Istorinės asmenybės
Nuo senovės iki šių dienų: 521 istorinė asmenybė pagal epochas ir temas. Kiekvienoje temoje jos išdėstytos pagal gimimo metus.
Nieko nerasta. Pabandykite kitą vardą ar žodį.
Senovė
3000 pr. Kr. - 47681 asmenybė
Senovės Egiptas 9
Konspektas ›apie 3050 m. pr. Kr
Aukštutinio Egipto karalius sujungęs Žemutinį Egiptą, pirmosios Egipto dinastijos įkūrėjas.
1479-1425 m. pr. Kr.
šeštasis aštuonioliktos dinastijos faraonas, vienas žymiausių naujosios karalystės faraonų.
1353–1336 m. pr. Kr.
Egipto faraonas, šalyje sustiprinęs vieningumą, pagarsėjęs savo religine reforma, kurios dėka jo valdymo metais klestėjo monoteizmas – Saulės dievo Atono kultas.
1790-1832 m.
prancūzų kalbininkas, 1822 m. iššifravęs Egipto Rozetės akmens hieroglifus.
Mesopotamija – Šumerų-Akado, Asirijos, Babilono civilizacijos 11
Konspektas ›XXVI a. pr. Kr.
Uruko miesto valstybės (Šumere) valdovas. III tūkst. pr. Kr atsirado šumerų epas apie Gilgamešą. Juo remiantis, akadų karalystėje buvo sukurta epinė poema. Joje aprašoma Gilgamešo draugystė su laukiniu žmogumi Enkidu ir sielvartas, šiam mirus, kelionė, ieškant nemirtingumo paslapties, apsilankymas pas protėvį Utnapištį, pergyvenusį tvaną ir kiti Gilgamešo nuotykiai. Legenda apie Gilgamešą paplito tarp hetitų, churitų, Palestinoje ir kitur.
„Gilgamešo epo“ veikėjas. Tapo nemirtingu, nes pastatė laivą, kad išsigelbėtų nuo Tvano (kartu su žmona ir visais Žemės gyvūnais), turėjusio „nuplauti“ žmoniją. Laivas atplaukė iki kalno.
XXIV a. pr. Kr.
Akadų semitų valstybės įkūrėjas, nugalėjo Šumerą ir savo valdžioje pirmą kartą suvienijo didelę Mesopotamijos dalį. Surengė karo žygių į Elamą, Siriją, M. Aziją. Suvalstybino šventyklų ūkius. Sargono valdymo laikais aštrioje kovoje su aristokratija formavosi vienvaldystė. Valdovo atrama tapo tarnybinė diduomenė, valdininkija, iš dalies ir žyniai. Politinė Akado raida pakrypo į despotiją.
XVIII - XVII a. pr. Kr.
Babilonijos valdovas, užkariavo didesnę dalį Mesopotamijos. Jam valdant Babilonija labai suklestėjo. Stiprindamas centralizuotą vergovinę valdžią, išleido įstatymų kodeksą (Hamurabio įstatymus), kuriame susistemino ligtolinę šumerų teisę.
704-681 m. pr. Kr
Asirijos karalius, pasižymėjęs žiaurumu, įkūrė sostine Nineviją, 689 m. pr Kr. visiškai nusiaubė Babiloną, užkariavo Siriją, Finikiją, Palestiną, Kipro salą.
685–627 m. pr. Kr.
paskutinis Asirijos karalius. Užėmė Egiptą. 648 m. pr. Kr. užėmė Babiloniją ir išardė jos sudarytą koaliciją prieš Asiriją; 639 m. pr. Kr. Nugalėjo Elamą. Ašurbanipalo įsakymu buvo renkami įvairaus turinio istoriniai, moksliniai ir religiniai raštai.
604-562 m. pr. Kr.
Babilonijos karalius, kurio vadovaujama kariuomenė prie Karchemišo (Sirija) sumušė Asirijos ir Egipto kariuomenes, užėmė Siriją, Palestiną. 587 ir 579 m. pr. Kr. surengė žygius į Judėją, sugriovė Jeruzalę; pavertė Judėją Babilonijos provincija. Jam valdant, buvo pastatytas Etemenankio zikuratas (vad. Babelio bokštas), įrengti kabantieji sodai, Babilonas apjuostas gynybinėmis sienomis (Midijos siena).
1586-1652
italų keliautojas Renesanso metu keliavęs Azijoje, į Europą atvežęs dantiraščio pavyzdžių.
Georgas Frydrichas Grotefendas
1775-1853
vokiečių filologas, dantiraščio iššifravimo pradininkas, perskaitęs Achemidų valdovų dviejų dantiraštinių įrašų pradžias.
1840-1876
anglu asiriologas, atrado ir išvertė Gilgamėšo epą – seniausią žinomą literatūrinį kūrinį.
Senovės Graikija 28
Konspektas ›638–558 m. pr. Kr.
žymus senovės Atėnų įstatymų kūrėjas, pradėjęs reformas ir pakeitęs antikos gyvenimą, panaikino skolų vergovę.
582–496 m. pr. Kr.
tyrė skaičius ir proporcijas, suformulavo jo vardu pavadintą teoremą, įvedė terminus „filosofija“, „kosmosas“.
525–456 m. pr. Kr.
senovės graikų dramaturgas, 90 tragedijų autorius (garsiausios - „Persai“, „Prikaltasis Prometėjas“, trilogija „Orestėja“).
495–429 m. pr. Kr.
senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas, sudemokratino Atėnų valdymą.
495–406 m. pr. Kr.
senovės graikų dramaturgas, apie 120 tragedijų autorius (garsiausios - „Ajantas“, „Antigonė“, „Edipas karalius“).
480–430 m. pr. Kr.
skulptorius, Dzeusos statulos Olimpijoje, Atėnės Partenės, Atėnės Promachės (12 metrų aukščio) Atėnų Akropolyje autorius.
460–377 m. pr. Kr.
gydytojas, atsisakęs religiško požiūrio į ligas, daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai ir diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų, tačiau tikėtina, kad ši priesaika nėra sukurta Hipokrato.
460-370 m. pr. Kr.
filosofas, daugybės neišlikusių gamtamokslinių traktatų autorius, pirmasis ėmė teigti, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelių - atomų.
446–380 m. pr. Kr.
komediografas, daugiau kaip 40 komedijų autorius (garsiausios - „Plutas“, „Varlės“, „Debesys“, „Acharniečiai“).
422-347 m. pr. Kr.
filosofas, Sokrato mokinys, filosofijos mokyklos Akademijos įkūrėjas, įdėjų teorijos, veikalo „Valstybė“ autorius.
384–322 m. pr. Kr.
filosofas, Platono mokinys, politikos, logikos, poetikos teorijų kūrėjas.
382–336 m. pr. Kr.
Makedonijos valdovas (359-336 m. pr. Kr.), Aleksandro Makedoniečio ir Pilypo III tėvas.
365–275 m. pr. m. Kr.
susistemino matematikos žinias, įrodymus ir teoremas išdėstė darbuose „Pradmenys“, „Duomenys“ ir kt.
356–323 m. pr. Kr.
Makedonijos karalius (336–323 m. pr. Kr.), Pilypo II sūnus, žygių į Aziją metu išplėtęs imperijos ribas iki Indo upės.
287–212 m. pr. Kr.
garsus graikų matematikas, fizikas, išradėjas, inžinierius, astronomas ir filosofas, labiausiai žinomas kaip atradęs Archimedo dėsnį.
1822–1890
vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas, susijęs su Trojos tyrinėjimais (atrado Troją).
Senovės Roma 33
Konspektas ›mitiniai Romos miesto įkūrėjai. Romulas laikomas pirmuoju legendiniu Romos miesto karaliumi.
Publijus Kornelijus Scipionas Afrikietis
235–183 m. pr. Kr.
vienas žinomiausių senovės Romos karvedžių, įveikęs Hanibalą ir nugalėjęs Kartaginą Antrajame Pūnų kare.
169–133 m. pr. Kr
plebėjų tribūnai, kilę iš žymios plebėjų šeimos; bandė įvykdyti reformas (norėjo palengvinti neturtingų žemdirbių gyvenimą), tačiau buvo senato apkaltinti ir nužudyti.
154–121 m. pr. Kr.
plebėjų tribūnai, kilę iš žymios plebėjų šeimos; bandė įvykdyti reformas (norėjo palengvinti neturtingų žemdirbių gyvenimą), tačiau buvo senato apkaltinti ir nužudyti.
157–86 m. pr. Kr.
karvedys; 107 m. pr. Kr. įvykdė karinę reformą: į kariuomenę pradėta imti ir bežemius proletarus, už tarnybą jiems žadėta atlyginti nukariautomis žemėmis ir karo grobiu, taip karo tarnyba iš garbingos piliečio pareigos virto amatu.
138–78 m. pr. Kr.
Romos karvedys, konsulas ir diktatorius. 82 m. pr. Kr. Pasiskelbė pats save diktatoriumi, laikomas pirmuoju diktatūros pradininku Romoje.
115–53 m. pr. Kr.
įtakingas valstybes veikėjas, kuris kartu su Cezariu ir Pompejumi sudarė triumviratą. Vadovavo kariuomenei skirtai spartako sukilimui numalšinti.
109–71 m. pr. Kr.
Romos vergų sukilimo vadas, turtingas karališkos giminės vergas, buvo priimtas į legioną, kur rodė drąsos stebuklus; buvo paskirtas dekanu ir pelnė garbės dovaną – piliečio vainiką, gladiatorių kovose kovojo daugiau kaip 100 kartų ir nei karto nebuvo sužeistas.
106–48 m. pr. Kr.
žymus Romos karvedys ir politikas, 55 m. pr. Kr. Romoje pastatė pirmąjį mūrinį teatrą, kuriame tilpo 27 000 žmonių.
106-43 pr. Kr
filosofas, rašytojas, oratorius, grožinės lotynų kalbos kūrėjas; žymiausi kūriniai: ”Apie oratorių”, “Brutas”, “Apie valstybę”, “Apie dievų kilmę”.
100-44 pr. Kr.
Romos valstybės veikėjas ir karvedys, kilęs iš patricijų giminės, 59m. pr. Kr. išrinktas konsulu; su Pompėjumi bei Krasu sudarė triumviratą; per du mėnesius užgrobė visą Italiją, pavergė Ispaniją bei Siciliją; 45m. pr. Kr. iki gyvos galvos paskirtas diktatoriumi; reorganizavo valstybę; įvedė Julijaus kalendorių. Per senato posėdį 44m. pr. Kr. buvo nužudytas.
85–42 m. pr. Kr.
senovės Romos Respublikos senatorius, labiausiai žinomas kaip vienas iš sąmokslo nužudyti Gajų Julijų Cezarį.
83–30 m. pr. Kr.
romėnų karvedys, iškilęs kartu su Oktavianu po Cezario nužudymo; jis buvo vedęs Kleopatrą ir kurį laiką gyveno Egipte.
63-14 m. pr. Kr.
31 m. laimėjo Akacijaus mūšį ir taip baigė pilietinių karų laikotarpį Romos valstybėje; 30 m. prijungė prie Romos Egiptą, nuo tol visą Viduramžio jūros pakrantė priklausė Romos valstybei; 27 m. Sukūrė Romoje naują valdymo formą – principatą, faktiškai tapo imperatoriumi. Jo reformos sustiprino valdžią ir užtikrino taiką valstybėje; senatas jam suteikė Augusto vardą.
59–17 m. Kr.
kelių dalių knygoje “Romos istorija nuo miesto įkūrimo” išdėstė Romos ir romėnų tautos istoriją iki imperatoriaus Augusto; stengėsi aukštinti romėnus.
4 m. pr. Kr. – 65 m.
romėnų filosofas stoikas, dramaturgas, valstybės veikėjas ir gamtos tyrinėtojas, daugybės moralinių traktatų autorius. Nerono mokytojas, buvo labai turtingas. Teigė, kad visas pasaulis yra jo namai.
12–41 m.
Romos imperatorius (nuo 37 m.); Kaligula siekė neribotos valdžios ir iš pavaldinių reikalavo, kad jį garbintų kaip dievą; leido daug valstybinių lėšų teatrui, triumfams, statyboms; tuštėjantį valstybės iždą pildė, didindamas mokesčius, konfiskuodamas brangenybes (ypač iš senatorių); Tironiškas Kaligulos valdymas sukėlė Senato ir pretorionų vadų nepasitenkinimą; Kaligulą nužudė pretorionų karo tribūnas Kasijus Herėja.
23–79 m.
parašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas” apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, žemdirbystę, gyvūnus, augalus (žuvo prie Vezuvijaus ugnikalnio).
37–68 m.
pirmasis iš Romos imperatorių, įsakęs persekioti krikščionis. Romos imperatorius pagarsėjęs savo žiaurumu ir savivale 54-68 m. Buvo žiaurus, jo valdymo metais kilęs Romos gaisras, kuris nuniokojo didžiąja miesto dalį.
50–138 m.
buvo vergas iš Frigijos (dabartinė Turkija), romėnų filosofas, vėlyvojo stoicizmo ir eklektikos atstovas; savo pažiūromis buvo artimas Senekai.
53–117 m.
antras iš vadinamųjų Romos „penkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką. Žymiausias Antoninų dinastijos (II a.) imperatorius, kuris užėmė Mesopotamiją. Pasižymėjo dideliais karvedžio gabumais, valgė paprastą kareivišką maistą. Sakė, jog nori būti tokiu valdovu, kokio norėtų pats, jei būtų paprastas pilietis.
56–117 m.
romėnų istorikas, parašęs veikalą „Germanija“, kuriame 98m. pirmą kartą paminėti aisčiai (baltai).
90–168 m.
matematikas, geografas, astronomas, parengė visatos modelį, apibendrino senovės pasaulio astronomiją ir geografiją. Sudarė žemėlapį, kuriame buvo pažymėta Lietuvos teritorija (Nemunas, Dauguva, Klaipėda), paminėjo sūduvius ir galindus.
121–180 m.
imperatorius ir filosofas; teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai; parašė apmąstymų knygelę „Sau pačiam“; teigė, kad mirtis visus sulygina.
244-311 m.
Romos imperatorius; jo reformos sustiprino valstybę ir imperatoriaus valdžią; Romos valstybėje įtvirtino dominatą; persekiojo krikščionis; 293m. Romoje įvedė tetrachiją.
272-337 m.
Romos imperatorius, po tėvo mirties paskelbtas Augustu. Uždraudė persekioti krikščionis ir jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms; įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius; piliečių užsiėmimus padarė paveldimus.
347–395 m.
379–395 m. Romos imperijos imperatorius, krikščionybę 392 m. paskelbęs valstybine religija.
406–453 m.
hunų valdovas, Europoje vadintas „dievo rykšte“; įkūrė hunų valstybę; nuo Reino upės iki Juodosios jūros buvo apsupęs Romą, gavęs išpirką pasitraukė; jam mirus valstybė žlugo.
461-476 m.
paskutinis Vakarų Romos imperatorius; jį nuvertė Romos asmens sargybinis, germanas Odoakras.
Viduramžiai
476 - XV a. pab.79 asmenybės
Viduramžių Europa 33
Konspektas ›466–511
Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas, Merovingų dinastijos pradininkas.
480–547
vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
482–565
paskutinis Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją užkariavimais, paskelbė Justiniano kodeksą VI a., vėl suvienijs beveik visas Romos imperijai priklausančias teritorijas. Rytų ortodoksų bažnyčia jį laiko šventuoju, o populiariojoje istoriografijoje jis kartais vadinamas Paskutiniu romėnu.
540 – 604
Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
570–632
islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.
688–741
frankų valstybės Austrazijos (dab. šiaurės rytų Prancūzija ir pietvakarių Vokietija) majordomas, dalyvavo mūšyje prie Puartjė 732 m.; sutriuškino arabus, įvykdė karinę reformą.
747–814
Frankų karalystės valdovas, imperatorius. Jo valdymo laikai vadinami Karolinių atgimimu – oficialiai atkurta Romos imperija, atgaivinta klasikinė lotynų kalba, skatino švietimą.
826-869, 815-885
broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę slavams pritaikytą raštą - kirilicą - IX a.
960–1015
Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
978–1054
Kijevo didysis kunigaikštis (1019–1054); jam valdant ypač suklestėjo šalis.
980–1037
persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.
997–1035
1016–1035 m. Anglijos karalius, 1019–1035 m. Danijos karalius Knutas II ir 1028–1035 m. Norvegijos karalius.
1020–1085
popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
1027–1087
Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis. Vienas pačių žymiausių Anglijos valdovų, nors ir prancūziškos kilmės. Anglijos valdovu tapo po Heistingso mūšio 1066 metais.
1155-1227
garsiausias mongolų chanas, suvienijęs mongolų gentis ir užkariavęs dideles Vidurinės Azijos ir Šiaurės Kinijos teritorijas – nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.
1161–1216
kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki mirties.
1167–1216
Anglijos karalius, kurio karaliavimo metu buvo pareikalauta priimti Didžiąją laisvių chartiją
1181–1226
vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
1214–1294
anglų pranciškonas, vadintas „nuostabiuoju daktaru“, nors tebuvo tik magistras. Studijavo Oksforde ir Paryžiuje, apie 1256 m. įstojo į pranciškonų ordiną ir dėstė Oksfordo universitete, ypač garsėjo kaip gamtininkas.
1225–1274
viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
1254–1324
Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didįjį chaną Chulibajų (Čingis Chano anūką).
1369–1415
čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir sudegintas.
1398–1468
vokiečių metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas, išgarsėjo sukūręs rankinį raidžių – judančių literų – liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą.
1412–1431
prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji. Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama Orleano mergele. Pasirodžiusi anglų apgultame Orleane ir vadovaudama išlaisvinant mistą pelnė karinę šlovę. Patekusi į anglų nelaisvę, buvo pakaltinta erezija ir sudeginta ant laužo.
1423–1483
Prancūzijos karalius nuo 1461 m. iki mirties 1483 m., galutinai baigęs centralizacijos procesą Prancūzijoje.
LDK 31
Konspektas ›Valdovai pagal chronologinę seką ›
~1200-1263
Lietuvos didysis kunigaikštis (1236–1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263) ir Lietuvos valstybės įkūrėjas.
1210-1264
Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264), kunigaikščio Lengvenio ir Mindaugo sesers sūnus.
1230-1270
Lietuvos didysis kunigaikštis (1267-1269), Cholmo ir Haličo-Voluinės kunigaikštis (1264-1269).
~1275-1341
Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), Vilniaus, kaip sostinės, įkūrėjas, diplomatinėmis priemonėmis stiprinęs LDK.
~1300-1366
Lietuvos didysis kunigaikštis (1341-1345), paveldėjęs sostą po tėvo Gedimino mirties.
1296-1377
Vitebsko kunigaikštis (~1318-1345), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus, prijungęs daug rytinių žemių, kovėsi prieš mongolus-totorius.
1297-1382
LDK submonarchas (1345-1381) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Gedimino sūnus, Vytauto ir Žygimanto tėvas.
1348-1434
Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434).
1350-1430
Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429), Čekijos (Bohemijos) karalius (1421-1423). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
~1370-1452
Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432), Algirdo sūnus. Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a. paskutiniojo dešimtmečio iki savo mirties.
~1365-1440
Naugarduko (1398-1421), Starodubo (1421-1440), Lietuvos didysis kunigaikštis (1432-1440), jauniausias Kęstučio sūnus.
1427-1492
Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius (1447-1492), Jogailos sūnus.
1461-1506
Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Jogailos anūkas.
1485-1551
rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, humanistas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba.
1494-1557
Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.). Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina, kilusi iš galingos italų hercogų giminės.
~1510-1545
Lietuvos protestantas, aukštesniosios mokyklos Vilniuje steigėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
~1510-1563
Mažosios Lietuvos protestantų veikėjas, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius.
~1532-1613
Lietuvos katalikų kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, „Postilės“ autorius.
1512-1584
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas.
1520–1572
Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
1551–1589
paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
1533–1586
Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586)
1537-1579
LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos delegacijos Liublino seime vadovas, Livonijos valdytojas.
1547-1593
lenkų kilmės istorikas, poetas, parašęs pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją - „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“.
Krikščionybė 13
Konspektas ›apie 4 m. pr. Kr. - apie 30 m.
religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, gyvenęs Palestinoje. Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo Sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.
466–511
Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas, Merovingų dinastijos pradininkas.
480–547
vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
540 – 604
Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
826-869, 815-885
broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę slavams pritaikytą raštą - kirilicą - IX a.
960–1015
Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
1020–1085
popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
1161–1216
kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki mirties.
1181–1226
vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
1225–1274
viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
1369–1415
čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir sudegintas.
Islamas 2
Konspektas ›570–632
islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.
980–1037
persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.
Naujieji laikai
XV a. pab. - 1918134 asmenybės
Naujųjų laikų asmenybės 134
1520–1572
Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
1530-1584
Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras (nuo 1547) valdęs 1533–1584 (išskyrus 1575–1576)
1533–1586
Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.)
1566–1632
Lenkijos karalius (1587–1632) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1588–1632), kurį laiką (1592–1599) – taip pat Švedijos karalius.
1551–1589
paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589 m.) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
1599-1658
Anglijos parlamento veikėjas, vadovavęs parlamento šalininkų kariuomenei pilietinio karo metu; vėliau įvedęs savo diktatūrą – Kromvelio protektoratą.
1632-1704
anglų švietėjas, filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas, skelbęs politines idėjas apie tai, kad valdžia turi kilti iš tautos.
1638-1715
Prancūzijos karalius nuo 1643 m., kilęs iš Burbonų dinastijos.
1664-1729
kraštutiniausias prancūzų švietėjas, socialistinio visuomenės pertvarkymo teoretikas: ragino panaikinti privatinę žemės nuosavybę, panaikinti skirstymą į luomus, siūlė panaikinti net valstybę, kaip priešišką žmonėms jėgą (dėl to laikomas net anarchizmo pradininku), atmetė religiją, kvietė ginklu nuversti esamą santvarką.
1672-1725
Rusijos caras, imperatorius, pravedęs reformas, kurios priartino Rusiją prie Vakarų Europos. Išplėtė Rusijos teritoriją, XVIII a. pr. įkūrė naują sostinę Sankt Peterburgą.
1689-1755
prancūzų švietėjas, mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, ideologas, kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Džono Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų) Daugiau apie švietėjus ir Š. L. Monteskjė
1694-1778
prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, iškėlęs apšviestojo absoliutizmo idėją.
1709-1785
prancūzų filosofas, rašytojas, švietėjas, nuosaikesnis socialistas, įrodinėjęs, kad žmonijos nelaimių priežastis – privatinė nuosavybė, o blogybes galima sušvelninti įvedus išmintingus įstatymus, kurie ribotų prabangą ir įtvirtintų paprastą gyvenimo būdą.
1712-1778
prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, smerkęs socialinę nelygybę, išaukštinęs respubliką, kaip geriausią valdymo formą.
1713-1784
prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių prancūzų švietėjų atstovų, švietėjų „Enciklopedijos“ leidimo iniciatorius bei organizatorius.
1714-1780
Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, gynęs nacionalinį orumą, parašęs poemą „Metai“.
1723-1790
škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas, liberalizmo teorijos autorius bei moralės filosofas
1724-1804
Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, švietėjas, racionalizmo krypties filosofijos pradininkas.
1729-1786
filosofas, kvietęs žydus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinę visuomenę.
1729-1796
Rusijos imperatorienė dalyvavusi visuose trijuose ATR padalijimuose, ja tapo 1762 m. liepos 9 d.
1729-1797
airių politikas, rašytojas, oratorius, konservatizmo teorijos autorius, Vigų partijos atstovas.
Joachimas Liutauras Chreptavičius
1729-1812
LDK valstybės veikėjas, Edukacinės komisijos steigimo iniciatorius, pirmasis užsienio reikalų ministras.
Stanislovas Augustas Poniatovskis
1732-1798
paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764–1795). Valstybėje ėmėsi vykdyti įvairias reformas - įkūrė karininkų mokyklą (Kadetų korpusą), buvo literatūros, dailės ir teatro mecenetas, padėjo įsteigti pirmąjį laikraštį, remiamas čartoriskių bandė sustiprinti karaliaus valdžią, panaikinti „liberum veto“, pašalinti svetimų valstybių įtaką, aktyviai dalyvavo Gegužės 3 d. konstitucijos parengime. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo Jekaterinos II statytinis, kurio valdymo metu buvo įvykdyti visi trys ATR padalijimai.
1732-1799
pirmasis konstitucinis JAV prezidentas (1789–1797) bei JAV nepriklausomybės karo metu vadovavo Kontinentinei armijai (1775–1783).
1734–1823
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras didikas, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, politikas, rašytojas, literatūros kritikas, politinės grupuotės Familija kandidatas į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą.
1741– 1790
Šventosios Romos imperijos imperatorius nuo 1765 ir Habsburgų monarchijos valdovas nuo 1780, valdė Austrijos žemes
1741-1794
paskutinis Lietuvos didysis etmonas, konfederatas, palaikė Rusijos politiką. Prasidėjus 1794 m. sukilimui sukilėlių buvo pakartas.
1741-1814
prancūzų gamtininkas, Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjas.
1743–1826
3-asis JAV prezidentas (1801–1809), pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius
1745-1807
įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje, 1797m. vadovavo piešimo katedrai.
1745-1813
rusų karvedys, karinis strategas, apgynė Rusiją nuo Napoleono kariuomenės.
1746-1817
LDK karo inžinierius, generolas, nacionalinis didvyris, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 - 1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadas.
1753-1798
architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje, architektūros katedros vadovas, dalyvavo 1794 m. sukilime.
1754-1793
Prancūzijos ir Navaros karalius, valdęs nuo 1774–1791 ir nuo 1791 iki 1792, suimtas ir tardytas Nacionalinio Konvento, giljotinuotas už Tėvynės išdavystę.
1755-1793
Prancūzijos karalienė, Liudviko XVI žmona gimusi Vienoje. Pirmoji mirties bausme nubausta karalienė.
1758-1794
Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, jakobinų lyderis, diktatūros metais – diktatorius, pasisakęs už terorą. Daugiau apie M. Robespjerą.
1761-1794
Lietuvos inžinierius, poetas, politinis veikėjas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas.
Stanislovas Bonifacas Jundzilas
1761 – 1847
Lietuvos mokslininkas filosofas, publicistas, botanikas, geologas, botanikos sodo įkūrėjas, VU profesorius.
1762-1814
filosofas, vokiškojo idealizmo atstovas, Kanto sekėjas, daręs įtaką Vakarų filosofijai.
1764–1830
Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas, žemaičių vyskupas, iniciavo blaivybės sąjūdį, slaptų mokyklų kūrimą, knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją spaudos draudimo metais.
1765-1833
kunigaikštis, diplomatas, ATR politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, kompozitorius.
1768-1835
paskutinis imperatorius valdęs ŠRI (Šventąją Romos imperiją) 1792-1806, nuo 1804-1835 Austrijos imperijos imperatorius.
1769–1821
Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu (Pirmuoju Konsulu), vėliau – imperatoriumi.
Artūras Kolis Velslis Velingtonas
1769-1852
Didžiosios Britanijos karininkas, politikas, vienas iš žymiausių XIX a. kariuomenės vadų, įveikė Napoleono vadovaujamą kariuomenę.
1770-1840
Prūsijos karalius, 1797–1806 m. – Šventosios Romos imperijos kurfiurstas.
1770-1861
LDK bajoras, didikas, politikas, ATR, Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valstybės ir karinis veikėjas.
1773-1859
Austrijos kancleris Vienos kongreso metu, kongreso šeimininkas, pateikęs pagrindinius siūlymus kongrese, kurių dauguma buvo priimti. Europoje įsitvirtinusi tvarka po Vienos kongreso dažnai įvardijama Meternicho sistema.
1776–1840
prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, tautosakininkas, parengė 2 Lietuviškos Biblijos leidimus, prisidėjo prie pasaulietinės lietuviškos literatūros puoselėjimo.
1784–1864
lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas. Pagrindinis darbas – 9 tomų „Lietuvių tautos istorija“ (1835–1841).
1786–1861
lenkų istorikas, geografas, pedagogas, Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius, skatinęs domėtis Lietuvos istorija.
Džordžas Noelis Gordonas Baironas (Lordas Baironas)
1788-1824
XIX a. pradžios anglų poetas, vienas iš žymiausių romantizmo, bei „pasaulio sielvarto“ poezijos atstovų.
1792-1878
palaimintasis popiežius, Šiuolaikinės Romos teisių ir privilegijų sistemos kūrėjas, vadovavęs per Italijos susivienijimą 1846-1878
1793-1864
Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Žemaičių lietuviškojo sąjudžio narys, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius (1822 m.)
1793-1875
nuo 1830 m. Vengrijos karalius, 1835–1848 m. Austrijos imperatorius ir Vokietijos sąjungos prezidentas, nuo 1836 m. Čekijos karalius
1794–1864
Lietuvos istorikas, publicistas, parašė knygą „Vilniaus miesto istorija“ (1836–1837)
1796-1855
rašytojas, vienas iš filomatų steigėjų, priklausė Vilniaus masonams, šubravčų draugijoms, buvo ištremtas.
1796-1855
1825-1855 buvo Rusijos imperatorius, įsakė uždaryti Vilniaus Universitetą, žinomas kaip vienas iš reakciangiausių Rusijos monarchų.
1796-1866
carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius, pasižymėjo ypatingu žiaurumu, dėl to vėliau pramintas koriku.
1797-1828
austrų kompozitorius, romantinės muzikos pradininkas ir vienas žymiausių šios krypties kompozitorių.
1798-1855
lietuvių kilmės lenkų poetas romantikas, poezijai įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos praeities, jo kūryba skatino tautinį atgimimą; slaptų draugijų VU narys.
1799-1848
vienas iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis.
1801-1875
Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas, žemaičių vyskupas, iniciavo blaivybės sąjūdį, slaptų mokyklų kūrimą, knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją spaudos draudimo metais.
1805-1872
italų patriotas, filosofas ir politinis veikėjas, vienas iš Italijos suvienijimo lyderių.
1806-1831
viena iš 1830–1831 m. sukilimų vadų, vadinama lietuviškąja Žana d'Ark, nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.
1806-1873
britų filosofas, politikos ekonomistas ir parlamento narys, įtakingas XIX a. liberalizmo bei utilitarizmo teoretikas ir propaguotojas.
1807-1870
Pietų valstijų konfederacijos kariuomenės vyriausiasis vadas JAV pilietinio karo metu
1807-1882
Italijos karinis ir politinis lyderis, įžymus italų revoliucionierius, Italijos nacionalinis didvyris, ginkluotų pajėgų, vienijusių Italiją, vadas.
1809-1865
16-tasis JAV prezidentas, pilietinio karo metu valdęs šalį sugebėjo panaikinti vergovę, tapo pirmuoju JAV prezidentu, kuris buvo nužudytas.
1810-1861
Pjemonto – Sardinijos ministras pirmininkas, iniciavęs Italijos suvienijimą, parengęs suvienijimo planą.
1810-1881
poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.
1812-1881
Rusijos imperatorius, 1855—1881 m. įvykdė daug reformų (panaikinta baudžiava, valstiečiai įgavo asmens laisvę, reformuota švietimo sistema, įvesta visuotinė karinė prievolė ir kt.)
1815-1898
Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, vykdė daug reikšmingų permainų, Prūsijos ministras pirmininkas, prižiūrėjęs Vokietijos suvienijimą, buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“.
1818-1883
filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas, socializmo teorijos autorius, jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą – marksizmą.
1828-1863
lietuvių kunigas, pamokslininkas, vienas pagrindinių 1863 metų sukilimo vadų, buvo pakartas Kaune
1830-1903
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, norminės lietuvių kalbos kūrėjas.
1838-1864
teisininkas, rašytojas, žurnalistas, vienas iš 1863-1864 m. sukilimo vadų, buvo pakartas Vilniuje.
1841-1929
Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
1850-1902
gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautorius, pirmojo lietuviško romano (istorinio) "Algimantas" autorius.
1851-1926
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, inžinierius, matematikas, politinis veikėjas, laikraščių leidėjas.
1851-1927
lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, pasirašiusiai Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918 vasario 16 d, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius.
1856-1924
28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė 14 punktų taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
1856-1951
prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
1858-1899
gydytojas, Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
1859-1941
paskutinis Vokietijos imperatorius, valdė šalį Pirmojo pasaulinio karo metu, valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Priverstas atsistatydinti.
1861-1925
Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, paskirtas caro Nikolajaus II 1917 m.
1862-1932
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, poetas neoromantikas, katalikų dvasininkas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.
1863-1945
Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
1864-1928
Viurtenbergo kunigaikštis, pakviestas būti Lietuvos karaliumi Mindaugu II 1918 m. vasarą.
1866-1950
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras, pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.)
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas
1867-1951
Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
1868-1918
paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
1869-1933
Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių.
1870-1924
Rusijos revoliucionierius, bolševikų partijos lyderis, Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Sovietų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
1874–1920
Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.), vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
1874-1944
lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, I-as Lietuvos prezidentas, Lietuvos diktatorius 1926-1940 m, perimęs valdžią 1926 m. gruodžio perversmu. Daugiau apie A. Smetoną ir jo valdymą.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
1875-1911
lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas, organizavęs lietuviškų darbų parodas.
1876-1966
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, Dailės draugijos narys, Lietuvos Trispalvės vienas iš bendraautorių.
1878-1928
baronas, Rusijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas.
1879-1940
Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
1879-1964
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
1881-1970
Rusijos valstybės veikėjas, nuo 1917 m. liepos 21 Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, numalšinęs L. Kornilovo maištą. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio pats nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą.
1883-1942
Lietuvos dešiniosios pakraipos politikas, Tautininkų partijos narys, pirmasis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės premjeras.
1894-1918
bosnis studentas, nušovęs Austrijos Vengrijos sosto įpėdinį, kas tapo I pasaulinio karo pretekstu.
Naujausieji laikai
1918 - dabar227 asmenybės
Rusija 1905-1922 m. ir bolševikai 11
Konspektas ›1861-1925
Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, paskirtas caro Nikolajaus II 1917 m.
1862-1933
Rusijos imperijos kariuomenės vadas Pirmojo pasaulinio karo metu, vienas iš baltagvardiečių vadų Rusijos pilietinio karo metu (Šiaurės Vakarų dalyje).
1868-1918
paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
1869-1916
rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir dvarui. Rasputinas buvo caro šeimos favoritas.
1870-1918
rusų kontrrevoliucionierius, generolas, kazokų karininko sūnus, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
1870-1924
Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
1872-1947
Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas, kontrrevoliucionerius, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
1874–1920
Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.), vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
1878-1928
baronas, Rusijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas.
1879-1940
Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
1881-1970
Rusijos valstybės veikėjas, nuo 1917 m. liepos 21 Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, numalšinęs L. Kornilovo maištą. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio pats nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą.
SSRS ir Stalino diktatūra 11
Konspektas ›1870-1924
Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1879-1940
Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
1883-1936
žydų revoliucionierius, bolševikų partijos veikėjas, buvęs RKP(b) CK Politinio biuro narys. 1936 m. viešame teismo procese apkaltinus sąmokslu prieš J. Staliną nuteistas sušaudyti.
1883-1936
rusų revoliucionierius, bolševikas, tarybinis valstybės ir partinis veikėjas, buvęs RKP(b) CK Politinio biuro narys.
1888-1938
bolševikų revoliucionierius, politikas bei teoretikas, Lenino vadintas "partijos numylėtiniu". 1929 m. Stalino apkaltintas dešiniuoju nukrypimu, pašalintas iš atsakingų valdžios postų. Po atgailavimo už padarytas "klaidas", 1936 m. rengė SSRS konstituciją. 1938 m. suimtas, kankintas ir viešame teismo procese nuteistas sušaudyti.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1891-1938
sovietų politinis ir valstybės veikėjas, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras 1934–1936 m., žiauriai tramdė politinius ir tarybinius veikėjus, pasisakiusius prieš komunizmą arba ateizmą. Stalinui paliekus buvo suimtas ir apkaltintas Tėvynes išdavyste, 1938 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
1895-1940
SSRS politinis veikėjas, NKVD vadovas 1936–1938 m, vienas iš svarbiausių masinių represijų SSRS organizatorių. Pradeda valyti NKVD struktūras sušaudydamas daugelį NKVD karininkų, paskirtų buvusio NKVD vadovo Genricho Jagodos. Balandžio 10 d. 1939 jis pats suimamas ir apkaltinamas ketinimu nužudyti Staliną.
1896-1974
SSRS maršalas, kuris buvo tapęs Generalinio štabo viršnininku, gynybos ministru, politbiuro nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo daugelyje mūšių, vadovavo 1-ajam Baltarusijos frontui mūšyje dėl Berlyno.
1899-1953
SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir Tėvynės išdavimu.
Nacistinė Vokietija 12
Konspektas ›1847-1934
vokiečių karininkas, generolas feldmaršalas, politikas, antrasis Veimaro Respublikos prezidentas, 1933 m. paskyręs A. Hitlerį Reichskancleriu.
1859-1941
paskutinis Vokietijos imperatorius, valdė šalį Pirmojo pasaulinio karo metu, valdymo laikotarpis dažnai vadinamas „Vilhelmo era“. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare priverstas atsistatydinti.
1882-1946
vokiečių karinis veikėjas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas (1938–1945 m.), feldmaršalas (1940 m.). Pasirašė Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą. Niurnbergo tribunole nuteistas mirties bausme.
1889-1945
Vokietijos totalitarinis diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
1893-1946
NSDAP veteranas, Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas (aukščiausias nacistinės Vokietijos karinis laipsnis), antrasis asmuo po Adolfo Hitlerio ir jo įpėdinis.
1893–1946
Vokietijos politinis ir valstybės veikėjas, vienas nacizmo ir VNSDP ideologų. Reichsleiteris, SA obergrupenfiureris. A. Rozenbergas laikomas tokių kertinių nacizmo postulatų, kaip „rasių teorija“, „žydų klausimas“, atsisakymas nuo Versalio sutarties, „degeneracinis menas“, autoriumi.
1897-1945
VNSPD veteranas, Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras (1933–1945 m.), NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas (1930–1945 m.).
1900-1945
SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos (Gestapo 1934–1936 m.), vėliau RSHA (Saugumo valdybos) viršininkas, vyriausias III Reicho „juodasis magas“ ir naujos nacių religijos kūrėjas. Svarbiausias Holokausto organizatorius, kuriam buvo pavaldžios visos koncentracijos ir mirties stovyklos
1904-1942
aukštas Nacistinės Vokietijos pareigūnas ir vienas iš pagrindinių Holokausto sumanytojų ir kaltininkų. Antrojo pasaulinio karo metu Reinhardas Heydrichas turėjo SS obergrupenfiurerio ir policijos generolo laipsnį, buvo Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai priklausė gestapas, vadas.
1906-1962
SS pulkininkas leitenantas (oberšturmbanfiureris), vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, kuriam buvo patikėtas žydų deportacijos klausimas.
1907-1944
vokiečių karininkas (pulkininkas), kilmingas bajorų giminės atstovas, vienas pagrindinių 1944 m. liepos 20 dienos pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių.
1893–1946
Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
Fašistinė Italija 3
Konspektas ›1883–1945
Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
1869-1946
trečiasis suvienytos Italijos karalius, valdęs nuo 1900 m. liepos 29 d. iki pat savo mirties 1946 m. gegužės 9 d. Tuo pačiu jis turėjo dar du titulus – Etiopijos imperatoriaus ir Albanijos karaliaus.
1892-1975
Etiopijos regentas 1916-1930 ir Etiopijos imperatorius 1930-1974 m, svarbi figūra Etiopijos ir Afrikos istorijoje, 1936 m. Tautų sąjungoje Haile Selasie pasmerkė italus, kurie panaudojo cheminį ginklą prieš jo tautiečius.
Tarpukario demokratinės šalys 20
Konspektas ›1841-1929
Prancūzijos Ministras Pirmininkas, prezidentas Paryžiaus Taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
1850-1937
čekų valstybės veikėjas, politikas, filosofas, pedagogas, mokslininkas, rašytojas ir žurnalistas, pirmasis Čekoslovakijos Prezidentas.
1856-1924
28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė Taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
1856-1951
prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
1863-1945
Didžiosios Britanijos premjeras I pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metu, 4 Tarybos narys.
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas
1867-1951
Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
1868-1957
Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944. Antrojo pasaulinio karo metu jo valdoma Vengrija kovojo Ašies pusėje.
1869-1940
D. Britanijos valstybės veikėjas, ministras pirmininkas, pasirašęs Miuncheno susitarimą. Nacistinei Vokietijai užgrobus visą Čekoslovakiją, pradėjo derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, o 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
1872-1950
teisininkas, Prancūzijos politinis veikėjas, laikomas nuosaikiu kairiuoju, 1936-1937, 1938 ir 1947-1948 m. Prancūzijos ministras pirmininkas. Per nacių okupacija nesitraukę, nors buvo iš dalies žydas, kalėjo Dachau ir Buchenvalde 1943–1945 m., vėliau buvo Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT.
1874-1964
31-asis JAV Prezidentas, valdęs nuo 1929-1933 (Didžiosios depresijos laikotarpiu), pagal profesiją buvo profesionalus kalnakasybos inžinierius. Ekonominės krizės metu kūrė korporacijas, mėgino įveikti bedarbystę, gelbėti pramonę, prekybą, tačiau nesėkmingai.
1882-1945
32-asis JAV prezidentas 1933-1945, "Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija; paskelbęs lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu).
1882-1975
garsus XX a. Airijos politikas bei visuomenės veikėjas, kurio politinė veikla truko 1917-1973 - per tą laiką ėjo Airijos Prezidento, ministro pirmininko pareigas.
1883-1967
Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
1884-1948
Čekoslovakijos politikas, aktyviai kovojęs dėl Čekoslovakijos nepriklausomos valstybės sukūrimo, užsienio reikalų ministras (1918-1935), prezidentas (1935-1938). Jam vadovaujant, Čekoslovakija buvo priversta priimti Miuncheno konferencijos reikalavimus. 1938 m., Vokietijai okupavus visą Čekoslovakiją, emigravo. Nuo 1940 m. vadovavo emigracinei Čekoslovakijos vyriausybei Londone. Po karo grįžo į tėvynę ir toliau buvo prezidentu. Nesutikdamas su prievartiniais sovietizacijos metodais, 1948 m. atsistatydino.
1884-1970
Prancūzijos Radikalų partijos vadovas, 1938 m. būdamas ministru pirmininku pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.
1890-1922
airių kilmės karininkas, politikas, Airijos revoliucijos lyderis, dalyvavęs derybose dėl Airijos nepriklausomybės, nušautas Airijos pilietinio karo metu.
1892-1975
Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, 1939-1975 m. Ispanijos diktatorius, atėjęs į valdžią po Ispanijos pilietinio karo.
1903-1936
Ispanų advokatas, kilmingasis ir politikas, Ispanijos fašistų partijos (Falangos) įkūrėjas.
Tarpukario Lietuva 24
Konspektas ›1841-1929
Lenkijos karo veikėjas, generolas, po Suvalkų taikos sutarties 1920 m. spalio 9 d. jo vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą.
1851-1926
inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, 1922-1923 Lietuvos susisiekimo ministras. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną.
1864-1928
Uracho hercogas, Viurtembergo grafas. Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos "karaliavimo" trukmės Vilhelmas fon Uranchas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“.
1866-1950
Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, I, II ir III Seimų narys, Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukariu.
1867-1935
Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. 920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos.
1874-1944
lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
1877-1973
bermontininkų vadas (1919), rusų generolas majoras (1918), Pirmojo pasaulinio karo, kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse 1918–1919 m. dalyvis.
1879-1964
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
1880-1935
Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių. 1918 vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 12 16 paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Rusijos.
1882-1939
Lietuvos teisininkas, advokatas, politinis, valstybės ir visuomenės veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų. 1918-1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1926 m. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.
1882-1939
politikos ir visuomenės veikėjas, 1919-1920 žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.
1882-1954
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
1882-1967
Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919-1920 ir 1922-1924), finansų, prekybos ir pramonės ministras (1919-1920), užsienio reikalų ministras (1922-1924), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1921). Vienas 1923 metų Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras, bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą.
1883-1942
tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais. 1918 11-12 buvo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas, 1918 11-1920 06 – užsienio reikalų ministras. Prisidėjo organizuojant 1926 gruodžio 17 valstybės perversmą. 1926-1929 buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas, 1928-1929 – krašto apsaugos ministras
1885-1941
žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.
1885-1969
Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.
1885-1970
Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
1887-1955
teisininkas, politikas, 1939 11 21 – 1940 06 17 paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17)
1898-1953
sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas. 1940 06 15 kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu, Lietuvos inkorporavimu į SSRS.
1890-1973
Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
1893-1933
Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą.
1896-1933
legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną.
1896-1991
nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.
1899-1980
žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Antrasis pasaulinis karas 34
Konspektas ›1856-1951
prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo nacistinei Vokietijai pavaldžiam Viši rėžimui, po karo prancūzų nuteistas už išdavystę.
Karlas Gustavas Emilis Manerheimas
1867-1951
Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944–1946). Suomijos pilietinio karo dalyvis (1918), vadovavo Suomijos karinėms pajėgoms Žiemos karo metu, jo vardu buvo pavadinta Manerheimo gynybinė linija.
1868-1957
Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944. Antrojo pasaulinio karo metu jo valdoma Vengrija kovojo Ašies pusėje.
1869-1940
D. Britanijos valstybės veikėjas, ministras pirmininkas, pasirašęs Miuncheno susitarimą. Nacistinei Vokietijai užgrobus visą Čekoslovakiją, pradėjo derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties su SSRS, o 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
1872-1950
teisininkas, Prancūzijos politinis veikėjas, laikomas nuosaikiu kairiuoju, 1936-1937, 1938 ir 1947-1948 m. Prancūzijos ministras pirmininkas. Per nacių okupacija nesitraukę, nors buvo iš dalies žydas, kalėjo Dachau ir Buchenvalde 1943–1945 m., vėliau buvo Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT.
1874-1965
britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais (dalyvavo Vašingtono, Teherano, Jaltos konferencijose). 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo pradžia, joje paminėjo "geležinės uždangos" sąvoką.
1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1880-1959
kariuomenės generolas, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės lyderis, Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų štabo vadas. Dirbdamas JAV valstybės sekretoriumi Dž. Maršalas įgyvendino jo vardu pavadintą Maršalo planą, už kurį 1953 m. jis gavo Nobelio taikos premiją.
1880-1964
JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945 m. JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, priėmė visišką Japonijos kapituliaciją, parengė jos konstituciją. Vadovavo JTO pajėgoms Korėjos kare.
1882-1945
32-asis JAV prezidentas 1933-1945, "Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija, paskelbė lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu), dalyvavo Teherano ir Jaltos konferencijose.
1882-1946
vokiečių karinis veikėjas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas (1938–1945 m.), feldmaršalas (1940 m.). Pasirašė Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą. Niurnbergo tribunole nuteistas mirties bausme.
1883–1945
Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
1883-1967
Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
1884-1948
Japonijos imperatoriškosios armijos generolas, didžiąją Antrojo pasaulinio karo dalį ėjęs Japonijos ministro pirmininko pareigas. Pasibaigus karui, Tarptautinio karinio Tolimųjų Rytų tribunolo buvo nuteistas mirties bausme už karinius nusikaltimus.
1884-1948
Čekoslovakijos politikas, aktyviai kovojęs dėl Čekoslovakijos nepriklausomos valstybės sukūrimo, užsienio reikalų ministras (1918-1935), prezidentas (1935-1938). Jam vadovaujant, Čekoslovakija buvo priversta priimti Miuncheno konferencijos reikalavimus. 1938 m., Vokietijai okupavus visą Čekoslovakiją, emigravo. Nuo 1940 m. vadovavo emigracinei Čekoslovakijos vyriausybei Londone. Po karo grįžo į tėvynę ir toliau buvo prezidentu. Nesutikdamas su prievartiniais sovietizacijos metodais, 1948 m. atsistatydino.
1884-1970
Prancūzijos Radikalų partijos vadovas, 1938 m. būdamas ministru pirmininku pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.
1884-1972
trisdešimt trečiasis JAV prezidentas 1945–1953 m, įsakęs numesti atomines bombas Japonijoje, Trumeno doktrinos autorius, vienas iš NATO kūrėjų, jo valdymu pasirašytas ir Maršalo planas.
1885-1945
amerikiečių karininkas, generolas Antrajame pasauliniame kare, vadovavęs JAV Trečiajai armijai per išsilaipinimą Normandijoje.
1887-1945
norvegų karinis bei politinis veikėjas, kolaboravęs su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metu, 1942-1945 Norvegijos ministras pirmininkas. Žodis kvislingas tapo bendriniu, reiškiančiu išdaviką ar kolaborantą.
1889-1945
Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
1890-1969
JAV kariškis, politikas, prezidentas (1953-1961). Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose, 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Ruzveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, 1949 m. tapo pirmuoju NATO Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
1890-1970
prancūzų generolas ir politikas. Antrojo pasaulinio karo metu nepakluso F. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus, išvykęs į D. Britaniją tapo Prancūzijos pasipriešinimo vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. 1944 m. Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo 1959-1969.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1892-1975
Ispanijos valstybinis ir karinis veikėjas, 1939-1975 m. Ispanijos diktatorius, atėjęs į valdžią po Ispanijos pilietinio karo. Antrajame pasauliniame kare jo vadovaujama Ispanija nedalyvavo.
1893-1946
NSDAP veteranas, Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas (aukščiausias nacistinės Vokietijos karinis laipsnis), antrasis asmuo po Adolfo Hitlerio ir jo įpėdinis.
1893–1946
Vokietijos politinis ir valstybės veikėjas, vienas nacizmo ir VNSDP ideologų. Reichsleiteris, SA obergrupenfiureris. A. Rozenbergas laikomas tokių kertinių nacizmo postulatų, kaip „rasių teorija“, „žydų klausimas“, atsisakymas nuo Versalio sutarties, „degeneracinis menas“, autoriumi.
1896-1974
SSRS maršalas, kuris buvo tapęs Generalinio štabo viršnininku, gynybos ministru, politbiuro nariu. Per Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo daugelyje mūšių, vadovavo 1-ajam Baltarusijos frontui mūšyje dėl Berlyno.
1897-1945
VNSPD veteranas, Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras (1933–1945 m.), NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas (1930–1945 m.).
1900-1945
SS reichsfiureris, nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministras, slaptosios policijos (Gestapo 1934–1936 m.), vėliau RSHA (Saugumo valdybos) viršininkas, vyriausias III Reicho „juodasis magas“ ir naujos nacių religijos kūrėjas. Svarbiausias Holokausto organizatorius, kuriam buvo pavaldžios visos koncentracijos ir mirties stovyklos
1904-1942
aukštas Nacistinės Vokietijos pareigūnas ir vienas iš pagrindinių Holokausto sumanytojų ir kaltininkų. Antrojo pasaulinio karo metu Reinhardas Heydrichas turėjo SS obergrupenfiurerio ir policijos generolo laipsnį, buvo Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai priklausė gestapas, vadas.
1906-1962
SS pulkininkas leitenantas (oberšturmbanfiureris), vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, kuriam buvo patikėtas žydų deportacijos klausimas.
1907-1944
vokiečių karininkas (pulkininkas), kilmingas bajorų giminės atstovas, vienas pagrindinių 1944 m. liepos 20 dienos pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių.
1893–1946
Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
1903-1944
Fašistinės Italijos užsienio reikalų ministras 1936-1943, Benito Musolini žentas (ital. - Galeazzo Ciano).
Pirmoji sovietinė okupacija (1940-1941) 15
Konspektas ›1874-1944
lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1882-1954
Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
1882-1967
Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919-1920 ir 1922-1924), finansų, prekybos ir pramonės ministras (1919-1920), užsienio reikalų ministras (1922-1924), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1921). Vienas 1923 metų Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras, bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą.
1887-1955
teisininkas, politikas, 1939 11 21 – 1940 06 17 paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17)
1889-1945
Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
1890-1973
Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1893–1946
Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
1896-1991
nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.
1898-1953
sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas. 1940 06 15 kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu, Lietuvos inkorporavimu į SSRS.
1899-1953
SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu.
1899-1980
žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
1903-1974
Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
1909-1947
komunistų partijos narys (1940), dalyvavęs Liaudies seimo delegacijoje į Maskvą, vėliau - LTSR AT deputatas, LTSR rašytojų sąjungos pirmininkas, redagavo žurnalą "Pergalė".
Nacių okupacija (1941-1944) 8
Konspektas ›1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1879-1964
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
1889-1945
Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
1890-1973
Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1893–1946
Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
1895-1979
Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
1903-1974
Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. 1944 m. pasitraukė į JAV, aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje.
Antroji sovietinė okupacija (1944-1990) 29
Konspektas ›1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1879-1964
Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
1885-1970
Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
1889-1945
Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1894-1971
žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas "atšilimu" - pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
1899-1953
SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu.
1899-1980
žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
1903-1974
Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
1906-1982
SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas "sąstingiu" - įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
1909-1954
Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
1911-2004
40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip "blogio imperiją", o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
1914-1984
Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (1982-1984, iki mirties), mėginęs šalyje gerinti darbo discipliną, mažinti korupciją, organizavęs antialkoholinę kampaniją.
1918-1957
Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
1920-2000
Lietuvos disidentas, Katalikų bažnyčios kardinolas (antrasis Lietuvos istorijoje), paskirtas Jono Pauliaus II. Už savo veiklą sovietinės valdžios įsakymu atleistas iš Kauno kunigų seminarijos, ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Sugalvojo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pavadinimą, patardavo jos leidėjams.
1921-1951
vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.
1922-2019
lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
1924-1987
komunistų partijos ir tarybinis veikėjas, buvęs LKP CK pirmasis sekretorius (1974-1987). Vykdė SSKP politiką, diegė kabinetinį darbo stilių, buvo labai atsargus, nerodantis didesnės iniciatyvos – atitiko L. Brežnevo stagnacijos vadovo tipą, nuolaidžiavo rusifikacijai.
1925-2014
Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas.
1928-2023
Lietuvos ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos leidėjas, aktyvus disidentas sovietinėje Lietuvoje, ilgus metus buvo ištremtas ir kalėjo, vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų, kartu su LLL leido nelegalų leidinį „Vytis“ (1979), pasirašė "45 pabaltijiečių memorandumą", 1987 08 23 Terlecko vadovaujama Laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti, pasirašė Gotlando komunikatą (1989).
1931-2007
SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
1931-2022
SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
1932
lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime - į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio - Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
1932–2010
LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.
1937
Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. Vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų.
1938
Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu.
1938
katalikų vienuolė, disidentė, aktyvi "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" darbuotoja, 1975 nuteista ir šerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. nuo 1988 Vilniaus Helsinkio grupės narė. Viena iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo–Ribentropo paktui paminėti, organizatorių.
1943-2026
socialinė mokslų daktarė, politinė veikėja, viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų (1988), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, Lietuvos Ministrė pirmininkė (1990 kovo 17–1991 sausio 10), Seimo narė (1996-2004), Lietuvos Žemės ūkio ministrė (2004–2008).
1953-1972
lietuvių disidentas, patriotas, 1972 m. išreikšdamas protestą prieš sovietų valdžią viešai susidegino Kaune, viename iš Laisvės alėjos skverelių. Palaidotas Romainių kapinėse.
Šaltasis karas 37
Konspektas ›1869-1948
Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas.
1874-1965
britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais (dalyvavo Vašingtono, Teherano, Jaltos konferencijose). 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo paskelbimu, joje paminėjo "geležinės uždangos" sąvoką.
1878-1953
SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
1880-1959
kariuomenės generolas, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės lyderis, Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų štabo vadas. Dirbdamas JAV valstybės sekretoriumi Dž. Maršalas įgyvendino jo garbei pavadintą Maršalo planą, už kurį 1953 m. jis gavo Nobelio taikos premiją.
1880-1964
JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945 m. JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, priėmė visišką Japonijos kapituliaciją, parengė jos konstituciją. Vadovavo JTO pajėgoms Korėjos kare.
1883-1967
Didžiosios Britanijos politinis veikėjas, 1945-1951 m. ministras pirmininkas, dalyvavęs Potsdamo konferencijoje.
1884-1972
trisdešimt trečiasis JAV prezidentas 1945–1953 m, įsakęs numesti atomines bombas Japonijoje, Trumeno doktrinos autorius, vienas iš NATO kūrėjų, jo valdymu pasirašytas ir Maršalo planas.
1886-1963
prancūzų politinis veikėjas, aktyvistas. Prancūzijos ministras pirmininkas (1947-1948), vienas iš Europos Tarybos, anglių ir plieno bendrijos, NATO įkūrėjų.
1899-1953
SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir Tėvynės išdavimu.
1890-1969
JAV kariškis, politikas, prezidentas (1953-1961). Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose, 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Ruzveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, 1949 m. tapo pirmuoju NATO Vyriausiuoju kariuomenės vadu.
1890-1970
prancūzų generolas ir politikas. Antrojo pasaulinio karo metu nepakluso F. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus, išvykęs į D. Britaniją tapo Prancūzijos pasipriešinimo vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. 1944 m. Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdęs nuo 1959-1969.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)
1890-1986
SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
1892-1980
Jugoslavijos politinis ir karinis lyderis, revoliucionistas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Partizanų lyderis, Jugoslavijos Komunistų lygos generalinis sekretorius (1939-1980), Jugoslavijos Socialistines Federacinės Respublikos prezidentas (1953-1980). 1948 jo vadovaujama Jugoslavija buvo pašalinta iš kominterno, apkaltinta antitarybiškumu.
1893-1976
Kinijos politinis veikėjas, Kinijos revoliucijos lyderis, pagrindinis kiniškojo komunizmo teoretikas, Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjas ir vadovas (1949-1976).
1894-1971
žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas "atšilimu" - pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
1896-1958
Vengrijos politinis ir valstybės veikėjas, buvęs VLR Ministrų tarybos pirmininkas. Politinių reformų, iššaukusių 1956 Vengrijos revoliuciją ir tarybinę intervenciją, iniciatorius. Vengrijos nacionalinis didvyris.
1904-2005
JAV diplomatas, politologas ir istorikas, svarbi Šaltojo karo pradžios figūra. Jo veikalai įkvėpė Trumeno doktrina, 1946 parašė "Ilgąją Telegramą", kurioje perspėjo apie SSRS keliamą grėsmę.
1906-1982
SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas "sąstingiu" - įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
1911-2004
40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip "blogio imperiją", o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
1913-1992
žurnalistas, Vokietijos ir tarptautinis politinis veikėjas, 1969-1974 VFR federalinis kancleris, Vokietijos socialdemokratų partijos (SDP) pirmininkas (1964-1987), apdovanotas Nobelio taikos premija 1971 dėl pastangų gerinant tarpvalstybinius santykius, stiprinant Vakarų Europos tarpusavio bendradarbiavimą
1913-1994
37-asis JAV prezidentas, valdęs šalį 1969–1974 m. Vykdė įtampos mažinimo politiką, buvo gerinami politiniai ir ekonominiai santykiai, įvairūs susitarimai, vizitas Pekine. Atsistatydino dėl Votergeito skandalo.
1914-1984
Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (1982-1984, iki mirties), mėginęs šalyje gerinti darbo discipliną, mažinti korupciją, organizavęs antialkoholinę kampaniją.
1915-2006
generolas, Čilės prezidentas (1973-1990), dar vadinamas Čilės diktatoriumi. 1973 remiamas JAV perversmu atėmė valdžią iš tuometinio demokratiniu būdu išrinkto prezidento komunisto Salvadoro Aljendės.
1917-1963
JAV politinis veikėjas, 35-asis JAV prezidentas (1961-1963), demokratas. Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinį Fidelio Kastro režimą), Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV ir SSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų), Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), afro-amerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir besitęsiantis Vietnamo karas – pagrindiniai Kenedžio kadencijos įvykiai. Sėkmingai pasibaigus Karibų krizei, prasidėjo dialogas tarp JAV ir SSRS. 1963 m. buvo pasirašytas susitarimas dėl branduolinio ginklo bandymų dalinio uždraudimo, nutiestas tiesioginis ryšys su Maskva. D. Kenedis nužudytas kelionės po JAV metu Dalase.
1918-1989
Rumunijos politinis veikėjas, Rumunijos KP generalinis sekretorius (1965), Rumunijos prezidentas (1974). 1989 pab. prasidėjus neramumams, bandė su žmona pabėgti iš šalies, vėliau pagautas ir sušaudytas. Šalį valdė diktatoriškais metodais, siekė mažiau priklausyti nuo SSRS, vykdė savarankišką užsienio politiką.
1921-1992
Čekoslovakijos politinis veikėjas, Prahos pavasario lyderis, 1967 prasidėjus neramumams tapo Čekoslovakijos KP pirmuoju sekretoriumi. Per Prahos pavasarį palaikė politines ir ekonomines reformas, kurios sukėlė SSRS nepasitenkinimą bei privertė įvesti VSO kariuomenę.
1924-2018
JAV viceprezidentas, valdant R. Reiganui (1981-1989), prezidentas (1989-1993), Reigano politikos tęsėjas. Valdant D. Bušui vyresniajam baigėsi Šaltasis karas.
1925-2013
britų politinė veikėja, Jungtinės Karalystės premjerė (1979-1990), pirmoji moteris ėjusi šias pareigas. Už savo valdingumą bei bekompromisišką politiką gavo geležinės ledi pravardę.
1926-2016
Kubos politikas, revoliucionierius, 1959 m. nuvertęs diktatorių generolą Fulchensijų Batistą. 1965 Kubos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, 1976-2008 Kubos respublikos prezidentas.
1928-2014
SSRS ir Gruzijos politinis veikėjas. SSRS Politbiuro narys, SSRS užsienio reikalų ministras (1985-1990), Gruzijos parlamento pirmininkas (1992–1995), kelis kartus išrinktas (1995 ir 2000) Gruzijos prezidentas.
1930-2017
vokiečių politikas, buvęs Vokietijos federalinis kancleris (1982–1998), 1969-1976 m. Reinlando-Pfalco premjeras, CDU (Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos) veikėjas. 1982 jo vadovaujami CDU nutraukė 13 metų trukusį kairiųjų valdymą VFR.
1931-2007
SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
1931-2022
SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
1932
lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime - į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio - Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
1934-1968
rusų kosmonautas, 1961 m. balandžio 12 d. apskriejęs Žemę kosminiu laivu „Vostok“ ir tapęs pirmuoju žmogumi, pakilusiu į kosmosą
1936-2011
Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas, 1989–1993 m. demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas, prižiūrėjęs šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taikų Čekoslovakijos skilimą. Pirmas Čekijos Respublikos prezidentas.
1943
Lenkijos politikas, buvęs profsąjungos aktyvistas, taip pat buvęs elektrikas. 1980 m. įkūrė „Solidarumą“, 1983 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu, nuo 1990 iki 1995 m. valdė Lenkijos Respubliką.
Nepriklausoma Lietuva ir pasaulis 23
Konspektas ›1911-2004
40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip "blogio imperiją", o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
1924-2018
JAV viceprezidentas, valdant R. Reiganui (1981-1989), prezidentas (1989-1993), Reigano politikos tęsėjas. Valdant D. Bušui vyresniajam baigėsi Šaltasis karas.
1925-2013
britų politinė veikėja, Jungtinės Karalystės premjerė (1979-1990), pirmoji moteris ėjusi šias pareigas. Už savo valdingumą bei bekompromisišką politiką gavo geležinės ledi pravardę.
1926-2016
Kubos politikas, revoliucionierius, 1959 m. nuvertęs diktatorių generolą Fulchensijų Batistą. 1965 Kubos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, 1976-2008 Kubos respublikos prezidentas.
1926
politikas, aplinkosaugininkas, sportininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1998-2003 ir 2004-2009).
1928-2014
SSRS ir Gruzijos politinis veikėjas. SSRS Politbiuro narys, SSRS užsienio reikalų ministras (1985-1990), Gruzijos parlamento pirmininkas (1992–1995), kelis kartus išrinktas (1995 ir 2000) Gruzijos prezidentas.
1931-2007
SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
1931-2022
SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
1932
lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime - į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio - Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
1932–2010
LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.
1936-2011
Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas, 1989–1993 m. demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas, prižiūrėjęs šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taikų Čekoslovakijos skilimą. Pirmas Čekijos Respublikos prezidentas.
1938
Lietuvos katalikų dvasininkas, visuomenės veikėjas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu. 2015 atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų.
1943-2026
socialinė mokslų daktarė, politinė veikėja, viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų (1988), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, Lietuvos Ministrė pirmininkė (1990 kovo 17–1991 sausio 10), Seimo narė (1996-2004), Lietuvos Žemės ūkio ministrė (2004–2008).
1943
Lenkijos politikas, buvęs profsąjungos aktyvistas, taip pat buvęs elektrikas. 1980 m. įkūrė „Solidarumą“, 1983 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu, nuo 1990 iki 1995 m. valdė Lenkijos Respubliką.
1946
JAV respublikonų politikas, Teksaso gubernatorius (1994-2000), 43-asis JAV prezidentas (2001-2009). 2002 m. lapkričio 22 d. atvyko į Vilnių (pirmasis einančio pareigas JAV prezidento vizitas Lietuvoje), kur kitą dieną Rotušės aikštėje pasakė pagarsėjusią fraze, kad kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir JAV priešu. Dž. Bušas buvo labai kritikuojamas dėl JAV užsienio politikos, ypač karo Irake, globalinio atšilimo nestabdymo. Tėvas - Džordžas Bušas (41-asis JAV prezidentas).
1948-2022
Lietuvos politikas, ministras pirmininkas 1993–1996 m., atleistas iš pareigų dėl galimo pasinaudojimo tarnybine padėtimi.
1950
ekonomistas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, signataras. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. 1991 m. sausio 10 d. 20 val. – sausio 13 d. 5 val. LR Ministras pirmininkas. Sausio 13-osios įvykių metu su šeima slėpėsi Druskininkuose. 1993 m. įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip trumpiausiai tokias pareigas ėjęs Lietuvos valstybės pareigūnas.
1951-2024
Lietuvos politikas, LKP, LDDP ir LSDP narys, Seimo narys (1992-2016, išrinktas ir 2016 metų kadencijai), krašto apsaugos ministras (2004-2006), ministras pirmininkas (2006-2008), LSDP pirmininkas (2007-2009)
1953
Lietuvos teisininkas, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, LR generalinis prokuroras (1990-1995), Seimo pirmininkas (2000-2004), pašalinus prezidentą Rolandą Paulauską tapo laikinuoju LR Prezidentu, vėliau aplinkos ministras.
1956
politikas, ministras pirmininkas (1999 birželis-spalis ir 2000 lapkritis-2001 m. birželis), buvęs Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas, Vilniaus meras, Lietuvos prezidentas (2003 02 26 - 2004 04 06), pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą. Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininkas, EP narys.
1956
fizikas, Lietuvos politikas, ministras pirmininkas (1999–2000 ir 2008-2012), Seimo narys (1992-2016, išrinktas ir 2016-2020 kadencijai), ilgametis TS-LKD partijos pirmininkas.
1956
Lietuvos politikė, socialinių mokslų daktarė, diplomatė, buvusi LR ministrė (2001-2004 - finansų) ir viceministrė (finansų, užsienio reikalų), Europos Sąjungos komisarė (2004–2009). 2009-2014 Lietuvos Respublikos Prezidentė (tapusi pirmąja moterimi Prezidente), 2014 metais perrinkta antrajai kadencijai.
1957
Lietuvos ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas, signataras. 1990 AT deputatas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. 1991–1992 m. ir 1996–1999 m. ministras pirmininkas, 1992-2004 Seimo narys.