1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 1.1–1.7 užduotis.
A šaltinis (Iš Hamurapio įstatymo)
17. Jei žmogus sugauna stepėje pabėgusį vergą arba vergę ir atveda jų šeimininkui, tai vergų šeimininkas turi duoti jam du siklius sidabro. [...]
117. Jei žmogus skolingas ir atiduoda už sidabrą arba į skolinę vergovę savo žmoną, savo sūnų arba savo dukterį, tai šie turi tarnauti savo pirkėjo arba kreditoriaus namuose trejus metus, ketvirtaisiais metais juos reikia paleisti į laisvę. [...]
199. Jei žmogus sužeidžia žmogaus vergui akį arba sulaužo žmogaus vergui kaulą, tai jis turi pasverti pusę vergo pirkimo kainos. [...]
205. Jei žmogaus vergas suduoda per veidą kokiam nors žmogui, tai jam reikia nupjauti ausį.
1 Siklis – svorio vienetas (apie 8,4 kg); sidabrinė moneta.
B šaltinis (Iš Aristotelio veikalo „Politika“)
Juk vergas iš prigimties yra tas, kas gali priklausyti kitam (dėl to kitam ir priklauso) ir kas susijęs su mąstymu tiek, kad jį supranta, bet pats jo neturi; kiti gyvi padarai, mąstymo nesuprantantys, paklūsta pojūčiams. Mažai skiriasi ir jų teikiama nauda: ir vergai, ir naminiai gyvuliai savo kūno galiomis padeda patenkinti būtinuosius poreikius. Tad prigimtis siekia laisviesiems ir vergams suteikti ir skirtingus kūnus, vergams – stiprius būtiniesiems poreikiams tenkinti, o laisviesiems – tiesius ir nenaudingus tokiems darbams, tačiau tinkamus pilietiniam gyvenimui (kuris susideda iš karo ir taikos poreikių). [...]
Juk „vergauti“ ir „vergas“ sakoma dvejopa prasme: esama tokių, kurie yra vergai ir vergauja pagal įstatymą, – tas įstatymas yra tam tikras susitarimas, pagal kurį tai, kas užgrobiama kare, priklauso užgrobėjui.
C šaltinis (Senovės Spartos visuomenės struktūra)
D šaltinis (Senovės Atėnų visuomenės struktūra apie 430 m. pr. Kr.)
2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 2.1–2.5 užduotis.
A šaltinis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) plėtra XIII–XV a.)
B šaltinis (Iš popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulės)
Šio [rašto] galia tau leidžiame, kad tu, [Čekijos karaliau], jei Lietuvos šalį, kurioje minėtojo sosto autoritetu buvo įsteigta karalystė, valdant šviesios atminties Mindaugui (jis, priėmęs krikšto sakramentą, buvo apaštališku autoritetu apvainikuotas karaliumi, vėliau kažkokių pražūties vaikų žiauriai nužudytas), per tave su Viešpaties pagalba pavyktų išplėšti iš priešų rankų, laisvai galėtum įsteigti karalystės sostą, kaip anksčiau.
C šaltinis (Iš Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII 1322 m. vasarą nuorašo)
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.
[...] Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis.
Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas. Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
D šaltinis (Iš anoniminio laiško Vokiečių ordino magistrui 1413 m.)
Mielas pone magistre! Jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog jie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose,
į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 3.1–3.7 užduotis.
A šaltinis (Iš Rusijos caro Aleksandro II 1861 m. vasario 19 d. manifesto)
Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises. Dvarininkai, išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams – už nustatytas prievoles – nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, – nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį. Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais. Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių – savininkų luomą.
B šaltinis (Iš Rusijos caro Nikolajaus II 1906 m. lapkričio 22 d. įsako)
Nuo 1907 m. sausio 1 d. valstiečiams nutraukiamas išperkamųjų mokesčių už skirtinius žemės sklypus mokėjimas. Nuo to momento skirtinės žemės atleidžiamos nuo joms taikomų apribojimų dėl išperkamosios skolos, o valstiečiai įgyja teisę laisvai pasitraukti iš bendruomenės, gaunant asmeninei nuosavybei sklypus iš bendruomeninių sklypų asmeniniam valdymui. [...]
1. Kiekvienas ūkio savininkas, valdantis žemės sklypą bendruomenės teise, gali bet kada reikalauti, kad jam priklausanti minėtos žemės dalis būtų pripažinta jo asmenine nuosavybe. [...]
12. Kiekvienas ūkio savininkas [...] turi teisę bet kuriuo metu reikalauti, kad bendruomenė už šiuos sklypus jam skirtų atitinkamą sklypą, pagal galimybes vienoje vietoje.
Sutikrino: Ministrų tarybos pirmininkas Stolypinas.
1 §. Žemės reformos reikalams imama: [...] c) buvusių Rusų Bajorų ir Valstiečių Žemės Bankų žemės, po 1904 metų rusifikacijos tikslais išdalintos kolonistams [...];
d) žemės, Rusų valdžios po 1863 metų sausio mėnesio 1 dienos konfiskuotos iš įvairių asmenų ir išdalintos rusifikacijos tikslais kolonistams ar kitiems asmenims [...];
e) žemė tų privatinių savininkų ar jų įpėdinių, kurie tarnavo Bermonto ar Virgoličo ginkluotuose būriuose, tarnavo ar tarnauja lenkų kariuomenėje, dirbo arba dirba prieš Lietuvos nepriklausomybę [...];
f) esamos valstybės žinioje, ar faktiškai bažnyčių valdomos įvairių rūšių bažnytinės žemės [...]; g) privatinių savininkų žemės, jei savininkas turi daugiau žemės už nustatytą 2 § normą. 2 §. Iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų. [...]
15 §. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionalinguose viensėdžių tipo vienetuose.
16 §. Kaimo amatininkai (račiai, kalviai ir kiti), kurie iš savo amato nebegali išgyventi ir dėl to yra priversti dirbti ir žemės ūkio darbus, turi teisės gauti žemės lygiai su kitais bežemiais ir mažažemiais, bet mažesnėmis normomis, būtent, nuo 1/2 iki 2 hektarų.
4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniu ir žiniomis, atlikite 4.1–4.6 užduotis.
A šaltinis („Reigano pėdsakas“, 2009 m. amerikiečių karikatūra)
Ant sienos įrašas: „Berlyno siena“. Ant pėdsako įrašas: „Reiganas“.
B šaltinis (Balkanai XX a. pab. – XXI a. pr.)
C šaltinis (Džocharo Dudajevo tarptautinio taikdarių bataliono emblema)
Iš čečėnų savanorių, kovojusių I ir II Čečėnijos karų metu ir po jų emigravusių į Vakarų Europą, Danijoje sudarytas batalionas, nuo 2014 m. įsijungęs į Rusijos ir Ukrainos kovas Donecko regione ir 2022 m. prie Kyjivo.
D šaltinis (Iš politologų Tomo Janeliūno ir Raimundo Lopatos 2008 m. knygos „Šaltasis karas: tarptautinė sistema ir Europos politika“)
Šaltasis karas vis dar tebedaro poveikį dabartinei tarptautinei ir net vidaus politikai. Todėl supratimo, kaip Šaltojo karo būsena veikė tuometinius politinius sprendimus, gali prireikti aiškinant ne tik dabartinę politiką, bet ir jos ateities tendencijas. [...]
Dabartinė padėtis skiriasi nuo XX amžiaus Šaltojo karo, tačiau ne taip jau stipriai. Didžiausias skirtumas net ne tas, kad dabartinė tarptautinė sistema nėra dvipolė ar kad pasaulyje komunistinė ideologija nebegali būti įsivaizduojama kaip alternatyva kapitalizmui. [...]
Vis dėlto esminis skirtumas tarp Šaltojo karo ir dabartinės padėties yra tas, kad nesutampa tariamų priešininkų požiūriai į tarpusavio santykius. Šaltojo karo metu tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV ir jos sąjungininkai atvirai deklaravo apie konfrontaciją tarp Rytų ir Vakarų blokų. Ir Sovietų Sąjungai, ir JAV bei jų sąjungininkams buvo aišku, kad egzistuoja nematoma „fronto linija“, o kitoje jos pusėje esančios šalys – blogio jėgos. Toks abipusis aiškumas ilgainiui leido nusistovėti specifinėms taisyklėms, kurių buvo laikomasi tarsi nerašytos karo teisės.
Šiuo metu yra įvairių požiūrių į tai, kaip derėtų vadinti Rusijos ir Vakarų santykius. Kremlius jau senokai nubrėžė naują „fronto liniją“ ir už jos esančias šalis atvirai vadina priešininkėmis [...]. Vakarai Rusijai vėl tapo blogio jėgomis, kurios kėsinasi į jos suverenumą, turtus ir vos ne į „prigimtines teises“ kontroliuoti „artimojo užsienio“ kaimynus.
