II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Kazio Griniaus atsiminimų knygos „Apie 1926 m. gruodžio 17-os dienos perversmą“, Čikaga, 1954 m.)
Respublikos prezidentu seimas išrinko mane, vyriausybę sudaryti pavedžiau valstiečių liaudininkų partijos lyderiui adv. M. Sleževičiui. [...] Krikščionių demokratų opozicija tiek buvo apakusi iš keršto ir nuo ateities planų, jog nesidrovėjo pulti ir juodinti valstiečius liaudininkus ir socialdemokratus už tokius darbus, už kuriuos jie buvo verti pagyrimo. Pavyzdžiui, naujoji vyriausybė tuojau pat panaikino karo stovį, atstatė žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisves, praplėtė asmens ir piliečio teises, garantavo žmonėms teises būti laisvais ir visateisiais demokratinės Lietuvos piliečiais. [...] Krikščionims demokratams ir tautininkams nepatiko ir šis vyriausybės žingsnis, ir vieni, ir kiti ėmė šaukti, kad lietuviai dar nepribrendę būti laisvi savo žemėje, jog jie nesuprantą ir nesuprasią laisvės sąvokų ir jog šios laisvės – tai kelias įvairiems patamsių gaivalams į chuliganizmą. Kiekviena mažiausia demonstracija, kuri toks paprastas ir suprantamas dalykas demokratiškame krašte, jiems buvo pakankamai rimta priežastis pulti vyriausybę ir kaltinti ją beveik krašto išdavimu. [...]
Vyriausybė nespėjo dar gerai susipažinti su visais uždaviniais ir įsitaukti darban, kai ėmė plisti gandai, jog tautininkai ruošiasi perversmui. Beveik visi šie gandai ateidavo iš kariuomenės. Vyriausybei jie buvo suprantami, ir vyriausybė neskubėjo padaryti iš jų išvadų. Karininkija turėjo priežasčių būti nepatenkinta, ir šitokių gandų skleidimas psichologiškai buvo suprantamas. [...] Tik režimo pakeitimas jiems palankiu režimu galėjo išgelbėti tų karininkų ateitį ir prestižą.
B šaltinis (Iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto 1926 m. lapkričio 26 d. atsišaukimo)
Į klausimą, ką daryti, jei sukiltų fašistai, kad nuverstų dabartinę valdžią ir įvestų fašistų diktatūrą arba grąžintų klerikalų viešpatavimą, mes aiškiai, be dvejojimo, atsakome: nors dabartinė valdžia gina ne darbininkų ir valstiečių reikalus, nors ji stovi buržuazijos ir buožijos reikalų sargyboje, nors darbininkų ir valstiečių laisvės siaurinamos, jų organizacijos varžomos, – bet fašistų ir klerikalų viešpatavimas būtų dar sunkesnis. Tai būtų savivalės ir neišpasakyto darbo masių persekiojimo viešpatavimas. [...] Todėl mes, nepasisakydami už dabartinės valdžios paturėjimą, nes mes negalime jos remti, visgi šauksime darbininkus, valstiečius ir visus darbo žmones priešintis visomis jėgomis prieš fašizmą, kad apsaugotume šios dienos užkariavimus. [...] Mes tikimės, kad socialdemokratai darbininkai ir liaudininkai valstiečiai išklausys mūsų šaukimą prie bendro fronto prieš fašistus ir neklausys tų savo vadų, kuriems rūpi reakcijos didinimas ir pataikavimas fašizmui.
A šaltinis (Iš Budapešto studentų 1956 m. spalio 22 d. atsišaukimo)
1. Reikalaujame tučtuojau išvesti iš Vengrijos sovietų kariuomenę, kaip numato abipusė taikos
sutartis. 2. Reikalaujame, kad būtų slaptai renkami visi Vengrijos darbo žmonių partijos organai – nuo
apačios ligi viršaus; kad kuo greičiau būtų sušauktas partijos suvažiavimas ir išrinkta nauja Centro Komiteto vadovybė. 3. Reikalaujame pertvarkyti vyriausybę. Jai turi vadovauti Imrė Nadis. Tučtuojau pakeisti visus
prasikaltusius stalininio rakošinio režimo vadus. [...] 5. Reikalaujame visuotinių, lygių ir slaptų rinkimų, kad juose dalyvautų daug partijų [...]. 13. Reikalaujame, kad Stalino politinio režimo simbolis – Stalino statula – kuo greičiausiai būtų
nuversta. [...] 15. Budapešto politechnikos instituto jaunimas vienbalsiai reiškia solidarumą su lenkų darbininkais
ir jaunimu, kovojančiu už Lenkijos nepriklausomybę.
B šaltinis (Iš Vengrijos vyriausybės atsišaukimo, perskaityto per radiją 1956 m. lapkričio 1 d.)
Mieli Vengrijos žmonės! Vengrų tautos vyriausybė, jausdama didelę atsakomybę prieš liaudį ir istoriją ir reikšdama milijonų Vengrijos gyventojų valią, skelbia Vengrijos Liaudies Respublikos neutralitetą. Vengrų tauta, nepriklausoma ir lygiateisė, vadovaudamasi Jungtinių Tautų Organizacijos įstatais, nori palaikyti tikrai draugiškus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, su Sovietų Sąjunga ir visomis pasaulio tautomis. O savo revoliucijos iškovojimus ji stiprins toliau, nesijungdama nė prie vieno valstybių bloko. [...]
Todėl šiuo atsišaukimu ir kreipiamės į mūsų kaimynus, į artimas ir tolimas šalis, prašydami pripažinti ir gerbti mūsų galutinį ir negrįžtamą sprendimą. Ir dėl šio sprendimo, reikia pasakyti, mūsų tauta dabar tokia vieninga, kaip dar niekados nėra buvę per visą istoriją.
Vengrijos darbo žmonių milijonai! Savo revoliuciniu ryžtu, pasiaukojamu darbu saugokite ir stiprinkite mūsų Tėvynę, mūsų laisvą, nepriklausomą, demokratinę ir neutralią Vengriją.
C šaltinis (1956 m. karikatūra)
Užrašai:
„Hungary“ – „Vengrija“; „UN“ – „Jungtinės Tautos“.
1 Pagal Vengrijos komunistų partijos vadovo Matjošo Rakošo pavardę.
D šaltinis (Iš istorijos vadovėlio „Naujausiųjų laikų istorija (1939–1976 m.)“, Kaunas, 1977 m.)
1956 m. rudenį vidaus kontrrevoliucinėms jėgoms pavyko sulipdyti prieš proletariato diktatūrą reakcinį politinį bloką, kuriame susivienijo visi liaudies demokratijos priešai, pradedant revizionistais sąmokslininkais ir baigiant fašistais. Tarptautinis imperializmas ruošė smūgį socialistinei Vengrijai. Iš VFR ir Austrijos į Vengriją buvo permestos teroristų gaujos. Fašistai ir kiti liaudies priešai išėjo iš pogrindžio. [...]
Tokiomis sąlygomis tikrieji marksistai-leniniečiai, darbininkų klasės daugumos remiami, neleido žlugti Vengrijoje socializmui. Lapkričio 4-osios naktį Janošas Kadaras, Ferencas Miunichas ir kiti komunistai sudarė Vengrijos revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Savo atsišaukime ji ragino liaudį ginti socializmo iškovojimus. Vyriausybė paprašė pagalbos Tarybų Sąjungą. Vengrijos darbininkai ir valstiečiai, padedami TSRS, sutriuškino kontrrevoliucines jėgas.
A šaltinis (1789 m. karikatūra)
Užrašai ant akmens: „Dešimtinė“, „Duoklė“, „Prievartinis darbas“.
B šaltinis (Iš Žano Žako Ruso veikalo „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“, 1755 m.)
Turi egzistuoti didelė visuomenės ir turtinės padėties lygybė – kitaip negalėtų ilgam išsilaikyti teisių ir galios lygybė; pagaliau prabangos turi būti labai mažai arba visai nebūti, nes prabanga arba sukuriama turtais, arba padaro juos būtinus; ji sugadina ir turtuolį, ir vargšą – vieną turėjimu, kitą – troškimu turėti; ji pasmerkia tėvynę išlepimui ir tuštybei, ji atima iš valstybės visus jos piliečius, vienus paversdama kitų vergais, o visus – įsitikinimų vergais.
C šaltinis (Iš 1804 m. Prancūzijos civilinio kodekso (Napoleono kodekso)
537. Privatūs asmenys turi teisę laisvai tvarkyti savo nuosavybę, kuri jiems priklauso, su išimtimis,
kurios nurodytos įstatyme. 545. Niekas negali būti verčiamas atsisakyti savo nuosavybės, jeigu tai vyksta ne dėl bendros
visuomeninės naudos ir be išankstinės ir teisingos kompensacijos.
D šaltinis (Iš 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos)
1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami
tik bendra nauda. 2. Visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias
teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios,
kuri aiškiai nesuteikta tautos.
A šaltinis (Iš Krėvos sutarties)
[...] didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. Nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir valdovų, niekas ligi šiol to padaryti negalėjo, nes galingasis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo. [...] Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiųjų papročiu išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.
B šaltinis (Iš Jogailos privilegijos Vilniaus vyskupui)
Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojome žemiau pažymėtais turtais ir valdomis. Taigi duodame, teikiame, įjungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais, taip pat Dambrovno sritį [...] ir Verkių bei Bokšto sritis, [...] ir sodą prie mūsų Vilniaus miesto [...]. Be to, minėtajai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, priskiriame ir nuosavybėn atiduodame dalį mūsų Vilniaus miesto su sklypais ir namais, ir namų gyventojais, ir visomis priklausomybėmis.
C šaltinis (Iš Vytauto privilegijos Žemaičių vyskupui ir kapitulai)
Motiejui, Medininkų bažnyčios vyskupui ir jo kapitulai davėme žemiau pažymėtas sritis, turtus, žmones ir kaimus, būtent Viržuvėnų sritį, taip pat Maivėnų sritį, taip pat Krakių sritį, taip pat Medininkų srityje žmones, vadinamus Varniais, kurių viena dalis vyskupui, kita gi, mažesnė, kanauninkams, su ariamąja žeme tiek vyskupo dvarui; tiek taip pat kanauninkų dvarui; [...] geresniam aprūpinimui davėme, suteikėme ir šiuo duodame, įjungiame ir įrašome visiems laikams ir amžinai, kad patsai vyskupas ir jo įpėdiniai, ir minėta Medininkų bažnyčios kapitula turėtų, laikytų, naudotųsi, valdytų taikiai ir ramiai ir laisvai naudotųsi savo ir savo bažnyčios reikalams, kaip geriau ir naudingiau atrodys jam ir jo kapitulai.
1 kapitula – vyskupo patariamasis organas. 2 kanauninkai – vyresnieji dvasininkai.
D šaltinis (Krikščionybės plitimas Lietuvoje XIV–XV a.)
