Senovės Egiptas

Egipto civilizacija

Egipto valsybei prie Nilo atsirasti padėjo:

• Pasikeitusios gamtos sąlygos, žmogaus mokėjimas jas įvaldyti;
• Turtinės nelygybės atsiradimas spartino perėjimą prie valstybės;
• Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius, paskirstytu jo vandenis po visą Egiptą;
• Padėjo susivienyti mažiems valstybės dariniams:
• Atsirado karaliaus valdžia (faraono), kuris organizuotai nuteikė vidinį žmogaus agresyvumą, jį panaudojo šaliai ginti, teritorijai plėsti.

Politinė raida:

1. Seniausioji karalystė 3000 – 2800 m. pr. Kr.:

• Karalius Menas suvienija Egiptą.
• Pirmoji sostinė Tisas.
• Plėtojamas žemės ūkis, sodininkystė, daržininkystė.
• Faraonai laidojami mastabose.

2. Senoji karalystė 2800 – 2250 m. pr. Kr. :

• Sostinė Merfis.
• Senosios karalystės įkūrėjas Džoseris (jo laiptuotoji piramidė).
• Susiformuoja valstybės valdymo sistema (žmonių piramidė).
• Piramidžių statyba (Gizos piramidės: Mikerino, Chefreno, Cheopso).
• Sukurta irigacinė sistema.
• Mokslo suklestėjimas.
• Faraonų galybės laikai.
• Amonas Ra – karalystės dievas.

3. Pirmoji suirutė 2250 – 2050 m. pr. Kr.
4. Vidurinioji karalystė 2050 – 1750 m. pr. Kr. :

• Sostinė Tėbai.
• Užkariaujamieji žygiai iki antro slenksčio.
• Prasideda centrinės valdžios silpnėjimas.
• Provincijų valdytojams leista kurti savas kariuomenes.
• Į Egiptą įsiveržia hiksai.

5. Antroji suirutė 1750 – 1580 m. pr. Kr. sostinė Avaris.
6. Naujoji karalystė 1580 – 1085 m. pr. Kr.:

• Sostinė Achetotonas.
• Pasiekiamas karinės šlovės zenitas.
• Naujoji karalystė – imperijos amžius.
• Žymiausias karalystės valdovas – Ramais II (kariavo su hetitais).
• Imperijos silpnėjimas.
• Echnatono religinė reforma (faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, t. y. “nuolankiu Atonui”, įvykdė religinę reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti vieno Saulės dievo Atono kultu. Taip pat buvo siekiama susilpnint Amono žynius.Echnatoną palaikė jo žmona Nefertitė. Reforma nepavyko).

7. nuosmukis:

• tarpusavyje besivaidančios kunigaikštystės 1085 – 715 m. pr. Kr.
• susivienijimas 715 – 525 m. pr. Kr.
• Aleksandro Makedoniečio nukariavimas 332 – 30 m. pr. Kr.
• Nuo 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Rašto sukūrimas 3500 m. pr. Kr.:

• Egiptiečių raštas – hieroglifai. Jie skirstomi į 3 dalis: ideagramos – vaizduojamieji daiktų ar sąvokų piešiniai; fonogramos, arba ženklai – garsai; determinatyvai, arba žymieji ženklai.
• Rašto rūšių naudojimas: demotinis – liaudies raštas; heratinis – žynių raštas; hieroglifai – šventi raštai.
• Rašė ant papiruso.
• Mirusiųjų knyga – maldų užkeikimų rinkinys.
• Didžiausia egiptiečių knyga, išlikusi iki mūsų dienų – “Hariso Didysis papirusas”.
• Ritinių knygų saugykla – Tėvuose. Sakoma, kad ją XIII a. pr. Kr. įsteigė faraonas Ramsesas II. Ant ritinių knygų saugyklos durų buvo parašyta: “Dvasios gydykla”.

V a. Herodotas aprašo kelionę po Egiptą.

1798 m. Napoleonas atranda “Rozetės akmenį”. Hieroglifus iššifravo 1822 m. prancūzas Žanas Fransua Šampoljonas (pagal šiuos žodžiu: Kleopatra ir Ptolemėjas buvo iššifruoti hieroglifai).

1922 m. atrastas nepaliestas Tutanchamono kapas.

Egiptiečių religija – politeistinė, būdingas antropomorfizmas, zoomorfizmas, praktiškumas. Jų dievai: Ozyris (Iridės vyras, sielų teisėjas), Izidė (gamtos, vaisingumo, Ozyrio žmona, Jų sunus Horas), Horas (faraono globėjas), Anužis (mirusiųjų dievas), Totas (išminties), Ra (saulės), Amonas (Tėbų dievas), Setas (audros, karo, blogio dievas), Hatora (menų, meilės, linksmybių deivė, vaizduojama kaip karvė).

Valdant Tutmoziui II buvo didžiausia teritorija.

Egipto civilizacijos nuosmukio požymiai:

• Egiptas suskyla į daugumą besivaidančių kunigaikštysčių;
• Į valdžią ateina kariai, žyniai pažeidę tradicijas, nelieka jokio dieviškumo;
• Svetimšalių nukariavimai (persai VI a. pr. Kr., Makedonietis).

Egiptiečių laimėjimai:

• Piramidžių statyba;
• Balzamavimas;
• Pirmieji nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje;
• Panaudojo 4 matematikos veiksmus;
• Geometrijos pradininkai;
• Pagamino papirusą;
• Mokėjo skaičiuot trupmenom;
• Medicinos specializacija;
• Naujo tipo raštas – hieroglifai.
• Astronomija (dangaus kūnų ir reiškinių stebėjimas, pranašystės, kalendorius).

Senovės Egiptas

Gyvenvietės kūrėsi prie Nilo. Jo potvyniai birželio – rugsėjo mėn.

Palei Nilą teritoriniai vienetai nomai (juos valdo nomarkai).

Nomams vienijantis susidaro Aukštutinis Egiptas ir Žemutinis Egiptas (apima Nilo deltą).

3100 m. pr. Kr. karalius Menas suvienyja Egiptą. (Aukštutinis Egiptas užkariavo Žemutinį).

Įkuriama pirmoji sostinė – Memfis.

Egiptas centralizavosi, nes:

• reikia bendrai rūpintis irigacine sistema;
• siekis apsaugoti turtingųjų valdžią;
• gyveno viena tauta;
• susiformavę gyventojų sluoksniai:

faraonas
žyniai
kariai, raštininkai
amatininkai ir valstiečiai
vergai (“gyvi užmuštieji”)

Pagrindinė Egipto istorijos periodizacija:

• Senoji karalystė;
• Vidurinioji karalystė;
• Naujoji karalystė.

Senoji karalystė: (2700 – 1800 m. pr. Kr.). Įkūrėjas – faraonas Džoseris.
Statomos piramidės:
Mastabos.

Laiptuotoji Džoserio piramidė.

Piramidės Gizos slėnyje: Cheopso, Chefreno, Mikerino. Sfinksai. (tai – kapavietės).

Vidurinioji karalystė: (2050 – 1800 m. pr. Kr.)
Naujoji sostinė – Tėbai.

Naujoji karalystė: (1570 – 1100 m. pr. Kr.)

Žymiausi faraonai Tutmozis III, Ramzis II.

Statomos šventyklos Karnake ir Luksore.

525 m. pr. Kr. Egiptą užkariauja Persija, vėliau – Aleksandras Makedonietis, nuo 30 m. pr. Kr. – Egiptas tampa Romos provincija.

Religija – politeistinė.

Dievai: 

• Ra – saulės,
• Oziris – požemio,
• Setas – blogio,
• Horas – dangaus,
• Anubis – balzamavimo,
• Izidė – Ozirio žmona,
• Amonas Ra – vyriausias naujosios karalystės dievas.

Faraonas Echnatonas bandė vykdyti religinę reformą. Leido garbinti vienintelį dievą Atoną.

Sostine paskelbė Achetatoną. Echnatono žmona – Nefertitė. Po jo mirties sugrąžinamas tikėjimas senaisiais dievais.

Po mirties – balzamavimas. Mumijos laidojamos sarkofaguose. Karalių slėnis.

Raštas – hieroglifais, hieratinis, demotinis. Rašo hieroglifais ant papiruso. “Apysaka apie Sinuhetą”.
Matematikoje – trupmenos, geometrija.
Astronomija – kalendorius (metai 365 d. 12 mėn.), piramidės.

Egiptologija:
Rozetės akmuo (perskaičiuos jame esamus tekstus, buvo iššifruoti hieroglifai)

1822 m. Šampoljonas perskaito hieroglifus;

1922 m. Karteris atranda Tutanchamono kapą.

Egipto civilizacija

Į pietvakarius nuo Mesopotamijos, Nilo slėnyje, Egipte, išsivystė kita civilizacija. Egipto civilizacija užgimė kiek vėliau nei Šumero ir gyvavo daugiau kaip 3000 metų. Per tą laiką ji patyrė tris klestėjimo ir du nuosmukio laikotarpius, tačiau egiptiečių visuomenė beveik nepasikeitė. Didikai gyveno prabangoje, valstiečiai dirbo laukuose, o vergai tarnavo savo šeimininkams.

Nilo slėnis buvo žemiškasis rojus klajoklių gentims, kurios vertėsi rankiojimu ir medžiokle. Apie 6000 m.pr.Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais. Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamas nomais. Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas – nomo viršininkas. Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės: Žemutinio Egipto karalystė (Nilo deltoje) ir Aukštutinio Egipto karalystė (į pietus nuo deltos). Apie 3100 m.pr.Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį, sostinė – Memfis.

Senoji Karalystė (centras Memfyje). Jos įkūrėjas laikomas Džoseris. Ji gyvavo 2700-2200 m.pr.Kr.  Tuo laikotarpiu pagerėjo žemės ūkis, buvo kontoliuojama drėkinimo kanalų bei užtvakų būklė, buvo gabenama rūda įrankiams gaminti, pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas ( puodams gaminti), statomos piramidės.

Po suirutės susikūrė Vidurinioji karalystė, gyvavusi nuo 2000-1800 m.pr.Kr. Jos sostinė buvo Tėbai. Šalį valdė vienas faraonas. Buvo atstatoma ir plečiama irigacinė sistema. Iškastais kanalais plaukiojo laivai, pagyvėjo prekyba. Egiptiečiai nuolat prekiavo su Kretos sala, vykdavo į Palestiną, Siriją. Buvo praplėsta Egipto teritorija iki antrojo Nilo slenksčio. 1800 m.pr.Kr. prasidėjo antrosios suirutės laikotarpis.Vyko tarpusavio karai, pradėjo veržtis gentys iš Azijos (hiksai), jie ir užvaldė šalį.

Išvijus hiksus iš Egipto prasidėji Naujoji karalystė, trukusi 1570-1100 m.pr.Kr. Ji buvo turtungesnė ir galingesnė nei pastarosios. Gerai apginkluota kariuomenė (  kariniais vežimais, bronzineis ginklais ) išplėtė Egipto sienas rytuose iki Eufrato upės, o pietuose siekė ketvirtąjį Nilo slenkstį. Nugalėtos tautos mokėjo duoklę. Žymiausias valdovas buvo Ramzis II. Prasidėjus suirutei (kitataučių puldinėjimai) 525 m.pr.Kr. Egiptas tapo Persijos imperijos dalimi.

Egipto valdovais buvo faraonai. Juos laikė žmonėmis-dievais. Dažniausiai jais tapdavo vyrai, nes sostą iš tėvo perimdavo sūnus.

Be faraono ir jo šeimos, aukščiausią padėtį visuomenėje užėmė žyniai ir didikai. Žyniai perduodavo duoklę dievams. Laikui bėgant jie sukaupė didelius turtus ir ėmė daryti įtaką šalies valdymui. Didikai tarnavo faraonui. Jie buvo sričių valdytojai, mokesčių rinkėjai, kariuomenės vadai, ministrai ir kt. Aukščiausias valdininkas buvo viziris. Jis vadovavo vyriausybei.Didikais dažniausiai tapdavo faraono draugai.

Prižiūrėtojai ir sargybiniai saugojo faraoną. Dažniausiai tai buvo žmonės iš pasiturinčių šeimų.

Valstiečiai ir amatininkai. Valstiečiai dirbdavo žemę.Amatinikų dirbtuvės veikdavo daugelyje miestų. Jie buvo dailidės, kepėjai, juvelyrai, aludariai, verpėjai ir kt.

Vergai. Dažniausiai jie buvo parsigabenami po karo. Tai buvo karo belaisviai. Namų vergai tarnaudavo didikams, žiniams. Jie gamindavo maistą, šukuodavo plaukus, prižiūrėdavo vaikus, tvarkydavo namus. Kiti vergai dirbdavo kasyklose, žemės darbus. Juos stipriai bausdavo.

Egiptietės moterys turėjo šiek tiek daugiau tesių nei Mesopotamijos. Jos galėjo valdyti turtą savo vardu ir užrašyti jį testamentu kam panorėjusios. Tačiau moterys negalėjo tapti raštininkėmis, žynėmis ir pareigūnėmis. ( Nors kartą Egipto faraonu yra buvusi moteris prisidengusi vyro Hečepsuta vardu )

Egiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr.Kr. pabaigoje. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo ant akmens. Rašto rūšys buvo: hieroglifinis, hieratinis, demotinis.

Egiptiečiams reikejo nuolat skaičiuoti. Taip atsirado matematika. Jie sugebėjo atlikti visus keturis veiksmus ir galėjo skaičiuoti trupmenomis.  Egiptiečiai mokėjo ir matavimo meno. Matuodavo sklypus, kasdavo kanalus. Manoma kad iš žemės matavimo meno atsirado geometrija. Jie mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu.

Dangaus kūnų stebėjimas padėjo egiptiečiams nustatinėti Nilo potvynius. Turėjo tikslų kalendorių. Stebėdami žvaigždžių padėtį žinodavo kada geriausias laikas sėti ir nuimti derlių. Cheopso piramidės šonai tiksliai nukreipti į pietus, šiaurę, vakarus ir rytus. Tai buvo astronomijos pagrindai.

Balzamuodami egiptiečiai padarė labai didelę pažangą medicinoje. Jie įgijo daug žinių apie kūno anatomiją ir vidaus organus. Gydytojai aprašė įvaires ligas ir jų gydymą. Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje.

Menas. Vyravo didingas formos monumentalumas, griežtas ir ryškus konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas. Sėdinčios figūros būtinai tūrėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesne nei moterų oda.

Šaltinis: Istorikas.lt

Senovės Egiptas

Politinė Egipto raida:

• Seniausia Karalystė (apie IV tūkst. pr. Kr.). Egipte pradėjo kurtis nomai – smulkūs valstybinai dariniai. Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti vandenis po visą Egiptą padėjo nomams susivienyti – susidarė dvi valstybės – Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas. Šalį baigė vienyti menas, sukūręs vieningą valstybę su sostine Memfiu.
• Senoji Karalystė (3000-2250 m. pr.Kr.). Sostinė – Memfis. Valstybė centralizuota, sukurta valdžios sistema, buvo pastatytos piramidės, susiformavo religija. Karaliaus valdžia įgijo despotijos pobūdį, pradėtas vartoti alegorinis posakis „faraonas” („didysis namas”). Prasidėjo Pirmoji suirutė, trukusi 200 metų.
• Vidurinioji karalystė (2050-1750 m. pr. Kr.). Sostinė – Tėbai. Didėjo turtinė nelygybė. Centrinė valdžia nebebuvo tokia stipri, valdymas demokratizavosi – faraonai turėjo įtraukti į valdymą vidurinius sluoksnius. Egiptą pradėjo puldinėti hiksų gentys, prasidėjo Antroji suirutė.
• Naujoji Karalystė(1580-1070 m. pr. Kr.). ypač suaktyvėjo užsienio politika, labai išsiplėtė teritorija, tačiau atsirado prieštaravimų šalies viduje – padidėjo vergų skaičius, sustiprėjo šventikų įtaka, Echnatonas nesėkmingai mėgino įgyvendinti religinę reformą. Egiptas vis dažniau tapo kaimynų ekspansijos objektu – VII a. pr. Kr. jį nukariavo asirai, V a. pr. Kr. – persai, III a. pr. Kr. – graikai, o 30 m. pr. Kr. egiptas tapo Romos provincija.

Politinė sistema:

• Faraonas – aukščiausias senovės Egipto valdovas, save laikęs ne žmogiška būtybe, o dievybe, Dievo Amono Ra sūnumi. Buvo tarpininkas tarp tautos ir dievų, vyriausias mokytojas, architektas, gydytojas, gyvenimo aprūpintojas (tikėta, kad nuo jo priklauso derlingumas). Faraonų galybę įkūnijo  milžiniški monumentaliosios architektūros statiniai – piramidės.
• Viziris – vyriausias faraono valstybės tarnautojas. Kontroliavo valstybines įstaigas ir šventyklas, buvo vyriausiasis teisėjas.
• Nomarchas – vietos valdytojas, nomo vadovas. Žiūrėdavo, kaip renkami mokesčiai, tvarkoma irigacinė sistema.

Religija

Egiptiečiai garbino gamtos stichijas, o susikūrus valstybei atsirado bendri dievai (Ozyris, Izidė, Amonas Ra), susiformavo hierarchija.

Echnatono religinė reforma (XV a.pr. Kr. pabaiga-XIV a. pr. Kr. pradžia). faraonas Amenchotepas IV, pasivadinęs Echnatonu, įvykdė religinę reformą, kurios tikslas – politeizmą pakeisti vieno Saulės Dievo Atono kultu ir sumažinti žynių įtaką valstybės gyvenime. Atonas paskelbtas vieninteliu dievu, o kitų dievų kultai uždrausti, visur ištrintas prieš tai garbinto dievo Amono vardas. Vyriausiuoju naujojo dievo žyniu tapo pats faraonas. Dykvietėje įkurta nauja sostinė Achetatonas. Faraono reformatoriaus veiksmai nerado pritarimo šalyje, nepavyko patraukti diduomenės. Reforma nepavyko, nes faraonas pasikėsino į tradiciją. Žyniai įtikino jį susitaikyti su senaisiais dievais.

Raštas

rašoma buvo ant papiruso – specialios rašomosios medžiagos, gaminamos iš meldų. Egiptiečiai vartojo trijų rūšių raštą:

• Hieroglifai – figūriniai rašto ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba atskirus kalbos skiemenis ir garsus (naudojo senovės egiptiečiai, japonai, kinai). Senovės Egipte raštą sudarė 750 ženklų. Vartotas nuo 3100 m.pr. Kr. iki III a. po Kr. Iššifravo prancūzų mokslininkas Šampolionas (1822 m.).
• Hieratinis – paprastesnis raštas, kurį vartojo tik žyniai užrašams, laiškams, knygoms, sąskaitoms; ženklai buvo panašūs į daiktų kontūrus.
• Demotinis – gerokai paprastesnis nei hieroglifai, vadinamasis greitraštis, rašomas kursyvu. buvo paplitęs visuose liaudies sluoksniuose.

Monumentalioji architektūra buvo vienas iš požymių, apibūdinantis Egipto valdovų galybę ir aukštą civilizacijos technikos lygį.

• Mastabos – iš plytų ar akmenų išmūryti kapai su pasvirusiomis į vidų sienomis
• Piramidės – faraonų kapai, turėję tapti laiptais po mirties užkopti į dangų. Buvo laiptuotosios arba lygiosios. Visose stovėjo sarkofagai su faraono palaikais. Seniausia piramidė – Džoserio, didžiausia – Cheopso (147 m. aukščio, statyta apie 2700 m. pr. Kr.).
• Hipogėjai –uolose iškirsti kapai.

Laimėjimai:

• matematika (pažino trupmenas, mokėjo keturis aritmetinius veiksmus, išrado geometriją);
• astronomija (pradėjo jungti žvaigždžių grupes į žvaigždynus, metus dalijo į dvylika mėnesių po trisdešimt dienų);
• medicina (buvo susipažinę su vidine žmogaus kūno sandara, išmanė kraujo apytaką, balzamavo mirusiuosius);
• piramidžių statyba.

Šaltinis: Istorikas.lt