II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Jogailos privilegijos)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras, ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai, turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti [...] ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus ir namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, kai juos jungia tai, jog jie yra vienos karūnos pavaldiniai.
Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gėdingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jokiomis šių teisių.
B šaltinis (Iš istoriko Zigmanto Kiaupos knygos)
Ponų taryba buvo didikų luominė institucija. Ją sudarė katalikų vyskupai, centrinės valdžios pareigūnai, stambių valstybės sričių vietininkai, kiti iškilūs ponai. Joje galėjo būti apie keliasdešimt narių, jos sudėtis ir kompetencija formaliai nebuvo apibrėžtos. Tai buvo lietuvių didikų institucija, iš Rusios kilusių dignitorių (aukšto rango pareigūnas) joje buvo tik vienetai, jie rėmėsi Lietuvos valstybės vientisumą palaikančiais žemiečiais. Lietuvos reikalai buvo sprendžiami derinant valdovo ir ponų nuomones. Taryba perėmė einamuosius vidaus ir užsienio reikalus. Jai stiprėti iš pradžių buvo palanki Kazimiero nepilnametystė, vėliau – situacija, kai valdovas reziduodavo Lenkijoje nepalikdamas Lietuvoje vietininko.
C šaltinis (Iš 1657 m. Vilniaus akademijos profesoriaus Jono Chondzinskio apmąstymų)
Nesigirkime tuo toliau, kad netvarka laikomės. Pagerinkim valdymą ir įveskime teisingumą, pataisykime iš pagrindų tvirtais ir veiksmingais įstatymais, kurie nebūtų panašūs į nutarimus, bet būtų tikri įstatymai, kurių reikia laikytis, būtų užtikrintas veiksmingas jų vykdymas ir numatytos bausmės. [...]
Turi būti griežtai baudžiami tie, kurie pažeidžia teisėtumą. Turi būti panaikinti išsisukinėjimai, dviprasmiškumai, netaktiškumai, atidėjimai. Piktadariai turi būti suimami, nepaisant to, kokią visuomeninę padėtį beužimtų. Tikrai nebus pažeistos šlėktiškos laisvės, jeigu latrų (girtuoklių, valkatų) savivalė bus pažabota.
D šaltinis (Iš 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos)
Gerbdami mūsų protėvių, dovanojusių laisvą valdymą, atminimą, bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas, kurias teisingai ir teisėtai suteikė [...] Vladislovas Jogaila ir Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis, taipogi Vladislovas ir Kazimieras Jogailaičiai, broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Pirmasis bei Žygimantas Augustas, paskutinysis iš Jogailaičių dinastijos. [...] Bajorus pripažįstame svarbiausiais laisvės ir šios Konstitucijos gynėjais. Kiekvieno bajoro dorybei, pilietiškumui ir garbei patikime gerbti jos, kaip tėvynės ir mūsų laisvių vienintelės tvirtovės, šventumą ir saugoti jos patvarumą.
A šaltinis (Iš Mindaugo Tamošaičio istorijos vadovėlio)
Šio stiliaus pastatams būdinga griežta simetrija, lygios sienų plokštumos, kolonada centrinėje fasado dalyje, trikampiai virš portikų ir portalų, raitelių skulptūros, triumfo arkos, panteonai. [...] Miestuose nusidriekė taisyklingų gatvių tinklai, didžiulės aikštės, iškilo rūmų su taisyklingai suplanuotais parkais. Skulptūroje ėmė vyrauti antikinės detalės: nuogas tobulas kūnas, romėniški drabužiai. [...] Tapyboje vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų pusiausvyra ir darna.
B šaltinis (Iš istorijos vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
[Šiam architektūros stiliui] būdingas kilimo aukštyn ritmas. [Šiame stiliuje] mūras prarado savo svorį, tapo lengvas ir nesvarus, lyg pasiruošęs atitrūkti nuo žemės. Viduje pabrėžiamas aukštis, gilumas. Erdvę imta skaidyti vertikaliai. Šio stiliaus menui turėjo įtakos mokslo ir technikos laimėjimai, miestų augimas, naujų visuomenės sluoksnių formavimasis.
C šaltinis (Iš istorijos vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
Masyvių formų, storų sienų, pusapvalių arkų, mažų langų ir durų pastatai dažniausiai buvo statomi iš vietinio pilko akmens. [Šis stilius] teikė statiniams niūroką išvaizdą. [...] Architektūroje dominavo vienuolių ordinų bažnyčios su vienuolyno pastatais, parapijų bažnyčios, katedros, bokštinės ir aptvarinės pilys. Pilis turėjo apginti šeimininką nuo užpuolikų. Todėl sienos masyvios ir lygios, o jų viršus dantytas – sienos ir kampai užsibaigdavo cilindro formos sargybos bokštais.
D šaltinis (Iš Mindaugo Tamošaičio istorijos vadovėlio)
[Šio stiliaus] architektai kaip priešpriešą ramioms, stabilioms geometrinėms formoms kūrė ovalius statinius, detales, sudarančias judrių, pulsuojančių daiktų įspūdį. Jie nepaliko nė vieno didesnio lygaus 1 statinys – budowla, gmach – строениe, зданиe
sienos plotelio. Plokštumas suskaidė piliastrai – vertikalūs kyšuliai, primenantys iš sienos išsikišusią koloną ar stulpą. Fasadas buvo dalijamas į tris vertikalias ir tris horizontalias dalis. Pastatai buvo puošiami ornamentais, gausybe skulptūrų, pastatų viduje kurtas atviro dangaus su sklandančiomis figūromis vaizdas.
E šaltinis (Bažnyčia)
F šaltinis (Bažnyčia)
A šaltinis (Iš istorikų Romualdo J. Misiūno ir Reino Taageperos knygos)
Apie 1980 m. Lietuvoje savilaidos vienam gyventojui teko turbūt daugiau negu kurioje nors kitoje SSRS dalyje. Maskvoje pasipriešinime dalyvavo pirmiausia pasauliečiai inteligentai, o Lietuvoje ankstyvoji savilaida buvo grynai religinės orientacijos, taigi kreipėsi į platesnę visuomenės dalį.
Romos katalikybė buvo tautinės opozicijos šerdis, ir religinė diskriminacija lietuviams labai rūpėjo. Lietuvoje, kaip ir gretimoje Lenkijoje, religija beveik sutapo su tautiniu identitetu. Sovietinėje tikrovėje Romos katalikybė, kuriai būdingos konservatyvios politinės tradicijos, keistu būdu ėmė grumtis už politinius idealus, paprastai siejamus su pasaulietiška orientacija. Nors religinės krypties savilaida turbūt atspindi ne visą opozicijos spektrą, publikacijų gausybės atžvilgiu ji neturi varžovų. [...]
Religinis disidentas buvo patvariausia ir plačiausiai paplitusi organizuotos opozicijos forma Lietuvoje. Tvirta šalies religinė tradicija, susijusi su tautiškumu, lėmė šios opozicijos potencialiai didžiausią jėgą. Tačiau buvo ir kitų disento (pasipriešinimo) formų. Kalbant apie individualius veiksmus, reikia pasakyti, kad keli iškilūs Lietuvos kultūros veikėjai tapo disidentais, viešai protestuodami prieš kai kuriuos negatyvius sovietinės tikrovės aspektus.
B šaltinis (Ištrauka iš LSSR KGB pirmininko Juozo Petkevičiaus 1973 m. pranešimo)
Komitetas turi duomenų, rodančių, kad kai kurie kūrybinės inteligentijos atstovai savo kūriniuose mėgina prastumti ideologiškai žalingas, o kartais ir nacionalistines pažiūras. [...]
Be to, tarp inteligentų pasitaikė faktų, kai buvo kritikuojami kai kurie tarybinės tikrovės reiškiniai, rašomi ir platinami ideologiškai žalingi dokumentai, pasitaikė nesveikų svarstymų apie „kūrybos laisvės nebuvimą“ ir kitas „demokratines laisves“. [...]
Kai kurie kūrybinės inteligentijos atstovai savo kūryboje skyrė nepakankamai dėmesio idėjiškumo, partiškumo ir pilietiškumo klausimams. Išryškėjo tendencija, rodanti, kad jie neretai vengė spręsti aktualias visuomenės ir socialines-politines problemas. Kai kurių žurnalų [...] redakcijos skyrė nepakankamai dėmesio skaitytojų, ypač jaunimo, marksistinės-lenininės pasaulėžiūros formavimui ir klasinės, internacionalinės sąmonės ugdymui.
C šaltinis (Iš Nerijos Putinaitės knygos „Nenutrūkusi styga“)
Nuo septinto dešimtmečio vidurio sovietinis gyvenimas tapo vienintele tikrove. Absoliuti dauguma aiškiai suvokė, „kaip“ reikia gyventi ir kalbėti. Sovietinės tikrovės neišvengiamumas suformavo specifinę visuomenės ir žmogaus būklę. [...] Vienas pagrindinių sovietinio gyvenimo „nenormalumo“ požymių buvo neišvengiamas dvilypumas. Dvilypumas radosi todėl, kad tebuvo pripažįstami totalūs vieningi elgsenos, kalbėsenos ir gyvensenos standartai. [...] Pati tikrovės struktūra iš sovietinio piliečio reikalavo to, kas buvo nelegalu žvelgiant iš griežtos ideologinės perspektyvos. Sovietinis žmogus, net nusiteikęs idėjiškai, neišvengiamai atsidurdavo kasdieniškos veidmainystės ir drauge kaltės situacijoje. Priimdamas oficialiąją ideologiją, kaip žmogus jis negalėjo nusižengti. [...] Sovietinė tikrovė privačiose erdvėse buvo pašiepiama ir niekinama, kita vertus, socialiniame gyvenime prie jos kruopščiai taikytasi. Savo egzistencinę bei moralinę situaciją suvokiantis asmuo balansavo tarp siekio išlaikyti žmogiškąjį orumą ir saviniekos dėl savo veiksmų bei pasirinkimų.
D šaltinis (Sovietinė karikatūra „Jogų stiliumi dirbate!“)
Ant pastato užrašyta: Sandėlys.
A šaltinis (Iš Vinstono Čerčilio kalbos, pasakytos Bendruomenių rūmuose po Miuncheno susitarimo)
Aš nepriekaištauju mūsų dorai ir narsiai tautai už tai, kad natūraliai ir spontaniškai prasiveržė jos džiaugsmas bei palengvėjimas, išgirdus, jog to žiauraus išbandymo jai šį sykį neteks pakelti, nors buvo pasirengusi atlikti savo pareigą, kad ir kiek jai tas kainuotų, ir kantriai atlaikė praėjusios savaitės įtampą. Tačiau reikia, kad ji žinotų tiesą. Reikia, kad ji žinotų, jog mūsų gynyboje buvo nerūpestingumo ir rimtų spragų; reikia, kad ji žinotų, jog mes patyrėme pralaimėjimą nekariaudami, pralaimėjimą, kurio padarinius jausime ilgą laiką; reikia, kad ji žinotų, jog mes perėjome pavojingą savo istorijos etapą, kai visos Europos pusiausvyra tapo suardyta ir pirmą kartą Vakarų demokratijoms buvo ištarti tie baisūs žodžiai: „Tu buvai padėtas ant svarstyklių ir pasirodei esąs lengvas“. Ir nemanykite, jog tai jau viskas. Ne, sąskaitos mokėti tik pradedamos. Tai tik pirmas gurkšnis tos karčios taurės, kurią metai iš metų turėsime gerti, nebent, įtempę visas savo galias, atgautume moralinę sveikatą bei karinę jėgą ir kaip kitados stotume ginti laisvės.
B šaltinis (Iš Henrio Kisindžerio knygos „Diplomatija“)
Ginti Čekoslovakiją buvo įsipareigojusi ne vien Prancūzija, bet ir Sovietų Sąjunga, tačiau sovietų parama pagal sutarties sąlygas turėjo priklausyti nuo to, kaip elgsis prancūzai. Be to, labai abejotina, ar Lenkija ir Rumunija būtų praleidusios per savo teritoriją sovietų kariuomenę, žygiuojančią ginti Čekoslovakijos. [...] Nuo pat pradžių Didžioji Britanija pasirinko appeasement (nuolaidžiavimo) taktiką. [...] Taigi Miunchenas laikytinas ne kapituliacija, o veikiau dvasios būsena ir bemaž neišvengiamu padariniu demokratinių šalių pastangų išsaugoti geopolitiškai klaidingą tvarką, pasitelkus retoriką apie kolektyvinį saugumą ir tautų apsisprendimo teisę. [...] Miunchenas įėjo į mūsų žodyną kaip tam tikra aberacija (nukrypimas) – kaip bausmė už pasidavimą šantažui. Tačiau Miuncheno susitarimas buvo ne koks pavienis aktas, o kulminacija proceso, kuris prasidėjo trečiąjį dešimtmetį ir kurį spartino kiekviena nauja nuolaida.
C šaltinis (Karikatūra „Kodėl man nėra kėdės?“)
