Demokratija

Svarbiausi demokratinių ir totalitarinių valstybių skirtumai

Demokratinės valstybės

Demokratija – tai tokia valstybės valdymo forma, kai visa valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų.

Demokratijos požymiai:

• žmonių suverenumas;
• vyriausybės kūrimas valdomiesiems sutikus;
• daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;
• laisvi ir nešališki rinkimai; visų lygybė prieš įstatymus;
• teisinė valstybė ir teisinis asmens teisių užtikrinimas;
• konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;
• politinis, ekonominis, visuomeninis pliuralizmas;
• pragmatizmo, tolerancijos, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas.

Totalitarinės valstybės

Totalitarizmas – nedemokratinio, diktatūrinio valdymo forma: valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį, kultūrinį ir net asmeninį žmonių gyvenimą, panaikina ribą tarp privačių ir viešųjų reikalų.

Totalitarizmo požymiai:

• visiškas valstybinės, ekonominės, partinės valdžios susiliejimas;
• platus slaptų politinio persekiojimo ir teroro įstaigų tinklas;
• galingas oficiozinės valstybinės propagandos aparatas;
• populistinės ideologijos diegimas į visuomenės sąmonę per švietimą, kultūrą;
• savos nacijos (valstybės) išskirtinumo deklaravimas;
• slaptas arba atviras rasizmas ir nacionalizmas;
• militarizmo kultas;
• avantiūristinė tarptautinė politika.

 

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais:

 

• laisvės principu (nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės; demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kiek jos reikia, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinta su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms);
• lygybės principu (žmogaus gyvenimas – didžiausias visuomenės turtas; padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimų yra kiekvienos politikos tikslas. Žmonių lygybės principas – svarbiausias demokratijoje);
• solidarumo principu (broliškumo, arba brolybės, principas kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pagrindų).

 

Demokratijos rūšys

 

• tiesioginė (visuotiniuose susirinkimuose piliečiai patys sprendžia svarbiausius valstybės klausimus; ji galima tik mažose valstybėse);
• atstovaujamoji (valstybė valdoma per išrinktus atstovus).

---

Demokratijos idėja pirmą kartą buvo suformuluota V a. pr. Kr. Herodotas rašė, kad tai būtų lygybės pagrindu įkurta valstybė, kurioje visi svarbiausi reikalai sprendžiami tautos susirinkime, pareigos užimamos burtų keliu, o valdininkai atsiskaito visuomenei.
Pirmoji demokratija buvo įkurta Atėnuose. Atėnų demokratija siejama su Periklio reformomis: tai turto cenzo panaikinimas, balsavimo pakeitimas burtais, algų valdininkams įvedimas, šitokia antikinė polio demokratija Graikijoje truko apie tris šimtmečius.

---

Ypač svarbiems klausimams spręsti (norint žinoti piliečių nuomonę) rengiamas:

• plebiscitas;
• referendumas.

Pagrindinė suvereniteto įgyvendinimo priemonė – rinkimai. Išrinkti atstovai sudaro:

• asamblėją;
• parlamentą.

Kad demokratija įsitvirtintų, turi būti:

• žmonių ir socialinių grupių santarvė;
• besąlygiškai pripažįstami demokratijos principai.

Demokratiją pažeidžia:

• diktatūros įvedimas;
• kariniai perversmai;
• pučai.

Demokratijos požymiai:

• vyriausybės atskaitomybė tautai, savo valstybės piliečiams;
• konstitucinis valstybinės valdžios apribojimas.

Žmogaus prigimtinės teisės:

• teisė į gyvybę;
• teisė į laisvą žodį;
• teisė į neliečiamybę.

Demokratinio valdymo modeliai:

• parlameninis valdymas;
• prezidentinis valdymas;
• pusiau prezidentinis (parlamentinis-prezidentinis arba mišrus) valdymas.

Atėnų demokratija

Formavimasis

• Drakonto įstatymuose buvo įtvirtintos tik aristokratų teisės, bet jie buvo užrašyti ir prieinami visiems (621 m. pr. Kr.).
• Solonas pradėjo vykdyti reformas, kurių tikslas – užglaistyti prieštaravimus tarp aristokratijos ir demoso. Įvesta timokratija – teisė valdyti ne pagal kilmę, o pagal turtą. Panaikintos skolos ir skolinė vergija, uždrausta atėniečius versti vergais (584 m.).
• Peisistratas įvedė tironiją, ėmė globoti vidurinius ir žemuosius sluoksnius ir panaikino prieštaravimus, kilusius po Solono reformų (560 m. pr. Kr.).
• Kleistenis vykdė administracinę (filių) reformą, panaikino aristokratų įtaką tautos susirinkimui ir skirtumus tarp piliečių – visi įgijo vienodas politines teises, įvedė ostrachizmą (508 m. pr. Kr.).
• Periklis už valstybinę tarnybą pradėjo mokėti pinigus, panaikino pilietinį turtingųjų susirinkimą. (462 m. pr. Kr.).

Pagrindiniai bruožai:

• Demokratija buvo atstovaujamoji – piliečiai patys dalyvavo valdyme ir taip garantuodavo savo teisių apsaugą; aukščiausias valdymo organas buvo tautos susirinkimas.
• valdžia buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), vykdomąją (500 taryba) ir teisminę (heliėja).
• Sudaryti kolegialūs, piliečiams atskaitingi ir reguliariai keičiami organai.

Privalumai: piliečiai turėjo tvirtas, materialiai garantuotas teise; veikė paprastas ir efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. (Liturgija – turtingų piliečių prievolė tautai: karo laivų statyba ir priežiūra, mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas).

Trūkumai: tai buvo vergų ir moterų išlaikomas „klubas vyrams”; vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėjo visą laiką skirti politikai; laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę sudarė gyventojų mažumą; vergai, moterys ir svetimšaliai balsavimo teisės neturėjo; demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė.

 Periklis (490-429 m. pr. Kr.) – senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas. Sudemokratino Atėnų valdymą: atvirą balsavimą pakeitė rinkimu burtais, panaikino turto cenzą, už tarnybą pradėjo mokėti atlyginimą, dalijo neturtingiesiems maisto produktų. Periklis labai sustiprino karines Atėnų pozicijas. Atėniečiai ėmė vadovauti ne tik Delo sąjungai, bet ir didelei Vidurinės Graikijos daliai, kai kurioms Peloponeso sritims. Jo laikais Atėnai buvo didžiausias Helados politinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Periklio veiklos laikai buvo vadinami „auksiniu penkiasdešimtmečiu“.

Aristokratija  – 1. Senovės Graikijos valdymo forma, turtingiausių ir kilmingiausių piliečių valdžia. 2. Gyventojų luomas, suklestėjęs viduramžiais, kai privilegijuotą padėtį  garantavo du veiksniai: paveldėtas kilmingumas ir žemės valdos. Aristokratijos, kaip luomo, žlugimas prasidėjo Prancūzų didžiosios revoliucijos metu ir baigėsi su Pirmuoju pasauliniu karu. Dabar taip apibūdinama turtingiausia, kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota bet kurio socialinio sluoksnio viršūnė.

Monarchija – valstybės valdymo forma: aukščiausioji valdžia priklauso monarchui. Senovės Graikijoje – paveldima vieno asmens valdžia. Monarchijos rūšys: luominė (valdovo galia varžoma luomų nutarimais), konstitucinė (monarcho valdžia apibrėžta konstitucijos, paliekant jam vykdomąją valdžią), parlamentinė (monarcho galia suvaržyta parlamento).

Ostrakizmas („šukelių teismas“) – senovės Graikijoje – valstybei  pavojingų piliečių ištrėmimas iš polio slaptu balsavimu. Tai Klistenio (509 m.pr. Kr. ) įvesta reforma kovai u tais, kurie galėjo įvesti tironiją. Kiekvienas pilietis, įtartas veikimu prieš valstybės laisvę, buvo ištremiamas dešimčiai metų. Buvo panaikintas 415 m. pr. Kr.

Demokratija – 1. Valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir pagal konstitucijoje numatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė. Demokratija gali būti: atstovaujamoji–valstybės piliečiai išrenka savo atstovus ir jiems paveda tvarkyti valstybės reikalus; tiesioginė–valstybės piliečiai patys sprendžia svarbiausius valstybinius klausimus ir tik paskui sprendimus paveda įgyvendinti specialiai sudarytiems organams. 2. Senovės Graikijos valdymo forma: įstatymų besilaikanti ir į visuotinę gerovę orientuota daugumos valdžia.

Pilietis – valstybės, kaip suverenios žmonių bendrijos, pilnateisis narys, galintis naudotis įstatymų nustatytomis teisėmis bei atliekantis tam tikras pareigas savo valstybei.

Politika – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje bei santykių su kitomis valstybėmis organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla per valdžios santykius, viešųjų reikalų tvarkymo forma. Skiriama vidaus ir užsienio politika. Valstybėje politinės minties kūrėjai bei jos vykdytojai yra politinės partijos.

Šaltinis: Istorikas.lt

 

Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios institucijos

 

Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidento prerogatyvos

 

Seimo:

• Leidžia įstatymus;
• svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
• priima nutarimus dėl referendumų;
• skiria Prezidento rinkimų datą;
• steigia įstatymu nustatytas valstybines institucijas;
• pritaria arba nepritaria Lietuvos Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
• svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą;
• prižiūri Vyriausybės veiklą;
• steigia arba naikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
• skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šių teismų pirmininkus;
• skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;
• skiria savivaldybių tarybų rinkimų datą;
• sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
• tvirtina valstybės biudžetą;
• nustato valstybės mokesčius;
• ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis;
• nustato Lietuvos Respublikos administracinį susiskirstymą;
• steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
• leidžia amnestijos aktus;
• įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją.

Prezidento:

• Sprendžia pagrindinius Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimus;
• pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis;
• Vyriausybės teikimu skiria arba atšaukia diplomatinius atstovus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus;
• Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką ir paveda jam sudaryti Vyriausybę;
• Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
• priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus;
• priima Vyriausybės ir ministrų atsistatydinimą;
• Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;
• teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus;
• teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų, valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras;
• skelbia Seimo rinkimų datą;
• skaito metinius pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje;
• Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;
• teikia Lietuvos Respublikos pilietybę ir skiria valstybinius apdovanojimus;
• teikia malonę nuteistiesiems;
• įstatymo nustatyta tvarka skelbia nepaprastąją padėtį, ir tai pateikia tvirtinti Seimui.