Krikščionybės konspektas

Krikščionybės atsiradimas ir plitimas

Apie 4 pr. Kr. Judėjoje gimsta pranašas Jėzus Nazarietis. Jo mokymas labai skiriasi nuo kitų (romėnų politeizmo ir Judaizmo) religijų: jis skelbia, kad visi prieš Dievą yra lygūs, kiekvieno valdovo valdžia turi būti nuo Dievo, mylėk savo artimą, kaip save patį, ir išsigelbėjimą per išganymą. Tuo metu Romos imperiją valdo Tiberijus (14-37), o jo vietininkas Judėjoje ir Samarijoje prokuratorius Poncijus Pilotas (26-36). Atsiranda Jėzaus pasiekėjų (12 apaštalų), kurie keliauja kartu su juo, ir skleidžia naująją religiją. Tačiau nei romėnams, nei judėjų dvasininkams tai nepatinka, todėl apie 30 m. Pontijui Pilotui įsakius Jėzus nukryžiuojamas. Po jo mirties jo mokymą išpažinusius žmones imta vadinti krikščionimis, o religiją krikščionybe.

Pagrinde 2 apaštalų – Petro ir Pauliaus – dėka krikščionybė ima plisti po visą Romos imperiją. Pradžioje krikščionimis galėjo tapti tik žydai, bet nuspręsta tikėjimą skleisti tarp visų tikėjimų. Roma manė, kad krikščionys griauna Romos imperijos pamatus (nedievino imperatoriaus, nemokėjo mokesčių) ir todėl ėmė juos persekioti. Ypač žiauriai su jais buvo elgiamasi Nerono laikais – 64 metais imperatorius pradėjo krikščionių kankinimus ir žudynes. O Domiciano, Decijaus ir Diokletiano laikais krikščionių persekiojimai tapo sisteminga politika. Tačiau krikščionys net kankinami neišsižadėdavo savo religijos, nes tikėjo, kad kenčiantiems už tai atviri vartai į Dievo karalystę. Todėl visi persekiojimai išėjo priešingai: savo ištverme krikščionys įrodydavo, kad jų Dievas yra vienintelis ir tikrasis. Krikščionių gretos ėmė didėti.

70 m. buvo parašyta Evangelija pagal Morkų, tarp 80-100 m. pagal Matą ir Luką.

Imperatoriai suprato, kad krikščionybės nenugalės, todėl imperatorius Konstantinas (pats nebuvo krikščionis, bet vaikus jau auklėjo krikščioniškai), todėl 313 m. Milano (Tolerancijos) ediktu suteikia bažnyčiai dideles laisves. O imperatorius Teodisijus I 380 m. Tikėjimo ediktu paskelbia krikščionybę valstybine religija ir uždraudžia pagonių susirinkimus. Krikščionybė „nugali“.

354-430 gyveno Šv. Augustinas, katalikų bažnyčios filosofas, krikščioniškosios teologijos pradininkas.

Didžiojo tautų kraustymosi metu Bažnyčia Europoje įgijo dar ir politinį, karinį, bei socialinį vaidmenį: vedė derybas su barbarais, gelbėjo mietus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas ir vienuolynus.

Krikščionybės įtaka buvo tokia didelė, kad užimtose Vakarų Romos imperijos teritorijose barbarai ėmė kurti jau krikščioniškas valstybes. Labai svarbus įvykis buvo frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę 498 m. Vėliau Frankų karalystė tapo krikščionybės skleidėja vakaruose. Rytuose krikščionybę skleidė Bizantija.

Tarp Rytų ir Vakarų bažnyčios besivystidamos įgavo skirtingų bruožų:

1. žlugus Vakarų Romos imperijai popiežius įgijo daugiau savarankiškumo, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus;
2. popiežius buvo vienintelis Katalikų bažnyčios valdovas, o Konstantinopolio patriarchas turėjo dalytis valdžia dar su 3 patriarchais (Antiochijos, Aleksandrijos ir Jeruzalės);
3. katalikai teigė, kad Šv. Trejybę sudarantys Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šv. Dvasia yra lygus, o stačiatikiai šios lygybės nepripažino;
4. bažnytinės katalikų apeigos buvo atliekamos lotynų kalba, o stačiatikių – graikų kalba;
5. katalikai žegnojosi 5 pirštais, o stačiatikiai – 3;

Katalikų popiežius ir Konstantinopolio patriarchas siekė platinti „savo“ krikščionybę, todėl tarp jų ir kildavo konfliktai. Galiausiai kai nepaisydamas patriarcho popiežius 1054 m. paskyrė vyskupą Sicilijai, jie prakeikė vienas kitą ir atskyrė nuo bažnyčios (šis įvykis vadinams schizma). Taip 1054 m krikčionybė skilo į katalikybę ir stačiatikybę.

Bažnyčia viduramžiais

Viduramžiais bažnyčia turėjo didelę įtaką Europos gyvenimui:

Įtaka kultūrai. Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Anksyvaisiais viduramžiais bažnyčios buvo vieninteliai kultūros ir švietimo židiniai (mokyklos, knygų perrašinėjimas, kronikų rašymas ir kt.), todėl viduramžių kultūra iki XI a., kai ėmė kurtis universitetai, dar vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims, kurios buvo jai reikalingos. Be teigiamo, krikščionybė suvaidino ir neigiamą vaidmenį: ji griežtai persekiojo ir baudė mokslininkus ir mąstytojus, kurių mokymas neatitiko bažnytinių dogmų.

Įtaka visuomenei. Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo „Dievo taiką“, „Dievo paliaubas“ (tada karo veiksmai būdavo nutraukiami), taip pat jie ir patys vadovavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams (steigdavo ligonines, šelpdavo vargšus, našlaičius ir t. t.). Vienuoliai daug nusipelnė tobulindami žemės ūkį.

Įtaka ekonomikai. Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę. Daug pajamų jai davė bažnytinių pareigų pirkimas už pinigus – simonijos ir induligencijos.

Įtaka politikai. Stiprėjant ekonominei galiai stiprėjo ir Bažnyčios politinė galia. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valdovus nuo Bažnyčios – ekskomunikuoti. Stiprindami savo valdžią popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karaliai. Politinę popiežiaus valdžią įtvirtino 756 m. Vidurio Italijoje (aplink Romos miestą) įkurta Popiežiaus valstybė. Ji gyvavo iki 1870 m., kai buvo suvienyta Italija.(1929 vėl atkurtas mažas Vatikanas).

Vienuolynai ir jų vaidmuo viduramžiais. Vienuoliai – tai tikintieji, atsisakę įprasto pasaulietinio gyvenimo ir pasišventę tarnauti Dievui. Jie atsiskirdavo nuo visuomenės ir gyvendavo labai asketiškai. Stodami į vienuolyną, vienuoliai duodavo neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadus. Jų veikla buvo nukreipta į bažnyčios galių stiprinimą. Kad galėtų tai atlikti žymiai efektyviau jie jungėsi į ordinus – uždaras katalikų vienuolių organizacijas, turinčias savus įstatus. Vienuolių ordinai būdavo:

• kariniai (kuriems vadovavo didieji magistrai)
  1. Tamplierių ordinas, įkurtas per I kryžiaus žygį Palestinoje;
  2. Joanitų ordinas, įkurtas per I kryžiaus žygį Palestinoje;
  3. Teutonų (Kryžiuočių) ordinas, įkurtas XII a. pab.
• nekariniai (kuriems vadovavo abatai)

1. Benediktinų ordinas, seniausias Europoje, įkurtas 528 m.;
2. Bernardinų (Cisterso) ordinas, įkurtas 1098 m.;
3. Pranciškonų ordinas, įkurtas XII a. pab. Pranciškaus Asyžiečio, šis ordinas daug nuveikė švietimo srityje;
4. Dominikonų ordinas, įkurtas XII a. pab. ispano Dominiko Gusmano; nuo XIII a. dominikonai ima vadovauti inkvizicijai;

Kiekvienas vienuolių ordinas turėjo regulą – veiklos taisykles, kurios griežtai reglamentuodavo vienuolyno ir vienuolių gyvenimą. Vienuolynams karaliai ir feodalai dovanodavo žemes su priklausančiais valstiečiais, vienuolynams atitekdavo stojančiųjų į jį turtas. Todėl ilgainiui vienuolynai sukaupdavo didelius žemės plotus ir turtus, naudodavo juos naujiems vienuolynams statyti, mokykloms, ligoninėms steigti ir išlaikyti, vargšams šelpti.

Pagrindinės vienuolynų ir vienuolių veiklos kryptys:

1. krikščionybės kova su erezijomis;
2. rūpinimasis švietimu, mokyklų steigimas ir išlaikymas;
3. knygų perrašinėjimas ir saugojimas vienuolynų bibliotekose, tokios knygos vadinamos manuskriptais, o jas perrašę vienuoliai – skriptoriais, jų dėka mus pasiekė knygos, kurių originalai neišliko;
4. kronikų ir metraščių, kurie yra pagrindiniai to meto istorijos šaltiniai, rašymas;
5. ligoninių steigimas ir išlaikymas, pagalba ligoniams;
6. vargšų šelpimas.

Kliuni reforma X-XI amžiuje. Nepasitenkinimas bažnyčios tarnais po bažnyčios schizmos (skilimo) kilo dėl:

1. dvasininkus skirdavo pasauliečiai: karaliai ir feodalai, dvasininkai buvo nuo jų priklausomi;
2. dvasininkai dažnai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų: vesdavo, gyvendavo linksmai ir turtingai, nesirūpindavo tikinčiaisiais;

Pirmieji bažnyčios reformos idėją iškėlė Kliuni vienuolyno Burgundijoje (tada Šventoji Romos imperija) vienuoliai. Kliuni bažnyčios reformos:

1. popiežių renka nuo pasaulietinės valdžios nepriklausoma kardinolų kolegija (1059);
2. popiežius perima vyskupų skyrimo (investitūros) teisę (1059);
3. dvasininkai privalo laikytis celibato (1075);
4. uždraudžiamos simonijos – prekiavimas bažnytinėmis pareigomis;
5. popiežiaus Grigaliaus VII teokratinė teorija: bažnytinė valdžia yra aukščiau už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas privalo paklusti popiežiui.

Šią reformą reformą įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kai kurie Europos valstybių valdovai nenorėjo paklusti šioms reformoms ir prasidėjo įvairūs konfliktai. Ypač didelis konfliktas kilo tarp Grigaliaus VII ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV. Popiežius atskyrė Henriką IV nuo bažnyčios (ekskomunikavo) ir todėl jo vasalai neprivalėjo vykdyti jam savų pareigų. Henrikas IV turėjo prašyti popiežiaus atleidimo („ėjimas į Kanosą“). 1122 m. buvo pasirašytas konkordatas tarp popiežiaus ir imperatoriaus, kuriuo susitarta, kad vyskupus skiria popiežius, bet jie yra imperatoriaus vasalai. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Švedijos ir Danijos karaliai. Popiežiaus valdžia stiprėjo.

Erezija – religinė srovė, prieštaraujanti oficialiai bažnyčiai ir tradiciniam jos mokymui. Katalikų tikėjime vis atsirasdavo erezijų, kurios virsdavo socialiniais sąjūdžiais, ginančiais neturtingųjų interesus: katarai (XI-XII a. Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje; nukreiptas prieš feodalų priespaudą miestiečiams ir bažnytinę žemėvaldą bei dešimtinę), valdensai (XII a. pab. Lione; kvietė atsisakyti turto ir gyventi pagal Kristaus pavyzdį), husitai (XV a. Centrinė Europa (Čekija); pradininkas Janas Husas; smerkė bažnyčios ydas, o vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją; 1415 m. J. Husas buvo sudegintas ant laužo ir tai sukėlė pasipiktinimą; husitai tapo realia jėga ir pradėjo užiminėti žemes; tik 1434 buvo sumušti) . Eretikus katalikų bažnyčia ėmėsi persekioti. XIII a. buvo įsteigta inkvizicija – specialus bažnytinis teismas. Inkvizitoriai eretikus surasdavo ir ištardydavo (naudodami įvairiausius kankinimus), o juos bausdavo (žiauriomis bausmėmis: nuplakimas, sudeginimas ir t.t.) pasaulietinės valdžios pareigūnai.

Kryžiaus žygiai

Jais vadinami Vakarų Europos feodalų žygiai į Artimuosius Rytus 1095-1254 m. Sudedamąja šių žygiu dalimi laikomi vokiečių ordinų karai su Baltijos kraštų tautomis XIII-XV a.

Kryžiaus žygių priežastys:

1. religinis entuziazmas (reikia ginti šventąsias vietas nuo musulmonų);
2. sąlyginis gyventojų perteklius ir dėl to kilęs badas;
3. žemės trūkumas Europoje: majorato teisė numatė, kad žemę paveldi tik vyriausiasis sūnus, dėl to buvo daug bežemių riterių;
4. noras gyventi geriau ir turtingiau;
5. valstiečių siekis išsivaduoti iš baudžiavos;
6. jėgų santykio tarp rytų ir vakarų pasikeitimas vakarų naudai;

Kryžiaus žygį Klermone (Prancūzija) 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Iš viso XI-XIII a. buvo surengti 8 kryžiaus žygiai, iš kurių sėkmingi buvo tik 2:

• I žygis 1095-1099 m.; rezultatai: užimta Jeruzalė, Artimuosiuose Rytuose prie viduržemio jūros įkurtos 4 krikščionių valstybės (Jeruzalės karalystė, Antiochijos kunigaikštystė, Edesos ir Tripolio grafystės), įstegti 3 vienuolių ordinai (Tamplierių, Joanitų, o po III žygio Teutonų) užimtų teritorijų gynybai;

• IV žygis 1202-1204 m.; jo rezultatai: užimtas ir apiplėštas krikščioniškas miestas Konstantinopolis ir įkurta kryžininkų valstybė – Lotynų Imperija (gyvavo 1204-1261 m.);

Visi kiti surengti kryžiaus žygiai buvo nesėkmingi: prarastos visos valdos Sirijoje ir Palestinoje.

Kryžiaus žygių padariniai:

Ekonominiai:

• pagyvėjo Vakarų Europos ir Rytų valstybių prekyba Viduržemio jūroje;
  • po Konstantinopolio žlugimo ypač sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai: Venecija, Genuja ir Florencija;
  • išaugo prekinių ir piniginių santykių reikšmė;
  • Europoje pradėta auginti ryžius, citrinas, abrikosus, europiečiai išmoko austi šilką, gaminti veidrodžius;

Socialiniai:

• prasidėjo baudžiavos irimas Europoje: valstiečiams pasidarė lengviau gauti laisvę, natūrinę duoklę daug kur pakeitė piniginė renta;
• iš nusigyvenusių feodalų laisvę išsipirkę miestai įgavo vis daugiau politinės reikšmės;
• dar labiau praturtėjo ir sustiprėjo stambieji feodalai;
• paplito netolerancija žydų atžvilgiu, prasidėjo jų pogromai, nuo XIII a. miestuose jie turėjo gyventi specialiuose kvartaluose – getuose;

Kultūriniai:

• plito higiena, žmonės ėmė gyventi švariau;
• atsirado daugiau dorovinių vertybių ir idealų (pvz. damos kultas);
• prasiplėte akiratis;
• iš Rytų buvo perimta daug išradimų: kompasas, geresni vandens malūnai ir t.t.;

Religiniai:

• išaugo katalikų bažnyčios prestižas;
• sutvirtėjo popiežiaus pozicijos kovoje su Eurpos valstybių valdovais;
• buvo įvestas karo žygių mokestis dvasininkijos reikmėms, kurio dalis teko kovoms su eretikais;
• paaštrėjo prieštaravimai tarp krikščionių ir musulmonų;

Kryžiaus žygių dalyviams buvo atleidžiamos visos nuodėmės, todėl ypač padidėjo nusikalstamumas (ir Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, kur su kitatikiais buvo elgiamasi ypač žiauriai).

Avinjono nelaisvė

Dėl Prancūzijos galios 1309-1377 popiežiai ėmė reziduoti ne Romoje, o Avinjone (Prancūzijoje) ir Prancūzijos karaliai darė jiems didelę įtaką. Romai toks vaidmuo nepatiko, todėl ji išrinko savo popiežių. Didysis bažnyčios skilimas (1378-1417 m.) buvo laikotarpis kai bažnyčiai vadovavo vienas kitą ekskomunikavę popiežiai. 1414-1417 m. įvyko Konstancos bažnytinis susirinkimas, kuris paskelbė savo viršenybę prieš popiežių ir išrinko dar vieną popiežių, taip dar labiau susilpnindami bažnyčios autoritetą. Nuo konstancos bažnytinio susirinkimo visi naujai išrinkti popiežiai sudarinėjo sutartis (konkordatus) su valstybių valdovais. Taip norėdami užsitikrinti jų paramą, popiežiai suteikavo jiems didelę valdžią Bažnyčios atžvilgiu.

KRIKŠČIONYBĖS ATSIRADIMAS IR PLITIMAS

• I a. Jėzaus Kristaus mokymas (imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymas). Pirmieji krikščionys persekiojami nuo Nerono laikų
• 313 m. imperatorius Konstantinas priėmė Milano ediktą – leista laisvai išpažinti krikščionybę
• 325 m. Nikėjos susirinkime apibrėžtos krikščionių dogmos (įvestas dalinis celibatas)
• 392 m. valdant imperatoriui Teodosijui krikščionybė galutinai įsigalėjo ir paskelbta Romos imperijos valstybine religija
• Krikščionybė pastatyta ant Judaizmo pamatų ir ant dekologo (Jėzaus mokymo)
• Krikščionybė prasidėjo kaip Judaizmo religinis judėjimas

KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA

• 756 m. – įkurta teokratinė popiežiaus valstybė Italijoje, kuomet Frankų karalius Pipinas Trumpasis padovanojo popiežiui žemes aplink Romą
• Nuo X a, popiežiaus sritis priklausė Šventajai Romos imperijai
• XIII a. popiežiaus sritis tapo atskira valstybe, nepriklausoma nuo imperatorių. XIX a. ši sritis prijungta prie susikūrusios Vieningos Italijos valstybės
• XX a. pirmoje pusėje buvo atkurta popiežiaus valstybė Vatikane (absoliutinė renkama monarchija (teokratija), valstybės vadovas – popiežius)
• XI a. Kliuni reformos. Po jų 1122 m. imperatorius Henrikas V ir popiežius pasirašė konkordatą Vormse. Šia sutartimi buvo apibrėžta pasaulietinės ir dvasinės valdžios kompetencija.
• XV a. Konstanco suvažiavimas, panaikinta Vakarų bažnyčios Didžioji Schizma (vykstant reformacijai ir radikaliajai reformacijai įvyko Vakarų bažnyčios skilimas. Nuo Vatikano atsiskyrė evangelikų liuteronų, reformatų bažnyčios, anabaptistai ir anglikonų bažnyčia)

1. Krikščioniškosios bažnyčios padėtis iki Schizmos 1054 m.?

Krikščionybė buvo labai svarbi, ji jungė ir siejo ištisą Europą. Galutinai susiformavo visuotinė bažnyčios organizacija. Krikščionybę itin išplėtė Karolis Didysis, misionieriai, apsikrikštija daug naujų valstybių. Bažnyčia taip pat turėjo daug problemų, nesutarimų, ji priklausė nuo pasauliečių.

2. Bažnyčios ir feodalizmo santykis?

Feodalizmas padėjo Bažnyčiai gauto daugiau pasaulietinės valdžios (dvasininkai viduramžiais buvo priklausomi nuo pasaulietinės valdžios).

3. Schizmos priežastys/padariniai?

PRIEŽASTYS:

• nesutarimai tarp Bažnyčios ir feodalų
• Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho (stačiatikių bažnyčios vadovo) nesutarimai dėl įtakos Sicilijos saloje (abu paskelbė viešos doktrinos pasmerkimą)
• Skirtingos kultūrinės ir politinės sąlygos, kuriomis veikė

PADARINIAI:

• Atsirado stačiatikybė ir katalikybė
• Katalikų bažnyčia ėmė keistis (1059 m. Kliuni reformos)
• Pasisakyta prieš pasaulietinį dalyvavimą dvasiniam pasauly

4. Kliuni reformų esmė?

PRIEŽASTYS:

• Norėta atskirti pasaulietinę valdžią nuo bažnyčios
• Norėta pakeisti nusistovėjusius bažnyčios ir feodalų santykius
• Kunigais tapdavo nepasirengę žmonės. Jų gyvenimas nesiskyrė nuo pasauliečių
• Bažnyčios postai buvo parduodami, dvasininkai skiriami atsižvelgiant į turtą ir giminystės ryšius
• Dvasininkija buvo priklausoma nuo pasauliečių. Vyskupus skirdavo imperatoriai

PADARINIAI:

• Panaikino pasaulietinę investitūra
• bažnyčia tapo virš pasaulietinės valdžios
• uždrausta simonija
• galutinai nustatyta, kad popiežių renka kardinolų taryba

5. Vienuolynų svarba krikščionybei, kultūrai, mokslui?

Bažnyčios ir vienuolynai steigė bei išlaikė pirmąsias mokyklas, skriptoriai rašė ir perrašinėjo knygas, slaugė ligonius, priglausdavo piligrimus, plėtojo ūkį ir kultūrą. Jų dėka plito raštas, formavosi nauja moralė, jie tapo švietimo ir mokslo židiniais. Vienuoliai būdavo išsilavinę, rūpinosi bažnyčių statymu, dažnai tapdavo mąstytojais, mokslininkais.

KRYŽIAUS ŽYGIAI (XI – XIII a.)

PRIEŽASTYS:

• 1078 m. turkai sedžiukai užima Jeruzalę, dėl to kilo didelis nepasitenkinimas Europoje, Bizantijos imperatorius kreipėsi į popiežių Urboną II
• siekis atsikovoti iš musulmonų (turkų sedžiukų) Jėzaus kapą
• Palestinoje viešpatavusius musulmonus susilpnino tarpusavio kariai (Arabų kalifato skilimas)
• Buvo pasikeitęs jėgų santykis tarp Rytų ir Vakarų, popiežius tikėjosi išplėsti savo įtaką Rytuose, nes Bizantija buvo nusilpusi
• Vakarų Europoje trūko feodų, todėl tai buvo gera proga praturtėti gauti naujų žemių
• Dalis riterių troško garbės ir nuotykių
• Valstiečiai tikėjosi ištrūkti iš baudžiavinės priespaudos ir gauti turtų Rytuose
• Buvo skelbiama, kad dalyvavimas kryžiaus žygyje išpirks nuodėmes
• Feodalų sūnūs ieškojo žemės ir turtų (įvesta majorato teisė, pagal kurią turtą paveldi vyriausiasis sūnus)

TEIGIAMI REZULTATAI

Ekonominiai:

• Pagyvėjo prekyba, amatai, sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai, ypač Venecija ir Genuja
• Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio kultūros: ryžiai, citrinos, abrikosai, ita austi šilką, gaminti veidrodžius

Socialiniai:

• Feodalai įvedė piniginę rentą, dėl darbo jėgos trūkumo darė nuolaidų valstiečiams. Daugelis baudžiauninkų gavo laisvę
• Paskatino karinių ordinų kūrimąsi
• Sumenko krikščionybės autoritetas

Kultūriniai:

• Europoje atsirado pirčių, kilo paprotys plauti rankas prieš valgį. Keitėsi dorovinės vertybės ir idealai
• Plito technikos naujovės: kompasas, nauji metalo apdirbimo būdai
• Kryžiaus žygiai tapo neišsenkamu didvyriškumo vaizdavimo ir vaizdinių kūrimo šaltiniu filosofijai ir literatūrai

NEIGIAMI REZULTATAI:

• Iki dabar besitęsianti nesantaika tarp krikščionių ir stačiatikių
• Kryžiaus žygiai darė įtakos vėliau prasidėjusiems pogromams (tautinių grupių žmonių užpuolimas, žudymas, jų turto niokojimas)
• Nusiaubti miestai, karų nualinta ekonomika

Krikščionybės plitimas. Bažnyčios vaidmuo

• V-VIII a. – Airijoje, Anglijoje, Pirėnų pusiasalyje.
• IX a. – Čekijoje, Slovakijoje
• X-XI a. – Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Lenkijoje (966 m.), Kijevo Rusioje (988 m. stačiatikiška forma).
• Iki X-XI a. –   Didžioji Europos dalis.
• XIII-XIV a. – Rytų Pabaltijyje (ir Lietuva 1387 m.)

Krikščionybės įsigalėjimo priežastys:

1. Universalumas (prisitaikymas, neišskiria tikinčiųjų pagal turtą).
2. Bažnyčia – kultūros platintoja
3. Krikščionybė – jungiamoji bendruomenių dalis
4. Sugebėjimas vienyti visuomenę
5. Stiprėjo bažnyčios autoritetas (popiežius)
6. Ekonominė galia
7. Barbarų valstybės (frankų) krikštijosi norėdamos išlaikyti savo valdžioje buvusius Romos imperijos gyventojus.

Krikščionybės reikšmė:

1. Glaudesni ryšiai tarp krikščionių kraštų
2. Mokslo, kultūros saugotoja ir platintoja. (bažnyčių bibliotekos, mokyklos prie bažnyčių  ir vienuolynų, raštingi daugumoje tik dvasininkai, perrašinėja knygas, statant bažnyčias reikalinga dailė, skulptūra, architektūra)
3. Jungė politiškai susiskaldžiusią Europą.
4. Bažnyčia – viduramžių moralės, įstatymų, pažiūrų, tradicijų pagrindas. (Gyvenimas vyksta bažnyčios diktuojamu ritmu).

Bažnyčios autoriteto svyravimai

1054 m. – krikščionių bažnyčia skyla į Rytų (Stačiatikiai) ir Vakarų (Katalikai). Schizma.

Skilimo pradžia – susikūrus Rytų ir Vakarų Romos imperijoms (395 m.):

1. Romos Popiežius turėjo didesnį savarankiškumą nuo imperatoriaus, vyravo lotynų kalba, skirtingai aiškinamos dogmos, žegnojasi plaštaka.
2. Konstantinopolio patriarchas – stipriau priklausė nuo Bizantijos imperatoriaus, vyrauja graikų kalba, žegnojasi 3 pirštais.
3. Ir Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas siekė vienvaldės valdžios, įtakos, ekonominės ir politinės galios.

Krikščionybę stačiatikiška forma iš Bizantijos priima Bulgarija, Rusija (lieka Graikijoje).

Tarp krikščionių ankstyvaisiais viduramžiais plinta erezijos – religinės srovės, prieštaraujančios oficialiai Bažnyčiai.

Husitai – XVa. Jonas Husas- Prahos profesorius. Smerkia bažnyčios prabangą, indulgencijas, prieš vokiečius Čekijoje. 1415m. sudegintas.

Inkvizicija – specialus bažnytinis teismas kovai su erezijomis. Įkurta XII a., išliko iki naujųjų amžių. Plito simonijos (bažnyčios postų pirkimas).

Kliuni reformos (Kliuni vienuolynas Burgundijoje (Prancūzija)) – vienuolių sąjūdis už Bažnyčią stiprinančias  reformas. 1059m.

• Popiežių renka nepriklausanti nuo pasauliečių kardinolų kolegija.
• Popiežius skiria kardinolus.

Reformą tęsė ir sutvirtino Grigalius VII: kunigams celibatas, skelbė, jog pasaulietinė valdžia paklūsta bažnytinei.

Inocentas III priverčia paklusti Anglijos, Prancūzijos karalius, Vokietijos (Šventosios Romos imperijos) imperatorius atsiprašo popiežiaus. Tačiau kai kurie karaliai ar imperatoriai (Barbarosa) skelbė, jog pasaulietinė valdžia nepriklauso nuo bažnytinės, priversdavo paklusti popiežius. Tai – vadinamoji kova dėl investitūrų (kas kam turi paklusti ir daryti įtaką skiriant aukštus pareigūnus: ar bažnytinė, ar pasaulietinė valdžia).

Kryžiaus žygiai

Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių žygiai į Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką (1096-1270 m.) XI – XIII a. (vėliau į Rytų Pabaltijį (XIII a. – XV a.))

Priežastys:

1. Religiniai įsitikinimai (Jeruzalėje-Šventoji žemė, Kristaus karstas-musulmonų rankose). Europoje nelaimės (maras, badas) – tai Dievo bausmė.
2. Feodalų žemės trūkumas (majorato principas)
3. Valstiečiai tikisi ištrūkti iš baudžiavos
4. Popiežius tikisi išplėšti katalikų bažnyčios įtaką.

 Urbonas II (Prancūzija) 1095 m. paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį.

Per pirmąjį kryžiaus žygį buvo užimta Jeruzalė ir įkurtos kryžiuočių valstybės.

Kryžiuočių valstybės: Jeruzalės karalystė, Antiochijos kunigaikštystė, Edemos ir Tripolio grafystės

4-asis kryžiaus žygis. Užimamas Konstantinopolis 1204 m., vietoj Bizantijos kuriama Lotynų imperija (gyvavo 1204-1261 m.).

Žygių padariniai:

1. Pagyvino Rytų ir Vakarų Europos dalių sąveika.
2. Prekybos lyderiai Viduržemio jūroje tampa Venecija ir Genuja.
3. Stiprėja baudžiava (reikia pinigų).
4. Susilpnėja religiniai idealai.
5. Pablogėja santykiai su musulmonais.

Krikščionybė

Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos imperijoje:

1. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną dievą, tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju.
2. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš Nazareto, kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos istorijoje;
3. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”.  “Kristus” – nėra asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo pašventintą ir vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis).
4. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją veiklą pradėjo Galilėjoje.
5. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius.
6. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai:

• Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų);
• Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties.

7. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų amžius, nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo misionieriai ir dvasininkai.

• Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį.
• Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai, presbiteriai, vyskupai;
• Dvasininkai – kulto tarnai, jie gyvendavo nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vienos vietos į kitą, kaip apaštalai.

8. 313 m. imperatorius Konstantinas suteikė Romos imperijos gyventojams tikėjimo laisvę (t.y. krikščionybė tapo oficialiai pripažinta religija);
9. 325 m. krikščionių Bažnyčios konsiliumas (Nikėjos bažnytinis susirinkimas) paskelbė trinitorių išpažįstamą Jėzaus Kristaus dieviškumą (trinitoriai skelbė šventą trejybę);
10. imperatorius Teodozijus I uždraudė arijonų krikščionių sektas (tai Arijaus pasekėjai, kurie mokė, kad Kristus yra mažiau negu Dievas), visas bažnyčias perdavė trinitoriams, uždraudė pagoniškus kultus ir pagoniškas tradicijas (net Olimpines žaidynes).
11. 392 m. krikščionybė tampa valstybine religija valdant Teodozijui I (beje, pirmasis krikščionių žudynes organizavo Neronas 64 m., be jo krikščionis persekiojo Titas, Domicianas, o Deokletianas tai darė sistemingai).

Pagoniškų Europos tautų krikštas:

• germanų gentys – gotai ir vandalai IV a.
• frankai 496 m. (Karolingų laikais įkuriama popiežiaus sritis);
• anglai VI a. iš Romos
• lenkai X a. iš Romos
• skandinavai IX – XII a. ir Romos
• lietuviai XIV a. iš Romos
• vengrai IX – XII a. iš Romos
• rusai 988 m. iš Konstantinopolio

krikščionybės plitimo Europoje priežastys:

• išplitimą lėmė jos unikalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių aplinkybių, universalumas;

krikščionybės vaidmuo Europos tautų gyvenime viduramžiais:

• krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su Antika;
• tik dvasininkai buvo raštingi;
• bažnyčia, vienuolynai steigė, išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
• vienuolynuose perrašinėjamos ir platinamos knygos;
• krikščionybės galia vienyti visuomenę tiek idėjiškai, tiek praktiniame gyvenime;
• jungiamoji grandis, vienijanti politiškai susiskaldžiusią Europą;
• centralizuota religinė institucija – Krikščionių Bažnyčia. Jai vadovavo Romos vyskupas nuo V a. vadinamas popiežiumi;
• Pipinas Trumpasis dovanojo popiežiui iš longobardų atkovotas žemes Vidurio Italijoje. Jose 756 m. įkurta Popiežiaus valstybė, gyvavusi iki 1870 m.
• Be pajamų iš savo žemių, Bažnyčia turėjo teisę imti tam tikrą mokestį, vadinamą dešimtine;

Krikščionių bažnyčios skilimas:

1054 m. suskilo į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų).

Skilimo priežastys:

• 395 m. suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų, klostėsi nevienodos sąlygos krikščionių bažnyčiai vystytis;
• VII a. pradėjo ryškėti teologiniai, organizaciniai ir apeigų skirtumai;
• Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje;

Bažnyčios ydos:

• Tapo stambiu feodalu;
• Darėsi vis labiau priklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
• Stiprėjo Bažnyčios ir popiežiaus galia bei autoritetas;

Kliuni reforma 1059 m., kurią įtvirtino popiežius Grigalijus VII:

• Nustatyta, kad popiežių renka nuo pasaulietinės valdžios nepriklausoma kardinolų kolegija;
• Popiežius perėmė iš pasaulietinių valdovų vyskupų skyrimo teisę (investitūra);
• Įvestas griežtas celibatas;
• Sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija;

Reformos reikšmė:

• Katalikiškoji Bažnyčia tapo nepriklausoma nuo pasaulietinės valdžios;
• Katalikiškoji Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija;

Krikščionybei būdingos sąvokos:

• Anatema – atskyrimas nuo bažnyčios (Henrikas IV XI a.)
• Enciklika – popiežiaus kreipimasis į jam pavaldžias bažnyčias;
• Konkordatas – sutartis tarp popiežiaus ir jam pavaldžių sričių;
• Celibatas – kunigų viengungystė;
• Legatas – popiežiaus diplomatinis atstovas kitose valstybėse iki XVI a.;
• Kanonizacija – bažnyčios paskelbimas šventuoju;
• Indulgencija – raštas atleidžiantis nuodėmes;
• Simfonija – pareigų pirkimas ir pardavimas (bažnytinių);
• Regula – krikščionių vienuolių ordino taisyklės;
• Shizma – skilimas;
• Kanonas – religinių taisyklių visuma;
• Investitūra – įgaliojimų suteikimas (religinė valdžia – iš popiežiaus žiedas ir lazda; pasaulietinė valdžia – iš imperatoriaus spektras);
• Teokratinė teorija – aukščiausia valdžia – bažnytinė;
• Kardinolas – rangu žemesnis už popiežių;
• Hierarchija – pareigų seka nuo žemiausių iki aukščiausių;
• Bazilika – aukščiausio rango katalikų bažnyčia katedra);
• Erezija – religinės srovės prieštaraujančios oficialiai bažnyčiai;
• inkvizicija – bažnytinis teismas;
• konsiliumas – bažnytinis susirinkimas;
• “Ėjimas į Kanosą” – nusižeminimas prieš priešą;
• Avinjono nelaisvė – laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
• 1122 Vorsmo konkordatas (vyskupus skiria dvasininkai);
• 1202 m. Livonijos ordino įkūrimas (gyvavo iki 1561 m.);
• 1230 m. Kryžiuočių (teutonų) ordino įkūrimas (1525 m.);
• 1237 m. ordinų susijungimas;
• 1215 m. – Laterno bažnyčios susirinkimas patvirtino Inkvizicijos teismą;
• 1236 m. Saulės mūšis – pirmas kryžiaus žygis į Lietuvą

Kryžiaus žygiai 1095 – 1270 m.:

Kryžiaus žygiai – tai Vakarų Europos riterių žygiai į Artimuosius Rytus. Pretekstas – ginti krikščionių šventas vietas. 1095 m. popiežius Urbonas II Klermone (Š. Prancūzijoje) paskelbė Kryžiaus žygių pradžią.

Priežastys:

• siekimas išvaduoti iš musulmonų šv. Krikščionių žemes;
• geresnio gyvenimo, turtų siekimas;
• žemių trūkumas Europoje;
• bežemių riterių atsiradimas;
• valstiečių siekimas išsivaduoti iš baudžiavos;
• siekimas neutralizuoti normanų įsiveržimus;
• jėgų santykio tarp Rytų ir Vakarų pasikeitimas Rytų nenaudai;

Kryžiaus žygių etapai:

• I etapas 1095 1099 m.: dalyvavo Prancūzijos, Italijos riteriai. Užimta Jeruzalė, įkurtos 4 krikščionių valstybės rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje: Jeruzalės karalystė, Antiochijos kunigaikštystė, Edesos grafystė, Tripolio grafystė;
• II etapas 1147 – 1149 m.: dalyvavo daugiausia italų riteriai. Nepavyko susigrąžinti prarastos Edesos (užėmė turkai seldžiūkai);
• III etapas 1189 – 1192 m.: dalyvavo vokiečių riteriai. Nepavyko atgaut prarastos Jeruzalės;
• IV etapas 1202 – 1204 m.: kryžiuočiai užėmė krikščioniškąjį miestą Konstantinopolį, sugriovė Bizantijos valstybę, įkūrė Lotynų imperiją;
• V etapas XIII a. pr.: žygis baigėsi nesėkme;
• VI etapas 1228 – 1229 m.: žygis į Tripolį nepavyko;
• VII etapas 1248 – 1254 m.: planuotas žygis į Egiptą nepasisekė, o be to, dar kilo maras;
• VIII etapas 1270 m.: žygis baigėsi nesėkme prie Tuniso; šio žygio metu mirė Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis.

Padariniai:

• Ekonominiai: paspartėjo prekyba Viduržemio jūroje, prekybines pozicija Rytuose ypač sustiprino Š. Italijos miestai, Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio kultūros (ryžiai, citrinos, abrikosai), išmokta gaminti šilkinius audinius, veidrodžius;
• Socialiniai: prasidėjo baudžiavos irimas Europoje, feodalai dėl darbo jėgos trūkumo darė nuolaidas valstiečiams, dar labiau sustiprėjo ir praturtėjo stambieji feodalai;
• Kultūriniai: Europoje ėmė plisti švara, tvarka, atsirado pirtys, barzdų skutimas, rankų plovimas prieš valgį, ėmė keistis dorovinės vertybės ir idealai (atsirado damos kultas).

KRIKŠČIONYBĖ

Krikščionybė gimė Romos imperijoje, sukūrus pasaulinę valstybę, jos erdvėje pradėta skelbti Evangelija. Romos imperijoje ir už jos ribų kūrėsi krikščionių bendruomenės. Krikščionių tikėjimas į vieną Dievą griovė ligtolinę Romos valstybės religinę ir politinę sistemą. Buvo sudarytos sąlygos krikščionybei laisvai skleistis visuomenėje. Kiek vėliau krikščionybė gavo valstybinės religijos statusą. Valdovai ėmė remti krikščionybę.

Bažnyčia vedė derybas su barbarais, gelbėjo miestus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas. Bažnyčia steigė ir vienuolynus, kurie tapo dvasinės kultūros židiniais. Krikščionybę priėmusiose valstybėse bažnytinės įtakos srityje atsidūrė visuomeninis gyvenimas. Jis viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo. Krikščionybės įtaką kasdieniniam gyvenimui liudijo ir nuo VI amžiaus plitusi tradicija skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo. Ne tik atskiras žmogus, bet ir valstybė, jos politinis, visuomeninis gyvenimas turėję vadovautis krikščionybės normomis. Jomis siekta grįsti visą viešąjį gyvenimą – švietimą, įstatymus, papročius, meną, amatus ar prekybą. Nepaklusniesiems, nesilaikantiems privalomų taisyklių, Bažnyčia taikė dvasines bausmes, iš kurių didžiausia buvo ekskomunika.

Bažnyčia siekė sudaryti didelę krikščioniškųjų tautų imperiją su jos pateptu imperatoriumi, tačiau tam kliudė nesutarimai tarp Bažnyčios ir valstybės ar įvairios krizės pačios Bažnyčios viduje. Regioninių bažnyčių dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Pasaulietinės valdžios įtaka dvasininkų luomas sukėlė didžiausią Šventosios Vokiečių imperijos ir Bažnyčios konfliktą — ginčą dėl investitūros.

Bažnyčios reformą X amžiuje pradėjusi Kliuni vienuolija siekė išvaduoti Bažnyčią iš valstybės įtakos, stojo už nepriklausomą nuo valstybės Bažnyčią. Labiausiai vienuoliai kritikavo Bažnyčios postų pardavimą, vyskupų skyrimą remiantis lenų privilegijomis, o ne kanonų teise. Popiežius Grigalius VII (buvęs Kliuni vienuolis Hildebrandas) Romos susirinkime 1075 m. įvedė celibatą ir draudimą prekiauti bažnytinėmis pareigybėmis. Taip pat jis paskelbė popiežiaus valdžios viršenybę prieš imperatoriaus valdžią. Kilus konfliktui su Henriku IV, šį ekskomunikavo ir imperijos gyventojus atleido nuo priesaikos valdovui. Viduramžių viduryje įvyko dar vienas nemalonus įvykis Bažnyčios istorijoje – skilimas. Nuo seno Rytų krikščionys priešinosi popiežių pretenzijoms į aukščiausią valdžią. Įvairūs teologiniai ginčai, popiežiui ir patriarchui atskyrus vienas kitą nuo Bažnyčios, XI a. viduryje atvedė į skilimą. Nuo tada prasidėjo dviejų pagrindinių krikščionybės krypčių – katalikybės ir stačiatikybės – istorija.

Šiuo skilimu Vakarų (katalikų) Bažnyčios vargai nesibaigė. Ji kuriam laikui buvo patekusi į pasaulietinių valdovų įtaką. Tačiau ne tik pralaimėjimai, nesėkmės žymėjo Vakarų Bažnyčios kelią. Bažnyčios pakilimą, jos galią simbolizavo XI–XIII a. vykę Kryžiaus žygiai. Aišku, į Rytus (ir į Pabaltijį) žmonės vyko traukiami ir gana žemiškų paskatų. Tačiau mintis apie teisingą karą su kitatikiais, apie kovą dėl krikščionybės pergalės buvo tikrai ne paskutinė.

Jėzaus Kristaus mokymo ir krikščionybės reikšmė žmonijos istorijai:

1. Pakeitė tarpusavio santykius, t.y. moko gerbti ir mylėti kitą ne dėl galios, o dėl to, kad yra žmogus.
2. Atskleidė artimo meilės principą.
3. Nuo Kristaus gimimo didesnė žmonijos dalis pradeda savo kalendorius
4. Viduramžiais krikščionys steigė ligonines, rūpinosi švietimu (steigė universitetus)
5. Puoselėjo kultūrą (ypač meną ir muziką). Įkvėpė žymiausius meno kūrėjus.
6. Postūmis dar vienai pasaulinei religijai – islamui – atsirasti
7. Biblijos vertimas į lietuvių kalbą buvo ypatingas indėlis formuojant lietuviškai kalbančiųjų žmonių tiek bendrinę kalbą, tiek žmonių dorovę.

KRIKŠČIONYBĖS PLITIMO PRIELAIDOS:

Vidinės:

• Evangelija visiems pagonybės pažemintiems (moterims, vergams) suteikė žmogiškąsias teises
• Pagoniškas tikėjimas buvo painus ir pilnas abejonių, o krikščionybė aiškesnė;
• Žmonėms patiko krikščionių skleidžiama dora;
• Tikėjimo platintojų drąsa ir uolumas.

Išorinės:

• Romėnai iš pradžių neskyrė krikščionių nuo žydų, netrukdė platinti tikėjimo;
• Geras susisiekimas Romos imperijoje;
• Graikų ir lotynų kalbų paplitimas lengvino apaštalų darbą.

KRIKŠČIONYBĖ FRANKŲ IMPERIJOJE

Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis – frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Bažnyčia vedė nuo politikos ir pasaulietinės valdžios, sukūrė vienuolijos tradiciją, kuri tapo pagrindiniu bažnyčios dvasiniu ramsčiu. V a., užėmę beveik visą Šiaurės Galiją, frankai sukūrė savo valstybę. (Įkūrėjas Chlodvigas, Merovingų dinastijos atstovas) Galijoje frankai susidūrė su krikščioniška visuomene, perėmė galijos romėnų tradicijas. V a. kartu su savo kariuomene Chlodvidas priėmė katalikybę tiek religiniais, tiek politiniais sumetimais. Jis tikėjosi, kad:

1. Vietiniai gyventojai – katalikai – padės frankų valstybei ar net ją parems.
2. Jis sulauks ypač įtakingų Galijos dvasininkų pagalbos
3. Galijos romėnų pagalba ir lojalumas padės plėsti valdas.

Frankų valstybė išaugo ir tapo imperija. Ją sudarė daug įvairių tautų, kurios savo noru ar prievarta tapdavo krikščioniškos. Iš Frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis.

KRIKŠČIONYBĖ KIJEVO RUSIOJE IX-X a.

IV a. Romos imperija skilo. Susikūrė Bizantija (rytai). Daugybės dievų garbinimas netiko kunigaiščio valdžiai. Tuo tarpu krikščionybė skelbė visai visuomenei vienodas ir aiškias dorovinio gyvenimo normas, kurios rėmė valdžią bei mokė tikinčiuosius būti paklusnius. Kijevo Rusios krikšto priežastys išorinės:

1. Vakaruose Rusia ribojosi su katalikiškomis, rytuose su stačiatikių šalimis.
2. Baimintasi priklausomybės nuo galingo kaimyno;
3. Per Rusią ėjo „didysis vandens kelias iš variagų į graikus“ , prekiaudami ir kariaudami vietiniai gyventojai dažnai susitikdavo su krikščionimis.

X a. Valdovas, kartu su diduomene ir dvariškiais apsikrikštijo bei prievarta ir bausmėmis vertė krikštytis visus šalies gyventojus. Dauguma slavų krikštijosi skatinami bizantiečių misionierių. Stačiatikybę priėmusiose rytų slavų šalyse prito bizantiečių kutūra, menas. (Slavų kirilica, cerkvės) Vakarų slavų žemėse krikščionybę platino katalikų misionieriai, todėl pakrikštytos tautos tapo katalikiškos. (Lotynų raidynas, Vakarų Europos kultūra)

KRIKŠČIONYBĖ LENKIJOJE

966 Mieszko I (Piastų dinastijos atstovas ir Lenkijos valstybės įkūrėjas) veda Čekijos princesę Dobravą ir priima krikštą. Kartu krikštą priima ir pagoniška lenkų tauta.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS SKILIMAS (1054 m.) į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų).

Priežastys:

1. Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (385 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus.
2. Pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis ( graikų ir lotynų).
3. Interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje.

Padariniai:

1. Katalikų bažnyčia susitelkė, išryškėjo jos sugebėjimas persitvarkyti, įveikti savo ydas;
2. Vykdyti bažnyčios pertvarkymai (Kliuni reforma). Siekta sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę popiežiaus valdžią.
3. Susiformavo stačiatikybė (Patriarchas, Konstantinopolis) ir katalikybė (Popiežius, Roma)

KRYŽIAUS ŽYGIAI

Kryžiaus žygiai (1096-1270 m.) – tai aštuoni Vakarų Europos riterių žygiai į artimuosius Rytus. Kryžiaus žygius paskelbė popiežius Urbonas II Klermone (Prancūzija) 1095m. Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Svarbiausi užgrobimai – kryžiuočiai paėmė Jeruzalę (1099 m., I žygis) ir užkariavo Konstantinopolį (1024 m., II žygis).

Kryžiaus žygių priežastys:

• Valstiečiai siekė ištrūkti iš baudžiavos ir susirasti geresnį gyvenimą turtinguosiuose Rytuose.
• Feodalams, riteriams labai trūko žemių („žemės badas “) – įvedus majorato principą, žemę paveldėdavo tik vyriausias sūnus, todėl atsirado daug riterių plėšikų, kurie kėlė sumaištį.
• Nusilpo Bizantija, todėl popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose.
• Daugelis tikėjosi, kad vaduodami Šventąją žemę išpirks nuodėmes.

Padariniai ir reikšmė:

• Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika.
• Pagyvėjo prekyba, sustiprėjo šiaurės Italijos miestai (gabeno Kryžiaus žygių dalyvius į Konstantinopolį).
• Paspartėjo socialiniai procesai Vakarų Europoje: XII-XIII a. pradėjo nykti baudžiava, nes feodalai dėl lėšų ir darbo rankų stygiau ėmė daryti valstiečiams nuolaidas, leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj jos mokėti piniginę duoklę.
• Žygių metu nublanko religiniai idealai.
• Europiečiai pradėjo auginti ryžius, citrinas, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius audinius, veidrodžius.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA

Politiniame gyvenime:

• Po Kliuni reformos popiežių renka ne pasaulietinė valdžia, todėl bažnyčios galios sustiprėjo, ji nebepriklausė nuo pasaulietinio valdovo.
• Popiežius galėdavo vainikuoti imperatorius ir karalius;
• Bažnytinė valdžia buvo iškelta aukščiau pasaulietinės. Valdžios įgaliojimus, sprendimus valdovai galėdavo priimti tik popiežiui pritarus;
• Prieš popiežius klaupėsi, paramos prašė galingiausi valstybių valdovai;
• Dvasininkai buvo valdovų mokytojais ir patarėjais;
• Didelius turtus valdanti bažnyčia tapo susiskaldžiusias pasaulio valstybes vienijanti jėga.
• Bažnyčios galia itin sustiprėjo iš Frankų valdovo gavus Italijos žemes, sukūrus popiežiaus valstybę.
• Turėjo itin daug turtų, todėl kilus ginčams su pasaulietine valdžia, atsipirkdavo brangenybėmis
• Sukurta teokratinė valstybė, pagal kurią pasaulietinė valdžia turi paklusti bažnytinei.

Socialinė:

• Formuotos žmonių dorovinės normos, vertybės;
• Žmonės tapo labiau išsilavinę, per bažnyčias plito mokslas, kultūra;
• Žmonės turėjo į ką atsiremti, gauti stiprybės, išmokti tikėjimo tiesų
• Vienuoliai steigė našlaičių namus, ligonines;
• Vienuoliai patobulino žemės ūkį, sodininkystę, mediciną, kulinariją, žmonės pruso.
• Steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
• Perrašinėjo bei platino knygas

VIENUOLYNAI. UNIVERSITETAI

Labiausiai išsilavinęs sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose. Juose mokėsi daugiausiai vienuoliai, berniukai. Mokoma lotynų kalba.

Išaugus miestams, amatams, prekybai, pirkliai turėjo vesti sąskaitų knygas, skaičiuoti pinigus, mokėti skaityti ir rašyti įvairius raštus. Tai lėmė pasauliečių mokslo svarbos išaugimą. Pradėtos kurti miestų (katedrų) mokyklos, išlaikomos miestiečių. Juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas pasaulietiniams dalykams – geografijai, skaičiavimui, gamtos mokslams.

Viduramžių pradžioje knygų buvo labai mažai. Pas perrašinėdavo vienuoliai (skriptoriai). Iliustruotos knygos liudijo prabangą ir buvo įperkamos tik turtuoliams. XIIIa. Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai.

Vienuolynų reikšmė viduramžiais:

• Visuomenė tapo raštinga, išsimokslinusi, suprato mokslo svarbą;
• Buvo išsaugota daugybė knygų, informacijos.

Universitetai

Mokyklos ilgainiui išaugo į universitetus. Pirmasis XIIa Bolonijos (Italija). Universitetai turėjo savivaldos teisę, vadovavo rektorius. Sudarė keturi fakultetai: Filosofijos, teisės, medicinos ir teologijos. Vadovavo dekanai. Kad įstotų į kurį nors fakultetą, studentai pirmiausia turėdavo baigti filosofijos studijas. Mokslas buvo orientuotas į tikėjimo tiesų aiškinimą, supratimą. Organizuojami disputai. Teologija ir scholastika.

Buvo rašomos kronikos, domimasi alchemija, astronomija.

Miestai, kuriuose kūrėsi universitetai, sparčiai plėtėsi. Ilgainiui jie tapo svarbiausiais mokslo ir kultūros židiniais.

Scholastika – viduramžių filosofijos kryptis, kuriai būdingas religinių dogmų grindimas, rėmimasis autoritetais.