Senovės Graikijos konspektas

Senovės Graikija

Graikų istorijos chronologija:

• Mino arba Kretos epocha 3000 – 1450 m. pr. Kr.;
• Achajų arba Mikėnų epocha 1600 – 1100 m. pr. Kr. (1100 m. pr. Kr. nukariauja dorėnai);
• Tamsieji šimtmečiai (graikų viduramžiai) 1100 – 800 m. pr. Kr. Būdinga: Homeras (VIII a. pr. Kr.), jo kūriniai: “Iliada” ir “Odisėja”; mirusieji deginami; sukuriamas raštas;
• Archajinė epocha 800 – 500 m. pr. Kr. Būdinga: kolonizacija, ima kurtis miestai Viduržemio ir juodosios jūros pakrantėse; prekybiniai mainai; monarchija; polių nesutarimai;
• Klasikinė epocha 500 – 338 m. pr. Kr. būdinga: 500 – 404 m. pr. Kr. Atėnų viešpatavimas. Delo sąjunga su graikų miestais; tampa Egėjo jūros salų ir pakrantės imperijos centru; nuo 510 m. pr. Kr. Atėnai kuria savo demokratiją; klesti intelektualinis gyvenimas. 404 – 338 m. pr. Kr. Spartos viešpatavimas. 404 m. pr. Kr. užgulti Atėnai kapituliuoja.
• Helenistinė epocha 338 – 30 pr. Kr. Būdinga: 323 m. pr. Kr. miršta Aleksandras; 162 m. pr. Kr. Graikiją nukariauja romėnai; 30 m. pr. Kr. Graikija tapo Romos sudedamąja dalim.

Helenistinės civilizacijos raidą lėmė:

• Ribotas tinkamos dirbti žemės plotas;
• Palankios sąlygos jūrų komunikacijoms;
• Smarkūs sezoniniai klimato svyravimai;

Graikų poliai:

• Žlugus Egėjo civilizacijai, prasidėjo politinis anarchizmas, genčių migracija žemyninėje Graikijoje;
• Sinoikizmo atsiradimas, t. y. kelių savarankiškų bendruomenių, gyvenviečių arba miestų jungimasis į vieną polį (jį vykdęs Atėnų valdovas Tesėjas);
• Graikų polis – tai miestas valstybė arba nedidelė (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių) piliečių bendruomenė, sujungta bendros valdžios rezidencijos vietos ir bendro religinio centro. Polio funkcijos: žemės ir gyventojų gynimas nuo kaimynų; bendruomenės vidaus santykių reguliavimas.
• Nuo VIII a. pr. Kr. Graikija tapo šimtų polių pasauliu; poliuose piliečiai bendrai valdė žemę, šeima buvo pagrindinis struktūrinis vienetas, svarbiausia vertybė – tradicija ir pats polis, garbingas užsiėmimas – žemdirbystė.
• Iki VI a. pr. Kr. poliai pasižymėjo valdymo formų įvairove (demokratinės ir aristokratinės respublikos, oligarchijos, tironijos, monarchijos), tačiau visos jos vienaip ar kitaip gynė piliečių teises; polio trūkumas – ribotas piliečių ratas (vergai, moterys, užsieniečiai neturėjo politinių teisių ir negalėjo dalyvaut polio politiniame gyvenime).

Didžioji graikų kolonizacija nuo XVIII a. pr. Kr.:

• Priežastys: dirbamos žemės trūkumas; prekybos sumetimais; dėl politinių nesutarimų;
• Pobūdis: vidinė (Sparta užvaldė gretimas Mesenijos ir Lakonijos sritis) ir išorinė (išvykimas iš Graikijos ir kolonijų kūrimas svetur);
• Kryptys: vakarų (Sicilija, P. Italija, P. Prancūzija, R. Ispanija); šiaurės (Egėjo jūros vakarinė pakrantė, sąsiaurių sritis); pietryčių (Š. Afrikos pakrantė, Levanto šalys);
• Padariniai: išplito heleninė kultūra; skatinta tolesnė amatų plėtotė; gyvenimo lygio kilimas, gyventojų skaičiaus augimas pačioje Graikijoje.

Atėnų polis V – IV a. pr. Kr.:

1. Atėnų polis sustiprėjo graikų – persų karų metu. Spartus ūkio vystymasis buvo ir politinio Atėnų iškilimo priežastis. Tapo prekybos, amatų, meno bei mokslo centru.
2. V a. pr. Kr. įsigalėjo demokratija. 478 m. pr. Kr. Atėnai su visais poliais sudarė karinę sutartį (Delo sąjungą).
3. pertvarkymai Atėnuose VI – V a. pr. Kr. :

• Solono 594 m. pr. Kr. – pakirsta aristokratų politinė galia; politinių teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto; piliečiai buvo suskirstyti į 4 rangus; įkurta bulė (taryba); padidintas tautos susirinkimo vaidmuo; prasiskolinę valstiečiai atgavo žemės nuosavybę; uždrausta atėniečius už skolas versti vergais; pertvarkyta kariuomenė;
• Peisistrato 560 m. pr. Kr. – žemė dalyta neturtingiems; teiktas lengvatinis valstybės kreditas valstiečiams, amatininkams; statytos šventyklos; įvestas vandentiekis; išplėstas Pirėjo uostas; pradėta agoros statyba; suredaguotos Homero poemos;
• Klistenio 509 m. pr. Kr. – panaikinti visi skirtumai tarp piliečių turto ir kilmės; pakeista Antikos teritorijos dalijimo sistema;
• Periklio V a. pr. Kr. – pradėjo mokėt pinigus piliečių renkamiems pareigūnams – tarybos, heliėjos nariams, strategams, archontams (taip garbingas pareigas galėjo užimti ir neturtingas pilietis).

4. pagrindiniai demokratijos bruožai:

• piliečių dalyvavimas valdyme. Aukščiausias valdžios organas – piliečių (tautos) susirinkimas. Patys, o ne per atstovus , jame dalyvaudami piliečiai garantuodavo savo teisių saugumą;
• valdžios suskirstymas į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), įstatymų vykdomąją (400-ų taryba, vėliau 500-ų taryba) ir teisminę (heliėją);
• buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atsakingi ir reguliariai keičiami valdžios organai;
• piliečiai turėjo tvirta, materialiai garantuotas teises (už politinę veiklą gaudavo atlyginimą);
• veikė paprastas ir efektyvus pajamų paskirstymo principas – liturgijos (tai turtingų piliečių prievolės tautai – išlaikyti gimnazijas, našlaičių ir invalidų prieglaudas, statyti karo laivus ir t. t.);

5. demokratijos trūkumai:

• Atėnų demokratija – tai vergų ir moterų išlaikomas klubas vyrams;
• Vergai, moterys, smulkūs valstiečiai atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių visą laiką galėjo skirti politikai;
• Balsavimo teisės neturėjo moterys, vergai, svetimšaliai;
• Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė;

Sparta:

1. politinėje santvarkoje egzistavo 2 pradai – monarchijos ir demokratijos: spartiečiai rinko 2 karalius (bailėjus), kurie vadovavo kariuomenei, aukščiausias organas – tautos susirinkimas (apela), seniūnų taryba (gerusija), 5 prižiūrėtojų (eforų) kolegija;
2. visi piliečiai buvo kariai; už karinę tarnybą gaudavo žemės sklypą (klerą) iki gyvos galvos iš valstybės;
3. piliečių lygybei palaikyti Spartoje buvo susiformavusi rūsti auklėjimo sistema ir griežta gyvenimo reglamentacija (nuolatinės karinės stovyklos, riboti kontaktai su užsieniu, draudimas verstis amatais, žemdirbyste, prekyba ir kt.);
4. Spartos militarizacija – tai vidinės kolonizacijos padarinys, o jo padarinys – kultūros sunykimas.

Spartos ir Atėnų palyginimas V. a. pr. Kr.:

• Valdymas: 1) Sparta – “lygiųjų bendruomenė” (pusiausvyra tarp monarchijos ir demokratijos); 2) Atėnai – demokratija;
• Aukščiausios valdžios įstaigos: 1) Sparta – 2 karaliai (bailėjai), apela (tautos susirinkimas), gerusija (seniūnų taryba), eforų kolegija (5 prižiūrėtojai); 2) Atėnai – eklezija (tautos susirinkimas), bulė (piliečių taryba), heliėja (teisminė valdžia);
• Visuomenės bruožai: 1)Sparta – visi piliečiai – kariai, rūsti auklėjimo sistema, greižta piliečių gyvenimo reglamentacija, riboti kontaktai su užsieniu (autarkija), kultūros stagnacija; 2) Atėnai – visi piliečiai dalyvavo valdyme, už politinę veiklą piliečiai gaudavo atlyginimą, pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu, buvo sudaromi kolegialūs, piliečiams atskaitingi ir reguliariai keičiami valdžios organai;

Graikų ir persų karai V a. pr. Kr.:

1. Priežastys: graikų miestų vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje sukilimai prieš persus; Balkanų Graikijos pagalba sukilėliams;
2. Mūšiai:

• Maratono 490 m. pr. Kr. – atėniečiai, vadovaujami Miltiado, laimėjo. Nuo šio įvykio maratono bėgimas;
• Termofilų 480 m. pr. Kr. – spartiečiai, vadovaujami karaliaus Leonido, sulaikė persus, leido atsitraukti daliai kariuomenės, bet pralaimėjo;
• Salamino 480 m. pr. Kr. – persai triuškinamai pralaimėjo jūrų mūšį prie Salamino salos. Graikams vadovavo Temistoklis;
• Platėjos 479 m. pr. Kr. – graikai laimėjo prieš persus, vadovaujamus Mardonijaus, išvijo juos iš Graikijos. Graikams vadovavo Fidipas.
• Mikelės 479 m. pr. Kr. – graikų laivynas sudegino persų laivyną. Graikams vadovavo Temistoklis.

3. Rezultatai: buvo apginta Graikijos laisvė ir nepriklausomybė; pripažinta graikų miestų Egėjo jūros salose ir Mažosios Azijos pakrantėse nepriklausomybė (449 m. pr. Kr. Kalijo taika); persų laivynui uždrausta plaukioti Egėjo jūroje; graikai pateko į dvasinę krizę;

Peloponeso karai 431 – 355 m. pr. Kr.:

1. priežastys: nesutarimai tarp Atėnų ir Spartos, taip pat ir tarp Delo bei Peloponeso sąjungų (pastarajai vadovavo Sparta);
2. karų laikotarpiai:

• Archidano karas 431 – 421 m. pr. Kr. – Atėnai atsilaikė prieš Spartą, išlaikė savo sąjungininkus ir jūrų galybę;
• Dekelėjos karas 421 – 404 m. pr. Kr. – Atėnai patyrė pralaimėjimą, buvo likviduota Delo sąjunga, sugriauti gynybiniai įrengimai, iš Atėnų atimtos visos užsienio valdos;
• III-iasis karas 404 – 355 m. pr. Kr. – subyrėjo visos graikų sąjungos;

3. rezultatai: Peloponeso karai neatnešė sėkmės nė vienam iš polių: IV a. pr. Kr. vid. Subyrėjo visos sąjungos ir nė vienas polis nebegalėjo pretenduoti į hegemonus.

Universalios valstybės kūrimas:

• 337 m. pr. Kr. sudaryta Korinto lyga (Graikijos sąjunga, vadovaujama Makedonijos karaliaus) ir paskelbta visuotinė taika (uždrausti karai tarp polių);
• Aleksandras Makedonietis (336 – 323 m. pr. Kr.), Pilypo II sūnus, valdęs Graikiją 12 metų, pradėjo žygį į Aziją, 334 – 325 m. pr. Kr. žygių rezultatas – imperija, jungianti Balkanų pusiasalį, Mažąją Aziją, Egiptą, visą priešakinę Aziją, pietinius Vidurinės Azijos rajonus ir dali Centrinės Azijos iki Indo žemupio;
• Aleksandro Makedoniečio žygiai helenizavo Rytų pasaulį, tačiau iš kitos pusės – helenistinis pasaulis orientalizavosi ir subarbarėjo; didžiulė imperija neišlaikė išbandymų ir subyrėjo;
• Po Aleksandro didžiojo mirties prasidėjo diadochų (pasekėjų) laikotarpis, t. y. valdžią ir imperiją pasidalijo Aleksandro karvedžiai: Makedoniją valdė Antigonidų dinastija (įkūrėjas Makedoniečio kariuomenės strategas Antigonas Vienaakis), Egiptą – Ptolomėjai, Siriją ir Mesopotamiją (vėliau – Palestiną ir Mažąją Aziją) – Seleukidai, Pergamą – Atalidai, Viduriniąją Aziją – Bakterija, Juodosios jūros pietinę pakrantę – Kapadokija, Pontas;
• Graikijos poliai liko nepriklausomi nuo Makedonijos (tik Atėnai ir Korintas išlaikė didesnę nepriklausomybę).

Senovės graikų kultūra:

1. Filosofija: graikų filosofai ieškojo bendrų Visatos pradų, kūrė pasaulio pažinimo teoriją, sukūrė logikos ir etikos mokslų pagrindus, stengėsi sukurti teisingos valstybinės santvarkos koncepciją.  Filosofijos kryptys: 1) epikūrizmas – materialinė ir ateistinė Epikūro filosofija ir etika, aukščiausiu tikslu laikanti protingą žmogaus siekimą laimės; 2)stoicizmas – antikinės filosofijos srovė, pagrindiniu tyrimo objektu laikiusi etiketą, pagal kurį aukščiausias gėris eanti dora, suvokiama kaip gyvenimas, atitinkantis proto reikalavimus, laimės ir laisvės sąlyga – mokėjimas save valdyti. Jos pradininkas – Zenonas. Žymiausi filosofai:

• Talis iš Mileto (apie 625 – 547 m. pr. Kr.) – Mileto mokyklos įkūrėjas (jo pasekėjai Anaksimandras ir Anaksimenas); filosofijos tikslas – nustatyti, kas yra pasaulis ir kokia jo buvo pradžia; padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos (vandens) ir visa susiję tarpusavy;
• Herakleitas iš Efeso (apie VI a. pr. Kr. II p.) – pasaulis amžinas, tačiau jis visą laiką kinta; pasaulio pagrindas – ugnis; visą pasaulio kitimą tvarko logas;
• Demokratas (apie 460 – 370 m. pr. Kr.) – vienas iš pagrindinių materialistinės filosofijos kūrėjų; atomistinės koncepcijos pagrindu aiškino viso, kas egzistuoja pasauly, prigimtį (net ir sielos);
• Sokratas ( apie 470 – 399 m. pr. Kr.) – kritikavo tironiją, demokratiją, pasisakė už išmintingą ir pasiruošusią valdyti valdžią, visapusiškai nagrinėjo žmogaus elgesio motyvus ir principus, smerkė pinigų, malonumų, tuščios šlovės garbinimą; smerkė prigimtinę teisę, pripažįstančią vaikus tėvo nuosavybe;
• Platonas (428 – 348 m. pr. Kr.) – sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą filosofijoje; nagrinėjo grožio paskirtį; sukūrė idealios valstybės modelį; parašė knygą “Valdovas”; įkūrė mokyklą – Akademiją (savo mirusio draugo garbei);
• Aristotelis (348 – 322 m. pr. Kr.) – savo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus sujungė į vieną filosofinę sistemą; prisidėjo prie gamtos mokslų, istorijos, teisės plėtotės, sukūrė sociologijos ir literatūros pagrindus; parengė formalios logikos teoriją; parašė knygą “Politika”; žmogų laikė didžiausia vertybe, protingiausia būtybe;

1. Matematika VII – VI a. pr. Kr. atstovai:

• Pitagoras VI – V a. pr. Kr. – pradų pradu laikė skaičių; iracionalaus skaičiaus pradininkas;
• Talis iš Mileto – ieškojo bendrų Visatos pradų;
• Anaksimandras – sukonstravo saulės laikrodį, sudarė žemėlapį;

1. Fizika:

• Demokratas – manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių – atomų;

2. Istorija:

• Herodotas – parašė knygą “Istorija” (aprašė graikų – persų karus), keliavo po Egiptą, Mesopotamiją;

3. Architektūra: žymiausi architektūros paminklai: Akropolis, Partenonas, Dzeuso šventykla Olimpijoje, deivės Nikės šventykla. Išskiriami 3 stiliai:

• Dorėninis VIII a. pr. Kr. – kolona pastatyta ant stačiakampio pagrindo, papuošta vertikaliais grioveliais, kitų puošybos elementų nėra. Statiniai simbolizavo galią, jie buvo paplitę Balkanuose;
• Jonėninis VII – VI a. pr. Kr. – kolonų viršus baigiasi riestomis voliutomis. Tokie statiniai su grakščiomis kolonomis, paprastai daugiausia statyti Mažojoje Azijoje ir salose;
• Korintinis VI – V a. pr. Kr. – kolona turi sudėtingą pagrindą, kolonos viršus baigiasi akinto lapų puošybos elementais, ji puošnesnė, grakštesnė.

4. Skulptūra – autoriai stengėsi parodyti organišką žmogaus sandarą, veržlumą. Žymiausi kūriniai: Fidijo “Atėnė”, “Dzeusas”; Mirono “Disko metikas”.
5. Keramika: 1) VIII a. pr. Kr. – geometrinės figūros; 2) VI a. pr. Kr. – juodafigūrės vazos; 3) V a. pr. Kr. – raudonfigūrės vazos;
6. Teatras: sukurtas apie VI a. pr. Kr., susiformavo pagrindiniai dramos žanrai: tragedija (žodis reiškė “ožkų daina”; atsirado iš dievo Dioniso švenčių apeigų) ir komedija;
7. Literatūra:

• graikai patobulino fininkiečių alfabetą, ir jų sukurta abėcėlė tapo vėlesnių Europos tautų raidynų pagrindu;
• Homero poemos “Iliada” ir “Odisėja” – seniausias literatūros kūrinys ir istorinis šaltinis;
• Heziodas – vienas žymiausių graikų poetų;

8. Religija: graikų religija buvo politeistinė, būdingas antropomiorfizmas. Graikų dievai gyveno Olimpo kalne; buvo nustatyta tam tikra dievų hierarchija, dievai globojo tam tikras gamtos stichijas ir žmogaus veiklos sritis:

Dzeusas – vyriausias Olimpo dievas, perkūnų ir žaibų valdovas, saugojo visuomenines teises;

Hera – Dzeuso žmona, vedybų globėja;

Hadas – požemio karalystės dievas;

Persefonė – žemės derlingumo ir požemio pasaulio deivė;

Demetra – derlingumo ir žemdirbystės deivė;

Poseidonas – jūrų dievas;

Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas;

Afroditė  meilės ir grožio deivė;

Apolonas – mūzų valdovas, menų globėjas;

Atėnė – išminties, taikos ir karo deivė, globojo audėjus ir alyvų augintojus;

Artemidė – miškų deivė, gyvūnų ir medžioklės globėja

Hefaistas – ugnies dievas, kalvystės globėjas;

Laimėjimai:

• Sukūrė teatrą (tragediją ir komediją);
• Vienas graikų mokslininkas pareiškė mintį, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink Saulę, tačiau jis to nepajėgė įrodyti ir didis atradimas buvo ilgam pamirštas;
• Graikų raidyną perėmė daugelis tautų. Daugybė graikiškų žodžių dabar vartojami kaip tarptautiniai;
• Senovės graikų architektūra ir skulptūra buvo pavyzdžiu, iš kurio mokėsi vėlesnių įvairių tautų skulptoriai ir architektai;
• Graikijoje pradėtos rengti Olimpinės žaidynės, gyvuojančios iki mūsų dienų;
• Didelę reikšmę Vakarų kultūrai turėjo graikų filosofija;
• Gydytojo Hipokrato sukurta diagnostikos sistema viso pasaulio gydytojai naudojasi ir iki šiol;
• Visų laikų menininkai plačiai naudoja graikų mitologijos siužetus savo kūryboje;
• Graikai paliko tautos demokratijos modelį, mokymo ir auklėjimo sistemą, žmogaus laisvės idealus;

Senovės Graikija

Geografija

• Balkanų pusiasalis. Jonijos, Egėjo, Viduržemio jūros. 4000 salų. (Kreta, Euboja). Kikladų salos.
• Graikijos sritys: Peloponesas, Atika, Beotija, Tesalija, Makedonija, Trakija (Lakonija, Mesėnija, Adrolidė, Arkadija, Elidė, Achaja, Aitolija, Epiras) ← Europoje.  Jonija ← Arija (Turkija).
• Olimpo kalnas.
• Skurdi žemdirbystė – kalnai.
• Jūreivystė, žvejyba, gyvulininkystė (avys, ožkos), vynuogynai, alyvmedžiai.

Karaliaus Mino civilizacija (3000 – 1450 m. pr. Kr.). Kretos sala.

Tai pirmoji Europos civilizacija. Knose – Mino rūmai. Žlugimas – nukariavimas (?), ugnikalnio išsiveržimas Teros – santorino saloje (?), (Atlantida?).

• II tūkst. Pr. Kr. – indoeuropiečiai.
• Graikijoje: jonėnai (~2000 m. pr. Kr.), dorėnai, achajai

Romėnai graikus praminė helenais. Nuo to – helada, helenizmas.

Achajai Peloponese įkuria Mikėnus. Mikėnų civilizacija (1600 – 1100 m. pr. Kr.). Liūtų Vartai.

Trojos karas 1240 – 1230 m. pr. Kr.

Nuo 1100 – 800 m. pr. Kr. – ”tamsieji šimtmečiai”. Apie juos rašo Homeras (”Ilijada”, ”Odisėja”).

VIII a. pr. Kr. Graikijoje keli šimtai miestų – valstybių (poliai); jie valdo ir aplinkinę sritį.

Graikijoje vieningos valstybės nebuvo, ji sudaryta iš atskirų polių. Dažniausiai polyje yra Akropolis (aukštutinis miestas), agora (miesto aikštė; turgavietė).

Polių valdymo formų kaita:

1. Monarchija
2. Aristokratija
3. Tironija
4. Demokratija

Polių gyventojai: piliečiai (turintys daugiau teisių); aristokratai (kilmingi; kariai), vyrai, piliečių palikuonys. Laisvi nepiliečiai: moterys; metekai (atvykėliai į polį). Nekilmingi vadinti demosu. Vergai – ”kalbantieji įrankiai”.

Poliai vykdo kolonizaciją (nuo VIII a. pr. Kr.). Priežastys – dirbamos žemės stygius; politinė kova.

Metropolis – miestas (polis), iš kurio išvyksta kolonistai. Per kolonijas plinta kultūra.

Atėnai. Atikos sritis. Čia V a. pr. Kr. susiformuoja demokratija (”liaudies valdžia”).

Demokratijos principai Atėnuose:

1. Piliečiai dalyvauja valdyme patys (ne per atstovus);
2. Valdžios susiskirstymas (Tautos Susirinkimas; 500–tų taryba; teismai);
3. Valdžia atsakinga piliečiams ir yra keičiama.

Atėnų valdymas

Tautos susirinkimas (jame dalyvauja visi polio piliečiai)

Jis skelbia karą ir taiką; tvirtina įstatymus; renka pareigūnus (metams); renkasi kas 10 dienų.

500 piliečių |10 strategų | 9 archontai | 6000 teisėjų taryba (vyriausybė) [rengia įstatymus]

Strategai – karo vadai (tik turtingi). Didžiausią įtaką turi pirmasis strategas.

Archontai – rengia religines ceremonijas.

Demagogai – kalbomis stengiasi paveikti priimamus sprendimus.

Ostraka (ostrakizmas) – šukė su nekenčiamiausio pareigūno vardu.

Liturgijos – turtingųjų prievolės.

Prie Atėnų demokratijos susiformavimo labiausiai prisidėjo trys žmonės:

Solonas. Jo reformos (94 m. pr. Kr.):

1. Panaikino valstiečių skolas;
2. Uždraudė laisvus atėniečius verstis vergais (valsiečiai);
3. Politines teises suskirstė pagal turtą, o ne pagal kilmę (smūgis aristokratams);
4. Visi piliečiai dalyvauja Tautos Susirinkime, renka pareigūnus;
5. Amatai ir prekyba – garbingi verslai.

Klistenis  (508 – 507 m. pr. Kr.)

Vietoj 400 tarybos pradėta rinkti 500–tų taryba.

Periklis (443 – 429 m. pr. Kr. buvo Atėnų strategas)

1. Pradėjo valstybės pareigūnams mokėti atlyginimus;
2. Organizuojami viešieji darbai piliečiams.

Periklio laikais Atėnai klesti. Tačiau demokratija ima išsigimti į ochlokratiją (minios valdžia).

Sparta

Spartos polis –  priešingybė Atėnams.

Sparta valdo Lakonijos sritį. Vėliau nukariavo Meseniją.

Sparta – nedemokratinė, karinė valstybė. Dėmėsys kariuomenei, o ne kultūrai.

Spartos piliečiai – spartiatai (gimę Spartoje).

Laisvi nepiliečiai – periorikai (”gyvenantys aplinkui”).

Vergai – helotai.

Sunkiai ginkluoti kariai – hoplitai .

Sparta VI a. pr. Kr. vadovavo Peloponeso sąjungai.

Graikų – persų (medų) karai (V a. pr. Kr.)

Persų karalius kariauja prieš graikų polius. Graikų kovai vadovauja Atėnai ir Sparta.

Žymiausi mūšiai:

• Maratono 490 m. pr.Kr. (G).
• Termopilų 480 m. pr. Kr. (P).
• Salamino 480 m. pr. Kr. (G)
• Platėjos  479 m. pr (G).

Graikų trijeros. Susikuria Delo jūrų sąjunga. Jai vadovauja Atėnai.

Karą laimi graikai.

Peloponeso karai (431 – 355 m. pr. Kr.)

Kariauja Delo sąjunga (vadovauja Atėnai) prieš Poloneso sąjungą (vadovauja Sparta).

Atėnai pralaimi, nors nusilpsta abi pusės. Atėnų demokratijos krizė (virsta ochlokratija).

Sokrato teismas (399 m. pr. Kr.).

Nusilpus Atėnams ir Spartai, iškyla Makedonija (sostinė Pela). 359 m. pr. Kr. karalius Pilypas II vykdo karinę reformą – įvedama falanga.

336 m. pr. Kr. valdymą perima Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis. Jo mokytojas buvo Aristotelis. A. Makedonietis užkariauja Graikiją, Persiją, Egiptą. Jo valdos iki Indo upės.

Miršta 323 m. pr. Kr.

1. Makedoniečio imperija suskyla.
2. Makedoniečiui vykdant užkariavimus, plinta helenistinė (graikų) kultūra.

Graikų tikėjimas

Religija – politeistinė. Dievų hierachiją ir geneologiją aprašė Homeras ir Heziodas.

Dievai Gyvena Olimpo kalne, turi žmogiškas savybes. Buvo bendri ir atskirų miestų labiau garbinami dievai.

• Afroditė – grožio ir meilės deivė.
• Artemidė – miško deivė, gyvulių ir medžioklės globėja.
• Apolonas – šviesos, saulės, pranašysčių dievas, meno globėjas.
• Atėnė – karo ir išminties deivė.
• Dedalas – graikų mitų architektas ir skulptorius
• Dionisas – vaisingumo, augalijos linksmybės dievas.
• Dzeusas – vyriausias dievas, dievų karallius.
• Hadas – mirusiūjų ir požemio karalystės dievas.
• Hefaistas – ugnies dievas, kalvystės globėjas.
• Hera – dievų karalienė, Dzeuso žmono, vedybų globėja.
• Hermis – dievų pasiuntinys, keliautojų sergėtojas, vagių ir pirklių globėjas.
• Nikė – pergalės personifikacija.
• Poseidonas – jūrų valdovas.
• Prometėjas – būtybė – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms.
• Tichė – likimo ir atsitiktinumo deivė.
• Ikaras – bėgdamas iš Minojo nelaisvės, tėvo Dedalo padirbtais vaško sparnais iš plunksnų ir vaško, priskrido per arti saulės, ištirpo tie sparnai, įkrito i jūrą ir paskendo.
• Heraklis – herojus, pasižymėjes didele fizine jėga.
• Pandora – personažas moteris, kuri iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą ir išleido žmonių nelaimes.
• Pegasas – sparnuotas žirgas.
• Tesėjas – herojus – Atėnu karalius suvienijęs Atika, nužudė minotaurą.
• Chimeros – pabaisos, turėjusios liūto galvą, ožkos liemenį, gyvgyvatės galva pasibaigianią uodegą, iš nugaros kylančią trečią ožkos galva.
• Kentaurai – miškų arba kalnų demonai, iki juosmens žmogus, nuo juosmens arklys.
• Kiklopai – mitinė butybė, vienaakis milžinas.
• Minotauras – mitinė pabaisa, pusiau žmogus, pusiau jautis.
• Mūzos – 9 deivės, mokslo ir meno globėjos.
• Nimfos – gamtos deivės.
• Satyras – miškų dievybė, pasižymejusi gašlumu.
• Sirenos – pusiau paukščiai, pusiau moterys, savo dainavimu viliodavusios vyrus.
• Titanai – vyriausios kartos dievai. Kovojo su dzeusu dėl valdžios, pralaimėję buvo nublokšti i Tartarą.
• Martynas-galingiausias dievas visame pasaulije jis išgelbejo milijardus žmonių.
• Vaidas-vienas stipriausių vyru visame pasaulije,turi mistiniu galiu.
• Aurelija-viena gražiausų moterų vedusi Vaidą,turi mistiniu galiu.
• Tesėjas-Atėnų karaliaus Egėjo sūnus, kuris vykdamas iš senelio pas savo tėvą pakeliui nugalėjo daug baisių būtybių, tarp jų ir Prokrustą. Pasiekęs Atėnus išvyko į Kretą nugalėti Minotauro. Su Mino dukters Ariadnės pagalba jis įveikė Minotaurą supusį labirintą ir nugalėjo Minotaurą. Tačiau grįždamas pamiršo tėvo paliepimą pakeisti juodas bures į baltas, kaip ženklą, kad jis gyvas. Tėvas iš tolo pamatęs juodas bures pamanė, kad sūnus nebegyvas, šoko nuo skardžio į jūrą ir užsimušė. Dabar ten Egėjo jūra.

Graikai turėjo kulto pastatus (šventyklos, aukurai).

Šventikai – žyniai, orakulai. Žymiausias – Delfų orakulas. Delfai – Visatos centras.

• Sudievina gamta: nimfos, satyrai, sirenos.
• Didvyriai: Tesėjas (Atėnų karaliaus Egėjo sūnus, Minotauro nugalėtojas. Prokrusto lova), Heraklis (Dzeuso garbei pradėjo Olimpines žaidynes). Prometėjas, Dedalas, Ikaras.

Olimpinės žaidynės. 776 m. pr. Kr. Dzeuso garbei Olimpijoje. Dalyviai – piliečiai. 5 dienos, meno konkursai. Moterys nedalyvauja. Iki 394 m. pr. Kr. 1896 – atnaujintos. Apolono garbei – Delfuose.

Graikų menas ir mokslas

Žymiausias centras – Atėnai. (V a. pr. Kr.)

Partenonas – Atėnės šventykla Akropolyje.

Kolonų rūšys: (pagal jas – architektūros stiliai):

1. Dorėninė
2. Jonėninė
3. Korintinė (augalų motyvas).

• Skulptūra – Mironas, Fidijas, Polikletas.
• Keramika – raudonfigūrės ir juodafigūrės vazos. Amforos.
• Teatras (V a. pr. Kr.). Ištakos – Graikijoje. Atsiranda Dionisijų metu (Dioniso šventės). Atviri teatrai (Dioniso Atėnuose). Tragedijos, komedijos. Eschilas, Sofoklis, Euripidas – tragedija; Aristofanas – komedija.
• Graikijoje sukurti šiuolaikinio mokslo pagrindai, filosofinė sistema.
• Abėcėlė iš finikiečių. Jonėnų abėcėlė Atėnuose. Ji išplinta. Ją perima etruskai, lotynai. 24 raidės. Atėnuose – pirma biblioteka (Peisistratas). Mokyklose – tik berniukai. Rašo stiliumi ant vaškuotos lentelės. 

Sofistai – išminčiai mokytojai.

Gimnazija – jaunuolių mokykla (sportas, filosofija). Palestra – gimnastikos mokykla.

Pitagoras – filosofas, matematikas.

Demokritas – numatė atomus.

Hipokratas – medicina.

Herodotas – istorija.

Žymiausi filosofai – Aristotelis, Sokratas, Platonas (įsteigė Atėnų Akademiją).

Senovės Graikija

Heleninė civilizacija – tai senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos (dar vadinamos antikine civilizacija). pavadinimas kilo iš senovės Graikijos pavadinimo „Helada” Sujungti šias dvi civilizacijas į vieną galima dėl politikos, kultūros ir ekonomikos panašumų, kurie atsirado dėl graikų poveikio romėnams. Tai:

• romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje;
• panaši graikų ir romėnų valstybinė organizacija;
• bendri valstybiniai abiejų tautų interesai;
• literatūros, meno ir religijos panašumai.

Helenizmas – 1. Laikotarpis senovės Graikijos istorijoje, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų iki graikų nepriklausomybės pabaigos (336 m. pr. Kr.- 146 m. pr. Kr.) 2. Ypatingas kultūros tarpsnis, kai graikų kultūra stipriai veikė vienalaikes Rytų ir Vakarų kultūras. 3. Unitarinis Graikijos ir Romos istorijos supratimas. 4. Paveldėto tėvų tikėjimo laikymasis; pagonybė.

Istorijos chronologija

• Kretos (Mino) epocha (apie 3000-1600 m. pr. Kr.). Neindoeuropiečių kultūra Kretos saloje viešpatauja visame Egėjo baseine; centras – Knosas, mitinis karalius – Minas.
• Mikėnų epocha (1600-1200 m. pr. Kr.). Indoeuropiečių (achajų) sukurtos kultūros centras – Mikėnai. Gyvavo rūmų civilizacija, buvo paplitusi gynybinių įtvirtinimų, karinių citadelių bei savitų kapaviečių (šachtinių ir kupolinių kapų) statyba, plėtojami ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Rytais.
• „Tamsieji amžiai” (1200-800 m. pr. Kr.). Prasidėjo Egėjo jūros tautų migracija: įsiveržė dorėnai, kurie kovojo su vietiniais gyventojais dėl teritorijų. Atsirado privati žemės nuosavybė. Kultūrai būdingas nuosmukis, pagrindiniai šaltiniai – Homero ir Heziodo poemos.
• Archainė epocha  (800-500 m. pr. Kr.). Prasidėjo olimpinės žaidynės, o kartu ir metų skaičiavimas (776 m. pr. Kr.). Susikūrė specifinis graikų valstybinis darinys – poliai, pasižymėję valdymo formų įvairove (demokratija, aristokratija, oligarchija, tironija, monarchija). Beveik visoje Graikijoje vyko diduomenės kova su žemesniaisiais sluoksniais, vergai, užsieniečiai, moterys neturėjo pilietinių teisių ir negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime. Sparčiai vystėsi literatūra ir menai.
• Klasikinė epocha (500-338 m. pr. Kr.). Graikija kovojo su persais, įkūrė ir vadovavo Atėnų jūrinei sąjungai. susiformavo demokratijos modelis. Po tarpusavio karo (Peloponeso) iškilo Makedonija. Buvo pasiekti svarbiausi graikų kultūros laimėjimai.
• Helenistinė epocha(338-146 m. pr. Kr.). Sudaryta Makedoniečio imperija, Rytuose egzistavo helenistinės valstybės, sklido graikų kultūra. Graikai neteko nepriklausomybės ir tapo Romos provincija.

Olimpas – 1. Mitinė vieta, dievų buveinė kurioje gyveno 12 pagrindinių senovės graikų dievų, valdomų Dzeuso. 2.Kalnas Graikijoje.

Polis – antikos laikų miestas-valstybė, apėmusi patį miestą ir jo apylinkes. Kūrėsi VIII-VI a. pr. Kr.

Akropolis – senovės graikų miesto įtvirtintas centras, dažniausiai ant kalvos. Be visuomeninių pastatų, čia buvo ir šventyklų. Vėliau akropolis tapo svarbiausia kulto vieta.

Atėnų demokratija

Formavimasis

• Drakonto įstatymuose buvo įtvirtintos tik aristokratų teisės, bet jie buvo užrašyti ir prieinami visiems (621 m. pr. Kr.).
• Solonas pradėjo vykdyti reformas, kurių tikslas – užglaistyti prieštaravimus tarp aristokratijos ir demoso. Įvesta timokratija – teisė valdyti ne pagal kilmę, o pagal turą. Panaikintos skolos ir skolinė vergija, uždrausta atėniečius versti vergais (584 m.).
• Peisistratas įvedė tironiją, ėmė globoti vidurinius ir žemuosius sluoksnius ir panaikino prieštaravimus, kilusius po Solono reformų (560 m. pr. Kr.).
• Kleistenis vykdė administracinę (filių) reformą, panaikino aristokratų įtaką tautos susirinkimui ir skirtumus tarp piliečių – visi įgijo vienodas politines teises, įvedė ostrachizmą (508 m. pr. Kr.).
• Periklis už valstybinę tarnybą pradėjo mokėti pinigus, panaikino pilietinį turtingųjų susirinkimą. (462 m. pr. Kr.).

Pagrindiniai bruožai:

• Demokratija buvo atstovaujamoji – piliečiai patys dalyvavo valdyme ir taip garantuodavo savo teisių apsaugą; aukščiausias valdymo organas buvo tautos susirinkimas.
• valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), vykdomąją (500 taryba) ir teisminę (heliėja).
• Sudaryti kolegialūs, piliečiams atskaitingi ir reguliariai keičiami organai.

Periklis (490-429 m. pr. Kr.) – senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas. Sudemokratino Atėnų valdymą: atvirą balsavimą pakeitė rinkimu burtais, panaikino turto cenzą, už tarnybą pradėjo mokėti atlyginimą, dalijo neturtingiesiems maisto produktų. Periklis labai sustiprino karines Atėnų pozicijas. Atėniečiai ėmė vadovauti ne tik Delo sąjungai, bet ir didelei Vidurinės Graikijos daliai, kai kurioms Peloponeso sritims. Jo laikais Atėnai buvo didžiausias Helados politinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Periklio veiklos laikai buvo vadinami „auksiniu penkiasdešimtmečiu“.

Aristokratija  – 1. Senovės Graikijos valdymo forma, turtingiausių ir kilmingiausių piliečių valdžia. 2. Gyventojų luomas, suklestėjęs viduramžiais, kai privilegijuotą padėtį  garantavo du veiksniai: paveldėtas kilmingumas ir žemės valdos. Aristokratijos, kaip luomo, žlugimas prasidėjo Prancūzų didžiosios revoliucijos metu ir baigėsi su Pirmuoju pasauliniu karu. Dabar taip apibūdinama turtingiausia, kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota bet kurio socialinio sluoksnio viršūnė.

Monarchija – valstybės valdymo forma: aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Senovės Graikijoje – paveldima vieno asmens valdžia. Monarchijos rūšys: luominė (valdovo galia varžoma luomų nutarimais), konstitucinė (monarcho valdžia apibrėžta konstitucijos, paliekant jam vykdomąją valdžią), parlamentinė (monarcho galia suvaržyta parlamento).

Ostrakizmas („šukelių teismas“) – senovės Graikijoje – valstybei  pavojingų piliečių ištrėmimas iš polio slaptu balsavimu. Tai Klistenio (509 m.pr. Kr. ) įvesta reforma kovai u tais, kurie galėjo įvesti tironiją. Kiekvienas pilietis, įtartas veikimu prieš valstybės laisvę, buvo ištremiamas dešimčiai metų. Buvo panaikintas 415 m. pr. Kr.

Demokratija – 1. Valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir pagal konstitucijoje numatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė. Demokratija gali būti: atstovaujamoji–valstybės piliečiai išrenka savo atstovus ir jiems paveda tvarkyti valstybės reikalus; tiesioginė–valstybės piliečiai patys sprendžia svarbiausius valstybinius klausimus ir tik paskui sprendimus paveda įgyvendinti specialiai sudarytiems organams. 2. Senovės Graikijos valdymo forma: įstatymų besilaikanti ir į visuotinę gerovę orientuota daugumos valdžia.

Pilietis – valstybės, kaip suverenios žmonių bendrijos, pilnateisis narys, galintis naudotis įstatymų nustatytomis teisėmis bei atliekantis tam tikras pareigas savo valstybei.

Politika – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje bei santykių su kitomis valstybėmis organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla per valdžios santykius, viešųjų reikalų tvarkymo forma. Skiriama vidaus ir užsienio politika. Valstybėje politinės minties kūrėjai bei jos vykdytojai yra politinės partijos.

Šaltinis: Istorikas.lt