirmoji spaustuvė Lietuvos teritorijoje – Pranciškaus Skorinos.

Didieji geografiniai atradimai

Didžiaisiais geografiniais atradimais laikomi 3 reikšmingi įvykiai: Amerikos atradimas, jūrų kelio į Indiją atradimas bei pirmoji kelionė aplink pasaulį (XV a. pab. – XVI a. pr.).

Priežastys:

• Reikėjo rasti jūrų kelią į turtingas Rytų šalis, nes sausumos kelias buvo nesaugus;
• Trūko aukso ir sidabro Europoje (ypač pinigų kalimui);
• Siekta rasti krikščioniškąją šalį Rytuose, valdomą vyskupo Jono;

Prielaidos:

• Naujų laivų – karavelių statyba;
• Kompaso naudojimas Europoje;
• Geografinių žinių plitimas dėl knygų spausdinimo;
• Šaunamojo ginklo sukūrimas Europoje;
• Portolandas, astroliabija;

1497 – 1498 m. Vasko da Gama (portugalas) atrado vandens kelią į Indiją, apiplaukęs Afrikos žemyną.

1492 m. Kristupas Kolumbas (italas) atrado Ameriką (San Salvadoro, Kubos, Haičio salas);

1519 – 1521 m. Fernandas Magelanas (portugalas) plaukdamas iš Europos į vakarus, apiplaukė P. Amerikos žemyną ir atrado Ramųjį vandenyną. Apiplaukė Žemę, įrodė, kad ji apvali.

Padariniai ir reikšmė:

1. Geografiniai atradimai smarkiai pakeitė ūkinį Europos gyvenimą:

• Krito pinigų vertė, nes buvo atrasta P. Ir C. Amerikoje daug aukso ir sidabro;
• Iškilo valstybės prie Atlanto vandenyno: Ispanija, Portugalija, nuo XVII a. – Nyderlandai, Anglija, Prancūzija;
• Smarkiai sumažėjo Viduržemio jūros prekybos centrų – Venecijos, Genujos ir kt. reikšmė;

2. iš Amerikos į Europą buvo atvežtos naujos žemės ūkio kultūros (bulvės, kukurūzai, cukranendrės, tabakas, kakava), o į Ameriką atkeliavo naminiai gyvuliai (arkliai, avys, kiaulės ir kt.);
3. spartėjo geografijos ir kt. mokslų raida, prasidėjo aktyvesnis tautų ir kultūrų bendradarbiavimas, kuris plėtė dvasinio gyvenimo akiratį;
4. ir P. Amerikos bei Afrikos kolonizavimas padarė žalą vietiniams gyventojams:

• Buvo sunaikintos ikikolumbinės Amerikos civilizacijos (majų, actekų, inkų);
• Daug gyventojų buvo išžudyta arba išvežta į vergiją;

2. sudarė palankias sąlygas plisti krikščionybei ir Europos kultūrai;

Renesanso kultūra

Renesansas (Atgimimas) – pereinamasis etapas nuo viduramžių iki naujųjų laikų kultūros. Susijęs su naujos klasės – buržuazijos atsiradimu.

Renesansas – tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis.

Renesanso tėvynė – Š. Italija.

Skiriami 3 Renesanso laikotarpiai:

• ankstyvasis XIV a. vid. – XV a.;
• brandusis XVI a. I trečdalis;
• vėlyvasis XVI a. II trečdalis – XVII a. pr.

Renesanso kultūros atsiradimo istorinės prielaidos:

• politinė. Viduramžių Italija buvo vadinama miestų šalimi. XI – XII a. miestai išsikovojo nepriklausomybę ir tapo laisvaisiais miestais – komunomis. Š. Italijoje ėmė kurtis miestai – valstybės. Jie turėjo respublikinę valdymo formą (Florencija, Milanas, Venecija, Genuja);
• ekonominė. Nuo XII a. pab. Š. Italijos ir Toskanos miestuose sparčiai augo amatai ir prekyba. Kryžiaus karų laikotarpiu miestai tapo visos Europos prekybos ir finansų centrais. Auga italų prekių paklausa, amatininkai pradeda gaminti rinkai, tobulėja gamyba. Kuriasi kapitalistiniai santykiai;
• socialinė. Kokybiniai ir ekonominiai pokyčiai pakeitė Italijos miestų socialinę struktūrą ir politinių jėgų santykį. Sumažėjo feodalų, padidėjo vidutiniųjų sluoksnių įtaka (samdomieji darbininkai, buržuazija, inteligentija – atsiranda);
• psichologinė. Politinis Italijos susiskaldymas sudarė palankias sąlygas dvasinei veiklai. Italijos miestai buvo nedideli, XIV – XV a. juose dar nebuvo biurokratinio aparato, luominio uždarumo, todėl valstybins pareigas galėjo užimti įvairių sluoksnių atstovai. Į kovą dėl valdžios įsitraukė daug žmonių. Tai keitės visuomenės sąmonę – formavo energingo žmogaus tipą;
• kultūrinė. Renesanso atsiradimą lėmė ir kultūros veiksniai. Plėtojosi švietimas. Be to Italija turėjo didesnių pažinimo galimybių – į Florenciją, Veneciją, Genują, Romą dėl palankios ekonominės ir politinės padėties plaukė žinios iš viso pasaulio. Be to, pačioje Italijoje buvo išlikę daug Romos civilizacijos paminklų, kurie kėlė didelį susidomėjimą visa Helenų civilizacija;

Svarbiausias Renesanso bruožas – dėmesys žemiškajam gyvenimui, pagarba žmogui, jo galių aukštinimas.

Pagrindinė ideologija – humanizmas.

Humanizmas – Renesanso pasaulėžiūra, iškėlusi žmogų, kaip didžiausią vertybę. Humanizmui būdinga: pasaulietiškumas, proto kultas, tikėjimas žmogaus jėgomis, asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas.

XVI – XVII a. pr. humanistinė mintis plėtojosi 3 pagrindinėm kryptim:

• kuriamos utopinės idealių valstybių teorijos (T. Kampanela, T. Moras);
• plečiamos politinės teorijos ir mokymas apie valstybę (N. Makiavelis, F. Gvičardinis);
• formuojasi gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjanti būties problemas (G. Galilėjus, M. Kopernikas. Dž. Brunas);

žymiausi Renesanso atstovai:

1. literatūra:

• Petrarka (1304 – 1374) – rašė meilės sonetus Laurai, padėjo pagrindus humanistinei literatūrai;
• Bokalas (1313 – 1375) – parašė 100 novelių Florencijos miesto gyvenimo temomis – “Dekameroną”, tikroviškai parodė to meto visuomenę;
• Saliutatis (1331 – 1406) – savo traktatuose, laiškuose, kalbose gvildeno aukštos dorovės ir išsilavinusio žmogaus ugdymo klausimus;
• Brunis (1369 – 1444) – padėjo pagrindus Renesanso istorijos mokslui;
• Makiavelis (1469 – 1527) – parašė veikalus “Valdovas”, “Florencijos istorija”, sukūrė absoliutizmo teoriją;
• Moras (1478 – 1535) – knygoje “Utopija” sukūrė idealios valstybės viziją;
• Šekspyras (1564 – 1616) – savo dramos kūriniuose visapusiškai pavaizdavo tų laikų visuomenę (“Otelas”, “Karalius Lyras”);
• Rablė (1494 – 1553) – romane “Gargantiua irPantagriuelis” išjuokė feodalinę visuomenę;

1. architektūra:

• Bruneleskis (1377 – 1446) – Renesanso architektūrinio stiliaus pagrindėjas;
• Albertis (1404 – 1472) – pagrindė mokymą apie proporcijas, suformulavo tapybos meno teoriją;

2. menas:

• Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) – nutapė apie 15 paveikslų (“Mona Liza”), sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo Renesanso žmogaus idealą.
• Rafaelės (1483 – 1520) – kūrė amžininkų portretus ir madonų su kūdikiais paveikslus (“Siksto madona”), projektavo bažnyčias, rūmus;
• Mikelandželas (1475 – 1564) – kūrė galingas, titaniškas skulptūras (“Dovydas”), freskas (“Paskutinė vakarienė”), sukūrė naują šv. Petro bazilikos projektą;

3. mokslas:

• Leonardas da Vinčis – iškėlė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais, hipotezę, kad Žemė nėra Visatos centras;
• Kopernikas (1473 – 1543) – įrodė, kad Žemė sukasi palink savo ašį ir kartu su kitom planetom skrieja aplink saulę;
• Brunas (1548 – 1600) – tvirtino, kad Visata beribė, Saulė nėra jos centras, tarp daugybės pasaulių yra ir planetų, kur gali būt gyvybė;
• Galilėjus (1564 – 1642) – savo pagamintu teleskopu atrado Mėnulio kalnus, lygumas, Jupiterio palydovus, ištyrė vizinių kūnų judėjimo dėsnius ir suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis;

Renesanso kultūros ypatybės:

• Literatūros – literatūra tapo ne tik dvasinio, bet ir politinio poveikio priemone; tautinės literatūros atradimas; realus žmogaus ir gyvenimo vaizdavimas;
• Meno – jis tapo individualus, realistiškas; dėmesys konkrečiam žmogui (tapyti portretai); naudotos antikiniams statiniams būdingos detalės;
• Mokslo – nesidomėta daiktų esme; tyrinėta gamta, jos reiškiniai; svarbiausiu pažinimo būdu laikytas patyrimas;

Humanizmo centras – Florencija, humanistų karalius – Erazmas Roterdamietis “Pagiriamasis žodis kvailybei”. 

Reformacija ir kontrreformacija Europoje

Reformacija (lot. reformato – pertvarkymas) – visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymo, vykęs daugelyje Europos šalių XVI a. Šis judėjimas prasidėjo Vokietijoje, pradininkas ir iniciatorius – vienuolis Martynas Liuteris.

Reformacijos priežastys Vokietijoje:

• Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo ir Vokietijos susiskaldymo privilegijuotą ir reikšmingą padėtį šalies ekonomikoje ir politikoje užėmė Katalikų bažnyčia;
• Į labai turtingą, nepriklausomą ir glaudžiai su Roma susijusią katalikų dvasininkiją, priešiškai žiūrėjo visi visuomenės sluoksniai: kunigaikščiai, riteriai, stambūs ir vidutiniai feodalai buvo pasipiktinę didžiuliais mokesčiais ir Bažnyčios turtais, žemės valdomis, taip pat ir valstiečiai, kurie turėjo mokėti Bažnyčiai įvairius mokesčius: dešimtinę, piniginę rentą;
• Vokietija palaikė glaudžius ryšius su Italija, iš kur pradėjo plisti humanistinės idėjos. Tačiau skirtingai nuo italų, vokiečių humanistai skyrė daugiausia dėmesio ne antikos, bet Senojo ir Naujojo testamento tyrinėjimams (Erazmas Roterdamietis, Johanas Reichlinas);

Reformacijos atsiradimo priežastys:

• Žmonių netenkino aklas tikėjimas Bažnyčia ir jos mokymu. Atsiranda kritiškas požiūris į Bibliją, nesitenkinama oficialiais teologų aiškinimais;
• Vis labiau smunka Bažnyčios autoritetas ir jos, kaip krikščioniškos Europos sostinės, įtaka;
• Žmones apima nepasitenkinimas dėl nuolat didėjančių mokesčių, pinigų rinkimo bažnyčių ar rūmų statybai. Dvasininkų gyvenimas toli gražu neatitiko evangelijoje skelbiamo taikstymosi su neturtu;

Kunigaikščiai ir riteriai svajojo apie bažnytinių žemių sekuliaeuzaciją – bažnyčiai priklausančios žemės perdavimą valstybei. Miestiečiai, suinteresuoti “pigios Bažnyčios” sukūrimu, kovojo, kad būtų nutraukti varginantys mokėjimai Romai. Valstiečius slėgė mokesčiai feodalams ir dešimtinė bažnyčiai;

Martynas Liuteris ir jo idėjos:

• 1517 m. spalio 31 d. Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė “95 tezes”, kuriose pasmerkė Maico arkivyskupo begėdišką prekybą indulgencijomis. Kvietė ginčytis visus, kurie su juo nesutinka.

1519 m. M. Liuteris paskelbė pagrindinius savo mokymo teiginius:

• jis neigė dvasininkijos kaip tarpininko tarp dievo ir žmogaus vaidmenį: žmogus gali išganyti savo sielą tikėjimu, kurį jam tiesiogiai dovanoja Dievas;
• skelbė visų tikinčiųjų lygybę prieš Dievą ir reikalavo panaikinti katalikų hierarchiją, nepripažinti Popiežiaus dukterų bei laiškų, Bažnyčios susirinkimų;
• teigė, kad vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventasis Raštas, kurį kiekvienas tikintysis turi aiškintis pats.

1520 m. popiežius savo bule atskyrė M. Liuterį nuo bažnyčios, tačiau pastarasis kreipėsi į Vokietijos imperatorių, siūlydamas sekuliarizuoti Bažnyčios žemes Vokietijoje;

1521 m. Liuterio šalininkai, vadovaujami Saksonijos kunigaikščio, inscenizavo profesoriaus pagrobimą. “Pagrobėjai” Liuterį paslėpė Vartburgo pilyje. Čia jis gyveno svetimu vardu ir į vokiečių kalbą vertė Šventąjį raštą.

1. Liuterio idėjų reikšmė:

• Liuterio mokymas darė religiją pasaulietiškesne;
• Atmesdamas Bažnyčios hierarchiją, M. Liuteris pasisakė už pigią Bažnyčią;
• Liuterio idėjos atitiko daugumos Vokietijos visuomenės interesus, aplink jį ėmė burtis valstiečiai, plebėjai, biurgeriai, dalis bajorų ir kunigaikščių: prasidėjo platus judėjimas prieš Katalikų Bažnyčią Vokietijoj, kuris vėliau išplito beveik visoje Europoje;

Svarbiausi reformacijos srovių bruožai:

• Liuteronų – Vokietijos Bažnyčia atskirta nu popiežiaus; neigtas dvasininkijos, kaip tarpininko tarp Dievo ir žmogaus vaidmuo; vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikytas Šventasis raštas; paskelbta visų tikinčiųjų lygybė prieš Dievą; Bažnyčia tapo pigia, buvo panaikinta jos hierarchija;
• Kalvinistų – atsisakyta šventųjų paveikslų ir apeigų; pripažinta, kad svarbiausia per mišias – Biblijos skaitymas, komentavimas, psalmių giedojimas; panaikinta bažnytinė hierarchija; numatyta, kad tikinčiųjų bendruomenei turi vadovauti pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai);
• Anglikonų – popiežiaus vietą užėmė karalius; panaikinti vienuolynai, konfiskuotas jų turtas ir žemės; Bažnyčia paskelbta valstybine; atmestas indulgencijų pardavinėjimas, šventųjų paveikslų garbinimas; išsaugotos katalikiškos liturgijos;

Reformacijos srovės Vokietijoje:

• Nuosaikioji biurgerių kunigaikščių reformacijos srovė pasisakė už taikią bažnyčios reformą, atstovavo kunigaikščių ir biurgerių interesams (vadovavo M. Liuteris);
• Valstietiška plebėjiška reformacijos srovė (radikalioji): pasisakė ne tik prieš katalikų Bažnyčią, bet ir prieš stambius feodalus, turtuolius, svarbiausiu tikėjimo šaltiniu laikė ne Bibliją, o gyvąjį apreiškimą – t. y. žmogaus protą. Atstovavo valstiečių ir plebėjų interesams. Šiai srovei vadovavo Tomas Miunceris.

Kontrreformacija XVI a. I pusėje prasidėjusi aktyvi Katalikų Bažnyčios kova prieš reformaciją. Iniciatorius – vyskupas Džovanis Moronė.

Priemonės: įsteigtas vyriausias inkvizicijos tribunolas 1542 m.; įkurtas Jėzuitų ordinas 1540 m. (įkūrėjas ispanų bajoras Lojola);  visi protestantai paskelbti eretikais, aukščiausiuoju autoritetu tikėjimo dalykuose paskelbtas popiežius; įvesta griežta bažnytinė cenzūra; kurtos dvasininkų seminarijos;

Reformacijos reikšmė:

• Dėl reformacijos XVI a. II p. – XVII a. I p. Susidarė palankios sąlygos plėtotis švietimui, mokslui, filosofijai ir menui V. Europos šalyse;
• Reformacija padėjo vystytis nacionalinėms kalboms ir ne tik Bažnyčioje, bet ir kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime;

Didieji geografiniai atradimai

Amerikos atradimas. Jūrų kelio į Indiją atradimas. Kelionė aplink pasaulį.

Atradimų prielaidos:

• Technikos atradimai:

1. Karavelės – naujo tipo laivai.
2. Kompaso naudojimas.
3. Jūrų žemėlapių (portulanų) sudarymas.
4. Astroliabija (prietaisas, nustatantis laivo padėtį vandenyne).
5. Muškietos išradimas.
6. Lengvosios patrankos.
7. Turimos geografinės žinios.

Atradimų priežastys:

1. Rytų šalių turtai (prieskoniai, prabangos prekės);
2. Sausumos kelius kontroliuoja  tarpininkai – arabai, osmanai – tai labai pakelia prekių kainas;
3. Maras;
4. Rytų prekyba tik per Veneciją ir Genują;
5. Išaugęs brangiųjų metalų poreikis;
6. Noras pažinti naujas šalis, geografinių žinių plitimas.

Atradimai:

1488 m. portugalas Bartolomėjas Diasas apiplaukė Afriką iki Indijos vandenyno (Gerosios Vilties kyšulys).

1492 m. Kristupas Kolumbas (Genujietis) išplaukia iš Ispanijos ir atranda Karibų jūros salas (San Salvadoras, Kuba ir Haitis). Keliones kartoja 1493-1496, 1498-1500, 1502-1504 Pietų Amerikos pakrantėje. Mano, kad atrado Indiją.

1497 m. Vasko de Gama įplaukė į Indijos vandenyną ir 1498m. išlipo Indijoje (Kalkutos miestas).

1500 m. į Ameriką plaukia portugalai. Su jais 1501-1502 m. plaukė italas Amerigas Vespučis.

Nuo 1507 m. žemynas – Amerika (“Naujasis ir Senasis pasauliai”, Vest Indija).

1519 m. portugalas Ferdinandas Magelanas išplaukė į Vakarus. 1521m. Filipinuose žūsta. 1521 m. grįžta vienas iš penkių “Viktorijos” laivas į Seviliją.

F. Dreikas 1577-1580 m. – aplink pasaulį.

Atradimų padariniai:

1. Užkariautojai portugalai ir ispanai plečia savo kolonijas.
2. Išnaikinti vietiniai gyventojai. Darbams pradėti vežti afrikiečiai. Prasideda prekyba vergais.
3. Sunaikintos actekų, majų, inkų civilizacijos. (Ispanų konkistadorai H. Kortesas, F. Pisaras)
4. Ispanija tampa  stipriausia kolonijine valstybe.
5. Lotynų Ameriką (centrinę ir pietų Ameriką) kolonizuoja Ispanija , Portugalija – Indiją.
6. Anglai ir prancūzai kolonizuoja Š. Ameriką (nuo XVIIa.)
7. Krito pinigų vertė Europoje (auksas), kyla kainos.
8. Pasaulio ekonomikos centras persikelia į Atlanto pakrantę. Iškyla čia esančios valstybės (Ispanija, Portugalija, Anglija, Prancūzija, Nyderlandai).
9. Svarbiausi uostai ir prekybos centrai- Lisabona, Sevilija, Antverpenas.
10. Iš Amerikos gabenamos žemės ūkio kultūros (tabakas, bulvės, kava..), į Ameriką – naminiai gyvuliai (arkliai, šunys).
11. Plinta krikščionybė ir Europos kultūra.
12. Spartėja geografijos, gamtos mokslų raida.
13. Daugėja geografinių atradimų, kelionių į dar netyrinėtus kraštus.
14. 1494 m.  Ispanija ir Portugalija Tordesiljo sutartimi pasidalijo pasaulį. (1527 m. Saragosos sutartis).

Renesansas (atgimimas – pranc.)

Tai XIV – XVII a. Europos kultūros, meno ir visuomeninės minties suklestėjimo epocha. Būdingas antikos tradicijų gaivinimas, dėmesys žmogaus asmenybei. Tai perėjimas prie naujųjų laikų. Apėmė visas gyvenimo sritis.

• Atsirado ir labiausiai suklestėjo Italijoje.
• Pradžia – Italijos miestuose – valstybėse.

Juose – respublikinė valdymo forma. (Milanas, Florencija. Venecija. Genuja). Miestai XII a. kovojo su Šv. Romos imperija. Pasiekė pergalę ir politinę nepriklausomybę. Plėtojasi amatai ir prekyba, gamyba rinkai, tobulėja technologijos, finansų ir kreditų sistemos, bankai.

• Sumažėjo feodalų (grandų) ir išaugo prekybininkų, amatininkų (popolanų) įtaka. Jie sutelkė valdžią savo rankose (savivaldos institucijos).
• Formuojasi veiklių žmonių sluoksniai. Manoma, jog viskas priklauso nuo asmenybės sugebėjimų. Moralė pateisino praturtėjimą ir žemiškus jausmus.
• Viduramžių asketizmas – pajuokos objektas. Auga pasaulietinės nuotaikos.
• Daugėja švietimo įstaigų, didesnės pažinimo galimybės (Bizantija, sen. Romos palikimas).

Viduramžiais dėmesys skiriamas tik dievui, renesanso laikais – žmogui.

Humanizmas – renesanso pasaulėžiūra ir ideologija

Humanizmo bruožai:

1. pasaulietiškumas;
2. proto kultas;
3. tikėjimas žmogaus kūrybine galia, jo sugebėjimu pažinti pasaulį;
4. asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas.

Naujos pasaulėžiūros kūrėja – inteligentija. Jos socialinė sudėtis labai įvairi. Tai – plačiai išsilavinę žmonės.

Renesanso kultūra

Ryškiausiai pasireiškė Florencijoje.

1. Petrarka ir Dž. Bokačas (literatūra). Novelės “Dekameronai”, meilės sonetai.
2. Makiavelis Absoliutizmo teoretikas („Valdovas“), propaguoja monarcho valdžią, smerkia Popiežių dėl Italijos susiskaldymo.
3. Saliutatis (traktatai žmogaus ugdymo klausimais).
4. Brunis (pilietinio humanizmo pradžia, Florencijos politinė istorija).
5. Vala (filosofas, viduramžių asketizmo kritikas).
6. Bruneleskis ir L. B. Albertis (architektai, mokymas apie proporcijas, tapybos meno istorija).

Dž. P. dela Mirandola (filosofas, valia formuoja žmogaus vietą pasaulyje).

Renesanso menas

Menas – individualus, siekiama originalumo, būdingas realizmas, dėmesys žmogui (panašiai kaip antikoje).

Architektūra erdvi, proporcinga, horizontalios linijos (gotikoj – vertikalios), kupolo stogas, antikos detalės.

Žymiausi menininkai:

Leonardas da Vinčis (1452 – 1519 m.) – tapytojas, skulptorius, architektas. Sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo Renesanso žmogaus idealą. “Mona Liza” (Džokonda) –  portretas.

Mikelandžialas (1475 – 1564) – skulptorius, tapytojas , architektas. “Dovydas”, “Mozė”, “Paskutinis teismas” (freska), Šv. Petro bazilika Romoje.

Rafaelis (1483 – 1520) – dailininkas, architektas. “Siksto madona”.

Renesanso literatūra:

1. atsiranda tautinė literatūra;
2. vaizduoja realius žmones ir realų gyvenimą;
3. naudota susidorojimui su politiniais priešininkais;

Tomas Moras (1478 – 1535) anglų rašytojas. Privati nuosavybė – nelaimių šaltinis. Knygoje “Utopija” aprašoma tobula visuomenė.

Viljamas Šekspyras (1564 – 1616) – anglų dramaturgas.“Hamletas”, “Otelas”, ”Romeo ir Džiuljeta”, “Karalius Lyras”.

Fransua Rablė (1494 – 1553) – prancūzų rašytojas. “Gargantiua ir Pantagriuelis” – feodalizmo satyra.

Renesanso mokslas

Viduramžių mokslas: Dievo pažinimo būdai.

Renesanso mokslas: susidomėta daiktų esme, tyrinėja gamtą, jos reiškinius, svarbiausias pažinimo būdas – patyrimas.

Mokslininkai:

• Mikalojus Kopernikas (1472 – 1543) Heliocentrizmo pradininkas (Žemė sukasi apie savo ašį ir su kitomis planetomis apie saulę). Viduramžiais vyravo geocentrizmas.
• Džordanas Brunas (1548 – 1600) italų mąstytojas. (Visata – beribė, saulė nėra jos centras, ji – viena iš žvaigždžių.) Sudegintas inkvizicijos.
• Galilėjo Galilėjus (1564 – 1642) italų fizikas, astronomas. (Nuo žemės iki žvaigždžių milžiniški atstumai. Atrado Mėnulio kalnus, Jupiterio palydovus.)
• Paracelsas (1493 – 1541) – vokiečių gydytojas.

Renesanso kultūra paruošė sąlygas švietimo epochai.

Reformacija

Reformacija (lot. Reformatio – pertvarkymas)  – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir viešpataujančios Katalikų bažnyčios pertvarkymo. Reformacija davė pradžia  protestantizmui. Reformacijos pradžia – XVI a. pr. Vokietijoje.

XV – XVI a. Vokietija – nevienodai išsivysčiusi šalis, neturi vieno stipriausio prekybos ir pramonės centro. Stipriau išsivystę pakraščiai (ryšiai su kitomis šalimis). Vieningos Vokietijos nėra tik atskiros vokiškos valstybės.(Nemažai jų jungia Šventoji Romos imperija). Vokietija – politiškai susiskaldžiusi šalis – feodalinių valstybių ir savarankiškų miestų federacija su silpna imperatoriaus valdžia. Vokietija – politiškai susiskaldžiusi šalis – feodalinių valstybių ir savarankiškų miestų federacija su silpna imperatoriaus valdžia.

XVI a. Vokietijoje socialiniai santykiai (santykiai tarp įvairių gyventojų sluoksnių) – įtempti. Dauguma buvo nepatenkinti valdančiąja viršūne – kunigaikščiais ir aukštais dvasininkais.

1. Dvasininkai susikrovė didelius turtus, didelės bažnytinės rinkliavos (valstiečiams – bažnytinė dešimtinė), pinigų siuntimas į Italiją (Popiežiui).
2. Dėl imperatoriaus valdžios silpnumo – labai didelę įtaką turi katalikų bažnyčia. Daug vyskupų buvo ir kunigaikščiai.
3. Didžiulės pinigų sumos – Popiežiui (nuo dešimtinės, nuo mokesčių už paskyrimą į bažnytines pareigas, nuo prekybos indulgencijomis (nuodėmių atleidimo raštai).

Dauguma gyventojų prieš tokią bažnyčią:

• turtingieji mano, jog bažnyčia yra per brangi, nori panaikinti mokesčius Popiežiui, nori užvaldyti bažnyčios žemes.
• Valstiečiams dvasininkai – tokie pat feodalai.
• Priešiškumas bažnyčiai turi tautinį pobūdį (čekai prieš vokiečių viešpatavimą).

Nuo XV a. vid. Vokietijoje plinta humanizmo idėjos. Žymiausi – Erazmas Roterdamietis (1469 – 1536). “Pagiriamas žodis kvailybei” (bažnyčios kritika).

Reformacijos pradžia

Reformacijos pradininkas – Vitenbergo (Saksonija) universiteto profesorius, vienuolis Martynas Liuteris (1483 – 1546).

Pradėti savo idėjų skelbimą paskatino plati prekyba indulgencijomis.

1517 m. spalio 31 d. prie Vitnebergo bažnyčios durų prikalė “95 tezes” (smerkė indulgencijas).

1519 m. M. Liuteris skelbia:

1. Bažnyčia gali gyventi be popiežiaus.
2. Neigia dvasininkijos kaip tarpininko tarp žmogaus ir dievo vaidmenį.
3. Sielą žmogus gali išganyti tikėjimu, kurį jam dovanoja dievas.
4. Skelbia visų lygybę prieš dievą.
5. Siūlė panaikinti brangiai kainuojančią bažnyčios hierarchiją (aukštesniuosius dvasininkus: vyskupus ir t.t.)
6. Nepripažinti Popiežiaus autoriteto, dekretų, bažnyčios susirinkimų autoriteto.
7. Vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventas Raštas.
8. Kiekvienas tikintysis gali jį pats aiškintis.
9. Siūlė sekuliarizuoti (perduoti pasauliečiams) bažnyčios žemes

1520 m. Popiežius atskyrė M.Liuterį nuo bažnyčios. Liuteris atskyrimo bulę (Popiežiaus raštą) sudegino.

1521-1522 m. M.Liuteris vertė Šv. Raštą į vokiečių kalbą. M.Liuterio mokymas darė religiją pasaulietiškesnę, atmetė hierarchiją, ypatingas apeigas. Išganymo reikia ieškoti gyvenant, o ne bėgant nuo gyvenimo. Pasaulietinis gyvenimas ir visuomeninė tvarka turi užtikrinti galimybę išpažinti dievą.

Reformacijos srovės

Liuteronybė (protestantizmas). Išreiškė kunigaikščių ir biurgerių (turtingi miestiečiai) interesus. Pastorius (pamokslininkus) skyrė valstybė. Nėra iškilmingų apeigų, negarbinami šventieji ir relikvijos. Kyla karas tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V (gynė katalikybę, palaikė popiežių) ir kunigaikščių (kariavo už liuteronybę). Karas baigėsi 1555 m. Augsburgo religine taika, ji įtvirtino principą “Kieno valdžia to ir tikėjimas”. Vokietija dar labiau suskaldyta (ir politiškai, ir pagal tikėjimą).

Kalvinizmas. Pradininkas – Jonas Kalvinas (1509 – 1564), (Šveicarija, Ženeva).

Predestinacija – Dievas nulėmė tautų ir žmonių likimą, vieniems – rojus, kitiems – pragaras. Pakeisti negalima. Jei sekasi verslas, gyvenimas – tai ženklas, jog eisi į rojų. Turtuoliai – Dievo išrinktieji. Taupumas – didžiausia dorybė. Panaikinta bažnytinė atributika, apeigos. Bendruomenei vadovaujantys pamokslininkai (presbiteriai) – renkami.

Prancūzijoje kalvinistai vadinami hugenotais. Čia vyko religiniai karai tarp katalikų ir hugenotų. 1598 m. laimi katalikai ir pasirašomas Nanto ediktas –  katalikybė – valstybinė religija, bet hugenotai turi tikėjimo laisvę.

Puritonai – Anglijos kalvinistai.

Presbiterionai – Škotijos kalvinistai.

Anglikonai. Reformacijos srovė Anglijoje. Prasidėjo valdant karaliui Henrikui VIII (1509 – 1547). Anglikonų bažnyčia nepriklauso nuo Popiežiaus, jai vadovauja karalius. Lieka bažnyčios dogmos, hierarchija,  apeigos. Uždarė vienuolynus, konfiskavo žemes. Anglikonų bažnyčia Anglijoje – valstybinė (privaloma). Puritonai persekiojami.

Anabaptizmas. Išreiškia valstiečių (neturtingųjų) interesus. Tomas Miunceris (1493 – 1523). Atsisakė apeigų ir šventų paveikslų garbinimo. Krikštijasi tik suaugę (galimybė pačiam apsispręsti). Kovojo taip pat ir prieš feodalus. (1525 m. valstiečių karas Vokietijoje). Sutriuškinti. Pasidarė nuosaikesni (lietė tik tikėjimo klausimus).

Kontrreformacija

Kontrreformacija – tai katalikų bažnyčios kova su reformatoriais XVI a.

• 1545 – 1563 m. Tridento Bažnytinis susirinkimas  paskelbė protestantus eretikais. Suaktyvinama inkvizicijos kova prieš reformatus.
• 1540 m. įsteigtas Jėzuitų ordinas (įkūrėjas Ignotas Lojola (1491 – 1556 m.)). Tikslas – stiprinti katalikybę ir kovoti prieš reformaciją. ( 1773 m. – formaliai panaikintas, 1814 m. – atnaujintas). Kūrė mokyklas, universitetus,  spausdino knygas nacionalinėmis kalbomis.
• Bažnytinėse apeigose įsigali nacionalinės kalbos.
• Sudarytas draudžiamų knygų sąrašas “Index“ (išliko iki XX a.)
• Rūpinamasi kunigų išsilavinimu, elgesiu , dvasininkijos hierarchų atrinkimu.

Protestantiškomis išliko – šalys: Vokietija, Olandija, Šveicarija, Norvegija, Danija, Švedija, Škotija, Anglija (anglikonai). Kol egzistavo, protestantiški buvo Livonijos ir Kryžiuočių (vėliau – Prūsija) ordinai.

LDK kultūros ir ūkio ypatumai XVI – XVIII amžiais

LDK kultūra XVI a. Renesansas ir reformacija.

LDK valdo Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas.

Reformacija LDK ima plisti XVI a. pirmoje pusėje. Žadina tautinę sąmonę.

Reformacijos (protestantizmo) skleidėjai LDK:

• Abraomas Kulvietis. 1539 m. įsteigė Vilniaus aukštesniąją mokyklą (kolegiją). 1542 m. priverstas išvykti, mokykla uždaryta. Tapo 1544 m. įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriumi.
• Stanialovas Rapalionis. Dirbo Vilniaus kolegijoje ir Karaliaučiaus universitete.
• Martynas Mažvydas. 1547 m. Karaliaučiuje išledo pirmą lietuvišką knygą “Katekizmas” – elementorius ir giesmynas.

Labiausiai LDK plito reformacijos srovės liuteronizmas ir kalvinizmas (evangelikai reformatai).

Labiausiai kalvinizmą propagavo Mikalojus Radvila Juodasis. Centrai – Biržai, Kėdainiai.

Kontrreformacija XVI a. LDK

Katalikybę stiprino Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1569m. jo kvietimu į LDK atvyksta jėzuitų ordinas. 1570 m. įkuria Vilniuje kolegiją, kuri 1579 m. pertvrkoma į universitetą (pirmas rektorius – Petras Skarga)), Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis.

Mikalojus Daukša. 1595 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą LDK teritorijoje –  “Katekizmas”. 1599 m. “Postilė”.

Raštija LDK

XVI a. pab. LDK pradėti rašyti metraščiai. Naudota slavų kanceliarinė kalba (taip pat rašyta lotyniškai, vokiškai, artėjant prie Lenkijos – lenkiškai). Metraščių sąvadas – “Bychovco kronika”.

Renesansas. (XVI a.)

Renesansas ir humanizmas skatina valstybinį patriotizmą, smerkia bajorų savivalę.

Atstovai:

• Mykolas Lietuvis. “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”(1550)
• Husovianas. “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę” (1523)
• Augustas Rotundas. “Lenko pasikalbėjimas su lietuviu”.
• Motiejus Strijkovskis. 1582 m. Pirma Lietuvos istorija (lenkiškai) “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika”.
• Pranciškus Skorina. 1519 m. įkūrė pirmą spaustuvę LDK. 1522 m. pirma spausdinta knyga LDK “Mažoji kelionių knyga”.

III Lietuvos Statutas 1588 m.

Barokas. XVIIa. – XVIII a. pirma pusė

Švietimą kontroliuoja bažnyčia. (Pradinės, vidurinės (kolegijos), aukštoji (VU).

• Motiejus Sarbievijus. Poetas.
• Konstantinas Sirvydas. Pirmas lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, pamokslų rinkinys “Punktai sakymų”.
• Albertas Kojelavičius – Vijūkas. VU rektorius, istorikas. 1650m parašė pirmą nuoseklią Lietuvos istoriją lotyniškai..
• 1613 m. M. K. Radvila Našlaitėlis Amsterdame išleido pirmą LDK žemėlapį.
• Kazimieras Semenavičius 1650 m. išleido “Didysis artilerijos menas”.

Architektūra LDK

Romanikos Lietuvoje nėra.

Gotika nuo XIV a. pabaigos. Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Šv.Onos bažnyčia Vilniuje. Perkūno namai Kaune. Trakų pilis. Zapyškio bažnyčia.

Renesansas nuo XVI a. pirmos pusės. Vilniaus universiteto ansamblis. Vilniaus alumnatas (internatinė mokykla).

Barokas XVII – XVIII a. pirma pusė.  Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilniuje. Pažaislio vienuolynas.

Klasicizmas XVIII a.   Žymiausias architektas –  Laurynas Stuoka – Gucevičius. Jis – VU architektūros  katedros vadovas. Jo statiniai: Vilniaus Katedra ir rotušė, I. Masalskio rūmai Verkiuose.

NAUJIEJI AMŽIAI

(XV a. pabaiga – 1918 m.)

POŽYMIAI LIUDIJANTYS, KAD PASIBAIGĖ VIDURAMŽIAI IR PRASIDĖJO NAUJIEJI AMŽIAI:

• Svarbiausi epochos bruožai – Renesansas ir reformacija. Renesansui būdinga domėjimasis antikos kultūra, humanizmas, žmogaus proto galios išaukštinimas. Reformacija Europoje – sąjūdis dėl Katalikų bažnyčios pertvarkos, pakeitęs ne tik Bažnyčią, bet ir visuomenę
• XVI a. prasidėjo kontrreformacija – Katalikų Bažnyčios remiama kova su reformacija
• Plėtojosi pramonė, prekyba, miestai
• Didėjant kapitalo įtakai, įsitvirtino nauja visuomenės santvarka – kapitalizmas
• Atsirado naujo tipo valstybės – absoliutinės ir parlamentinės monarchijos
• Keičiasi gamybos formos – cechus pakeičia manufaktūros
• Mokslo pažanga. Įvairius atradimus imta taikyti gamyboje
• Susiformavo kitokia negu Viduramžiais Europietiška asmenybė, mažiau susijusi su kolektyvine veikla

SVARBIAUSI NAUJŲJŲ AMŽŲ ĮVYKIAI:

• Didieji geografiniai atradimai: atrandama Amerika, jūrų kelias į Indiją, pirmą kartą apiplaukiamas pasaulis
• XVII a. pabaigoje formuojasi modernios politinės sistemos. Anglija tampa modernios valstybės pavyzdžiu – pradedamas valdžių atskyrimas, formuojasi nauji visuomenės sluoksniai, naujos politinės jėgos. XIX a. pab. Įgyvendinama visuotinė rinkimų teisė
• 1789 m. įvyksta Prancūzijos Didžioji revoliucija: panaikinama bajorijos privilegijos, trečiojo luomo apribojimai, Prancūzijos karaliaus valdžia. 1791 m. paskelbiama konstitucija
• Prancūzijos imperatoriaus Napaleono karai
• XVIII a. – ekonominių, socialinių pokyčių epocha gavusi pramonės perversmo vardą (Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalys)
• XIX a. paaštrėję prieštaravimai tarp JAV šiaurinių ir pietinių valstijų sukelia pilietinį karą. Lotynų Amerikos šalys paskelbia nepriklausomybę
• Lietuvoje XIX a. prasideda lituanistinis sąjūdis, kovojama su carizmo priespauda
• Europoje išplinta nacionaliniai judėjimai. Savo valstybes suvienija vokiečiai ir italai, susikuria nepriklausomos Balkanų valstybės
• 1914 m. prasideda Pirmasis pasaulinis karas

DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI XIII – XVI a.

1. Didžiųjų geografinių atradimų prielaidos?

• Ūkio raida: patobulėjo darbo įrankiai, pradėta gaminti daugiau prekių, sparčiai plėtojosi prekyba
• Mokslo ir technikos naujovės: išrastas naujo tipo laivas, laivo irklas buvo pakeistas vairu, tobulesnė navigacijos priemonės (kompasas, astronominiai aprašai, t.t.)
• Troškimas pažinti naujus kraštus
• Noras iš Rytų parsivežti paklausiausių prekių
• Naujų kelių į Aziją ieškojimas, nes turkai buvo užgrobę prekybos kelius
• Gyventojų perteklius skatino ekspansiją į kitus kraštus

2. Dominuojančios šalys?

• Ekspedicijas daugiausia rengė Portugalija ir Ispanija. Tam įtakos turėjo patogi geografinė padėtis, vis dažnesnės portugalų kelionės Afrikos pakrantėmis. Jos plėtė akiratį, jūreivystės žinias, taip pat Ispanija ir Portugalija finansuodavo keliones į naujas žemes

3. Padariniai?

• Praplėstas akiratis ne tik geografine, bet ir pasaulio suvokimo, kultūrine prasme
• Išaugo prekyba
• Padidėjo žemės ūkio produktų paklausa ir įvairovė, atsirado naujų prekių
• Pakilo gyvenimo lygis, suklestėjo ekonomika, Europos šalių lygis
• Mokslo srity atskleista daug naujų ir svarbių faktų
• Valstybių vykdyta merkantilinė politika (skatino eksportą, kas rodo valstybių ekonominį augimą)
• Sudarytos sąlygos plisti krikščionybei ir europietiškai kultūrai
• Susiformavo moderniosios pramonės ir pasaulio ekonomikos užuomazgos
• Kainų revoliucija
• Masinė europiečių ekspansija į atrastus kraštus
• Naujų kraštų masinė kolonizacija
• Žiaurus naujuose kraštuose gyvenusių vietinių išnaudojimas, jų kultūros naikinimas, prasideda vergovė
• Tai paskatino vėliau vyksiančius karus tarp valstybių

1494 m. Tordesilijo sutartis. Portugalai ir ispanai pasidalija pasaulį. Ispanams atitenka vakarai, portugalams – rytai.

Europos kolonijinė ekspansija XVI – XVIII a.

RENESANSAS. HUMANIZMAS XIV – XVI a. LDK XVI a. pradžioje

1. Susiformavimo prielaidos?

• Italijos gyventojus domino antikos palikimas: pastatų liekanos, lotynų kalba, istoriniai šaltiniai
• Atsiradusi santvarka, užtikrinusi žmogaus asmeninę ir pilietinę laisvę
• Nusivylimas bažnyčia ir jos skleistomis idėjomis
• Formavosi samprata, kad viskas priklauso nuo asmenybės gebėjimo ir valios, atsirado siekis išsiskirti

2. Bruožai?

• Dėmesys žemiškajam gyvenimui, pagarba žmogui, jo galių išaukštinimas. Vertinamas kūrybiškumas, išsilavinimas, savarankiškumas, laisvė reikšti požiūrį į pasaulį, fizinė jėga
• Antikinės kultūros tradicijų gaivinimas ir humanistinė pasaulėžiūra
• Troškimas pažinti viską, kas egzistuoja
• Gamtos mokslų raida
• Nusigręžimas nuo Viduramžiais skelbtų idėjų

3. Humanizmo įtaka visuomenei?

• Formavosi nauja pasaulėžiūra, jos skleidėjai ir kūrėjai buvo vadinami humanistais
• Studijų ir veiklos objektas – žmogus, jo sukurtos vertybės
• Buvo siekiama, kad pastatų proporcijos atitiktų žmogaus proporcijas ir poreikius
• Dailėje daug dėmesio skiriama žmogui, žemiškoms realijoms

MOKSLO IŠRADIMAI XV-XVI a.

• Kopernikas – paneigė Ptolemėjaus geocentrinę, ir paskelbė heliocentrinę teoriją
• Pradėta tyrinėti žmogaus anatomija, kas paspartino medicinos pažangą
• Ženklūs pokyčiai karybos raidoje
• Didieji geografiniai atradimai veikė ir kartografijos vystymąsi – sukonstruotas gaublys, pirmasis atlasas
• Inžinerijoje bandyta teoriškai sukonstruoti automobilio, tanko, skraidymo prietaisų veikimo schemas

REFORMACIJA IR KONTRREFORMACIJA EUROPOJE XVI a.

Reformacija – religinis sąjūdis dėl Katalikų bažnyčios pertvarkymo. Davė pradžią protestantizmui. Protestantai pripažįsta vienintelį autoritetą – Bibliją. Nepripažįstą dvasininko kaip tarpininko, kiekvienas tikintysis gali tiesiogiai kreiptis į Dievą. Pradininkas – Martynas Liuteris. Jo pradėta religinė revoliucija Vokietijoje 1517 m. suardė katalikiškos Europos vienybę.

1. Reformacijos priežastys?

• Katalikų bažnyčios vienybę silpnino 1378 – 1417 m. Didysis skilimas; šiuo tarpsniu būdavo renkami 2-3 popiežiai
• Indulgencijų pardavinėjimas
• Simfonija
• Celibato nesilaikymas
• Jam buvo būdingos humanistinės idėjos
• Bažnyčia per daug buvo sukaupusi turtų

2. Kontrreformacijos priežastys?

• Per reformaciją Bažnyčia neteko daug turtų
• Sumažėjo popiežiaus įtaka ir autoritetas

3. Reformacijos padariniai?

• Daugelyje šalių protestantizmas tapo valstybine religija
• Po reformacijos atsirado dar viena krikščionybės šaka – protestantizmas. Protestantai skilo į kalvinistus, anglikonus, liuteronus ir hugenotus.
• Biblija masiškai verčiama iš lotynų kalbos į gimtąsias kalbas
• Bažnyčios pamokslai ir apeigos atliekamos vietos gimtąja kalba
• Sudarė palankias sąlygas rutuliotis mokslui, švietimui filosofijai ir medicinai
• Padėjo plėtotis nacionalinėms kalboms ne tik bažnyčioje, bet ir visuomeniniame gyvenime

4. Kontrreformacijos padariniai?

• Valstybėse kur išplito reformacija vienuolynai buvo uždaryti, o jų turtas ir žemė nusavinti
• Katalikų bažnyčios dėka katalikiškomis šalimis liko Ispanija, Portugalija, Italija, Lenkija, Lietuva, Pietų Vokietija
• Jėzuitų mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje
• Išsilavinę Jėzuitai buvo įtraukiami į valstybės valdymą, politinį gyvenimą
• Protestantai atsisakė piligriminių kelionių

1545 – 1563 m. Tridento bažnytinis susirinkimas. Norėta įveikti reformacijos padarinius, apginti popiežiaus autoritetą. Davė pradžią kontrreformacijai. NUTARIMAI:

• Pasmerkė prekybą indulgencijomis
• įteisino visas tradicines katalikybės dogmas
• sustiprino katalikų bažnyčios organizaciją, pavaldumą popiežiui, vienuolių ordino drausmę
• atskilėlius paskelbė eretikais
• paliko celibatą vienuoliams ir kunigams
• sudaryti draudžiamų knygų sąrašai

LIUTERONAI: Vokietija, Norvegija, Švedija, Danija, Prūsija

ANGLIKONAI: Anglija

KALVINISTAI: Škotija, Šveicarija, Lietuva, Lenkija

KATALIKIŠKOMIS VALSTYBĖMIS LIKO: Italija, Lietuva, Lenkija, Ispanija, Portugalija

RENESANSAS. REFORMACIJA IR KONTRREFORMACIJA LDK

• Renesansas Lietuvoje paplito XVI a. pirmoje pusėje kartu su Reformacija
• Didikų pradėti remti menininkai, rašytojai, kviesti architektai
• Veikiami humanizmo dėjai bajorai pradėjo didžiuotis savo praeitimi, kildinti save iš romėnų (Antika). Metraščiuose gvildenamos dvi problemos: valdžios pasidalijimas tarp didžiojo kunigaikščio ir bajorų bei santykiai su kaimynais (Lenkija, Rusija, Vokiečių ordinu)
• Atsirado Renesanso apraiškų mene ir architektūroje
• Europos rašto kalba buvo lotynų, Lietuvoje vyravo kanceliarinė slavų ir lotynų kalba
• Reformacijos idėjas skleidė didikų vaikai, kurie mokytis vykdavo į Europą bei iš Europos parvykę pirkliai
• Steigiamos mokyklos. Abraomas Kulvietis įkuria aukštesniąją mokyklą Vilniuje
• 1547 m. M. Mažvydo „Katekizmas“
• Versti raštai į gimtąją kalbą, susidomėta Lietuvos praeitimi, istorija
• Vilniaus vyskupas V. Protasevičius pasikviečia į Lietuvą jėzuitus. Prasidėjo jėzuitų ordino veikla. Prasideda kontrreformacinis judėjimas LDK
• 1579 m. įkuriamas Vilniaus universitetas (jėzuitų nuopelnas)