II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Jano Dlugošo Lenkijos kronikos)
Prasidėjus mūšiui, abiejų pusių kariuomenės kovėsi apie valandą laiko su vienodu pasisekimu, ir kadangi nei vieni, nei antri nesitraukė iš mūšio lauko, atkakliai siekdami laimėjimo, sunku buvo numatyti, katroje pusėje bus persvara. Kryžiuočiai, pastebėję, kad kairiajame sparne, kurį laikė lenkų kariuomenė, yra sunku ir pavojinga, nes pirmosios eilės kriko, metėsi į dešinįjį sparną, susidėjusį iš lietuvių, kurių eilės buvo retesnės, silpnesni žirgai ir šarvuotė, tikėdamiesi lengviau nugalėti juos, nustumti ir tada stipriau užpulti lenkus. Betgi ne visai pasisekė jų apskaičiavimai. Kada su lietuviais, rusais ir totoriais užvirė mūšis, lietuvių raiteliai, negalėdami atlaikyti priešo spaudimo, ėmė svyruoti ir truputį iš lauko atsitraukti. Tai padrąsino kryžiuočius, ir vis stipriau spausdami, privertė juos pagaliau bėgti...
B šaltinis (Iš Petro Duisburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“)
[...] Livonijos ir Prūsijos broliai su stipriomis kariuomenėmis suėjo patiekti maisto šventojo Jurgio pilies broliams. Kai tik prie šios pilies priartėjo, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad 4000 lietuvių naikina vieną Kuršo dalį, degindami, plėšdami ir liedami daugelio krikščionių kraują, o sugautas moteris ir vaikus išsiveda, pasiimdami su savimi drauge su dideliu kitokiu grobiu... Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, Dievui davus pergalę krikščionims, tuojau būtų grąžinta jų moterys ir vaikai. Jų prašymui, nors broliai pakankamai buvo linkę juos tenkinti, priešinosi Prūsijos ir Livonijos bendruomenė, tikindama, kad su belaisviais bus pasielgta pagal ligšiolinius karo papročius. Dėl tokio sprendimo kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų minios, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie, kaip atskalūnai, iš užpakalio įniršę puolė krikščionis, ir, lietuviams mušant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikę mūšio lauke brolius ir krikščionis. 1 atskalūnai – раскольники, отступники – odszczepieńcy
C šaltinis (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XV a.)
A šaltinis (Iš istoriko knygos)
Vienos kongreso planuotojai suprato: norėdami laiduoti Vidurio Europai taiką [...], jie turėsią sugriauti tai, ką XVII amžiuje padarė de Rišeljė, kuris stengėsi, kad Vidurio Europa būtų silpna, susiskaldžiusi, nuolat gundanti prancūzus įsiveržti ir paversti ją savo kariuomenės pratybų lauku. Tad valstybių vyrai Vienoje ėmėsi konsoliduoti, bet ne vienyti Vokietiją. Austrija ir Prūsija buvo didžiausios vokiečių valstybės, po jų ėjo daug vidutinių, kaip antai: Bavarija, Viurtembergas, Saksonija, kurias reikėjo padidinti ir sustiprinti. Iš daugiau kaip 300 valstybėlių buvo padaryta apie trisdešimt, o šios savo ruožtu sutelktos į naują junginį, pavadintą Vokietijos konfederacija. Numatanti bendrą gynybą prieš išorės agresiją, ši konfederacija pasirodė esanti sumanus kūrinys – per stipri, kad ją pultų Prancūzija, bet per silpna ir pernelyg decentralizuota, kad keltų grėsmę kaimynams. Konfederacija atsvėrė Prūsijos karinės jėgos pranašumą ir Austrijos didesnį prestižą bei teisėtumą. Jos paskirtis buvo neleisti vokiečiams susivienyti tautiniu pagrindu, išsaugoti įvairių kunigaikščių ir monarchų sostus, užkirsti kelią Prancūzijos agresijai.
B šaltinis (Europa po Vienos kongreso)
C šaltinis (Iš istoriko knygos)
Prūsijos perėjimas į naujo Vokietijos suvienijimo šalininkų pusę įvyko XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje; visų pirma jai tai buvo priemonė išeiti iš Vokietijos konfederacijos ir išsisukti nuo beviltiškų Austrijos reikalų. Pirmaisiais Vilhelmo I valdymo metais Prūsijos reikalai atsidūrė labai keblioje padėtyje. Autoritarinę sistemą sustiprino [...] karinės reformos, tačiau Landtago rinkimuose daugumą gavo liberalai [...]. 1862 metais premjeru buvo paskirtas Otas fon Bismarkas, kad įveiktų krizę, jei reikės – ir nekonstitucinėmis priemonėmis. Jo tikslas buvo „pasodinti Prūsiją į balną“ Vokietijoje, o Vokietiją pasodinti į balną Europoje.
D šaltinis (1870 m. austrų karikatūra „Vokietijos ateitis“)
Užrašas virš karikatūros: „Vokietijos ateitis“. Užrašas po karikatūra: „Ar ji bus po skrybėle? Man regis, greičiau po šalmu su smaigaliu!“
A šaltinis (Iš baudžiamosios bylos pažymos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)
Atliktos pomirtinės teismo-psichiatrinės ekspertizės ekspertams išnagrinėjus mokyklinius R. Kalantos rašinius, daugybę (virš 400) laiškų, piešinius, tėvų ir brolių, giminių, pažįstamų, pedagogų ir bendramokslių parodymus, medicininę medžiagą ir kt., nustatyta, kad R. Kalanta sirgo chronine psichine liga – šizofrenija, kad nusižudė būdamas liguistoje būklėje ir negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės ir vadovauti jiems.
Baudžiamojoje byloje visi ištardyti liudytojai parodė, kad R. Kalanta niekada nesidomėjo politika ir ideologiniais klausimais, nereikšdavo tuo klausimu savo pažiūrų. Kokiai nors organizacijai, apvienijančiai prijaučiančius „hipiams“, „bitlams“ ir pan., nepriklausė. [...]
Baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad nėra duomenų, jog R. Kalantai būtų kas nors grasinęs, žiauriai su juo elgęsis, įpareigojęs jį nusižudyti. R. Kalanta turėjo visas sąlygas gyventi, mokytis, buvo pilnai materialiai viskuo aprūpintas, netgi jam nereikėjo mokantis dirbti. Nusižudė dėl savo liguistos psichinės būklės.
B šaltinis (Nuotrauka iš baudžiamosios bylos dėl R. Kalantos savižudybės fakto)
1 A šaltinio kalba netaisyta.
C šaltinis (Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestas)
Mes, Tomas Venclova, tėvas Karolis Garuckas, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir Eitanas Finkelšteinas, skelbiame, kad:
Sudaroma Lietuvos grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. Grupė kreips didžiausią dėmesį į Helsinkio susitarimų humanitarinius paragrafus, liečiančius sąžinės, religijų, minties ir įsitikinimų laisvę, taip pat žmogiškųjų kontaktų (šeimų susijungimas, giminių lankymas ir t. t.) laisvę.
Mes pasirengę priimti atskirų asmenų, jų grupių ir organizacijų pareiškimus, liečiančius Helsinkio susitarimų pažeidimą Lietuvos teritorijoje, sąryšyje su Lietuva ar su specifiškomis lietuviškomis problemomis.
Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d., ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės.
D šaltinis (Iš knygos „Lietuvos valstybingumas XX amžiuje“)
Tautinės savigynos Lietuvoje neįmanoma įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų pasipriešinimo komunistiniam režimui – nuolatinės kovos už savo egzistenciją ir žmogaus teises. Pagal seną tradiciją religija Lietuvoje buvo svarbus tautinio tapatumo požymis, todėl neatsitiktinai komunistų ir ateistų aršus tikinčiųjų puolimas turėjo aiškų tikslą – išniekinti krikščioniškosios ir tautiškosios kultūros tradicijas, pakirsti Bažnyčios moralinį autoritetą, palikti tautą be istoriškai susiformavusių dvasinių religinių vertybių. [...] Vis dėlto jau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje religinė opozicija prabilo viešai – pasipylė tikinčiųjų peticijos valdžios organams ir Bažnyčios hierarchijai. Chronologiškai ši katalikų veikla sutapo su disidentų sąjūdžio pagyvėjimu, sukeltu TSRS invazijos į Čekoslovakiją. Tačiau tikinčiųjų pasipriešinimas dvasiniam smurtui buvo nepalyginti masiškesnis ir kryptingesnis.
1 savigyna – самозащита, самооборона – samoobrona
A šaltinis (Iš 1946 m. JAV ambasados Maskvoje patarėjo Džordžo Kenano „ilgosios telegramos“)
Neurotišką Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rusijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie to jausmo prisidėjo ir kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė. Bet pastaroji nesaugumo jausmo atmaina daugiau būdinga rusų valdovams negu rusų liaudžiai; mat visi Rusijos valdovai jautė, kad jų valdymas yra gana archaiškas, neturi tvirto, natūralaus psichologinio pamato, neatlaiko palyginimo ar sąlyčio su Vakarų šalių politinėmis sistemomis. Dėl šios priežasties jie visada bijojo užsienio įtakos, bijojo tiesioginio jų pasaulio kontakto su Vakarų pasauliu, bijojo, kad rusai nesužinotų tiesos apie pasaulį išorėje ir kad užsieniečiai nesužinotų tiesos apie Rusijos pasaulį viduje. Ir jie įprato siekti saugumo ne sutartimis ar kompromisais, o vien kantria, žūtbūtine kova iki visiško varžovo sutriuškinimo.
B šaltinis (1948 m. karikatūra „Stalino dilema“)
Ant nešulių užrašyta: „Maistas“, „Anglys“. Ant pastatų užrašyta: „Berlynas“.
C šaltinis (Iš 1956 m. Nikitos Chruščiovo pranešimo Aukščiausiajai Tarybai apie „taikų sambūvį“)
O juk dar neseniai „šaltojo karo“ sukeltų aistrų įkaitimas buvo pasiekęs tokį laipsnį, kad net nedidelė kibirkštėlė galėjo įžiebti pasaulinį gaisrą. Kai kurių Vakarų valstybių užsienio politikos linija buvo grindžiama atvirais agresyviais apskaičiavimais, politika „iš jėgos pozicijos“...
Dabar Vakaruose pradedama vis blaiviau vertinti padėtį, protingiau suprasti jėgų santykį, susidariusį tarptautinėje arenoje. O toks supratimas neišvengiamai prašosi išvados, kad planus panaudoti karinę jėgą prieš socialistinį pasaulį reikia atiduoti į archyvą. Pats gyvenimas reikalauja, kad skirtingų visuomeninių sistemų valstybės mokėtų gyventi drauge mūsų planetoje, laikytis taikaus sambūvio...
Pripažinti buvimą skirtingų sistemų, pripažinti kiekvienai tautai teisę savarankiškai spręsti visus politinius bei socialinius savo šalies klausimus, gerbti suverenumą ir laikytis nesikišimo į vidaus reikalus principo, spręsti visus tarptautinius klausimus derybomis – štai, ką numato sambūvis protingu pagrindu...
D šaltinis (Iš 1963 m. JAV prezidento Džono Fidžeraldo Kenedžio kalbos)
Nors siena yra akivaizdžiausias, visam pasauliui matomas komunistinės sistemos nesėkmingumo įrodymas, mes tuo nesidžiaugiame, nes ji, kaip sakė jūsų meras, yra nusikaltimas ne tik prieš istoriją, bet ir prieš žmoniją – ji skiria šeimas, vyrus ir žmonas, brolius ir seseris, skiria žmones, kurie nori būti kartu.
Tiesa, galiojanti šiam miestui, galioja ir visai Vokietijai: tikra ilgalaikė taika Europoje nebus užtikrinta, kol vienam iš keturių vokiečių bus atimta pati elementariausia laisvo žmogaus teisė – teisė laisvai rinktis. Po aštuoniolikos taikos ir geranoriškumo metų ši vokiečių karta nusipelnė teisės būti laisva, taip pat teisės sujungti šeimas ir suvienyti tautą ilgalaike santarve ir gera visų žmonių valia. [...]
Laisvė yra nedaloma – jei pavergiamas vienas žmogus, nelaisvė užgula visus. O kai visi taps laisvi, mes išvysime dieną, kai šis miestas ir ši šalis, ir šis didingas Europos žemynas prisidės prie viso taikaus ir viltingo Žemės rutulio. [...]
Visi laisvi žmonės, kad ir kur jie gyventų, yra berlyniečiai. Ir todėl kaip laisvas žmogus aš išdidžiai pareiškiu: Ich bin ein Berliner.
1 santarvė – согласие – zgoda 2 Ich bin ein Berliner – Aš esu berlynietis