1922-1953 m. Sovietų Sąjunga. Stalino diktatūra

STALINO DIKTATŪRA

Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę. Nuo 1919 m. Sovietų Rusijos bolševikai vadinosi komunistais. Jie teigė, kad socialistinė revoliucija įvyks visame pasaulyje ir buvo pasirengę padėti bet kuriai sukilusiai liaudžiai nuversti išnaudotojus.

SSRS įkūrimas (1922 m. gruodžio 31 d.). Į SSRS sudėtį įėjo Sovietų Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės respublikos. Deklaracija skelbė, kad respublikos susivienija savanoriškai, turi teisę bet kada išstoti iš SSRS, tačiau jų teisės buvo formalios. Aukščiausias valdžios organas – SSRS suvažiavimas, vykdomoji valdžia – Liaudies komisarų taryba. Vakarų valstybės suprato, kad be aktyvaus Sovietų Sąjungos dalyvavimo nebus galima garantuoti taikos pokario Europoje. Todėl SSRS buvo kviečiama į tarptautines konferencijas, pripažinta de facto ir de jure.

Po Lenino mirties (1924 sausio 21 d.) SSRS lyderiu tapo Josifas Stalinas. Jo įsigalėjimo prielaidos:

• Politinės. Po revoliucijų ir pilietinio karo šalyje nebuvo pajėgios opozicijos, galėjusios visuotinai pasipriešinti administracinei-komandinei sistemai. Priešinosi tik atskiri žmonės.
• Ekonominės. Atsirado visuomeninio produkto pasiskirstymo būtinybė. Tai įgyvendinti galėjo tik stipri centralizuota valdžia.
• Socialinės. Gyventojų daugumą SSRS sudarė valstiečiai, esantys arti anarchizmo ir lengvai pasiduodanti stiprioms asmenybėms.
• Kultūrinės. SSRS buvo atsilikusi, neraštinga šalis, neturėjusi demokratijos tradicijų. Nuo seno žmonės buvo auklėjami ištikimybės carui dvasia, mokomi nuolankumo ir susitaikymo.
• Stalino charakterio savybės: garbės troškimas, valdingumas, veidmainiškumas, paniška baimė netekti valdžios. Konkurenciją tarp Lenino pasekėjų galėjo įveikti tik stipri, valinga asmenybė.

Stalinizmo bruožai:

• Patvaldystė. Stalinas ir komunistų partija kontroliavo ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą.
• Vado kultas. Stalinas buvo vadinamas „šių laikų Leninu”, „tautų tėvu”, jo garbinimas buvo pasiekęs religines aukštumas. Liaudis tikėjo, kad nepritekliai, skurdas, teroras yra būtini socializmui sukurti.
• Socializmo vienoje šalyje idėja. Bent formaliai buvo atsisakyta pasaulinės revoliucijos. Stalinas teigė, kad po to, kai socializmas bus sukurtas SSRS kaip pavyzdys, bus galima eksportuoti jį į kitas šalis.
• Propaganda. Falsifikuojama istorija – Stalinui priskirtas vadovaujantis vaidmuo revoliucijoje ir pilietiniame kare. Priimta konstitucija (1936 m.),  įtvirtinusi socializmo pergalę.

Industrializacija (prasidėjo 1925 m.). Buvo nutrauktas NEP’as ir pereita prie planinės ekonomikos, taip siekiant pavyti ir pralenkti kapitalistinį pasaulį, garantuoti SSRS ekonominį savarankiškumą. Ekonomikoje privalėjo likti tik valstybinis sektorius, biudžetas perskirstytas sunkiosios pramonės naudai.

Rezultatai: atsilikimas iš dalies įveiktas; sukurtos naujos pramonės šakos, išaugo karo pramonė; pakito gyventojų socialinė sudėtis, padaugėjo miesto gyventojų; likviduotas nedarbas, tačiau pragyvenimo lygis ėmė smukti.

Kolektyvizaciją (masiškai vykdoma nuo 1929 m.) sudarė du etapai: buožių likvidavimas (ginkluoti būriai nusavindavo grūdus, gyvulius, „buožės” buvo tremiami) ir kolūkių kūrimas (valstiečiai prievarta verčiami stoti į kolūkius).

Rezultatai: žemės ūkis buvo sužlugdytas; grūdų augimo rajonuose kilo badas; daug valstiečių ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, sušaudyta; naikinami vienkiemiai; padidėjo kaimo žmonių diskriminacija.

Represijos ir teroras. 4-ame dešimtmetyje buvo vykdomas intensyvus partijos valymas, vadinamieji „teismo procesai”, susidorota su žymiais kultūros veikėjais, aukšto rango kariškiais. Įkurtas Gulagas (darbo stovyklų – lagerių sistema, tvarkoma specialiosios lagerių valdybos. Kaliniai naudoti kaip nemokama darbo jėga “komunizmo” statybose. Paskutiniais Stalino valdymo metais kalinių skaičius siekė 12 mln.), NKVD (Vidaus reikalų ministerija).

Holodomoras – 1932–1933 m. badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos istorijoje. Genocidą tikslingai suplanavo J. Stalinas ir sovietų valdžia, siekiant pažaboti ukrainiečių nacionalizmą.

Diktatūra — valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Jas pagal represyvumo laipsnį galima skirti du tipus:

1) Autoritarizmas — vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.

2)  Totalitarizmas — valstybės vyriausybė ne tik nėra atsakinga savo piliečiams, bet ir visiškai pajungia savo kontrolei politinį, ūkinį, kultūrinį ir net privatų žmonių gyvenimą, be to, panaikina ribą tarp privačiųjų ir viešųjų reikalų.

Stalino diktatūra. SSRS 3-4 dešimtmetyje

Vidaus politika

Sovietų Rusijoje (Sovietų Sąjungoje) susiformuoja administracinė – komandinė sistema. Įsakymai „nuleidžiami iš viršaus“, besąlygiškai vykdomi nediskutuojant ir neprieštaraujant, vietose savivaldos nėra. Tokia centralizmo sistema ėmė formuotis tuojau po 1917 spalio perversmo, ypatingai sustiprėjo pilietinio karo metais. Nepaklūstantiems taikoma prievarta. Valdžioje – tik bolševikų (komunistų) partijos nariai. Valdžia – nedaugelio žmonių rankose (tiek partinė, tiek valstybinė). Nuo 1925m. komunistų partija vadinama VKP (b) –  visasąjunginė komunistų partija (bolševikai). Valstybinės institucijos kontroliuojamos komunistų partijos. Susiformuoja totalitarinė komunistų partijos diktatūra. Įvedama griežta cenzūra, kitos partijos draudžiamos, persekiojama bažnyčia ir tikintieji, komunistų partija kontroliuoja visas gyvenimo sritis.

1922 m. Josifas Stalinas tampa komunistų partijos vadovu – Sov. Rusijos komunistų partijos centro komiteto (CK) generaliniu sekretoriumi (iki 1952 m. spalio 16, kai mirė 1953).

1922 m. įkuriama Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (Sovietų Sąjunga) – SSRS (TSRS). Į jos sudėtį įėjo S. Rusija, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės respublika (Armėnija, Gruzija, Azerbaidžianas). Skelbta, kad sąjunga laisva ir lygiavertė. Iš tikro – viską diktavo S. Rusija. Ši valstybė išaugusi iki 15 sovietinių respublikų gyvavo iki 1991 m.

1924 m. miršta V. Leninas.

Trečio – ketvirto dešimtmečių sandūroje (1929 – 1931 m.) J. Stalinas galutinai įsitvirtina valdžioje, likviduodamas pagrindinius savo konkurentus ir oponentus (L. Trockį, Buchariną, Zinovjevą, Kamenevą). Trečiame dešimtmetyje prasideda masinės represijos. Jas vykdo ir koordinuoja NKVD (būsimasis KGB). NKVD vadovai: H. Pagoda (sušaudytas 1938 m.), N. Ježovas (sušaudytas 1939 m.), L. Berija (sušaudytas po J. Stalino mirties).

Ketvirtame dešimtmetyje (1934 m.) baigiama formuoti koncentracijos stovyklų (lagerių) sistema (GULAG).

Stalino pavedimu organizuojami masiniai parodomieji teismai prieš kaltinamuosius sąmokslais, šnipinėjimu. Teismai vykdyti prieš gydytojus, inžinierius, komunistų partijos vadovus, kolūkių vadovus, karininkus.

SSRS parlamentas – SSRS Aukščiausioji Taryba. SSRS vyriausybė – SSRS Liaudies Komisarų Taryba (po Antrojo pasaulinio karo – Ministrų Taryba).

Šios valdžios institucijos visiškai priklausė nuo SSRS komunistų partijos.

Ūkis 

Stalinas buvo prieš NEP‘ą (nebuvo galima pilnai kontroliuoti pramonės ir žemės ūkio).

1927 m. SSRS pradedama industrializacija (sunkiosios pramonės kūrimas). Tai – NEP‘o pabaiga. Valstybė didžiausią dėmesį ima skirti sunkiajai pramonei (finansavimas, darbo jėga, propaganda). Sunkioji pramonė buvo labiausiai reikalinga karo pramonei ir kariuomenei stiprinti.

Įmonių statybose nuolat ir masiškai buvo naudojamas kalinių darbas.

Industrializacijos rezultatai:

• išaugusi sunkiosios pramonės įmonių gamyba;
• SSRS tampa šalimi, viena daugiausiai  gaminančių sunkiosios pramonės gaminių  (imant bendrą skaičių, bet ne vienam gyventojui);
• mažesnis finansavimas pasmerkia atsilikimui lengvąją pramonę ir žemės ūkį.

Nuolatinis maisto trūkumas (įvesta kortelių sistema maisto produktams) po NEP‘o panaikinimo skatina imtis pertvarkymų žemės ūkyje.

1929 m. SSRS pradedama kolektyvizacija (kolektyvinių ūkių – kolūkių kūrimas). Kolektyvizacija vykdoma prievarta, nenorintys stoti į kolūkius valstiečiai tremiami (išbuožinami).

Kolektyvizacija baigta 1932 m. Ji atveda žemės ūkį prie dar didesnio nuosmukio, bado (miršta apie 15 milijonų žmonių).

SSRS buvo uždara valstybė, mažai prekiavo su užsieniu, buvo nesusijusi su kitų valstybių kapitalu. Jos nepalietė 1929 m. Didžioji ekonominė krizė.

SSRS buvo įvestas nemokamas mokslas, gydymas. Nuolat trūko butų, vartojimo prekių. Nebuvo bedarbystės (net trūko darbo jėgos).

Komunizmo įsigalėjimas Rytų Europos valstybėse.

Stalinas pasakė: „Kur kieno armija stovi, ten to tvarka ir bus“. Todėl 1945 m. valstybėse, kurias „išvadavo“ Raudonoji armija, valdžią paima komunistai. Jos priverstos pasirinkti socialistinį kelią. Nors kai kur surengiami rinkimai, bet jie falsifikuojami, rinkimų metu naudojamas spaudimas (Bulgarija, Rumunija, Lenkija). 1948 m. komunistai, naudodami nedemokratiškus metodus, paima valdžią Čekoslovakijoje.

1948 m. susiformuoja socialistinių valstybių sistema. Ją sudaro: SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija (nutraukusi ryšius su SSRS), Albanija. Socializmas tiek ekonomikoje, tiek politikoje kuriamas pagal SSRS modelį. SSRS kontroliuoja socialistines šalis per politinius ir karinius patarėjus, Komunistų partiją. Sovietinės karinės įgulos įkurdinamos Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, VDR (1949).

1949 m. SSRS pertvarko savo okupacinę zoną ir paskelbia Vokietijos Demokratinę Respubliką. Vakarų valstybės savo zonas pertvarko į Vokietijos Federacinę Respublika. Berlynas – sala VDR: Vakarų Berlynas priklauso JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, o Rytų – SSRS. Susikuria dvi Vokietijos – VFR ir VDR.

SSRS po Antrojo pasaulinio karo (J. Stalinas).

1946 m. SSRS pradedama pertvarkyti senoji pramonė, statomos naujos įmonės, tiesiami dujotiekiai. Pramonei atkurti panaudojamas gulagų kalinių ir karo belaisvių darbas, iš Vokietijos gautos 4,3 mlrd. dolerių reparacijos, iš Rytų Vokietijos atvežti įrengimai.

1946 m. sumažinami ir apmokestinami kolūkiečių sodybiniai sklypai (vien Ukrainoje badu mirė 250 tūkst. žmonių).

1949 m. sumontuojamas pirmasis atominis reaktorius, 1949 m. išbandoma atominė bomba, 1953 m. susprogdinama termobranduolinė bomba. SSRS tampa antrąja supervalstybe.

Sukuriama Vidaus reikalų ministerija ir Valstybės saugumo komitetas. Veikia sekimo ir šnipinėjimo sistema. Vyksta susidorojimas su gyventojais. Ištremiami kalmukai, čečėnai, ingušaai, Krymo totoriai. Kuriamos koncentracijos stovyklos, organizuojami „teismo procesai“.

1952 m. įvedamas privalomas septynių klasių mokymas, atidaroma universitetų, plėtojami mokslai, susiję su karine pramone.

1953 m. sufabrikuojama Gydytojų byla: Stalino užsakymu paskelbiama, kad suimta teroristų grupė – 9 žymūs sovietiniai gydytojai (tarp jų 6 žydai), neva tyčia kenkę SSRS vadovams. Gydytojai apkaltinami A. Ždanovo nužudymu (1948), šnipinėjimu. Po Stalino mirties (1953) gydytojams kaltinimai panaikinami, likę gyvi paleidžiami (2 mirė kalėjime).

Diktatoriaus autoritetas tvirtinamas įvairiose mokslo ir kultūros srityse. Labiausiai nukenčia genetikos mokslas.

SSRS įtakos augimas:

• karo metu SSRS aurmija užėmė Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Rytų Vokietiją; Stalinas siekė užkariautoms šalims primeti sovietinį valdymo modelį; buvo įgyvendinama komunistų ir socialdemokratų jungimosi idėja; 1945-1948 m. Vidurio ir Pietryčių Europos šalyse nacionalizuotos dvarininkų žemės, suvalstybinta pramonė;
• komunistų įtaka stiprėjo Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Laose, Kambodžoje;
• 1949 m. buvo paskelbta Vokietijos Demokratinė Respublika; nuo 1952 m. imta kurti socializmą Rytų Vokietijoje;

1953 m. Stalinas miršta.

BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ĮSIGALĖJIMAS. J STALINO VALDYMAS

• 1918-1921 m. Karinis komunizmas. (Valdžioje V. Leninas) Vykdyta bolševikų politika, bandymas suskurti idealią komunistinę visuomenę, kurioje visi lygūs ir ūkį pajungti karo reikmėms. Todėl buvo nacionalizuojama pramonė, ūkis, nusavinami maisto produktai. Steigtos koncentracijos stovyklos, siekiant sunaikinti priešininkus, remtasi socialistų idėjomis, uždrausta kitų partijų veikla, spaudos cenzūra. Persekiota bažnyčia, ji atskirta nuo visuomenės, visuotinė darbo prievolė, spaudos cenzūra, mobilizacija.
• 1921-1928 m. NEP‘as (Naujoji Ekonominė politika). Norėta panaikinti karinio komunizmo padarinius, nes dėl visuomenės nepasitenkinimo ir ekonominio nuosmukio atsirado grėsmė prarasti valdžią. Leista samdyti darbininkus, nuomotis žemę, sustiprėjo pramonė, nes pelnas galėjo būti pasiliktas, leista nuomoti fabrikus ir steigti naujas įmones. Atkurtas ūkis, pritraukta kapitalo iš užsienio valstybių, atsigavo finansų sistema. Politinė raida nekito, pasikeitė tik ekonominis šalies gyvenimas bei pokyčiai socialinėje raidoje – atsigavo miestai, ūkis, išeita iš krizės.
• 1922 m. tarybų Rusija tampa Sovietų sąjunga.
• 1922 m. į valdžią ateina J. Stalinas (iki 1953 m.). Formuojasi jo asmenybės kultas. Galutinai valdžioje įsitvirtina 1924 m. Valdant J. Stalinui, taikant prievartą ir terorą, SSRS buvo įtvirtinta totalitarinė diktatūra.
• 1927-1940 m. Industrializacija. Būdinga: nacionalizuojamos privačios įmonės, plėtojama sunkioji pramonė, pradedamos įgyvendinti antro penkmečio plano užduotys – siekis pasivyti pramonėje kitas didžiąsias valstybes. Rezultatai: sumažintas atsilikimas nuo pramoninių pasaulio šalių, sukurta karinė pramonė, kitos naujos jos šakos, likviduotas nedarbas, tačiau kartu pablogėjo gyvenimo sąlygos, smuko pragyvenimo lygis.
• 1929-1937 m. Kolektyvizacija. Siekė pavyti ir pralenkti kapitalistinį pasaulį. Išbuožinimas sąlygojo sužlugdytą žemės ūkį, nuo bado mirė apie 7 mln. Žmonių, daug jų ištemta į Sibirą, nuteista kalėti arba sušaudyta. Lietuvoje 1947 m.
• Holodomoras – 1932–1933 m. badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos istorijoje. Genocidą tikslingai suplanavo J. Stalinas ir sovietų valdžia, siekiant pažaboti ukrainiečių nacionalizmą.
• J. Stalino politikai būdinga:
  • Valdžios sutelkimas vienose rankose
  • Vado kultas
  • Asmenybės garbinimas
  • Ekonominio, kultūrinio ir politinio gyvenimo kontrolė
  • Socializmo kūrimas: industrializacija, masinė kolektyvizacija, priimta konstitucija įtvirtinusi socializmą
  • Represijos, gyventojų trėmimai, susidorojimai su politiniais priešais
• GULAG‘ų sistema (naudojant kalinių darbo jėgą pagaminti kuo daugiau produkcijos), NKVD (valstybinė institucija, represinė žinyba)
• Pasaulinės revoliucijos idėja – tai įgyvendinti turėjo komunistų internacionalas – Komiternas. Tai tarptautinė organizacija, siekusi komunistinę santvarką įvesti visoje Europoje, po to ir pasaulyje. Sovietų valstybė, siekdama, kad plistų komunizmas, rėmė kitų šalių komunistų partijas, skatino jų veiklą, nurodydavo priemones kaip kovoti, nuversti valdžią.
• 1916-1939 m. „Didysis valymas“ SSRS. Norėta, kad valdininkiją sudarytų tik stalinistine dvasia augusi visuomenė, galutinai įtvirtinti Stalino kultą ir sukurti Sovietų sąjungos stalinistinę sistemą. Padariniai atsisuko prieš pačią valstybę, kuomet Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių nelaisvėje atsidūrė daugybė raudonarmiečių, sunaikinta karininkija, per karą nukentėjo pati valstybė.

Komunizmui būdinga:

• Totalitarinis režimas
• Vienpartinė sistema. Vado kultas
• Žiniasklaidos cenzūra
• Valdžios ir ekonomikos centralizavimas
• Represinis aparatas. Teroras
• Agresyvi užsienio politika
• Politinių teisių r laisvių panaikinimas
• Privačios nuosavybės panaikinimas
• Kova su bažnyčia. Turto konfiskavimas
• Tautų draugystės propagavimas
• Kaimo žmonių diskriminavimas
• Taikos skelbimas, bet jėgos ir smurto įsigalėjimas
• Pasaulinės revoliucijos ir valstybės sunykimo teritorijos skelbimas

1924 mirus V. Leninui, kelerius metus trukusią kovą dėl valdžios laimėjo Josifas Stalinas (jo didžiausias konkurentas buvo Levas Trockis). XX a. 4-ojo deš. pab., taikant prievartą ir terorą, Sovietų Sąjungoje susiformavo stalinizmas. J. Stalinas toliau tęsė V. Lenino vykdytą politiką, todėl buvo tęsiami pirmtako pradėti darbai (išliko vado kultas, teroras, vienpartinė sistema ir pan.), o kartu pradėti nauji darbai.

1. Nuo 1929 m. visoje šalyje pradėta kolektyvizacija – kurti valstiečių kolektyviniai ūkiai (kolūkiai) arba tarybiniai ūkiai, siekta kontroliuoti ir galutinai palaužti valstiečius. Pradėjus industrializaciją, agrarinį valstybės ūkį siekta pertvarkyti į pramoninį ūkį. Kolektyvizacija vykdyta imantis žiaurių priemonių: iš pasiturinčių valstiečių, vadinamųjų buožių, prievarta buvo atimamas turtas, žemė, o jie patys varomi dirbti į kolūkius.
2. Įkurta koncentracijos stovyklų sistema. Stalinizmo aukos, kurioms pavykdavo išvengti mirties bausmės, dažniausiai būdavo išsiunčiamos į koncentracijos stovyklas. Kalinių vis daugėjo, taigi 1930 m. buvo įsteigta Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba (GULAG). Svarbiausias GULAG’o steigimo tikslas – naudojant kalinių darbo jėgą, pagaminti kuo daugiau produkcijos.
3. Industrializacija, jos tikslas – iš agrarinės valstybės virsti industrine valstybe ir pagal pramonės produkciją pasivyti bei aplenkti kapitalistines Vakarų valstybes. 1929 m. Sovietų Sąjungos valdžia patvirtino pirmąjį penkmečio planą (1929–1933 m.). Pirmenybė buvo teikiama karo pramonei, kitos pramonės šakos laikytos ne tokiomis svarbiomis.
4. J. Stalino konstitucija. Nors oficialiai 1936 m. priimta Sovietų Sąjungos konstitucija (J. Stalino konstitucija) užtikrino visas demokratines piliečių laisves bei teises, o tariamas vadų demokratiškumas buvo perteikiamas sovietiniuose plakatuose, iš tikrųjų totalitarinėje sovietų valstybėje žmonės gyveno labai sunkiai, valdžia kontroliavo visas jų gyvenimo sritis. 5. „Didysis valymas“. Vidaus reikalų liaudies komisariatui (NKVD) vadovaujant Nikolajui Ježovui (1936 m. rugsėjį – 1938 m. lapkritį), visoje šalyje vykdytos represijos pasiekė neregėtą mastą. Nuo „valymo“ nukentėjo visi šalies gyventojų sluoksniai, galiausiai jo auka tapo ir pats N. Ježovas.

1933 m. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje, kaip ir SSRS, prasidėjo totalitarinis valdymas. Įsigalint diktatūrai, nacionalsocialistų vadas A. Hitleris (jo valdymas plačiau pristatomas aptariant nacistinės Vokietijos valdymą), kaip ir komunistų lyderiai V. Leninas ir J. Stalinas, suvaidino pagrindinį vaidmenį. Išskiriami pagrindiniai komunizmo ir nacistinio valdymų panašumai ir skirtumai:

Panašumai

• Vado kultas
• Vienpartinė sistema
• Didelė propaganda
• Teroras
• Demokratinių laisvių suvaržymas
• Ekspansinė užsienio politika
• Išskirtinis dėmesys karo pramonei

 Komunistinės diktatūros raida

Stalininės teroro sistemos formavimasis:

• 1922 m. RKP (b) CK generaliniu sekretoriu paskelbtas Stalinas;
• nuo 1924 m. (po Lenino mirties) iki 1929 m. Stalinas sugebėjo susidoroti su savo pagrindiniais politiniais oponentais: Troškiu, Zinovjevu, Kamenevu, Bucharinu;
• 1928 – 1931 m. Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje: pradedamas jo garbinimas, falsifikuojama istorija, kovai su politiniais priešininkais imamasi represijų;
• šalyje įsitvirtino baimės ir nepasitikėjimo atmosfera;
• nuo 1934 m. prasidėjo naujas teroro etapas: sušaudyti, ištremti ir pasodinti į kalėjimus žymiausi partiniai, kultūros veikėjai, daug karininkų;
• didžiulę įtaką šalyje įgavo Valstybinė politinė valdyba (GPU), kuri 1934 m. pertvarkyta į Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD);
• 1930 m. sudaryta lagerių valdyba, o iki 1932 m. galutinai susiformavo lagerių sistema;
• 4 deš. Vid. Galutinai susiformavo represijų aparatas su bausmių ir prievartos sistema, kuris sudarė sąlygas Stalinui įvesti asmens diktatūrą;

Industrializavimas:

1. kuo pasireiškė:
   • 3-ojo deš. vid. pramonė buvo atkurta (pasiekė ikikarinį lygį);
   • 1925 m. XIV VKP (b) suvažiavime iškelta industrializavimo ir “pirmaeilio” gamybos priemonių gamybos plėtojimo idėja. Ekonomikoje turėjo išlikti tik socialistinis sektorius, todėl 3 –ojo deš. pab. atsisakyta NEPo;
   • 1926 m. iškeltas šūkis “Pavyti ir pralenkti kapitalistines šalis”;
   • 1928 – 1932 m. I penkmetis. Nors ir kaip stengtasi, penkmečio planas nebuvo įvykdytas. Avantiūristiškos Stalino užmačios sukėlė valdymo ir planavimo sistemos suirutę. Blogėjo įmonių aprūpinimas, sutriko tiekimas. Atsirado socialistinis lenktyniavimas;.1933 m. prasidėjo II penkmetis. Jis buvo sėkmingesnis dėl geresnio planavimo ir naudojimosi užsienio šalių patirtimi;
2. padariniai:
   • smarkiai išplėsta ir rekonstruota gamybos priemonių gamyba;
   • sukurta karinė pramonė;
   • sukurtos naujos šakos;
   • pasikeitė gyventojų socialinė sudėtis, likviduotas nedarbas;
   • pragyvenimo lygis pradėjo smukti;

Kolektyvizavimas 1929 m.:

1. masinę kolektyvizaciją sudarė du etapai:
   1. buožių likvidavimas (1929-30 m. buvo išbuožinta 320 tūkst. valstiečių ūkių, 15% kaimo gyventojų ištremta);
   2. kolūkių kūrimas (iki 1932 m. per prievartą dauguma valstiečių suvaryti į kolūkius, nors kolektyvizuoti galutinai baigta iki 1937 m.);
2. padariniai:
   • Sužlugdytas žemės ūkis. Čia įsigalėjo direktyvinis planavimas, biurokratinis vadovavimas;
   • Kaimo žmonių diskriminavimas. 1932 m. įvedus pasus, kolūkiečiai jų negavo ir liko “pritvirtinti” prie kolūkių;
   • Daug valstiečių ištremta į Sibirą, uždaryti lageriuose, nuteisti sušaudyti;
   • Vienkiemių naikinimas.

Kultūros pertvarka:

• 1930 m. įvestas visuotinis privalomas pradinis (4 metų) mokslas;
• vienus mokslininkus ištrėmus, kitiems netekus laisvės laisvai dėstyti savo pažiūras, tęsti tiriamąjį darbą, mokslas ilgai neatsigavo;
• 1932 m. priimtu sprendimu visi rašytojai turėjo pritarti idėjinei – politinei socializmo krypčiai;

SSRS 1945 – 1953 m.

Ekonominė situacija:

• per trumpą laiką sugriautos hidroelektrinės, Donbaso šachtos, Ukrainos metalurgijos ir mašinų gamyklos;
• statomos naujos pramonės įmonės, tiesiami dujotiekiai;
• masinė lengvųjų automobilių, sunkiųjų motociklų, radijo aparatų gamyba;
• naujos pramonės šakos – atominė energetika, elektronika;
• pasirodė pirmieji televizoriai ir televizijos laidos;
• lengvoji ir maisto pramonė plėtojosi lėtai, todėl nepatenkino paklausos;
• milžiniškos lėšos skiriamos ginklo rūšims kurti;
• 1945 m. žemės ūkio produkcija sudarė 60% ikikarinio lygio;

Stalinizmo vidaus politika:

• augo represijos;
• 1946 m. vasarą oficialiai paskelbta apie kalmukų, čečėnų, ingušų ir Krymo totorių ištrėmimą, jų autonomijos likvidavimą;
• Baltijos ir V. Ukrainos gyventojų trėmimai ir siuntimai į lagerius;
• Įkurta daug koncentracinių stovyklų;
• Sufabrikuota “Leningrado” byla;
• Režimo saugumu rūpinosi dvi ministerijos – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo;
• Veikė gerai sutvarkyta visaapimančio sekimo ir šnipinėjimo sistema;
• Kaliniai statė gamyklas ir miestus, tiesė geležinkelius, kasė akmens anglis ir įvairių metalų rūdas;
• Nuo 1939 m. iki 1952 m. neįvyko nė vieno partijos suvažiavimo.

NEP (naujoji ekonominė politika) – Tarybų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m. Tai unikalus SSRS laikotarpis, kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė (gali suteikti papildomą pelną). Valstiečiams bolševikų valdžia leido, sumokėjus mokesčius, laisvai pardavinėti savo produktus. Pagrindinės ekonomikos įmonės, transportas, užsienio prekyba liko valstybės nuosavybe. 1922 m. įvestas tvirtas piniginis vienetas – červoncas. Privatus kapitalas ypač klestėjo prekyboje. Susikūrė naujas verslininkų sluoksnis (nepmanai). NEP laikotarpiu atsigavo karinio komunizmo metu sunykusi SSRS ekonomika. 1929 m. pab. J. Stalinas NEP panaikino. NEP tikslus ir priežastis rasite Wikipedijoje.

Pirmosios Josifo Stalino pareigos buvo tautybių reikalų, o vėliau – valstybės kontrolės liaudies komisas. 1922 m. jis tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Stalinas siekė sukurti socializmą vienoje šalyje, visiškai kontroliuoti ekonomiką ir žemės ūkį.

1. Nacionalizacija

2. Karinio komunizmo politika

Požymiai

Pasekmės

4. Industrializacija

Industrializacija prasidėjo 1927 m.

Tikslai:

• SSRS paversti modernia industrine valstybe
• Sukurti karine pramone
• Pavyti ir aplenkti pasaulio valstybes

Požymiai:

Priemones:

• Pereita prie planines, valstybes reguliuojamos ekonomikos
• Gamybos planai kuriami penkeriems metams

Reikšmė:

5. Kolektyvizacija

Industrializacijos metu (bet kiek vėliau) žemės ūkyje vyko kolektyvizacija (1929 – 1937 m.)

Tikslas:

• Rasti lėšų industrializacijai

Priemonės:

• valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius
• Žmonės neteko turto, žemės, prievarta vergavo valstybei: augino eksportui grūdus, kuriuos pardavus buvo perkama modernios technikos

Požymiai:

• buožių (pasiturinčių ūkininkų) likvidavimas
• kolūkių sukūrimas

Rezultatai:

• Sužlugdytas žemės ūkis
• Daugybė valstiečių išvežti į lagerius
• Kolektyvizacija pavyko
• Milijonai žmonių mirė iš bado arba buvo nužudyti

Teroras ir represijos

GULAGAS – institucija, sukurta sovietinių lagerių sistemai valdyti. Žmonės buvo tremiami į priverčiamųjų darbų stovyklas siekiant nemokamo darbo. Stalino teroro įrankiu tapo Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD)

Faktai:

• Trėmimai, priverčiamasis darbas, žmonių žudymas ir įkalinimas (iš pradžių 3,5 mln., o vėliau – 16 mln. kalinių).

Nuorodos

Demokratija ir diktatūra. Pagrindiniai bruožai (eMokykla)
Stalino diktatūra (eMokykla)
Rusija 1917 m. (eMokykla)
Socialistinė sankloda. Planinė ekonomika (eMokykla)