II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Bernardinų vienuolių ordino nuostatų)
Visi mūsų vienuolynai turi būti kuriami Dangaus ir Žemės karalienės garbei ir ne tik miestuose, įtvirtintose vietovėse ar kaimuose [...]. Kad visi vienuolynai būtų vieningi, pirmiausia reikia, jog visi vienodai suprastų regulą ir nė per raidę nuo jos nenukryptų.
Rūbai tebūnie paprasti ir pigūs, be kailių ir apatinių, taip, kaip nurodyta reguloje, abitas, gobtuvas ir apsiaustas neturi būti iš viršaus plaušuoti, kasdieniai batai iš jaučio odos.
Valgiai vienuolyne visur ir visados tebūnie taisomi be mėsos ir riebalų, išimtis daroma tik sunkiam ligoniui ar samdiniui.
Vienuoliai privalo gyventi iš savo rankų darbo, žemdirbystės ir gyvulininkystės. Todėl savo reikalams galima turėti vandenų, pievų, dirvų [...]. Ūkio darbams atlikti galima arčiau ar toliau nuo vienuolyno laikyti vienkiemius.
Negalima statyti akmeninių varpinių, vietoj jų tik paprastus stogo bokštelius varpui. Visas nereikalingas puošmenas – skulptūras, pastatus, kurie pažeidžia seną ordino garbingumą ir nesiderina su neturtu, mes draudžiame, išimtis daroma tik mūsų Išganytojo paveikslui.
B šaltinis (Iš Paryžiaus vyskupo kreipimosi į visuomenę, kilus neramumams Paryžiaus universitete XIII a.)
Kai kurie Paryžiaus menų studentai, peržengdami savo fakulteto ribas, drįsta dėstyti savo samprotavimus ir diskutuoti mokyklose apie kai kurias akivaizdžias ir nepakenčiamas klaidas, netgi ne klaidas, o kliedesius ir beprotiškas kvailystes, tarsi tai būtų paprasčiausiai akademinių diskusijų temos [...]. Iš tiesų jie teigia, kad šie dalykai yra teisingi, turint galvoje filosofijos sritis, bet yra klaidingi katalikų tikėjimo požiūriu, tarsi galėtų būti dvi priešingos tiesos ir egzistuoti tiesa pagonims filosofams, prieštaraujanti Šventojo Rašto tiesai [...]. Todėl, idant neprotingi plepalai nesuklaidintų paprastų žmonelių, išklausę teologijos mokytojų ir kitų išminčių nuomonės, griežtai uždraudžiame, kad tokios diskusijos vyktų, pasmerkiame šias klaidas visas kartu, atskirdami nuo Bažnyčios visus tuos, kurie jas dėstė iš dalies ar ištisai [...].
(Studentų tezės) Pasaulio išmintis priklauso vien tik filosofams. Mes neturime tikėti niekuo, kas nėra savaime žinoma ar negali būti išaiškinta, remiantis žinomais principais.
Žmogus neturi tenkintis tik vienu autoritetu, kad gautų patikimų žinių kuriuo nors klausimu.
C šaltinis (Bažnyčia)
D šaltinis (Bažnyčia)
A šaltinis (Mykolas Kleopas Oginskis apie ATR padėtį karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais)
Nelaimių, užgriuvusių Lenkiją [ATR] į sostą sėdus karaliui Stanislovui Augustui, virtinė nuteikė prieš jį didžiąją tautos dalį. Į jį imta žiūrėti kaip į Rusijos valios vykdytoją, nes iš jos buvo gavęs karūną. Manyta, kad jis nepakankamai energingas tada, kai jo garbė, tautos šlovė ir krašto išgelbėjimas reikalavo drąsos, veiklos ir begalinio atsidavimo tėvynės labui. Lenkijoje [ATR] nuolat buvo didžiulė svetimųjų kariuomenė, kurią teko išlaikyti, tos kariuomenės vadai arogantiškai elgėsi su krašto diduomene, vyko pilietinis karas, iš pačios sostinės 1768 metais buvo pagrobti vyskupai bei senatoriai ir išvežti į Rusijos gilumą. 1773 metais Lenkiją [ATR] pasidalijo, o 1775 metais visų nekenčiamas Seimas tą padalijimą patvirtino. Rusų pasiuntiniai tvarkėsi kaip panorėję, o karalius buvo priverstas visur jiems nusileisti. Seimas buvo neveiklus nuo pat krašto padalijimo. Finansų sistema žlugo, kariuomenė nebeturėjo jokios vertės. Kaltė dėl visų bėdų buvo suversta Stanislovui Augustui. Be to, jam buvo priekaištaujama, kad pasikvietė svetimšalių ir naikino viską, kas lenkiška, ir rodė pavyzdį savo tautoms, nes pernelyg pamėgo prabangą ir buvo švaistūnas.
B šaltinis (Jokūbo Jasinskio atsišaukimas į Lietuvos gyventojus)
Gerbiamieji piliečiai! Tėvynė reikalauja visų jūsų apgynimo. Jūsų pačių interesas visus prie jos šaukia, ir tik aklas, nematydamas savo laimės ir saugumo, galėtų prie jos vėluotis. Siunčiu jums doriausius, kraštui ištikimus ir apie savo darbą nusimanančius karininkus ir įpareigoju jus tėvynės išsaugojimo vardan įvykdyti tuojau, kas seka:
1. Kuo greičiau suvažiuokite į savo (pavieto) sostinę, išsirinkite jūsų pasitikėjimo vertą vyrą, kurį aš vyriausiojo vado man duota galia patvirtinsiu pavieto generolu.
2. Šis tegul išleidžia visam pavietui skelbimą, kad visų luomų, kondicijų, dvarų žmonės tuojau apsiginkluotų savo namuose kiek galėdami šaunamuoju ginklu, kardu, ietimi arba paprasta dalge, užmauta ant ilgo koto, ir taip apsiginklavęs tegul laukia mano įsakymo išvykti. [...]
7. Įpareigoju ir prisaikdinu dvasiškiją, kad ji dažnais savo pamokslais tikintiesiems įkvėptų santaikos ir drausmės dvasią, be kurios niekas negali būti išganytas. Atėjo laikas, kada tikėjimas privalo
labiausiai padėti prislėgtiems gyventojams. Jis turi būti jų pagalba, kaip iki šiol buvo jų šviesa. Be tėvynės nebėra altorių.
8. Pagaliau įspėju jus, garbingieji piliečiai. Laikas jau mesti širdies minkštumą, kuriuo visuomet mūsų kraštas didžiavosi. Persekiokite išdavikus, jeigu kur nors pastebėsite; teiskite ir užmušinėkite visus, kurie, neįsirašę į pavieto generolo registrą, su ginklais pasirodytų jūsų apylinkėje. Tai yra žudikai, o ne tėvynės gynėjai, nelaukite teisingumo kardo, kuris dažnai pasiekia, bet visuomet pavėluotai. Jūsų galioje išgelbėti tėvynę, jeigu tik to norėsite. Norėkite arba ir jūs žūsite, jos griuvėsių užversti.
C šaltinis (Iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II 1794 m. įsako Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui)
Mes ne kaip nugalėtoja, uždedanti jungą ginklu nugalėtoms tautoms, bet kaip tvirtai savo gailestingumą įgyvendinanti monarchė dovanojame visiems tos žemės gyventojams malonę bei atlaidumą ir teikiamės, kad jie pajustų paguodą po jiems tekusios priespaudos ir kad įsiviešpatautų ten tvarka, ramybė ir saugumas. [...] O tikresniam mūsų valdžios toje žemėje įsivyravimui [reikia] visiems gyventojams primygtinai įteigti patikinimą, kad mus pasiekiančioms aimanoms nuraminti, jų laimei ir gerovei, o taip pat pasitikėjimui mūsų sienomis ir Lietuvoje esančia Rusijos kariuomene, mes maloningiausiai teikiamės priimti visų Lietuvoje gyvenančių luomų priesaiką kaip jų amžiną ištikimybę mūsų sostui, taip ir beribį paklusnumą mūsų pastatytai jiems valdžiai.
D šaltinis (Abiejų Tautų Respublikos padalijimų žemėlapis)
A šaltinis (Iš Džono Kenedžio kalbos, pasakytos 1956 m.)
Vietnamas yra laisvojo pasaulio Pietryčių Azijoje kertinis akmuo, pamatas, turintis atlaikyti besiplečiantį pavojų. Birma, Tailandas, Indija, Japonija, Filipinai ir, žinoma, Laosas bei Kambodža yra tos šalys, kurių saugumui gresia raudonasis komunizmo potvynis, įsiveržęs į Vietnamą. [...] Be to, laisvo Vietnamo nepriklausomybė laisvajam pasauliui yra svarbi ne tik karinėje srityje. Vietnamo ekonomika yra būtina visos Pietryčių Azijos ekonomikai; Vietnamo politinė laisvė įkvepia visus, kurie siekia gauti arba išlaikyti laisvę ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje.
B šaltinis (Iš Šiaurės Vietnamo prezidento Ho Ši Mino kalbos, pasakytos 1965 m.)
Vietnamas – kraštas, kuriame vietnamiečiai yra viena tauta. Šiaurės Vietnamo sūnūs ir dukros kaip giminaičiai yra įsipareigoję nuoširdžiai remti pietiečių patriotinę kovą. Taip pat mūsų tautiečiai pietuose turi visomis jėgomis ginti šiauriečius. Noriu amerikiečiams pranešti, kad agresija, kurią JAV vyriausybė vykdo Vietname, prieštarauja pamatinėms vietnamiečių teisėms. Šis karas suterš JAV kaip Vašingtono ir Linkolno šalies gerą vardą. Visiems amerikiečiams noriu pasakyti, kad vietnamiečių tauta galutinai apsisprendė užbaigti šią agresiją ir iškovoti galutinę pergalę, tačiau esame pasirengę stiprinti draugiškus santykius su amerikiečiais.
C šaltinis (1975 m. amerikiečių karikatūra „Sveiki, visi! Pažvelkite, kas gi čia!“)
Užrašai iš kairės į dešinę: „Garbinga taika“, „Monolitinis komunizmas“, „Senų mitų namas“, „Šviesa tunelio gale“, „Domino teorija“, „Skerdynės“.
D šaltinis (Amerikiečių politikas Henris Kisindžeris apie Vietnamo karą)
Šiaip ar taip už savo avantiūrą Vietname Amerika sumokėjo kainą, nepalyginamą su jokiais galimais įgijiniais. Akivaizdu, kad tiek rizikuoti dėl netinkamai suformuluotų tikslų buvo klaida. Amerika įklimpo, visų pirma, dėl to, kad sėkmingos politikos Europoje principus paraidžiui taikė iš esmės kitokių politinių, socialinių ir ekonominių sąlygų regionui. Vilsoniškasis idealizmas nenumatė jokios kultūrinės diferenciacijos, o kolektyvinio saugumo teorija teigė, kad, saugumui esant nedalomam, visas tarptautinės tvarkos audinys suirtų, ištraukus iš jo bent vieną siūlelį.
Dėl pernelyg didelio idealizmo savo politikos negrįsdama nacionaliniais interesais, o savo strateginę doktriną pernelyg orientuodama į įprastinio karo reikalavimus, Amerika nesugebėjo susidoroti su nepažįstama strategine problema, kurioje buvo susipynę politiniai ir kariniai tikslai. Aklai tikėdama savo vertybių universaliu patrauklumu, Amerika neįvertino kliūčių, trukdžiusių demokratizuotis konfucianizmo persmelktai visuomenei, kuri dėl savo politinės tapatybės grūmėsi, puolama išorės jėgų. 7 įgijinys – nabytek – приобретение
A šaltinis (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo rezoliucija dėl Lietuvos TSR suvereniteto sampratos)
Turi būti visiškai įgyvendintas Konstitucijos garantuotas Lietuvos TSR nacionalinis ir valstybinis suverenitetas, teisė savarankiškai pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose, savo visuomeninę bei politinę sistemą, spręsti kitus valstybės vidaus gyvenimo klausimus. Lietuvos TSR suverenitetas turi pasireikšti Lietuvos TSR teise savarankiškai valdyti, tvarkyti ir naudoti visą jos teritorijoje bei teritoriniuose vandenyse esančią gamtinės kilmės ir sukurtą nuosavybę, taip pat Lietuvos TSR priklausančius finansinius išteklius ir vertybes. [...]
Lietuvoje turi galioti tik Lietuvos TSR priimti arba ratifikuoti įstatymai. Lietuvos TSR santykiai su kitomis TSRS respublikomis turi būti grindžiami lenininiais federalizmo, politiniais ir teisiniais tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principais, taip pat visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
Lietuvos TSR pasilieka sau teisę išstoti iš TSRS. Šią teisę ji vykdo remdamasi Respublikos piliečių apsisprendimu Konstitucijoje nustatytomis formomis.
B šaltinis (Iš Vytauto Tininio knygos „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“)
1988 m. spalio mėnesį A. Brazauskas dalyvavo Sąjūdžio I suvažiavime, parėmė jo programą [...]. Tačiau A. Brazauskas nenuėjo su Sąjūdžiu, o pasirinko vidurio kelią – stengėsi atstovauti Lietuvos interesams, kartu siekdamas nedidinti konfrontacijos su Maskva. Šios politikos dvilypumas turėjo ir teigiamų, ir neigiamų padarinių: toks „laviravimas“ (tvirtos pozicijos neturėjimas) švelnino ir atitolino SSRS reakcinių jėgų puolimą Lietuvoje, tačiau tuo pat metu tai didino nesutarimus su Sąjūdžiu. [...] Priešingai negu Sąjūdžio lyderis V. Landsbergis, A. Brazauskas tada nedarė ryžtingo žmogaus įspūdžio. Jam buvo būdingi atsargaus, abejojančio ir neskubančio priimti sprendimų politiko bruožai. [...] Vertinant A. Brazausko politinę veiklą paskutiniais sovietinės Lietuvos metais (1988–1990 m.), reikia pripažinti, jog jis, nepaisant kai kurių klaidų, atliko pozityvų vaidmenį lietuvių tautos kovoje dėl nepriklausomybės ir demokratijos, prisidėjo prie SSRS imperijos likvidavimo.
C šaltinis (Leonidas Donskis apie Vytautą Landsbergį)
Pakanka prisiminti, kiek būta Lietuvos moralizavimo iš didžiųjų valstybių pusės, esą jos paskelbtoji nepriklausomybė kenkia Sovietų Sąjungos liberalizavimui ir Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Netrūko apeliavimo į Lietuvos valstybės nebrandumą, nepasirengimą tarptautiniam gyvenimui ir jo įtampoms, valstybės profesionalų korpuso neturėjimą ir panašiai. Išlaikydama savo poziciją bei gindama savo likiminį pasirinkimą, Lietuva tada davė vakarietiškumo pamoką daugeliui Vakarų valstybių. [...] V. Landsbergis savo autentišką patriotizmą visada sėkmingai derino su aukštos politinės prabos internacionalizmu ir gebėjimu kaip namie jaustis europinės politikos ir tarptautinių santykių sferoje. [...]
Akivaizdu, kad kai kurios V. Landsbergio būdo savybės jam nepadėjo pelnyti visuotinės meilės (kita vertus, jis jos ir nesiekė). V. Landsbergis – paternalistas, visada mėgęs būti pater patriae (tautos tėvu). Kurį laiką šis simbolinis autoritetas tikrai buvo pelnytas, bet ilgainiui politinė konkurencija ir nemaloni politinio gyvenimo proza (intrigos, įtampos, išdavystės, dvigubi ar net trigubi žaidimai su sąjungininkais ir oponentais) atėmė iš V. Landsbergio jo pirmykštį monumentalumą.
D šaltinis (Karikatūra, išspausdinta 1989 m. laikraštyje „The Independent“)
Ant mažojo dviratininko užrašyta „Baltijos šalys“.