Islamas – monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas), paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.
Islamo istorijos asmenybės, datos bei sąvokos
(570–632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.Avicena
(980–1037) – persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.622 – Hidžra (Mahometo pasitraukimas iš Mekos į Mediną) – islamo religijos, metų skaičiavimo pradžia;
680 – islamas suskila į sunitus ir šiitus;
732 – Rekonkista – frankai prie Puatjė sutriuškino arabus;
1258 – mongolai-totoriai užima Bagdadą, žlunga Arabų Kalifatas
Celibatas – dvasininkų privaloma viengungystė.
Džihadas – musulmonų “šventasis karas” prieš kitatikius.
Emyras – valdovo ar jo sūnaus, valdžiusio provincijas titulas. (atitinka kunigaikštį)
Hadžas – musulmonų piligrimų kelionė į islame šventą Meką, atliekant joje religines apeigas.
Hidžra – priverstinis Mahometo ir jo pasekėjų išsikėlimas 622 m. iš Mekos į Mediną
Imamas – kai kurių islamo atšakų dvasininkas.
Islamas – monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas), paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.
Kaaba – Musulmonų centrinė šventykla, kuriame yra šventasis juodasis akmuo.
Kalifai – Mahometo ipėdiniai, arabų valstybės vadovai
Kalifatas – musulmonų arabų valstybė.
Koranas – islamo šventoji knyga.
Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Maurai – bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas.
Mečetė – musulmonų maldos namai.
Minaretas – bokštas prie mečetės
Muedzinas – islamo religijos dvasininkas
Musulmonas – islamo išpažinėjas.
Ramadanas – šventasis musulmonų pasninko mėnuo.
Rekonkista – kovos dėl Ispanijos tarp Arabų ir Prancūzijos (baigėsi XV a. pab. arabų pralaimėjimu).
Saracėnai – arabai, musulmonai, kartais taip viduramžiais vadinami buvo nekrikščionys.
Sunitai – musulmonai, kurie be Korano, šventa knyga laiko ir Suną – Mahometo gyvenimo aprašymą.
Šariatas – teisė, kuri nustato musulmonų kasdienio gyvenimo normas, sudarytas Korano priesaikų ir draudimų pagrindu.
Šiitai – musulmonai, šventa knyga pripažįstantys tik Koraną.
Teocentrizmas – religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teokratinė teorija – reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė.
Islamo konspektas
- 1
Arabų Valstybė ir Islamas
Arabai – tai semitų tauta, įsikūrusi Arabijos pusiasalyje. Prieš įsigalint islamui Arabijoje vyravo gimininiai santykiai, pamažu fomavosi vergovė. Arabai buvo pagonys, stabmeldžiai, kurių tikėjimo centras buvo Kaabos šventykla Mekoje, kur stovėjo visų genčių stabai.
610 m. pranašui Mahometui apsireiškia arkangelas Gabrielius ir liepia skelbti naują veinitelio Dievo Alacho tikėjimą. Islamas – monoteistinė religija, turinti daug panašumų su krikščionybe ir judaizmu. Pagrindiniai islamo bruožai:
- yra tik vienas Dievas – Alachas;
- 5 priedermės: tikėti tik į Alachą, melstis atsigręžus į Meką 5 k. per dieną, dalį pinigų aukoti vargšams, ramadano mėnesį pasnikauti, bent kartą gyvenime aplankyti Meką;
- musulmonai turi skleisti savo tikėjimą, todėl pateisina džichadą – šventąjį karą su kitatikiais;
- šventoji knyga – Koranas (tik arabų kalba), kurį sudaro 114 surų; parašytas VII a.;
Mahometas ima skleisti tikėjima savo gimtajame mieste Mekoje ir įsigija daug priešų (ypač senųjų žynių). Todėl 622 m. kartu su šeima bėga iš Mekos į Mediną (šis įvykis vadinamas hidžra). Šis įvykis žymi musulmoniškosios eros pradžią, nuo kurios pradedami skaičiuoti metai. Medinoje Mahometas tampa religiniu, karo vadu ir vyriausiuoju teisėju (islamas tvirtino, kad religija ir valstybė yra neatskiriamos). Jis pradeda karą su Meka ir ją nugali. Mahometas laikomas teokratinės valstybės – Arabų kalifato – įkūrėju. Šariatas – visuma juridinių ir religinių apeigų normų, pagrįstų Korane išdėstytomis bendromis islamo taisyklėmis.
Mahometo įpėdinai buvo vadinami kalifais. Jie pradėjo plėsti kalifatą užkariaudami kitas valstybes: VII a. vid. iš Bizantijos atplėšė Sirją, Palestiną ir Egiptą; užėmė Iraną, dalį Armenijos ir Gruzijos; VII a. antroje pusėje užima šiaurės Afriką, Pirėnų pusiasalį (bando skverbtis į Europa, bet 732 m. mūšyje prie Puatje frankai juos sustabdo); rytuose užima Vidurinę Aziją, Užkaukazę, Afganistaną, Šiaurės vakarų Indiją.
Sėkmingų Arabų užkariavimų priežastys:
- kaimyninės valstybės – Bizantija ir Iranas buvo nusilpusios dėl tarpusavio kovų;
- islamiškas fanatizmas: tikėjimas, kad žuvęs kare su kitatikiais musulmonas iškart patenka į rojų;
- materialinės paskatos: 1/5 grobio atitekdavo kalifui, o 4/5 kariuomenei, iš kurių 1/4 pėstininkams, o 3/4 – raiteliams;
- Bizantijos pavergtos tautos arabus sutikdavo kaip išvaduotojus;
- arabai buvo geri kariai: jų kariuomenės pagrindą sudarė raiteliai;
Kalifas valdydamas pasirenka sau vizirį, užkariautose teritorijose skriria vietininkus – emyrus. Nukariautos tautos neprivalėjo priimti islamo, bet musulmonams buvo taikomi mažesni mokesčiai, muitai, todėl daugelis šį tikėjimą priimdavo. Krikščionys ir žydai buvo aukščiau už kitus kalifato nemusulmonus (kadangi jų religijos buvo surašytos į knygas), bet negalėjo užimti jokių akštesnių pareigų. Ypač įsivysčiusi buvo bankininkystė – jau IX a. naudoti čekiai, kuriuos galima buvo iškeisti ir už didelių atstumų. Kadis – teisėjas.
Arabai perėmė užkariautų tautų(rytų valstybių ir antikos) kultūros laimėjimus ir sukurė savitą kultūrą, padariusią įtaką viduramžių Europai.
Mokslo srityje arabai buvo labiausiai išsivysčiusi to meto civilizacija. Arabai turėjo išsivertę žymiausių antikos filosofų veikalus. Arabai perėmė iš Indijos dešimtainę skaičiavimo sistemą (kuri vėliau paplito Europoje), išplėtojo geometriją, sukūrė algebrą, alchemiją (šiuolaikinės chemijos motiną). Arabai išvystė astronomiją (sukurė astroliabiją) ir mediciną (statė daug ligoninių, skyrė daug dėmesio higienai). Žymiausias gydytojas – Avicena, kuris parašė apie 100 veikalų. Arabai perėmė iš kinų paraką, kuri naudojo kariaudami.
Tapyba kalifate nepaplito visai: islamas draudė dailininkams vaizduoti žmones ir gyvulius. Bet arabai buvo puikiūs architektai: iš Bizantijos perėmė kupolą ir arkas, pastatus puošė panašiais į vijoklius ornamentais: arabeskomis. Kadangi arabai mokėjo gaminti popierių, tai plėtojosi poezija, pasakos („Tūkstantis ir viena naktis“), augo bibliotekos. Prie mečečių kūrėsi mokyklos, universitetai, bokštai-minaretai.
Bet kalifatas, prievarta sujungęs daug tautų, nebuvo stiprus. Kalifato silpnumo priežastys:
- kalifui buvo sunku valdyti tokią didelę teritoriją, net pasitelkus emyrus;
- musulmonams truko vienybės: 680 m. islamas suskila į sunitus (pripažinusius sunas parašytas mahometo pasiekėjų) ir šiitus (kurie šių sunų nepripažino); tarp šių srovių vyko kova;
- valdininkų savivalė ir dideli mokesčiai, dėl kurių kildavo maištai;
- valdančiųjų sluoksnių kova dėl valdžios;
Dėl šių priežasčių kalifatas ėmė silpnėti ir suskyla į 3 dalis: Bagdadą, Kairą, Kordobą. Arabus puolė turkai-seldžiukai, kryžininkai, bet galutinai kalifatas žlugo, kai 1258 m. mongolai-totoriai užima Bagdadą.
- Kaip susiformavo Islamas? Religijos pradininkas?
- Islamas atsirado VII a. Daug metų Arabijos pusiasalyje gyvenusių beduinų gentys buvo politeistai. Tačiau ilgainiui šalia gyvenę monoteistai judėjai ir krikščionys padarė jiems įtakos ir tarp arabų atsirado monoteizmo šalininkų. Mekoje buvo įsitvirtinusi pagrindinė arabų šventykla, šiame mieste taip gimė ir religijos pradininkas pranašas Mohamedas. Netrukus aplink esančiose žemėse pradėjo įsitvirtinti nauja religija- islamas ir susikūrė nauja pasaulinė valstybė. Religija plito Mohamedui skelbiant Alacho valią.
- VII a. pirmoje pusėje įsikuria Arabų kalifatas – teokratinė feodalinė arabų valstybė. Kalifato gyventojai buvo prekybos tarpininkai ir kontroliavo prekybos kelius tarp Europos, Afrikos, Azijos. Gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Skelbdami Šventąjį karą per šimtmetį trukusius užkariavimus valstybės sienas išplėtė nuo Ispanijos iki Kinijos ir Indijos
- Žlunga XIV a. dėl religinių sunitų-šiitų nesutarimų,kryžiaus karų,turkų įsigalėjimo, silpnos valdžios
- Kas sieja ir skiria krikščionybę, islamą, judaizmą?
SIEJA: monoteizmas; tai, kad religijos nebuvo iš karto pripažintos; šventoji knyga (islamo – koranas, judėjų – tora, krikščionių – biblija); tiki į amžiną gyvenimą; tikėjimus platino pranašai; turi dievo namus (krikščionys – bažnyčias, islamas – mečetes, judėjai arba žydai – sinagogas) SKIRIA: islame nėra tarpininkų tarp dievo ir žmogaus, atskiro dvasininkų luomo, pasidalijimo į dvasinę ir pasaulietinę valdžią
- Pagrindinės tikėjimo tiesos? Šventoji knyga? Religijos srovės?
Pagr. tikėjimo tiesos: pripažinti vienintelį dievą Alachą ir jo pranašą Mohamedą, melstis 5 kartus per dieną, pasninkauti Ramadamo mėnesį, duoti išmaldos, bent kartą gyvenime aplankyti Meką. Šventoji knyga- Koranas. Srovės: šiitai ir sunitai (šiitai tiki tik į Koraną, sunitai ir į Suną – musulmonų šventąją knygą, Korano papildymą)
- Istoriniai klausimai
- Kokias žinote islamo religijos nuostatas? Kokia tai religija- monoteistinė ar politeistinė?
Islamo religija yra trečioji susiformavusi pasaulinė monoteistinė religija.
Islamo religijos nuostatos:
- Kiekvienas žmogus yra atsakingas tik už save, o ne už visa tautą
- Žmogaus likimas yra nulemtas dievo
- Vyras gali turėti keturias žmonas ir daugybę meilužių
- Melstis privaloma penkis kartus per dieną, veidu atsigręžus į Meką.
- Kartą gyvenime privalu aplankyti Meką
- Tikėti į vieną dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą
- Pasninkauti ramadano (9 mėnuo) mėnesį
- Prieš maldą privaloma atlikti ritualinį apsiplovimą
- Privalu šelpti skurstančius ir pan.
- Kokį poveikį Azijai, Afrikai ir Europai turėjo Islamo civilizacija?
Islamo civilizacija perėmė svarbiausius Senovės Rytų bei antikos kultūros elementus, išlaikė, patobulino juos ir perdavė Azijos, Afrikos bei Europos tautoms, tokiu būdu darydama įtaką jų kultūros pažangai. Didelių laimėjimų pasiekė filosofija, matematika, medicina, chemija, poezija, geografija, astronomija.
