Istorinės asmenybės

Menas (apie 3050 m. pr. Kr) – Aukštutinio Egipto karalius sujungęs Žemutinį Egiptą, pirmosios Egipto dinastijos įkūrėjas.
Džoseris (2668–2649 m. pr. Kr.) – garsiausias trečiosios Egipto dinastijos valdovas.
Cheopsas (apie 2566 m. pr. Kr.) – garsiausias ketvirtosios Egipto dinastijos faraonas.
Tutmozis III (1479-1425 m. pr. Kr.) – šeštasis aštuonioliktos dinastijos faraonas, vienas žymiausių naujosios karalystės faraonų.
Nefertitė (1370-1330 m. pr. Kr.) – Egipto faraono Amenchotepo žmona, grožio simbolis.
Amenchotepas IV (Echnatonas) (1353–1336 m. pr. Kr.) – Egipto faraonas, šalyje sustiprinęs vieningumą, pagarsėjęs savo religine reforma, kurios dėka jo valdymo metais klestėjo monoteizmas – Saulės dievo Atono kultas.
Ramzis II (1279-1213 m. pr. Kr.) – trečiasis 19-osios Egipto dinastijos valdovas, išplėtė Egipto sienas.
Kleopatra (69–30 m. pr. Kr.) – paskutinė Senovės Egipto faraonė, Ptolėmajų atstovė.
Žanas Fransua Šampoljonas (1790-1832 m.) – prancūzų kalbininkas, 1822 m. iššifravęs Egipto Rozetės akmens hieroglifus.

Gilgamešas (XXVI a. pr. Kr.) – Uruko miesto valstybės (Šumere) valdovas. III tūkst. pr. Kr atsirado šumerų epas apie Gilgamešą. Juo remiantis, akadų karalystėje buvo sukurta epinė poema. Joje aprašoma Gilgamešo draugystė su laukiniu žmogumi Enkidu ir sielvartas, šiam mirus, kelionė, ieškant nemirtingumo paslapties, apsilankymas pas protėvį Utnapištį, pergyvenusį tvaną ir kiti Gilgamešo nuotykiai. Legenda apie Gilgamešą paplito tarp hetitų, churitų, Palestinoje ir kitur.
Utnapištimas – „Gilgamešo epo“ veikėjas. Tapo nemirtingu, nes pastatė laivą, kad išsigelbėtų nuo Tvano (kartu su žmona ir visais Žemės gyvūnais), turėjusio „nuplauti“ žmoniją. Laivas atplaukė iki kalno.
Sargonas (XXIV a. pr. Kr.) – Akadų semitų valstybės įkūrėjas, nugalėjo Šumerą ir savo valdžioje pirmą kartą suvienijo didelę Mesopotamijos dalį. Surengė karo žygių į Elamą, Siriją, M. Aziją. Suvalstybino šventyklų ūkius. Sargono valdymo laikais aštrioje kovoje su aristokratija formavosi vienvaldystė. Valdovo atrama tapo tarnybinė diduomenė, valdininkija, iš dalies ir žyniai. Politinė Akado raida pakrypo į despotiją.
Hamurabis (XVIII – XVII a. pr. Kr.) – Babilonijos valdovas, užkariavo didesnę dalį Mesopotamijos. Jam valdant Babilonija labai suklestėjo. Stiprindamas centralizuotą vergovinę valdžią, išleido įstatymų kodeksą (Hamurabio įstatymus), kuriame susistemino ligtolinę šumerų teisę.
Tiglatpalasaras III (VIII a. pr. Kr.) – po valstybinio perversmo į valdžią atėjęs Asirijos valdovas.
Sinacheribas (704-681 m. pr. Kr) – Asirijos karalius, pasižymėjęs žiaurumu, įkūrė sostine Nineviją, 689 m. pr Kr. visiškai nusiaubė Babiloną, užkariavo Siriją, Finikiją, Palestiną, Kipro salą.
Ašurbanipalas (685–627 m. pr. Kr.) – paskutinis Asirijos karalius. Užėmė Egiptą. 648 m. pr. Kr. užėmė Babiloniją ir išardė jos sudarytą koaliciją prieš Asiriją; 639 m. pr. Kr. Nugalėjo Elamą. Ašurbanipalo įsakymu buvo renkami įvairaus turinio istoriniai, moksliniai ir religiniai raštai.
Nabuchodonosaras II (604-562 m. pr. Kr.) – Babilonijos karalius, kurio vadovaujama kariuomenė prie Karchemišo (Sirija) sumušė Asirijos ir Egipto kariuomenes, užėmė Siriją, Palestiną. 587 ir 579 m. pr. Kr. surengė žygius į Judėją, sugriovė Jeruzalę; pavertė Judėją Babilonijos provincija. Jam valdant, buvo pastatytas Etemenankio zikuratas (vad. Babelio bokštas), įrengti kabantieji sodai, Babilonas apjuostas gynybinėmis sienomis (Midijos siena).
Pjetras de la Valesas (1586-1652) – italų keliautojas Renesanso metu keliavęs Azijoje, į Europą atvežęs dantiraščio pavyzdžių.
Georgas Frydrichas Grotefendas (1775-1853) – vokiečių filologas, dantiraščio iššifravimo pradininkas, perskaitęs Achemidų valdovų dviejų dantiraštinių įrašų pradžias.
Džordžas Smitas (1840-1876) – anglu asiriologas, atrado ir išvertė Gilgamėšo epą – seniausią žinomą literatūrinį kūrinį.

Minas (III tūkst. pr. Kr.) – legendinis Kretos karalius, Dzeuso ir Europos sūnus.
Homeras (VIII a. pr. Kr.) – pirmasis Europos poetas, parašė „Odisėją“, „Iliadą“.
Heziodas (VII a. pr. Kr.) – epinių kūrinių „Darbai ir dienos“, „Dievų kilmė“ autorius.
Solonas (638–558 m. pr. Kr.) – žymus senovės Atėnų įstatymų kūrėjas, pradėjęs reformas ir pakeitęs antikos gyvenimą, panaikino skolų vergovę.
Pitagoras (582–496 m. pr. Kr.) – tyrė skaičius ir proporcijas, suformulavo jo vardu pavadintą teoremą, įvedė terminus „filosofija“, „kosmosas“.
Klistenis (570-492 m. pr. Kr.) – graikų politikas, demokratijos kūrėjas.
Darijus I (550–486 m. pr. Kr.) – Persijos valdovas, jam valdant šalis pasiekė didžiausią galybę.
Leonidas (540–480 m. pr. Kr.) – Spartos karalius 488–480 m. pr. Kr., septintasis iš Agiadų giminės.
Temistoklis (527-459 pr. Kr.) – Atėnų valstybės veikėjas ir karvedys, pergalės prie Salamino įkvėpėjas.
Aischilas (525–456 m. pr. Kr.) – senovės graikų dramaturgas, 90 tragedijų autorius (garsiausios – „Persai“, „Prikaltasis Prometėjas“, trilogija „Orestėja“).
Kserksas (519–465 m. pr. Kr.) – Persijos karalius, Darijaus I sūnus.
Periklis (495–429 m. pr. Kr.) – senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas, sudemokratino Atėnų valdymą.
Sofoklis (495–406 m. pr. Kr.) – senovės graikų dramaturgas, apie 120 tragedijų autorius (garsiausios – „Ajantas“, „Antigonė“, „Edipas karalius“).
Herodotas (484–425 m. pr. Kr.) – pirmasis istorikas, „istorijos tėvas“, „Istorijos“ autorius.
Feidijas (480–430 m. pr. Kr.) – skulptorius, Dzeusos statulos Olimpijoje, Atėnės Partenės, Atėnės Promachės (12 metrų aukščio) Atėnų Akropolyje autorius.
Tukididas (471–455 m. pr. Kr.) – istorikas, „Istorijos“ apie Peloponeso karą autorius.
Sokratas (469–399 m. pr. Kr.) – filosofas, propagavo racionalizmą, dialogą laikė pagrindine mokymo forma.
Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.) – gydytojas, atsisakęs religiško požiūrio į ligas, daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai ir diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų, tačiau tikėtina, kad ši priesaika nėra sukurta Hipokrato.
Demokritas (460-370 m. pr. Kr.) – filosofas, daugybės neišlikusių gamtamokslinių traktatų autorius, pirmasis ėmė teigti, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelių – atomų.
Aristofanas (446–380 m. pr. Kr.) – komediografas, daugiau kaip 40 komedijų autorius (garsiausios – „Plutas“, „Varlės“, „Debesys“, „Acharniečiai“).
Platonas (422-347 m. pr. Kr.) – filosofas, Sokrato mokinys, filosofijos mokyklos Akademijos įkūrėjas, įdėjų teorijos, veikalo „Valstybė“ autorius.
Demostenas (384–322 m. pr. Kr.) – svarbus senovės Atėnų politikas ir oratorius.
Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) – filosofas, Platono mokinys, politikos, logikos, poetikos teorijų kūrėjas.
Pilypas II (382–336 m. pr. Kr.) – Makedonijos valdovas (359-336 m. pr. Kr.), Aleksandro Makedoniečio ir Pilypo III tėvas.
Euklidas (365–275 m. pr. m. Kr.) – susistemino matematikos žinias, įrodymus ir teoremas išdėstė darbuose „Pradmenys“, „Duomenys“ ir kt.
Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr.) – Makedonijos karalius (336–323 m. pr. Kr.), Pilypo II sūnus, žygių į Aziją metu išplėtęs imperijos ribas iki Indo upės.
Archimedas (287–212 m. pr. Kr.) – garsus graikų matematikas, fizikas, išradėjas, inžinierius, astronomas ir filosofas, labiausiai žinomas kaip atradęs Archimedo dėsnį.
Henrikas Šlymanas (1822–1890) – vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas, susijęs su Trojos tyrinėjimais (atrado Troją).

Romulas ir Rėmas – mitiniai Romos miesto įkūrėjai. Romulas laikomas pirmuoju legendiniu Romos miesto karaliumi.
Hanibalas (247–183 m. pr. Kr.) – žymiausias kartaginiečų karo vadas, dalyvavęs pūnų kare.
Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis (235–183 m. pr. Kr.) – vienas žinomiausių senovės Romos karvedžių, įveikęs Hanibalą ir nugalėjęs Kartaginą Antrajame Pūnų kare.
Tiberijus Grakchas (169–133 m. pr. Kr); Gajus Grakchas (154–121 m. pr. Kr.) – plebėjų tribūnai, kilę iš žymios plebėjų šeimos; bandė įvykdyti reformas (norėjo palengvinti neturtingų žemdirbių gyvenimą), tačiau buvo senato apkaltinti ir nužudyti.
Gajus Marijus (157–86 m. pr. Kr.) – karvedys; 107 m. pr. Kr. įvykdė karinę reformą: į kariuomenę pradėta imti ir bežemius proletarus, už tarnybą jiems žadėta atlyginti nukariautomis žemėmis ir karo grobiu, taip karo tarnyba iš garbingos piliečio pareigos virto amatu.
Kornelijus Sula (138–78 m. pr. Kr.) – Romos karvedys, konsulas ir diktatorius. 82 m. pr. Kr. Pasiskelbė pats save diktatoriumi, laikomas pirmuoju diktatūros pradininku Romoje.
Markas Licinijus Krasas (115–53 m. pr. Kr.) – įtakingas valstybes veikėjas, kuris kartu su Cezariu ir Pompejumi sudarė triumviratą. Vadovavo kariuomenei skirtai spartako sukilimui numalšinti.
Spartakas (109–71 m. pr. Kr.) – Romos vergų sukilimo vadas, turtingas karališkos giminės vergas, buvo priimtas į legioną, kur rodė drąsos stebuklus; buvo paskirtas dekanu ir pelnė garbės dovaną – piliečio vainiką, gladiatorių kovose kovojo daugiau kaip 100 kartų ir nei karto nebuvo sužeistas.
Gnėjus Pompėjus Didysis (106–48 m. pr. Kr.) – žymus Romos karvedys ir politikas, 55 m. pr. Kr. Romoje pastatė pirmąjį mūrinį teatrą, kuriame tilpo 27 000 žmonių.
Markas Tulijus Ciceronas (106-43 pr. Kr) – filosofas, rašytojas, oratorius, grožinės lotynų kalbos kūrėjas; žymiausi kūriniai: ”Apie oratorių”, “Brutas”, “Apie valstybę”, “Apie dievų kilmę”.
Gajus Julijus Cezaris (100-44 pr. Kr.) – Romos valstybės veikėjas ir karvedys, kilęs iš patricijų giminės, 59m. pr. Kr. išrinktas konsulu; su Pompėjumi bei Krasu sudarė triumviratą; per du mėnesius užgrobė visą Italiją, pavergė Ispaniją bei Siciliją; 45m. pr. Kr. iki gyvos galvos paskirtas diktatoriumi; reorganizavo valstybę; įvedė Julijaus kalendorių. Per senato posėdį 44m. pr. Kr. buvo nužudytas.
Markas Junijus Brutas (85–42 m. pr. Kr.) – senovės Romos Respublikos senatorius, labiausiai žinomas kaip vienas iš sąmokslo nužudyti Gajų Julijų Cezarį.
Markas Antonijus (83–30 m. pr. Kr.) – romėnų karvedys, iškilęs kartu su Oktavianu po Cezario nužudymo; jis buvo vedęs Kleopatrą ir kurį laiką gyveno Egipte.
Oktavianas Augustas (63-14 m. pr. Kr.) – 31 m. laimėjo Akacijaus mūšį ir taip baigė pilietinių karų laikotarpį Romos valstybėje; 30 m. prijungė prie Romos Egiptą, nuo tol visą Viduramžio jūros pakrantė priklausė Romos valstybei; 27 m. Sukūrė Romoje naują valdymo formą – principatą, faktiškai tapo imperatoriumi. Jo reformos sustiprino valdžią ir užtikrino taiką valstybėje; senatas jam suteikė Augusto vardą.
Titas Livijus (59–17 m. Kr.) – kelių dalių knygoje “Romos istorija nuo miesto įkūrimo” išdėstė Romos ir romėnų tautos istoriją iki imperatoriaus Augusto; stengėsi aukštinti romėnus.
Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m.) – romėnų filosofas stoikas, dramaturgas, valstybės veikėjas ir gamtos tyrinėtojas, daugybės moralinių traktatų autorius. Nerono mokytojas, buvo labai turtingas. Teigė, kad visas pasaulis yra jo namai.
Kaligula (12–41 m.)– Romos imperatorius (nuo 37 m.); Kaligula siekė neribotos valdžios ir iš pavaldinių reikalavo, kad jį garbintų kaip dievą; leido daug valstybinių lėšų teatrui, triumfams, statyboms; tuštėjantį valstybės iždą pildė, didindamas mokesčius, konfiskuodamas brangenybes (ypač iš senatorių); Tironiškas Kaligulos valdymas sukėlė Senato ir pretorionų vadų nepasitenkinimą; Kaligulą nužudė pretorionų karo tribūnas Kasijus Herėja.
Plinijus Vyresnysis (23–79 m.) – parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas” apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, žemdirbystę, gyvūnus, augalus (žuvo prie Vezuvijaus ugnikalnio).
Neronas (37–68 m.) – pirmasis iš Romos imperatorių, įsakęs persekioti krikščionis. Romos imperatorius pagarsėjęs savo žiaurumu ir savivale 54-68 m. Buvo žiaurus, jo valdymo metais kilęs Romos gaisras, kuris nuniokojo didžiąja miesto dalį.
Mestrijus Plutarchas (46–120 m.) – graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas.
Epiktetas (50–138 m.) – buvo vergas iš Frigijos (dabartinė Turkija), romėnų filosofas, vėlyvojo stoicizmo ir eklektikos atstovas; savo pažiūromis buvo artimas Senekai.
Trajanas (53–117 m.) – antras iš vadinamųjų Romos „penkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką. Žymiausias Antoninų dinastijos (II a.) imperatorius, kuris užėmė Mesopotamiją. Pasižymėjo dideliais karvedžio gabumais, valgė paprastą kareivišką maistą. Sakė, jog nori būti tokiu valdovu, kokio norėtų pats, jei būtų paprastas pilietis.
Publijus Kornelijus Tacitas (56–117 m.) – romėnų istorikas, parašęs veikalą „Germanija“, kuriame 98m. pirmą kartą paminėti aisčiai (baltai).
Klaudijus Ptolemėjus (90–168 m.) – matematikas, geografas, astronomas, parengė visatos modelį, apibendrino senovės pasaulio astronomiją ir geografiją. Sudarė žemėlapį, kuriame buvo pažymėta Lietuvos teritorija (Nemunas, Dauguva, Klaipėda), paminėjo sūduvius ir galindus.
Markas Aurelijus (121–180 m.) – imperatorius ir filosofas; teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai; parašė apmąstymų knygelę „Sau pačiam“; teigė, kad mirtis visus sulygina.
Diokletianas (244-311 m.) – Romos imperatorius; jo reformos sustiprino valstybę ir imperatoriaus valdžią; Romos valstybėje įtvirtino dominatą; persekiojo krikščionis; 293m. Romoje įvedė tetrachiją.
Konstantinas I (272-337 m.) – Romos imperatorius, po tėvo mirties paskelbtas Augustu. Uždraudė persekioti krikščionis ir jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms; įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius; piliečių užsiėmimus padarė paveldimus.
Teodosijus I Didysis (347–395 m.) – 379–395 m. Romos imperijos imperatorius, krikščionybę 392 m. paskelbęs valstybine religija.
Alarichas (370-410 m.) – vestgotų karalius; jo vadovaujami gotai 410 m. pr. Kr. nusiaubė Romą.
Atila (406–453 m.) – hunų valdovas, Europoje vadintas „dievo rykšte“; įkūrė hunų valstybę; nuo Reino upės iki Juodosios jūros buvo apsupęs Romą, gavęs išpirką pasitraukė; jam mirus valstybė žlugo.
Odoakras (435–493 m.) – barbarų vadas, nuvertęs paskutinįjį imperatorių Romulą Augustulą.
Romulas Augustulas (461-476 m.)– paskutinis Vakarų Romos imperatorius; jį nuvertė Romos asmens sargybinis, germanas Odoakras.

Chlodvigas (466–511) – Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas, Merovingų dinastijos pradininkas.
Šv. Benediktas (480–547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
Justinianas (482–565) – paskutinis Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją užkariavimais, paskelbė Justiniano kodeksą VI a., vėl suvienijs beveik visas Romos imperijai priklausančias teritorijas. Rytų ortodoksų bažnyčia jį laiko šventuoju, o populiariojoje istoriografijoje jis kartais vadinamas Paskutiniu romėnu.
Grigalius I Didysis (540 – 604) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
Mahometas (570–632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.
Karolis Martelis (688–741) – frankų valstybės Austrazijos (dab. šiaurės rytų Prancūzija ir pietvakarių Vokietija) majordomas, dalyvavo mūšyje prie Puartjė 732 m.; sutriuškino arabus, įvykdė karinę reformą.
Karolis Didysis (747–814) – Frankų karalystės valdovas, imperatorius. Jo valdymo laikai vadinami Karolinių atgimimu – oficialiai atkurta Romos imperija, atgaivinta klasikinė lotynų kalba, skatino švietimą.
Kirilas ir Metodijus (826-869, 815-885) – broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę slavams pritaikytą raštą – kirilicą – IX a.
Otonas I (912−973) – Vokietijos karalius, pirmasis šventosios Romos imperatorius.
Mieško I (935–992) – lenkų kunigaikštis ir pirmas istorinis Lenkijos valdovas, Boleslovo I tėvas.
Vladimiras Sviatoslavovičius (960–1015) – Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
Boleslovas Narsusis (967–1025) – Lenkijos karalius.
Jaroslavas Išmintingasis (978–1054) – Kijevo didysis kunigaikštis (1019–1054); jam valdant ypač suklestėjo šalis.
Avicena (980–1037) – persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.
Knutas II Didysis (997–1035) – 1016–1035 m. Anglijos karalius, 1019–1035 m. Danijos karalius Knutas II ir 1028–1035 m. Norvegijos karalius.
Grigalius VII (1020–1085) – popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
Vilhelmas I Užkariautojas (1027–1087) – Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis. Vienas pačių žymiausių Anglijos valdovų, nors ir prancūziškos kilmės. Anglijos valdovu tapo po Heistingso mūšio 1066 metais.
Urbonas II (1042–1099) – Romos popiežius, 1095 m. paskelbęs I kryžiaus žygį.
Čingischanas (1155-1227) – garsiausias mongolų chanas, suvienijęs mongolų gentis ir užkariavęs dideles Vidurinės Azijos ir Šiaurės Kinijos teritorijas – nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.
Inocentas III (1161–1216) – kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki mirties.
Jonas Bežemis (1167–1216) – Anglijos karalius, kurio karaliavimo metu buvo pareikalauta priimti Didžiąją laisvių chartiją
Šv. Dominykas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas, pamokslininkas, šventasis.
Pranciškus Asyžietis (1181–1226) – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
Batijus (1205–1255) – mongolų chanas, Aukso Ordos įkūrėjas.
Rodzeris Bekonas (1214–1294) – anglų pranciškonas, vadintas „nuostabiuoju daktaru“, nors tebuvo tik magistras. Studijavo Oksforde ir Paryžiuje, apie 1256 m. įstojo į pranciškonų ordiną ir dėstė Oksfordo universitete, ypač garsėjo kaip gamtininkas.
Tomas Akvinietis (1225–1274) – viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
Markas Polas (1254–1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didįjį chaną Chulibajų (Čingis Chano anūką).
Ivanas I (1288-1340) – Maskvos kunigaikštis (nuo 1325), Vladimiro didysis kunigaikštis (nuo 1328).
Janas Husas (1369–1415) – čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir sudegintas.
Johanas Gutenbergas (1398–1468) – vokiečių metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas, išgarsėjo sukūręs rankinį raidžių – judančių literų – liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą.
Žana d’Ark (1412–1431) – prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji. Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama Orleano mergele. Pasirodžiusi anglų apgultame Orleane ir vadovaudama išlaisvinant mistą pelnė karinę šlovę. Patekusi į anglų nelaisvę, buvo pakaltinta erezija ir sudeginta ant laužo.
Liudvikas XI (1423–1483) – Prancūzijos karalius nuo 1461 m. iki mirties 1483 m., galutinai baigęs centralizacijos procesą Prancūzijoje.
Henrikas VII (Tiudoras) (1457–1509) – Anglijos karalius ir Airijos lordas, sutaikęs rožes

Mindaugas (~1200-1263) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236–1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263) ir Lietuvos valstybės įkūrėjas.
Treniota (1210-1264) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264), kunigaikščio Lengvenio ir Mindaugo sesers sūnus.
Vaišelga (Vaišvilkas) (1223-1267) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1264-1267), vyriausias Mindaugo sūnus.
Švarnas (1230-1270) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1267-1269), Cholmo ir Haličo-Voluinės kunigaikštis (1264-1269).
Traidenis (mire 1282) – Lietuvos didysis kunigaikštis tarp 1269-1282 metų.
Butigeidis (1240-1291~) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1285-1291)
Butvydas – Pukuveras (mirė 1295) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1291-1295)
Vytenis (~1260-1316) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1295-1316 m.), Butvydo sūnus.
Gediminas (~1275-1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), Vilniaus, kaip sostinės, įkūrėjas, diplomatinėmis priemonėmis stiprinęs LDK.
Jaunutis (~1300-1366) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1341-1345), paveldėjęs sostą po tėvo Gedimino mirties.
kaz
Skirgaila (1353-1397) – lietuvių kunigaikštis (1386-1392), Algirdo sūnus.
Švitrigaila (~1370-1452) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432), Algirdo sūnus. Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a. paskutiniojo dešimtmečio iki savo mirties.
Žygimantas Kęstutaitis (~1365-1440) – Naugarduko (1398-1421), Starodubo (1421-1440), Lietuvos didysis kunigaikštis (1432-1440), jauniausias Kęstučio sūnus.
Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius (1447-1492), Jogailos sūnus.
Aleksandras Jogailaitis (1461-1506) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Jogailos anūkas.
Žygimantas Senasis (1467-1548) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548).
Pranciškus Skorina (1485-1551) – rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, humanistas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba.
Bona Sforca (1494-1557) – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.). Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina, kilusi iš galingos italų hercogų giminės.
Abraomas Kulvietis (~1510-1545) – Lietuvos protestantas, aukštesniosios mokyklos Vilniuje steigėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Martynas Mažvydas (~1510-1563) – Mažosios Lietuvos protestantų veikėjas, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius.
Mikalojus Daukša (~1532-1613) – Lietuvos katalikų kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, „Postilės“ autorius.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas.
Žygimantas Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Henrikas Valua (1551–1589) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
Steponas Batoras (1533–1586) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586)
Jonas Chodkevičius (1537-1579) – LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos delegacijos Liublino seime vadovas, Livonijos valdytojas.
Motiejus Strijkovskis (1547-1593) – lenkų kilmės istorikas, poetas, parašęs pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“.

Jėzus Kristus – (apie 4 m. pr. Kr. – apie 30 m.) – religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, gyvenęs Palestinoje. Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo Sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.
Chlodvigas (466–511) – Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas, Merovingų dinastijos pradininkas.
Šv. Benediktas (480–547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
Grigalius I Didysis (540 – 604) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
Kirilas ir Metodijus (826-869, 815-885) – broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę slavams pritaikytą raštą – kirilicą – IX a.
Vladimiras Sviatoslavičius (960–1015) – Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
Grigalius VII (1020–1085) – popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
Urbonas II (1042–1099) – Romos popiežius, 1095 m. paskelbęs I kryžiaus žygį.
Inocentas III (1161–1216) – kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki mirties.
Šv. Dominykas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas, pamokslininkas, šventasis.
Pranciškus Asyžietis (1181–1226) – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
Tomas Akvinietis (1225–1274) – viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
Janas Husas (1369–1415) – čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir sudegintas.

Mahometas (570–632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.
Avicena (980–1037) – persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.

Žygimantas Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Ivanas Rūstusis (IV) (1530-1584) – Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras (nuo 1547) valdęs 1533–1584 (išskyrus 1575–1576)
Steponas Batoras (1533–1586) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.)
Zigmantas Vaza (1566–1632) – Lenkijos karalius (1587–1632) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632), kurį laiką (1592–1599) – taip pat Švedijos karalius.
Henrikas Valua (1551–1589) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589 m.) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
Viljamas Šekspyras (1564-1616) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.
Oliveris Kromvelis (1599-1658) – Anglijos parlamento veikėjas, vadovavęs parlamento šalininkų kariuomenei pilietinio karo metu; vėliau įvedęs savo diktatūrą – Kromvelio protektoratą.
Džonas Lokas (1632-1704) – anglų švietėjas, filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas, skelbęs politines idėjas apie tai, kad valdžia turi kilti iš tautos.
Liudvikas XIV, Karalius Saulė (1638-1715) – Prancūzijos karalius nuo 1643 m., kilęs iš Burbonų dinastijos.
Izaokas Niutonas (1664-1727) – anglų fizikas, išradėjas, suformavęs tris jo vardu pavadintus dėsnius.
Žanas Meljė (1664-1729) – kraštutiniausias prancūzų švietėjas, socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikas: ragino panaikinti privatinę žemės nuosavybę, panaikinti skirstymą į luomus, siūlė panaikinti net valstybę, kaip priešišką žmonėms jėgą (dėl to laikomas net anarchizmo pradininku), atmetė religiją, kvietė ginklu nuversti esamą santvarką.
Petras I (1672-1725) – Rusijos caras, imperatorius, pravedęs reformas, kurios priartino Rusiją prie Vakarų Europos. Išplėtė Rusijos teritoriją, XVIII a. pr. įkūrė naują sostinę Sankt Peterburgą.
Šarlis Monteskjė (1689-1755) – prancūzų švietėjas, mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, ideologas, kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Džono Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų) Daugiau apie švietėjus ir Š. L. Monteskjė
Volteras (1694-1778) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, iškėlęs apšviestojo absoliutizmo idėją.
Gabrielis Mabli (1709-1785) – prancūzų filosofas, rašytojas, švietėjas, nuosaikesnis socialistas, įrodinėjęs, kad žmonijos nelaimių priežastis – privatinė nuosavybė, o blogybes galima sušvelninti įvedus išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.
Liudvikas XV (1710-1774) – Prancūzijos karalius nuo 1715., kilęs iš Burbonų dinastijos.
Žanas Žakas Ruso (1712-1778) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, smerkęs socialinę nelygybę, išaukštinęs respubliką, kaip geriausią valdymo formą.
Frydrichas II (1712-1786) – 1740-1786 Prūsijos karalius, pasiūlė pirmąjį ATR padalijimą
Denisas Didro (1713-1784) – prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) – Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, gynęs nacionalinį orumą, parašęs poemą „Metai“.
Adamas Smitas (1723-1790) – škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas, liberalizmo teorijos autorius bei moralės filosofas
Imanuelis Kantas (1724-1804) – Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, švietėjas, racionalizmo krypties filosofijos pradininkas.
Martynas Počobutas (1728-1810) – LDK astronomijos observatorijos vadovas, matematikas ir švietėjas.
Mozė Mendelsonas (1729-1786) – filosofas, kvietęs žydus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinę visuomenę.
Jekaterina II (1729-1796) – Rusijos imperatorienė dalyvavusi visuose trijuose ATR padalijimuose, ja tapo  1762 m. liepos 9 d.
Edmundas Berkas (1729-1797) – airių politikas, rašytojas, oratorius, konservatizmo teorijos autorius, Vigų partijos atstovas.
Joachimas Liutauras Chreptavičius (1729-1812) – LDK valstybės veikėjas, Edukacinės komisijos steigimo iniciatorius, pirmasis užsienio reikalų ministras.
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798) – paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764–1795). Valstybėje ėmėsi vykdyti įvairias reformas – įkūrė karininkų mokyklą (Kadetų korpusą), buvo literatūros, dailės ir teatro mecenetas, padėjo įsteigti pirmąjį laikraštį, remiamas čartoriskių bandė sustiprinti karaliaus valdžią, panaikinti „liberum veto“, pašalinti svetimų valstybių įtaką, aktyviai dalyvavo Gegužės 3 d. konstitucijos parengime. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo Jekaterinos II statytinis, kurio valdymo metu buvo įvykdyti visi trys ATR padalijimai.
Džordžas Vašingtonas (1732-1799) – pirmasis konstitucinis JAV prezidentas (1789–1797) bei JAV nepriklausomybės karo metu vadovavo Kontinentinei armijai (1775–1783).
Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras didikas, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, politikas, rašytojas, literatūros kritikas, politinės grupuotės Familija kandidatas į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą.
Džeimsas Vatas (1736–1819) – britų inžinierius išradęs garo mašiną, Londono karališkos bendruomenės narys
Pijus VII (1740-1823) – 251-asis Romos katalikų popiežius, sudarė konkordatą su Napoleonu Bonapartu.
Imperatorius Juozapas II (1741– 1790) – Šventosios Romos imperijos imperatorius nuo 1765 ir Habsburgų monarchijos valdovas nuo 1780, valdė Austrijos žemes
Simonas Martynas Kosakovskis (1741-1794) – paskutinis Lietuvos didysis etmonas, konfederatas, palaikė Rusijos politiką. Prasidėjus 1794 m. sukilimui sukilėlių buvo pakartas.
Žanas Emanuelis Žiliberas (1741-1814) – prancūzų gamtininkas, Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjas.
Tomas Džefersonas (1743–1826) 3-asis JAV prezidentas (1801–1809), pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius
Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) – įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje, 1797m. vadovavo piešimo katedrai.
Michailas Kutuzovas (1745-1813) – rusų karvedys, karinis strategas, apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės.
Tadas Kosciuška (1746-1817) – LDK karo inžinierius, generolas, nacionalinis didvyris, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 – 1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadas.
Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798) – architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje, architektūros katedros vadovas, dalyvavo 1794 m. sukilime.
Liudvikas XVI (1754-1793) – Prancūzijos ir Navaros karalius, valdęs nuo 1774–1791 ir nuo 1791 iki 1792, suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, giljotinuotas už Tėvynės išdavystę.
Marija Antuanetė (1755-1793) – Prancūzijos karalienė, Liudviko XVI žmona gimusi Vienoje. Pirmoji mirties bausme nubausta karalienė.
Liudvikas XVIII (1755-1824) – Prancūzijos karalius 1814-1824., kilęs iš Burbonų dinastijos
Viljamas Godvinas (1756–1836) – anglų žurnalistas, politikos filosofas, anarchizmo teorijos autorius.
Karolis X (1757-1836) – 1824–1830 m. Prancūzijos karalius, siekė sugrąžinti absoliutinę monarchiją.
Maksimiljanas Robespjeras (1758-1794) – Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, jakobinų lyderis, diktatūros metais – diktatorius, pasisakęs už terorą. Daugiau apie M. Robespjerą.
Jokūbas Jasinskis (1761-1794) – Lietuvos inžinierius, poetas, politinis veikėjas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas.
Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 – 1847) – Lietuvos mokslininkas filosofas, publicistas, botanikas, geologas, botanikos sodo įkūrėjas, VU profesorius.
Johanas Gotlybas Fichtė (1762-1814) – filosofas, vokiškojo idealizmo atstovas, Kanto sekėjas, daręs įtaką Vakarų filosofijai.
Dionizas Poška (1764–1830) – Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas, žemaičių vyskupas, iniciavo blaivybės sąjūdį, slaptų mokyklų kūrimą, knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją spaudos draudimo metais.
Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) – kunigaikštis, diplomatas, ATR politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, kompozitorius.
Imperatorius Pranciškus II (1768-1835) – paskutinis imperatorius valdęs ŠRI (Šventąją Romos imperiją) 1792-1806, nuo 1804-1835 Austrijos imperijos imperatorius.
Napoleonas Bonapartas – (1769–1821) Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu (Pirmuoju Konsulu), vėliau – imperatoriumi.
Artūras Kolis Velslis Velingtonas (1769-1852) – Didžiosios Britanijos karininkas, politikas, vienas iš žymiausių XIX a. kariuomenės vadų, įveikė Napoleono vadovaujamą kariuomenę.
Frydrichas Vilhelmas III (1770-1840) – Prūsijos karalius, 1797–1806 m. – Šventosios Romos imperijos kurfiurstas.
Adomas Jurgis Čartoriskis (1770-1861) – LDK bajoras, didikas, politikas, ATR, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas.
Klemensas Meternichas (1773-1859) – Austrijos kancleris Vienos kongreso metu, kongreso šeimininkas, pateikęs pagrindinius siūlymus kongrese, kurių dauguma buvo priimti. Europoje įsitvirtinusi tvarka po Vienos kongreso dažnai įvardijama Meternicho sistema.
Liudvikas Rėza (1776–1840)– prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, tautosakininkas, parengė 2 Lietuviškos Biblijos leidimus, prisidėjo prie pasaulietinės lietuviškos literatūros puoselėjimo.
Aleksandras I (1777-1825) – Rusijos Imperatorius 1801-1825m., kilęs iš Romanovų dinastijos.
Teodoras Narbutas (1784–1864) – lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas. Pagrindinis darbas – 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“ (1835–1841).
Joachimas Lelevelis (1786–1861) – lenkų istorikas, geografas, pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius, skatinęs domėtis Lietuvos istorija.
Džordžas Noelis Gordonas Baironas (Lordas Baironas) (1788-1824) – XIX a. pradžios anglų poetas, vienas iš žymiausių romantizmo, bei „pasaulio sielvarto“ poezijos atstovų.
Dezideras Chlapovskis (1788–1879) – vienas iš 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų. 1806–13 m. buvo Prancūzijos kariuomenės karininkas, 1809 m. iš Napoleono gavo barono titulą.
Antanas Gelgaudas (1792-1831) – 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas.
Pijus IX (1792-1878) – palaimintasis popiežius, Šiuolaikinės Romos teisių ir privilegijų sistemos kūrėjas, vadovavęs per Italijos susivienijimą 1846-1878
Simonas Daukantas (1793-1864) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Žemaičių lietuviškojo sąjudžio narys, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius (1822 m.)
Ferdinandas I (1793-1875) – nuo 1830 m. Vengrijos karalius, 1835–1848 m. Austrijos imperatorius ir Vokietijos sąjungos prezidentas, nuo 1836 m. Čekijos karalius
Mykolas Balinskis (1794–1864) – Lietuvos istorikas, publicistas, parašė knygą „Vilniaus miesto istorija“ (1836–1837)
Tomas Zanas (1796-1855) – rašytojas, vienas iš filomatų steigėjų, priklausė Vilniaus masonams, šubravčų draugijoms, buvo ištremtas.
Nikolajus I (1796-1855) – 1825-1855 buvo Rusijos imperatorius, įsakė uždaryti Vilniaus Universitetą, žinomas kaip vienas iš reakciangiausių Rusijos monarchų.
Michailas Muravjovas (1796-1866) – carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius, pasižymėjo ypatingu žiaurumu, dėl to vėliau pramintas koriku.
Francas Šubertas (1797-1828) – austrų kompozitorius, romantinės muzikos pradininkas ir vienas žymiausių šios krypties kompozitorių.
Andrius Sniadeckis (1797-1832); Jonas Sniadeckis (1756–1830) – broliai pedagogai dėstę Vilniaus Universitete.
Vilhelmas I (1797-1888) – Prūsijos karalius ir nuo 1871 m. pirmasis suvienytos Vokietijos imperatorius.
Adomas Mickevičius(1798-1855) – lietuvių kilmės lenkų poetas romantikas, poezijai įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos praeities, jo kūryba skatino tautinį atgimimą; slaptų draugijų VU narys.
Simonas Stanevičius (1799-1848) – vienas iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis.
Motiejus Valančius (1801-1875) – Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas, žemaičių vyskupas, iniciavo blaivybės sąjūdį, slaptų mokyklų kūrimą, knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją spaudos draudimo metais.
Ignas Domeika (1802-1889) – garsus Čiles geologas, minerologas, atrado mineralą.
Džuzepė Madzinis (1805-1872) – italų patriotas, filosofas ir politinis veikėjas, vienas iš Italijos suvienijimo lyderių.
Emilija Pliaterytė (1806-1831) – viena iš 1830–1831 m. sukilimų vadų, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.
Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) – britų filosofas, politikos ekonomistas ir parlamento narys, įtakingas XIX a. liberalizmo bei utilitarizmo teoretikas ir propaguotojas.
Robertas Ly (1807-1870) – Pietų valstijų konfederacijos kariuomenės vyriausiasis vadas JAV pilietinio karo metu
Džiuzepė Garibaldis (1807-1882) – Italijos karinis ir politinis lyderis, įžymus italų revoliucionierius, Italijos nacionalinis didvyris, ginkluotų pajėgų, vienijusių Italiją, vadas.
Simonas Konarskis (1808–1839) – 1830-1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo veikėjas.
Abraomas Linkolnas (1809-1865) – 16-tasis JAV prezidentas, pilietinio karo metu valdęs šalį sugebėjo panaikinti vergovę, tapo pirmuoju JAV prezidentu, kuris buvo nužudytas.
Kamilas Kavūras (1810-1861) – Pjemonto – Sardinijos ministras pirmininkas, iniciavęs Italijos suvienijimą, parengęs suvienijimo planą.
Laurynas Ivinskis (1810-1881) – poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.
Aleksandras II (1812-1881) – Rusijos imperatorius, 1855—1881 m. įvykdė daug reformų (panaikinta baudžiava, valstiečiai įgavo asmens laisvę, reformuota švietimo sistema, įvesta visuotinė karinė prievolė ir kt.)
Otas fon Bismarkas (1815-1898) – Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, vykdė daug reikšmingų permainų, Prūsijos ministras pirmininkas, prižiūrėjęs Vokietijos suvienijimą, buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“.
Karlas Marksas (1818-1883) – filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas, socializmo teorijos autorius, jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą – marksizmą.
Viktoras Emanuelis II (1820-1878) – suvienytos Italijos pirmasis karalius
Frydrichas Engelsas (1820-1895) – vokiečių socialistas, politinis veikėjas bei filosofas.
Ulisas Grantas (1822-1885) – 1864 m. vyriausiasis JAV kariuomenės vadas, 1869-1877 JAV prezidentas.
Zigmantas Sierakauskas (1826-1863) – karininkas, vienas 1863 m. sukilimo vadų, vėliau pakartas Vilniuje.
Antanas Mackevičius (1828-1863) – lietuvių kunigas, pamokslininkas, vienas pagrindinių 1863 metų sukilimo vadų, buvo pakartas Kaune
Jonas Jablonskis (1830-1903) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, norminės lietuvių kalbos kūrėjas.
Pranciškus Juozapas I (1830-1916) – Austrijos imperatorius, Ferdinando I įpėdinis.
Konstantinas Kalinauskas (1838-1864) – teisininkas, rašytojas, žurnalistas, vienas iš 1863-1864 m. sukilimo vadų, buvo pakartas Vilniuje.
Žoržas Klemanso (1841-1929) – Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Žemaitė (1845-1921) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėja, demokratę, švietėja, rašytoja, visuomenininkė.
Jurgis Bielinis (1846-1918) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.
Vincas Pietaris (1850-1902) – gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautorius, pirmojo lietuviško romano (istorinio) “Algimantas” autorius.
Eduardas Bernšteinas (1850–1932) – revizionizmo autorius, socialdemokratų teoretikas ir politikas.
Petras Vileišis (1851-1926) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, inžinierius, matematikas, politinis veikėjas, laikraščių leidėjas.
Jonas Basanavičius (1851-1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, pasirašiusiai Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918 vasario 16 d, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius.
Georgijus Plechanovas (1856-1918) – Rusijos politinis veikėjas, marksizmo teoretikas ir šalininkas.
Vudrou Vilsonas (1856-1924) – 28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė 14 punktų taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
Filipas Petenas (1856-1951) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
Vincas Kudirka (1858-1899) – gydytojas, Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
Teodoras Ruzveltas (1859-1919) 26-asis JAV prezidentas, istorikas, gamtininkas, rašytojas ir kareivis.
Vilhelmas II (1859-1941) – paskutinis Vokietijos imperatorius, valdė šalį Pirmojo pasaulinio karo metu, valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Priverstas atsistatydinti.
Teodoras Herclis (1860 – 1904) – žydų visuomenės veikėjas, rašytojas, sionizmo pradininkas.
Vitorio Orlandas (1860-1952) – Italijos atstovas Paryžiaus Taikos konferencijoje, 4 Tarybos narys.
Georgijus Lvovas (1861-1925) – Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, paskirtas caro Nikolajaus II 1917 m.
Maironis (1862-1932) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, poetas neoromantikas, katalikų dvasininkas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.
Deividas Loidas Džordžas (1863-1945) – Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Vilhelmas fon Urachas (1864-1928) – Viurtenbergo kunigaikštis, pakviestas būti Lietuvos karaliumi Mindaugu II 1918 m. vasarą.
Kazys Grinius (1866-1950) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras, pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.)
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (1867-1951) – Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
Nikolajus II (1868-1918) – paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių.
Lavras Kornilovas – (1870-1918) rusų kontrrevoliucionierius, generolas, kazokų karininko sūnus.
Vladimiras Iljičius Leninas – (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, bolševikų partijos lyderis, Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Sovietų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
Antonas Denikinas – (1872-1947) Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas, kontrrevoliucionerius.
Aleksandras Kolčiakas – (1874–1920) Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.), vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, I-as Lietuvos prezidentas, Lietuvos diktatorius 1926-1940 m, perimęs valdžią 1926 m. gruodžio perversmu. Daugiau apie A. Smetoną ir jo valdymą.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas, organizavęs lietuviškų darbų parodas.
Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, Dailės draugijos narys, Lietuvos Trispalvės vienas iš bendraautorių.
Piotras Vrangelis – (1878-1928) – baronas, Rusijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas.
Levas Trockis (1879-1940) – Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Aleksandras Kerenskis (1881-1970) – Rusijos valstybės veikėjas, nuo 1917 m. liepos 21 Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, numalšinęs L. Kornilovo maištą. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio pats nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą.
Augustinas Voldemaras (1883-1942) – Lietuvos dešiniosios pakraipos politikas, Tautininkų partijos narys, pirmasis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės premjeras.
Gavrilas Principas (1894-1918) – bosnis studentas, nušovęs Austrijos Vengrijos sosto įpėdinį, kas tapo I pasaulinio karo pretekstu.

Georgijus Lvovas (1861-1925) – Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, paskirtas caro Nikolajaus II 1917 m.
Nikolajus Judeničius (1862-1933) – Rusijos imperijos kariuomenės vadas Pirmojo pasaulinio karo metu, vienas iš baltagvardiečių vadų Rusijos pilietinio karo metu (Šiaurės Vakarų dalyje).
Nikolajus II (1868-1918) – paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
Grigorijus Rasputinas (1869-1916) – rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir dvarui. Rasputinas buvo caro šeimos favoritas.
Lavras Kornilovas – (1870-1918) rusų kontrrevoliucionierius, generolas, kazokų karininko sūnus, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Vladimiras Iljičius Leninas – (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
Antonas Denikinas – (1872-1947) Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas, kontrrevoliucionerius, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Aleksandras Kolčiakas – (1874–1920) Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.), vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Piotras Vrangelis – (1878-1928) – baronas, Rusijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas.
Levas Trockis (1879-1940) – Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
Aleksandras Kerenskis (1881-1970) – Rusijos valstybės veikėjas, nuo 1917 m. liepos 21 Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, numalšinęs L. Kornilovo maištą. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio pats nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą.

Vladimiras Iljičius Leninas – (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Levas Trockis (1879-1940) – Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
Grigorijus Zinovjevas (1883-1936) – žydų revoliucionierius, bolševikų partijos veikėjas, buvęs RKP(b) CK Politinio biuro narys. 1936 m. viešame teismo procese apkaltinus sąmokslu prieš J. Staliną nuteistas sušaudyti.
Levas Kamenevas (1883-1936) – rusų revoliucionierius, bolševikas, tarybinis valstybės ir partinis veikėjas, buvęs RKP(b) CK Politinio biuro narys.
Nikolajus Bucharinas (1888-1938) – bolševikų revoliucionierius, politikas bei teoretikas, Lenino vadintas “partijos numylėtiniu”. 1929 m. Stalino apkaltintas dešiniuoju nukrypimu, pašalintas iš atsakingų valdžios postų. Po atgailavimo už padarytas “klaidas”, 1936 m. rengė SSRS konstituciją. 1938 m. suimtas, kankintas ir viešame teismo procese nuteistas sušaudyti.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Genrichas Jagoda (1891-1938) – sovietų politinis ir valstybės veikėjas, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras 1934–1936 m., žiauriai tramdė politinius ir tarybinius veikėjus, pasisakiusius prieš komunizmą arba ateizmą. Stalinui paliekus buvo suimtas ir apkaltintas Tėvynes išdavyste, 1938 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
Nikolajus Ježovas (1895-1940) – SSRS politinis veikėjas, NKVD vadovas 1936–1938 m, vienas iš svarbiausių masinių represijų SSRS organizatorių. Pradeda valyti NKVD struktūras sušaudydamas daugelį NKVD karininkų, paskirtų buvusio NKVD vadovo Genricho Jagodos. Balandžio 10 d. 1939 jis pats suimamas ir apkaltinamas ketinimu nužudyti Staliną.
Georgijus Žukovas (1896-1974) – SSRS maršalas, kuris buvo tapęs Generalinio štabo viršnininku, gynybos ministru, politbiuro nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo daugelyje mūšių, vadovavo 1-ajam Baltarusijos frontui mūšyje dėl Berlyno.
Lavrentijus Berija (1899-1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir Tėvynės išdavimu.

Paulius fon Hindenburgas (1847-1934) – vokiečių karininkas, generolas feldmaršalas, politikas, antrasis Veimaro Respublikos prezidentas, 1933 m. paskyręs A. Hitlerį Reichskancleriu.
Vilhelmas II (1859-1941) – paskutinis Vokietijos imperatorius, valdė šalį Pirmojo pasaulinio karo metu, valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare priverstas atsistatydinti.
Vilhelmas Keitelis (1882-1946) – vokiečių karinis veikėjas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas (1938–1945 m.), feldmaršalas (1940 m.). Pasirašė Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą. Niurnbergo tribunole nuteistas mirties bausme.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos totalitarinis diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Hermanas Vilhelmas Geringas (1893-1946) – NSDAP veteranas, Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas (aukščiausias nacistinės Vokietijos karinis laipsnis), antrasis asmuo po Adolfo Hitlerio ir jo įpėdinis.
Alfredas Rozenbergas (1893–1946) – Vokietijos politinis ir valstybės veikėjas, vienas nacizmo ir VNSDP ideologų. Reichsleiteris, SA obergrupenfiureris. A. Rozenbergas laikomas tokių kertinių nacizmo postulatų, kaip „rasių teorija“, „žydų klausimas“, atsisakymas nuo Versalio sutarties, „degeneracinis menas“, autoriumi.
Paulas Jozefas Gebelsas (1897-1945) – VNSPD veteranas, Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras (1933–1945 m.), NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas (1930–1945 m.).
Henrichas Himleris (1900-1945) – SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos (Gestapo 1934–1936 m.), vėliau RSHA (Saugumo valdybos) viršininkas, vyriausias III Reicho „juodasis magas“ ir naujos nacių religijos kūrėjas. Svarbiausias Holokausto organizatorius, kuriam buvo pavaldžios visos koncentracijos ir mirties stovyklos
Reinhardas Heidrichas (1904-1942) – aukštas Nacistinės Vokietijos pareigūnas ir vienas iš pagrindinių Holokausto sumanytojų ir kaltininkų. Antrojo pasaulinio karo metu Reinhardas Heydrichas turėjo SS obergrupenfiurerio ir policijos generolo laipsnį, buvo Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai priklausė gestapas, vadas.
Adolfas Eichmanas (1906-1962) – SS pulkininkas leitenantas (oberšturmbanfiureris), vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, kuriam buvo patikėtas žydų deportacijos klausimas.
Klausas fon Štaufenbergas (1907-1944) – vokiečių karininkas (pulkininkas), kilmingas bajorų giminės atstovas, vienas pagrindinių 1944 m. liepos 20 dienos pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių.
Joachimas fon Ribentropas (1893–1946) – Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.

Benitas Musolinis (1883–1945) – Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
Viktoras Emanuelis III (1869-1946) – trečiasis suvienytos Italijos karalius, valdęs nuo 1900 m. liepos 29 d. iki pat savo mirties 1946 m. gegužės 9 d. Tuo pačiu jis turėjo dar du titulus – Etiopijos imperatoriaus ir Albanijos karaliaus.
Haile Selasie (1892-1975) – Etiopijos regentas 1916-1930 ir Etiopijos imperatorius 1930-1974 m, svarbi figūra Etiopijos ir Afrikos istorijoje, 1936 m. Tautų sąjungoje Haile Selasie pasmerkė italus, kurie panaudojo cheminį ginklą prieš jo tautiečius.

Žoržas Klemanso (1841-1929) – Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Tomašas Garikas Masarikas (1850-1937) – čekų valstybės veikėjas, politikas, filosofas, pedagogas, mokslininkas, rašytojas ir žurnalistas, pirmasis Čekoslovakijos Prezidentas.
Eduardas Bernšteinas (1850–1932) – revizionizmo autorius, socialdemokratų teoretikas ir politikas.
Vudrou Vilsonas (1856-1924) – 28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė Taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
Filipas Petenas (1856-1951) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
Deividas Loidas Džordžas (1863-1945) – Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (1867-1951) – Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
Miklošas Hortis (1868-1957) – Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944. Antrojo pasaulinio karo metu jo valdoma Vengrija kovojo Ašies pusėje.
Artūras Nevilis Čemberlenas (1869-1940) – D. Britanijos valstybės veikėjas, ministras pirmininkas, pasirašęs Miuncheno susitarimą. Nacistinei Vokietijai užgrobus visą Čekoslovakiją, pradėjo derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, o 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
Leonas Bliumas (1872-1950) – teisininkas, Prancūzijos politinis veikėjas, laikomas nuosaikiu kairiuoju, 1936-1937, 1938 ir 1947-1948 m. Prancūzijos ministras pirmininkas. Per nacių okupacija nesitraukę, nors buvo iš dalies žydas, kalėjo Dachau ir Buchenvalde 1943–1945 m., vėliau buvo Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT.
Herbertas Huveris (1874-1964) – 31-asis JAV Prezidentas, valdęs nuo 1929-1933 (Didžiosios depresijos laikotarpiu), pagal profesiją buvo profesionalus kalnakasybos inžinierius. Ekonominės krizės metu kūrė korporacijas, mėgino įveikti bedarbystę, gelbėti pramonę, prekybą, tačiau nesėkmingai.
Franklinas Ruzveltas (1882-1945) – 32-asis JAV prezidentas 1933-1945, “Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija; paskelbęs lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu).
Eimonas de Valeras (1882-1975) – garsus XX a. Airijos politikas bei visuomenės veikėjas, kurio politinė veikla truko 1917-1973 – per tą laiką ėjo Airijos Prezidento, ministro pirmininko pareigas.
Klementas Ričardas Etlis (1883-1967) – Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
Edvardas Benešas (1884-1948) – Čekoslovakijos politikas, aktyviai kovojęs dėl Čekoslovakijos nepriklausomos valstybės sukūrimo, užsienio reikalų ministras (1918-1935), prezidentas (1935-1938). Jam vadovaujant, Čekoslovakija buvo priversta priimti Miuncheno konferencijos reikalavimus. 1938 m., Vokietijai okupavus visą Čekoslovakiją, emigravo. Nuo 1940 m. vadovavo emigracinei Čekoslovakijos vyriausybei Londone. Po karo grįžo į tėvynę ir toliau buvo prezidentu. Nesutikdamas su prievartiniais sovietizacijos metodais, 1948 m. atsistatydino.
Eduardas Daladjė (1884-1970) – Prancūzijos Radikalų partijos vadovas, 1938 m. būdamas ministru pirmininku pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.
Alfonsas XIII (1886-1941) – Ispanijos karalius (1886-1931), valdęs iki monarchijos nuvertimo.
Maiklas Kolinsas (1890-1922) – airių kilmės karininkas, politikas, Airijos revoliucijos lyderis, dalyvavęs derybose dėl Airijos nepriklausomybės, nušautas Airijos pilietinio karo metu.
Fransiskas Frankas (1892-1975) – Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, 1939-1975 m. Ispanijos diktatorius, atėjęs į valdžią po Ispanijos pilietinio karo.
Chose Antonio Primo de Rivera (1903-1936) – Ispanų advokatas, kilmingasis ir politikas, Ispanijos fašistų partijos (Falangos) įkūrėjas.

Liucijus Želigovskis (1841-1929) – Lenkijos karo veikėjas, generolas, po Suvalkų taikos sutarties 1920 m. spalio 9 d. jo vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Petras Vileišis (1851-1926) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, 1922-1923 Lietuvos susisiekimo ministras. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną.
Vilhelmas fon Urachas (1864-1928) – Uracho hercogas, Viurtembergo grafas. Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos “karaliavimo” trukmės Vilhelmas fon Uranchas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“.
Kazys Grinius (1866-1950) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, I, II ir III Seimų narys, Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukariu.
Juzefas Pilsudskis (1867-1935) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. 920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos.
Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
Pavelas Bermontas-Avalovas (1877-1973) – bermontininkų vadas (1919), rusų generolas majoras (1918), Pirmojo pasaulinio karo, kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse 1918–1919 m. dalyvis.
Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935) – Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių. 1918 vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 12 16 paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Rusijos.
Mykolas Sleževičius (1882-1939) – Lietuvos teisininkas, advokatas, politinis, valstybės ir visuomenės veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų. 1918-1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1926 m. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.
Juozas Tūbelis (1882-1939)- politikos ir visuomenės veikėjas, 1919-1920 žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
Ernestas Galvanauskas (1882-1967) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919-1920 ir 1922-1924), finansų, prekybos ir pramonės ministras (1919-1920), užsienio reikalų ministras (1922-1924), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1921). Vienas 1923 metų Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras, bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą.
Augustinas Voldemaras (1883-1942) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais. 1918 11-12 buvo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas, 1918 11-1920 06 – užsienio reikalų ministras. Prisidėjo organizuojant 1926 gruodžio 17 valstybės perversmą. 1926-1929 buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas, 1928-1929 – krašto apsaugos ministras
Martynas Yčas (1885-1941) – žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.
Aleksandras Stulginskis (1885-1969) – Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.
Mykolas Krupavičius (1885-1970) – Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
Antanas Merkys (1887-1955) – teisininkas, politikas, 1939 11 21 – 1940 06 17 paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17)
Vladimiras Dekanozovas (1898-1953) – sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas. 1940 06 15 kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu, Lietuvos inkorporavimu į SSRS.
Povilas Plechavičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Stasys Girėnas (1893-1933) – Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą.
Steponas Darius (1896-1933) – legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną.
Juozas Urbšys (1896-1991) – nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.
Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.

Filipas Petenas (1856-1951) – prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (1867-1951) – Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
Miklošas Hortis (1868-1957) – Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944. Antrojo pasaulinio karo metu jo valdoma Vengrija kovojo Ašies pusėje.
Artūras Nevilis Čemberlenas (1869-1940) – D. Britanijos valstybės veikėjas, ministras pirmininkas, pasirašęs Miuncheno susitarimą. Nacistinei Vokietijai užgrobus visą Čekoslovakiją, pradėjo derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, o 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
Leonas Bliumas (1872-1950) – teisininkas, Prancūzijos politinis veikėjas, laikomas nuosaikiu kairiuoju, 1936-1937, 1938 ir 1947-1948 m. Prancūzijos ministras pirmininkas. Per nacių okupacija nesitraukę, nors buvo iš dalies žydas, kalėjo Dachau ir Buchenvalde 1943–1945 m., vėliau buvo Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT.
Vinstonas Čerčilis (1874-1965) – britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais (dalyvavo Vašingtono, Teherano, Jaltos konferencijose). 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo pradžia, joje paminėjo “geležinės uždangos” sąvoką.
Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Džordžas Maršalas (1880-1959) – kariuomenės generolas, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės lyderis, Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų štabo vadas. Dirbdamas JAV valstybės sekretoriumi Dž. Maršalas įgyvendino jo vardu pavadintą Maršalo planą, už kurį 1953 m. jis gavo Nobelio taikos premiją.
Daglasas MacArthur (1880-1964) – JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945 m. JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, priėmė visišką Japonijos kapituliaciją, parengė jos konstituciją. Vadovavo JTO pajėgoms Korėjos kare.
Franklinas Ruzveltas (1882-1945) – 32-asis JAV prezidentas 1933-1945, “Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija, paskelbė lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu), dalyvavo Teherano ir Jaltos konferencijose.
Vilhelmas Keitelis (1882-1946) – vokiečių karinis veikėjas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas (1938–1945 m.), feldmaršalas (1940 m.). Pasirašė Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą. Niurnbergo tribunole nuteistas mirties bausme.
Benitas Musolinis (1883–1945) – Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
Klementas Ričardas Etlis (1883-1967) – Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
Hideki Tojo (1884-1948) – Japonijos imperatoriškosios armijos generolas, didžiąją Antrojo pasaulinio karo dalį ėjęs Japonijos ministro pirmininko pareigas. Pasibaigus karui, Tarptautinio karinio Tolimųjų Rytų tribunolo buvo nuteistas mirties bausme už karinius nusikaltimus.
Edvardas Benešas (1884-1948) – Čekoslovakijos politikas, aktyviai kovojęs dėl Čekoslovakijos nepriklausomos valstybės sukūrimo, užsienio reikalų ministras (1918-1935), prezidentas (1935-1938). Jam vadovaujant, Čekoslovakija buvo priversta priimti Miuncheno konferencijos reikalavimus. 1938 m., Vokietijai okupavus visą Čekoslovakiją, emigravo. Nuo 1940 m. vadovavo emigracinei Čekoslovakijos vyriausybei Londone. Po karo grįžo į tėvynę ir toliau buvo prezidentu. Nesutikdamas su prievartiniais sovietizacijos metodais, 1948 m. atsistatydino.
Eduardas Daladjė (1884-1970) – Prancūzijos Radikalų partijos vadovas, 1938 m. būdamas ministru pirmininku pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.
Haris Trumenas (1884-1972) – trisdešimt trečiasis JAV prezidentas 1945–1953 m, įsakęs numesti atomines bombas Japonijoje, Trumeno doktrinos autorius, vienas iš NATO kūrėjų, jo valdymu pasirašytas ir Maršalo planas.
Džordžas Patonas (1885-1945) – amerikiečių karininkas, generolas Antrajame pasauliniame kare, vadovavęs JAV Trečiajai armijai per išsilaipinimą Normandijoje.
Vidkunas Kvislingas (1887-1945) – norvegų karinis bei politinis veikėjas, kolaboravęs su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metu, 1942-1945 Norvegijos ministras pirmininkas. Žodis kvislingas tapo bendriniu, reiškiančiu išdaviką ar kolaborantą.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Dvaitas Eizenhuaeris (1890-1969) – JAV kariškis, politikas, prezidentas (1953-1961). Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose, 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Ruzveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, 1949 m. tapo pirmuoju NATO Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Šarlis de Golis (1890-1970) – prancūzų generolas ir politikas. Antrojo pasaulinio karo metu nepakluso F. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus, išvykęs į D. Britaniją tapo Prancūzijos pasipriešinimo vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. 1944 m. Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo 1959-1969.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Fransiskas Frankas (1892-1975) – Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, 1939-1975 m. Ispanijos diktatorius, atėjęs į valdžią po Ispanijos pilietinio karo. Antrajame pasauliniame kare jo vadovaujama Ispanija nedalyvavo.
Hermanas Vilhelmas Geringas (1893-1946) – NSDAP veteranas, Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas (aukščiausias nacistinės Vokietijos karinis laipsnis), antrasis asmuo po Adolfo Hitlerio ir jo įpėdinis.
Alfredas Rozenbergas (1893–1946) – Vokietijos politinis ir valstybės veikėjas, vienas nacizmo ir VNSDP ideologų. Reichsleiteris, SA obergrupenfiureris. A. Rozenbergas laikomas tokių kertinių nacizmo postulatų, kaip „rasių teorija“, „žydų klausimas“, atsisakymas nuo Versalio sutarties, „degeneracinis menas“, autoriumi.
Georgijus Žukovas (1896-1974) – SSRS maršalas, kuris buvo tapęs Generalinio štabo viršnininku, gynybos ministru, politbiuro nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo daugelyje mūšių, vadovavo 1-ajam Baltarusijos frontui mūšyje dėl Berlyno.
Paulas Jozefas Gebelsas (1897-1945) – VNSPD veteranas, Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras (1933–1945 m.), NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas (1930–1945 m.).
Henrichas Himleris (1900-1945) – SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos (Gestapo 1934–1936 m.), vėliau RSHA (Saugumo valdybos) viršininkas, vyriausias III Reicho „juodasis magas“ ir naujos nacių religijos kūrėjas. Svarbiausias Holokausto organizatorius, kuriam buvo pavaldžios visos koncentracijos ir mirties stovyklos
Reinhardas Heidrichas (1904-1942) – aukštas Nacistinės Vokietijos pareigūnas ir vienas iš pagrindinių Holokausto sumanytojų ir kaltininkų. Antrojo pasaulinio karo metu Reinhardas Heydrichas turėjo SS obergrupenfiurerio ir policijos generolo laipsnį, buvo Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai priklausė gestapas, vadas.
Adolfas Eichmanas (1906-1962) – SS pulkininkas leitenantas (oberšturmbanfiureris), vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, kuriam buvo patikėtas žydų deportacijos klausimas.
Klausas fon Štaufenbergas (1907-1944) – vokiečių karininkas (pulkininkas), kilmingas bajorų giminės atstovas, vienas pagrindinių 1944 m. liepos 20 dienos pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių.
Joachimas fon Ribentropas (1893–1946) – Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
Galeacas Čianas (1903-1944) – Fašistinės Italijos užsienio reikalų ministras 1936-1943, Benito Musolini žentas (ital. – Galeazzo Ciano).

Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
Ernestas Galvanauskas (1882-1967) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919-1920 ir 1922-1924), finansų, prekybos ir pramonės ministras (1919-1920), užsienio reikalų ministras (1922-1924), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1921). Vienas 1923 metų Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras, bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą.
Antanas Merkys (1887-1955) – teisininkas, politikas, 1939 11 21 – 1940 06 17 paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17)
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Povilas Plechavičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Joachimas fon Ribentropas (1893–1946) – Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
Juozas Urbšys (1896-1991) – nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.
Vladimiras Dekanozovas (1898-1953) – sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas. 1940 06 15 kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu, Lietuvos inkorporavimu į SSRS.
Lavrentijus Berija (1899-1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu.
Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Antanas Sniečkus (1903-1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
Petras Cvirka (1909-1947) – komunistų partijos narys (1940), dalyvavęs Liaudies seimo delegacijoje į Maskvą, vėliau – LTSR AT deputatas, LTSR rašytojų sąjungos pirmininkas, redagavo žurnalą “Pergalė”.

Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Povilas Plechavičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Joachimas fon Ribentropas (1893–1946) – Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
Kazys Škirpa (1895-1979) – Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
Juozas Ambrazevičius (1903-1974) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. 1944 m. pasitraukė į JAV, aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje.

Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Mykolas Krupavičius (1885-1970) – Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Nikita Chruščiovas (1894-1971) – žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas “atšilimu” – pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
Lavrentijus Berija (1899-1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu.
Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Antanas Sniečkus (1903-1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
Leonidas Brežnevas (1906-1982) – SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas “sąstingiu” – įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
Ronaldas Reiganas (1911-2004) – 40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip “blogio imperiją”, o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
Jurijus Andropovas (1914-1984) – Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (1982-1984, iki mirties), mėginęs šalyje gerinti darbo discipliną, mažinti korupciją, organizavęs antialkoholinę kampaniją.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Vincentas Sladkevičius (1920-2000) – Lietuvos disidentas, Katalikų bažnyčios kardinolas (antrasis Lietuvos istorijoje), paskirtas Jono Pauliaus II. Už savo veiklą sovietinės valdžios įsakymu atleistas iš Kauno kunigų seminarijos, ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Sugalvojo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pavadinimą, patardavo jos leidėjams.
Juozas Lukša-Daumantas (1921-1951) – vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.
Jonas Mekas (1922-2019) – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
Petras Griškevičius (1924-1987) – komunistų partijos ir tarybinis veikėjas, buvęs LKP CK pirmasis sekretorius (1974-1987). Vykdė SSKP politiką, diegė kabinetinį darbo stilių, buvo labai atsargus, nerodantis didesnės iniciatyvos – atitiko L. Brežnevo stagnacijos vadovo tipą, nuolaidžiavo rusifikacijai.
Alfonsas Svarinskas (1925-2014) – Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas.
Antanas Terleckas (1928-2023) – Lietuvos ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos leidėjas, aktyvus disidentas sovietinėje Lietuvoje, ilgus metus buvo ištremtas ir kalėjo, vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų, kartu su LLL leido nelegalų leidinį „Vytis“ (1979), pasirašė “45 pabaltijiečių memorandumą”, 1987 08 23 Terlecko vadovaujama Laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti, pasirašė Gotlando komunikatą (1989).
Borisas Jelcinas (1931-2007) – SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
Michailas Gorbačiovas (1931-2022) – SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
Vytautas Landsbergis (1932) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) – LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.
Tomas Venclova (1937) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. Vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų.
Sigitas Tamkevičius (1938) – Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką” ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu.
Nijolė Sadūnaitė (1938) – katalikų vienuolė, disidentė, aktyvi “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” darbuotoja, 1975 nuteista ir šerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. nuo 1988 Vilniaus Helsinkio grupės narė. Viena iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo–Ribentropo paktui paminėti, organizatorių.
Kazimira Prunskienė (1943) – socialinė mokslų daktarė, politinė veikėja, viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų (1988), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, Lietuvos Ministrė pirmininkė (1990 kovo 17–1991 sausio 10), Seimo narė (1996-2004), Lietuvos Žemės ūkio ministrė (2004–2008).
Romas Kalanta (1953-1972) – lietuvių disidentas, patriotas, 1972 m. išreikšdamas protestą prieš sovietų valdžią viešai susidegino Kaune, viename iš Laisvės alėjos skverelių. Palaidotas Romainių kapinėse.

Mohandas Gandhi (1869-1948) – Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas.
Vinstonas Čerčilis (1874-1965) – britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais (dalyvavo Vašingtono, Teherano, Jaltos konferencijose). 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu, joje paminėjo “geležinės uždangos” sąvoką.
Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Džordžas Maršalas (1880-1959) – kariuomenės generolas, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės lyderis, Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų štabo vadas. Dirbdamas JAV valstybės sekretoriumi Dž. Maršalas įgyvendino jo garbei pavadintą Maršalo planą, už kurį 1953 m. jis gavo Nobelio taikos premiją.
Daglasas MacArthur (1880-1964) – JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945 m. JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, priėmė visišką Japonijos kapituliaciją, parengė jos konstituciją. Vadovavo JTO pajėgoms Korėjos kare.
Klementas Ričardas Etlis (1883-1967) – Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
Haris Trumenas (1884-1972) – trisdešimt trečiasis JAV prezidentas 1945–1953 m, įsakęs numesti atomines bombas Japonijoje, Trumeno doktrinos autorius, vienas iš NATO kūrėjų, jo valdymu pasirašytas ir Maršalo planas.
Robertas Šumanas (1886-1963) – prancūzų politinis veikėjas, aktyvistas. Prancūzijos ministras pirmininkas (1947-1948), vienas iš Europos Tarybos, anglių ir plieno bendrijos, NATO įkūrėjų.
Lavrentijus Berija (1899-1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir Tėvynės išdavimu.
Dvaitas Eizenhuaeris (1890-1969) – JAV kariškis, politikas, prezidentas (1953-1961). Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose, 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Ruzveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, 1949 m. tapo pirmuoju NATO Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Šarlis de Golis (1890-1970) – prancūzų generolas ir politikas. Antrojo pasaulinio karo metu nepakluso F. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus, išvykęs į D. Britaniją tapo Prancūzijos pasipriešinimo vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. 1944 m. Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo 1959-1969.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Josipas Broz-Titas (1892-1980) – Jugoslavijos politinis ir karinis lyderis, revoliucionistas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Partizanų lyderis, Jugoslavijos Komunistų lygos generalinis sekretorius (1939-1980), Jugoslavijos Socialistines Federacinės Respublikos prezidentas (1953-1980). 1948 jo vadovaujama Jugoslavija buvo pašalinta iš kominterno, apkaltinta antitarybiškumu.
Mao Dzedungas (1893-1976) – Kinijos politinis veikėjas, Kinijos revoliucijos lyderis, pagrindinis kiniškojo komunizmo teoretikas, Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjas ir vadovas (1949-1976).
Nikita Chruščiovas (1894-1971) – žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas “atšilimu” – pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
Imre Nadis (1896-1958) – Vengrijos politinis ir valstybės veikėjas, buvęs VLR Ministrų tarybos pirmininkas. Politinių reformų, iššaukusių 1956 Vengrijos revoliuciją ir tarybinę intervenciją, iniciatorius. Vengrijos nacionalinis didvyris.
Džordžas Kenanas (1904-2005) – JAV diplomatas, politologas ir istorikas, svarbi Šaltojo karo pradžios figūra. Jo veikalai įkvėpė Trumeno doktrina, 1946 parašė “Ilgąją Telegramą”, kurioje perspėjo apie SSRS keliamą grėsmę.
Leonidas Brežnevas (1906-1982) – SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas “sąstingiu” – įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
Ronaldas Reiganas (1911-2004) – 40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip “blogio imperiją”, o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
Vilis Brantas (1913-1992) – žurnalistas, Vokietijos ir tarptautinis politinis veikėjas, 1969-1974 VFR federalinis kancleris, Vokietijos socialdemokratų partijos (SDP) pirmininkas (1964-1987), apdovanotas Nobelio taikos premija 1971 dėl pastangų gerinant tarpvalstybinius santykius, stiprinant Vakarų Europos tarpusavio bendradarbiavimą
Ričardas Niksonas (1913-1994) – 37-asis JAV prezidentas, valdęs šalį 1969–1974 m. Vykdė įtampos mažinimo politiką, buvo gerinami politiniai ir ekonominiai santykiai, įvairūs susitarimai, vizitas Pekine. Atsistatydino dėl Votergeito skandalo.
Jurijus Andropovas (1914-1984) – Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (1982-1984, iki mirties), mėginęs šalyje gerinti darbo discipliną, mažinti korupciją, organizavęs antialkoholinę kampaniją.
Augustas Pinočetas (1915-2006) – generolas, Čilės prezidentas (1973-1990), dar vadinamas Čilės diktatoriumi. 1973 remiamas JAV perversmu atėmė valdžią iš tuometinio demokratiniu būdu išrinkto prezidento komunisto Salvadoro Aljendės.
Džonas Fidžeraldas Kenedis (1917-1963) – JAV politinis veikėjas, 35-asis JAV prezidentas (1961-1963), demokratas. Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinį Fidelio Kastro režimą), Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV ir SSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų), Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), afro-amerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir besitęsiantis Vietnamo karas – pagrindiniai Kenedžio kadencijos įvykiai. Sėkmingai pasibaigus Karibų krizei, prasidėjo dialogas tarp JAV ir SSRS. 1963 m. buvo pasirašytas susitarimas dėl branduolinio ginklo bandymų dalinio uždraudimo, nutiestas tiesioginis ryšys su Maskva. D. Kenedis nužudytas kelionės po JAV metu Dalase.
Nikolajus Čaušešku (1918-1989) – Rumunijos politinis veikėjas, Rumunijos KP generalinis sekretorius (1965), Rumunijos prezidentas (1974). 1989 pab. prasidėjus neramumams, bandė su žmona pabėgti iš šalies, vėliau pagautas ir sušaudytas. Šalį valdė diktatoriškais metodais, siekė mažiau priklausyti nuo SSRS, vykdė savarankišką užsienio politiką.
Aleksandras Dubčekas (1921-1992) – Čekoslovakijos politinis veikėjas, Prahos pavasario lyderis, 1967 prasidėjus neramumams tapo Čekoslovakijos KP pirmuoju sekretoriumi. Per Prahos pavasarį palaikė politines ir ekonomines reformas, kurios sukėlė SSRS nepasitenkinimą bei privertė įvesti VSO kariuomenę.
Džordžas Bušas (vyresnysis) (1924-2018) – JAV viceprezidentas, valdant R. Reiganui (1981-1989), prezidentas (1989-1993), Reigano politikos tęsėjas. Valdant D. Bušui vyresniajam baigėsi Šaltasis karas.
Margaret Tečer (1925-2013) – britų politinė veikėja, Jungtinės Karalystės premjerė (1979-1990), pirmoji moteris ėjusi šias pareigas. Už savo valdingumą bei bekompromisišką politiką gavo geležinės ledi pravardę.
Fidelis Castro (1926-2016) – Kubos politikas, revoliucionierius, 1959 m. nuvertęs diktatorių generolą Fulchensijų Batistą. 1965 Kubos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, 1976-2008 Kubos respublikos prezidentas.
Eduardas Ševardnadzė (1928-2014) – SSRS ir Gruzijos politinis veikėjas. SSRS Politbiuro narys, SSRS užsienio reikalų ministras (1985-1990), Gruzijos parlamento pirmininkas (1992–1995), kelis kartus išrinktas (1995 ir 2000) Gruzijos prezidentas.
Helmutas Kolis (1930-2017) – vokiečių politikas, buvęs Vokietijos federalinis kancleris (1982–1998), 1969-1976 m. Reinlando-Pfalco premjeras, CDU (Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos) veikėjas. 1982 jo vadovaujami CDU nutraukė 13 metų trukusį kairiųjų valdymą VFR.
Borisas Jelcinas (1931-2007) – SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
Michailas Gorbačiovas (1931-2022) – SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
Vytautas Landsbergis (1932) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
Jurijus Gagarinas (1934-1968) – rusų kosmonautas, 1961 m. balandžio 12 d. apskriejęs Žemę kosminiu laivu „Vostok“ ir tapęs pirmuoju žmogumi, pakilusiu į kosmosą
Vaclavas Havelas (1936-2011) – Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas, 1989–1993 m. demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas, prižiūrėjęs šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taikų Čekoslovakijos skilimą. Pirmas Čekijos Respublikos prezidentas.
Lechas Valensa (1943) – Lenkijos politikas, buvęs profsąjungos aktyvistas, taip pat buvęs elektrikas. 1980 m. įkūrė „Solidarumą“, 1983 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu, nuo 1990 iki 1995 m. valdė Lenkijos Respubliką.

Ronaldas Reiganas (1911-2004) – 40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip “blogio imperiją”, o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
Džordžas Bušas (vyresnysis) (1924-2018) – JAV viceprezidentas, valdant R. Reiganui (1981-1989), prezidentas (1989-1993), Reigano politikos tęsėjas. Valdant D. Bušui vyresniajam baigėsi Šaltasis karas.
Margaret Tečer (1925-2013) – britų politinė veikėja, Jungtinės Karalystės premjerė (1979-1990), pirmoji moteris ėjusi šias pareigas. Už savo valdingumą bei bekompromisišką politiką gavo geležinės ledi pravardę.
Fidelis Castro (1926-2016) – Kubos politikas, revoliucionierius, 1959 m. nuvertęs diktatorių generolą Fulchensijų Batistą. 1965 Kubos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, 1976-2008 Kubos respublikos prezidentas.
Valdas Adamkus (1926) – politikas, aplinkosaugininkas, sportininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1998-2003 ir 2004-2009).
Eduardas Ševardnadzė (1928-2014) – SSRS ir Gruzijos politinis veikėjas. SSRS Politbiuro narys, SSRS užsienio reikalų ministras (1985-1990), Gruzijos parlamento pirmininkas (1992–1995), kelis kartus išrinktas (1995 ir 2000) Gruzijos prezidentas.
Borisas Jelcinas (1931-2007) – SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
Michailas Gorbačiovas (1931-2022) – SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
Vytautas Landsbergis (1932) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) – LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.
Vaclavas Havelas (1936-2011) – Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas, 1989–1993 m. demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas, prižiūrėjęs šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taikų Čekoslovakijos skilimą. Pirmas Čekijos Respublikos prezidentas.
Sigitas Tamkevičius (1938) – Lietuvos katalikų dvasininkas, visuomenės veikėjas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką” ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu. 2015 atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų.
Kazimira Prunskienė (1943) – socialinė mokslų daktarė, politinė veikėja, viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų (1988), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, Lietuvos Ministrė pirmininkė (1990 kovo 17–1991 sausio 10), Seimo narė (1996-2004), Lietuvos Žemės ūkio ministrė (2004–2008).
Lechas Valensa (1943) – Lenkijos politikas, buvęs profsąjungos aktyvistas, taip pat buvęs elektrikas. 1980 m. įkūrė „Solidarumą“, 1983 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu, nuo 1990 iki 1995 m. valdė Lenkijos Respubliką.
Džordžas Volkeris Bušas (1946) – JAV respublikonų politikas, Teksaso gubernatorius (1994-2000), 43-asis JAV prezidentas (2001-2009). 2002 m. lapkričio 22 d. atvyko į Vilnių (pirmasis einančio pareigas JAV prezidento vizitas Lietuvoje), kur kitą dieną Rotušės aikštėje pasakė pagarsėjusią fraze, kad kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir JAV priešu. Dž. Bušas buvo labai kritikuojamas dėl JAV užsienio politikos, ypač karo Irake, globalinio atšilimo nestabdymo. Tėvas – Džordžas Bušas (41-asis JAV prezidentas).
Adolfas Šleževičius (1948-2022) – Lietuvos politikas, ministras pirmininkas 1993–1996 m., atleistas iš pareigų dėl galimo pasinaudojimo tarnybine padėtimi.
Albertas Šimėnas (1950) – ekonomistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, signataras. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. 1991 m. sausio 10 d. 20 val. – sausio 13 d. 5 val. LR Ministras pirmininkas. Sausio 13-osios įvykių metu su šeima slėpėsi Druskininkuose. 1993 m. įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip trumpiausiai tokias pareigas ėjęs Lietuvos valstybės pareigūnas.
Gediminas Kirkilas (1951) – Lietuvos politikas, LKP, LDDP ir LSDP narys, Seimo narys (1992-2016, išrinktas ir 2016 metų kadencijai), krašto apsaugos ministras (2004-2006), ministras pirmininkas (2006-2008), LSDP pirmininkas (2007-2009)
Artūras Paulauskas (1953) – Lietuvos teisininkas, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, LR generalinis prokuroras (1990-1995), Seimo pirmininkas (2000-2004), pašalinus prezidentą Rolandą Paulauską tapo laikinuoju LR Prezidentu, vėliau aplinkos ministras.
Rolandas Paksas (1956) – politikas, ministras pirmininkas (1999 birželis-spalis ir 2000 lapkritis-2001 m. birželis), buvęs Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas, Vilniaus meras, Lietuvos prezidentas (2003 02 26 – 2004 04 06), pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą. Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininkas, EP narys.
Andrius Kubilius (1956) – fizikas, Lietuvos politikas, ministras pirmininkas (1999–2000 ir 2008-2012), Seimo narys (1992-2016, išrinktas ir 2016-2020 kadencijai), ilgametis TS-LKD partijos pirmininkas.
Dalia Grybauskaitė (1956) – Lietuvos politikė, socialinių mokslų daktarė, diplomatė, buvusi LR ministrė (2001-2004 – finansų) ir viceministrė (finansų, užsienio reikalų), Europos Sąjungos komisarė (2004–2009). 2009-2014 Lietuvos Respublikos Prezidentė (tapusi pirmąja moterimi Prezidente), 2014 metais perrinkta antrajai kadencijai.
Gediminas Vagnorius (1957) – Lietuvos ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas, signataras. 1990 AT deputatas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. 1991–1992 m. ir 1996–1999 m. ministras pirmininkas, 1992-2004 Seimo narys.