Vytautas Didysis

Vytautas Didysis ir jo valdymas

Vytauto Didžiojo valdymo pradžia:

  1. Per kelerius metus Vytautas, nesiskaitydamas su priemonėmis, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytas sritines kunigaikštystes, o pašalintųjų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai iš jam ištikimų bajotų (taip Vytautas sustiprino LDK centralizaciją)
  2. Vytautas ėmė formuoti naują visuomenės sluoksnį – kunigaikščiams nepriklausančius bajorus, dovanodamas jiems žemes ir valdinius už tarnybą didžiajam kunigaikščiui; šie bajorai tapo ir pirmaisiais Vytauto naujo administracinio aparato pareigūnais, dalyvavo jo karinėse-politinėse akcijose; iš šių dovanojimų išaugo stambios giminės (kęsgailos, Radvilos, Goštautai); tačiau Vytautas stengėsi, kad sustiprėjusios bajorų giminės negrėstų didžiojo kunigaikščio valdžiai.
  3. Vytautas ėmėsi reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą: didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė bajorai ir katalikų dvasininkai, tačiau taryba dar posėdžiavo nereguliariai, jos sudėtis nebuvo nusistovėjusi.
  4. Juridiškai būdamas Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau nuo pirmųjų valdymo metų vykdė labai savarankišką užsienio politiką: 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtino Žemaitijos atidavimą Ordinui (pradėjo savarankiškai disponuoti LDK teritorija).
  5. Vytauto separatistinę politiką palaikė Lietuvos bajorai (1398 m. Salyno suvažiavime paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi), taip pat šiam procesui nesipriešino ir Jogaila (manoma, kad jis norėjo išlaikyti Lietuvos valstybę Gediminaičių dinastijos valdžioje, apsaugoti ją nuo inkorporavimo į Lenkijos karalystę. Tačiau Vytauto valdžios stiprėjimas kėlė nepasitenkinimą Lenkijoje (įtampa tarp valstybių 1392-1398 m. augo)
  6. 1399 m. rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujamos jungtinės pajėgos (LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės) pralaimėjo mūšį prie Vorsklos Aukso Ordai. Šis pralaimėjimas pakeitė Vytauto politinę orientaciją – privertė jį vėl ieškoti kompromiso su Jogaila ir Lenkija, nes sustiprėjo Maskvos pozicija regione ir antilietuviškos nuotaikos LDK slaviškose žemėse.

Vilniaus ir Radomo susitarimai (1401 m.):
1400 m. gruodžio pab. prasidėjo derybos tarp Jogailos ir Vytauto, kurios baigėsi priimtu sprendimu, reiškusiu naują LDK ir Lenkijos santykių pradžią. Šis susitarimas įteisintas trimis 1401 m. aktais (Vilniaus ir radomo susitarimai):

  1. Jogailos aktu (neišliko)
  2. Vytauto ir Lietuvos bajorų aktu (1401 m. sausio 18 d. Vilniuje)
  3. Lenkijos karaliaus tarybos aktu (1401 m. kovo 11 d. Radome)

Aktų reikšmė:

  1. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino LDK valdovo Vytauto savarankiškumą, paskelbiant jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleidžiant jam visą valdžią LDK, o Vytautas ir LDK bajorai įsipareigojo laikytis šio susitarimo.
  2. Buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties (po to visos Vytautui priklausančios valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai).
  3. Jeigu mirtų Jogaila, nepalikęs įpeėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo.

Aktų vertinimai:

  1. Tai Lenkijos diktatas po Vorkslos pralaimėjimo nusilpusiai Lietuvai.
  2. Aktuose įžiūrima dviejų valstybių unija ir net – Jogailos nuolaida Vytautui (t.y. nesugebėjimas įgyvendinti Krėvos akte numatytos inkorporacijos).
  3. Tai kompromisas tarp Vytauto, puosėlėjančio Lietuvos valstybės savarankiškumą, ir Lenkijos, siekiančios visiškos LDK inkorporacijos.

Pergalė prieš Ordiną:

  1. Lenkijos ir LDK sąjungą prieš Vokiečių ordiną stiprino reali grėsmė iš Ordino pusės bei geopolitiniai veiksniai:
    • Nemuno, Dauguvos ir Vyslos žemupiai priklausė Ordinui;
    • LDK ir Lenkija stengėsi įveikti Ordino galybę ir teritoriškai bei politiškai įsitvirtinti regione.
  2. XIV ir XV a. sandūroje sąjungininkės išplėtė karinę ir politinę veiklą prieš Ordiną:
    • 1401 m. Vytautas atnaujino karą prieš Ordiną (užsitikrinęs Jogailos ir Lenkijos paramą); tais metais prieš Ordiną sukilo Žemaitija; 1402 m. atremtas Ordino puolimas, kuriame dalyvavo jaunesnysis Jogailos brolis Švitrigaila, ketinęs užimti Vilnių ir tapti LDK didžiuoju kunigaikščiu;
    • 1404 m. sudaryta Vytauto ir Jogailos Rožianco taika su Vokiečiu ordinu, kuri iš esmės atkartojo Salyno taikos sutartį (t.y. Žemaitija pripažinta Ordinui); pagal šią sutartį Lenkija įsipareigojo neremti LDK, jei iškils konfliktas su Ordino dėl Žemaitijos, o Ordinas įsipareigojo neremti Gediminaičių, maištaujančių prieš Vytautą bei teikti ginkluotą paramą jam, kariaujant Rusijos žemėse;
    • 1408 m. rudėnį, sudaręs taiką su Maskva, Vytautas susitarė su Jogaila dėl karo veiksmų atnaujinimo; 1409 m. pavasarį prasidėjęs žemaičių sukilimas nutraukė taikingus santykius tarp Ordino ir LDK.
  3. Didysis karas“:
    • 1409 m. rugpjūčio 14 d. prasidėjo karo veiksmai (kai Ordino kariuomenė įsiveržė į Dobrynės žemę Lenkijoje); šis etapas baigėsi 1409 m. spalio 1 d. paliaubomis (LDK kariuomenė nedalyvavo);
    • paliaubų metu abi sąjungininkės, ruošdamosios tolesnei kovai, ėmėsi aktyvios diplomatinės veiklos, kuri turėjo formuoti Europos viešąją nuomonę palankią Lietuvai ir Lenkijai; tačiau ši diplomatinė veikla nesustabdė abiejų valstybių karinio pasiruošimo tolesniems kovos veiksmams;
    • 1410 m. liepos 9 d. LDK ir Lenkijos jungtinės pajėgos įžengė į Ordino teritoriją ir pradėjo žygį į Marienburgą;
    • 1410 m. liepos 15 d. priešininkų kariuomenės susitiko ir įvyko vienos didžiausių viduramžių Europos kautynių – Žalgirio mūšisl Ordino ir sąjungininkų jėgų santykis, manoma, buvo 2:3 (sąjungininkų kariuomenę sudarė: LDK, Lenkijos daliniai bei samdiniai iš Čekijos); po 6 val. trukusios kovos, mūšis baigėsi karine Ordino katastrofa (žuvo Ordino magistras, į nelaisvę paimta daugybė karių, sąjungininkų rankose atsidūrė daug trofėjų – Ordino kariuomenės vėliavos);
      Mūšio reikšmė: lemiamą pergalė laimėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybės, du šimtmečius kovojusios dėl savo egzistencijos;
    • 1410 m. liepos 16 d. sąjungininkų kariuomenė pradėjo žygį į Ordino sostinę – Marienburgą; pakeliui Ordino pilys ir miestai pasidavinėjo be kovos; 1410 m. liepos 25 d. prasidėjusi Marienburgo pilies apsiaustis baigėsi be rezultatų: Vytauto ir Jogailos kariuomenės atsitraukė; “Didysis karas” baigėsi Torunės taika.
  4. Torunės taika (1411 m. vasario 1 d.):
    • Žemaitija buvo pripažinta LDK (iki Vytauto ir Jogailos mirties);
    • už išpirką Ordinui buvo grąžintos sąjungininkų užimtos pilys;
    • Lenkijai atiteko Dobrynė, o Pamarys, Kulmas, Michalovas liko Ordino valdžioje;
    • Ordinas privalėjo sumokėti 100 tūkst. kapų grašių kaip kontribuciją sąjungininkams, o pastarieji įsipareigojo skleisti savo kraštuose krikščionybę.
  5. Torunės taikos reikšmė:
    • Pirmą kartą Ordinas turėjo viešai pripažinti pralaimėjęs; sustabdyta jo ekspansija į LDK ir Lenkijos žemes. Ši taika nebuvo tvirta, nes galutinai neišsprendė Žemaitijos problemos (Ordinas stengėsi susigrąžinti Žemaitiją), o Lenkija neatgavo visų savo žemių.
  6. Bažnytinis Konstancos susirinkimas (1414 m. ruduo-1418 m.)
    Šalia svarbių bažnytinių ir didžiųjų Europos valstybių šis garsusis susirinkimas turėjo spręsti ir LDK bei Lnkijos ginčą su Ordinu:

    • 1415 m. gegužės 11 d. susirinkimas sudarė komisiją ginčui ištirti, kuriai abi pusės pateikė raštu suformuluotas reikalavimus;
    • 1416 m. pr. į Konstancą atvykusi žemaičių delegacija pateikė skundą prieš Ordiną;
    • 1418 m. vasario mėn. susirinkimas išklausė vyskupų ataskaitas apie Medininkų viskupystės įsteigimą Žemaitijoje (1417 m. spalio mėn.) ir jos gyventojų krikštą.
  7. Konstancos susirinkimo reikšmė:
    • Tai buvo Lietuvos politinė ir moralinė pergalė tarptautinėje arenoje (lietuviai ir žemaičiai viešai atstovavo savo valstybei).
    • Žemaitijos klausimas nebuvo išspręstas.
  8. Melno taika (1422 m. rugsėjo 27 d.) sudaryta su Vokiečių ordinu, istorikų vadinama kompromisu, tačiau jos svarba Lietuvai buvo didelė, nes:
    • ši taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu;
    • pirmą kartą Ordinas buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių pretenzijų į LDK (Lietuva galutinai ir neterminuotai atgavo Žemaitiją – Ordinui pasiliko tik Nemuno žiotys ir Klaipėda, o Lietuva gavo išėjimą į Baltijos jūrą);
    • taikos sudarymas galutinai išsprendė Lietuvos ir Ordino konfliktą;
    • ši taika pakeitė jėgų santykį Rytų Europoje: LDK, nebevaržoma pavojaus iš Ordino pusės, galėjo plėsti savo ekspansiją į Rytus, o, be to, LDk galėjo daryti politinį spaudimą Lenkijai (nes ši dar nebuvo galutinai sureguliavusi santykių su Ordinu);
    • taika atvėrė didesnes galimybes Lietuvos vidaus gyvenimo raidai: valdovas bei bajorai galėjo daugiau dėmesio skirti valstybės ir visuomenės reformoms.

Lietuvos valstybingumo raida XV a. 2-3 deš.:
Horodlės aktai
(1413 m. spalio 2 d.): – toliau apsprendė LDK vidaus raidą bei santykius su Lenkija;

  • LDK faktiškai ir toliau liko egzistuoti kaip savarankiška valstybė (su Lenkija ją jungė tik Jogaila, kuris, būdamas Lenkijos karaliumi, turėjo ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą; reali valdžia priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos)
  • numatyta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tik tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba (Vilnius-Radomo nuostata dėl to, kad LDK turi grįžti po Vytauto mirties Lenkijai, buvo panaikinta);
  • Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai;
  • 47 Lietuvos ir Žemaitijos bajorų giminėms buvo suteikta teisė naudotis Lenkijos bajorų giminių herbais (herbas – vienas iš svarbiausių viduramžių Europos bajorų luomo atributas);
  • numatyta, kad Lenkijos ir Lietuvos didikai bei bajorai galės abiem pusėms bendrus klausimus spręsti susirinkę į bendrus seimus Liubline, Parčeve ir kt.
    Horodlės aktų reikšmė:

    1. Aktai patvirtino, kad gyvuoja savarankiška LDK (tai buvo Vytauto ir jį rėmusios bajorijos pergalė).
    2. Aktais buvo paruoštos sąlygos tolesniam ideologiniam bei socialiniam Lietuvos ir Lenkijos bajorijos suartėjimui (buvo išplėstos LDK bajorijos teisės, o kartu Lietuvos bajorai buvo įtraukiami į Lenkijos politinį gyvenimą).

Vytauto pastangos karūnuotis:

  • 1429 m. Lucko suvažiavime galutinai subrendo Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimo karaliumi idėja (nors buvo iškelta jau Salyno suvažiavime 1398 m.); kovą dėl LDK valdovo karūnos Lietuvos bajorija suprato kaip kovą dėl valstybės suveriniteto.
  • Vytauto karūnavimasis ir Vytauto bei Jogailos dinastinės kovos buvo aktualus klausimas tarptautiniu mastu: tuo buvo suinteresuoti Europos valdovai, norėdami nukreipti Vytauto ir Jogailos dėmesį nuo ginčitynų Vid. Europos reikalų (tuo ypač buvo suinteresuotas Zigmantas, turėjęs savų planų Čekijoje bei Vengrijoje, kurie kirtosi su Lenkijos interesais);
  • Vytauto karūnavimuisi smarkiai priešinosi Lenkijos bajorija (taip būtų žlugę LDK prijungimo planai), nors Jogaila turėjo būti suinteresuotas šia idėja (pagal Gediminaičių dinastijos tradiciją jo sūnus – realiausias pretendentas į Lietuvos karūną);
  • 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti Vytauto karūnacija, kurią sužlugdė Lenkijos bajorija (pagrobė karūną), o 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė (po jo mirties Gediminaičių dinastija pradėjo virsti lenkiškos orientacijos Jogailaičių dinastija).

Vytauto valdymo reikšmė:

  1. Visas Vytauto vidaus politikos tikslas – stiprinti valstybę. Įgyvendindamas šį tikslą, Vytautas:
    • sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus;
    • ekonomiškai, teisiškai bei politiškai sustiprino socialinę jos atramą – bajorų luomą;
    • plėtojo prekinius-piniginius santykius valstybės viduje ir ryšius su užsieniu (šiuo laikotarpiu buvo sukurta Lietuvos pinigų sistema, kaldinamos lietuviškos monetos);
    • šiuo laikotarpiu susiformavo Lietuvos valstybės simbolika: herbas (Vytis) – valstybės simbolisl Gediminaičių stulpai – valdančiosios dinastijos emblema (Vytauto asmeninis ženklas).
  2. Vytauto įsitvirtinimas didžiojo kunigaikščio soste ir tolesnis jo valdžios LDK stiprėjimas suformavo lietuvių visuomenėje valstybingumo sampratą, kuri išliko iki pat XIX a. tautinio atgimimo laikų.

 

Karūnavimasis

Pirmą kartą (Kežmarke, Žalgirio mūšio išvakarėse) Vytautas pasiūlymą atmetė, o antrą kartą (Lucko suvažiavime) – priėmė ir ruošėsi karūnacijai, bet dėl lenkų pasipriešinimo ir staigios mirties (1430) nespėjo to padaryti.

Vytauto Didžiojo užsienio politika

XIII–XIV a. Lietuva prisijungė daug slavų žemių. Viena vertus, jose išsaugoti vietinių kunigaikštijų administravimo papročiai. Kita vertus, slavų žemėse įsitvirtinę lietuvių kunigaikščiai kūrė savo kariauninkų žemėvaldą. Šiuos žmones tarnybos ir žemėvaldos ryšiai siejo tik su nauju kunigaikščiu ir jo dinastija.

Vytauto pradėti pertvarkymai ankstyvąją valstybę pavertė brandžia viduramžių valstybe – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste kaip monarchija. Kilo būtinybė ją įteisinti juridiškai – pašalinti pagoniškosios „niekieno žemės“ paveldą ir Krėvos sutarties sukurtą Lenkijos siuzerenitetą. Pirma problema buvo išspręsta Lietuvos krikštu 1387 metais. Santykius su Lenkija reguliavo 1386 m. Jogailos pradėta unija. Ji buvo taisoma naujomis unijomis.

1392 metų Astravo sutartimi Jogaila pavedė Vytautui valdyti visą LDK ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Vytautas prisipažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atitenka Lenkijos karaliui. Vytauto ir Lietuvos bajorų

Vilniuje ir Lenkijos bajorų Radome 1401 metais pasirašyta sutartimi tarsi patvirtintos ankstesnės sąlygos. Lietuviai prisiekė ištikimybę Lenkijos karūnai, o Lenkijos bajorai įsipareigojo remti Lietuvą bei bendrai rinkti karalių. Taip Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą. Horodlės sutartis sudaryta 1413 metais. Lietuvai priklausiusiame pasienio miestelyje buvo pasirašytas sąjungos aktas, nustatęs tolesnius LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Pasirašytos trys sutartys: bendra Jogailos ir Vytauto sutartis, žemės privilegija Lietuvos bajorams, privilegija katalikų bažnyčiai Lietuvoje. Pirmajame dokumente primintas LDK „prijungimas“ prie Lenkijos. Tačiau kiti teiginiai stiprino Lietuvos suverenumą. Antai, buvo patvirtintas didžiojo kunigaikščio titulo paveldimumas, įteisinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucija ir jo valdžios tęstinumas. Tuo pačiu panaikintas 1401 metų Vilniaus ir Radomo susitarimų punktas, skelbęs, jog po Vytauto mirties LDK turės grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Taigi, šiuo dokumentu buvo pripažintas nuo 1392 egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lenkijos ponai įsipareigojo karaliaus mirties atveju nesant teisėtų įpėdinių nerinkti naujo valdovo be Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lietuvių bajorijos pritarimo. Lietuvoje pagal Lenkijos pavyzdį turėjo atsirasti kai kurios naujos vaivadų ir kaštelionų pareigos. Numatyta šaukti bendrus suvažiavimus (seimus). Taip pat 47 Lietuvos ir Žemaitijos bajorų giminės gavo teisę naudotis Lenkijos bajorų giminių herbais. Visų sutarčių rezultatas – Lietuva nebuvo įjungta į Lenkijos valstybės sudėtį, netapo jos provincija. Dar daugiau, Vytautas siekė tapti „Lietuvos ir Rusios karaliumi“, t.y. panašiu į daugelio Europos šalių valdovus Dievo pateptuoju monarchu. Nors Vytautui nepavyko tapti karaliumi, Lietuvos kaip suverenios valstybės įtvirtinimą pavyko pasiekti Kazimierui. Jis vainikavosi didžiuoju kunigaikščiu, kai Vilniaus vyskupas uždėjo vadinamąją „Gedimino kepurę“. Šis veiksmas simbolizavo suverenią Lietuvos valstybę. Reikėtų nuolat prisiminti, jog valstybingumo kūrimas, valstybės tvirtinimas Lietuvoje vyko nuolatinės kovos sąlygomis. Kovota su Rytų Pabaltijyje įsikūrusiais ordinais (prisiminkime Saulės, Durbės, Žalgirio pergales), su artimesniais ir tolimesniais kaimynais (Lenkija, rusiškomis žemėmis, totoriais), net tarpusavyje (Jogailos ir Kęstučio-Vytauto kovos). Nors ir su permainomis, tačiau visos šios kovos išsaugojo ir išplėtė Lietuvos teritoriją. Tokiomis sąlygomis Gediminaičių dinastijos valdovų užduotis buvo išsaugoti valdžios vientisumą augančioje valstybėje ir apdairia politika užsitikrinti pavaldinių lojalumą. Daug LDK savarankiškumą skatinančių pokyčių įvyko dar Vytauto valdymo metais. Buvo sukurta Lietuvos valstybės piniginė sistema, imtos kaldinti lietuviškos monetos. Pradėtas vartoti herbas, vėliau pavadintas Vyčiu. Po Vytauto mirties lenkų bajorijos pretenzijos visiškai įjungti Lietuvą į Lenkijos Karalystę atsimušė į Lietuvos bajorijos stiprų nepriklausomybės siekį.

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums