II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš istorinių kronikų)
Sudaręs amžiną ir neišardomą sąjungą bei labai naudingą santarvę tarp Lenkijos ir Lietuvos, karalius Jogaila, lydimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, išvyko į Lietuvą. Jį labai kankino ir slėgė rūpestis, kad jo gimtasis kraštas Žemaitija, didelei karaliaus negarbei, tebeskendi beprasmiškoje klaidatikystėje. [...] Pasiėmęs apsišvietusių ir dievobaimingų vyrų, uolių Dievo tarnų, išvyko vandens keliais į Žemaitiją, ketindamas atlikti dvasinę misiją. [...] Jie išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias. [...] Kadangi nė vienas iš dvasininkų, atvykusių kartu su karaliumi Jogaila į Žemaitiją, nemokėjo žemaitiškai, tai Lenkijos karalius pats turėjo skelbti tikrąjį tikėjimą ir skiepyti pamaldumą. Pirmiausia juos pamokė Viešpaties maldos, po to Tikėjimo išpažinimo, [...] plačiai išaiškino, kad reikia garbinti vieną vienatinį Dievą, tačiau trijuose asmenyse, gailestingiausią viso pasaulio Kūrėją ir Atpirkėją. Stengėsi atitraukti žemaičius nuo netikrų dievų, kaip antai ugnies, Perkūno, miškų, žalčių, šventų miškelių, kuriuos jie garbino. Taigi anuo sykiu Jogaila su Vytautu, 1413 metais Žemaičių žmones pakrikštiję, įsteigė Žemaičių vyskupiją Medininkuose ir paskyrė pirmąjį vyskupą Motiejų Vilniškį. [...] Taip pat Vytautas pastatydino Žemaičių kunigaikštystėje devynias parapijų bažnyčias pavietuose.
B šaltinis (Iš 1830–1831 m. sukilėlių atsišaukimo)
Atsibuskite, mieliausi broliai krikščionys! Pakelkit širdis ir akis ant lenkų, brolių jūsų, kurie [...] visuomet, o didžiausiai laikuose Kosciuškos [...], šaukia ant jūsų tais žodžiais: Broliai lietuviai ir žemaičiai! Skubėkite pas mus! [...] Prižadam išginti iš jūsų žemės tuos rusus, kurie taip ilgą laiką Lenkus, Lietuvius, Žemaičius ir daug kitų brolių mūsų krikščionių nemielaširdingai mušė, ir sunkioj nevalioj turėjo! [...] Jei tikrai imsitės už rankų ir drauge su lenkais išginsit iš tos žemės rusus; priims Lietuvą ir Žemaičius Lenkai, kaip savo tikrus brolius ir su anais būsit lygiais tarp savęs ir laisvais [...], nebūsit mužikais, kaip jus vadina rusai ir nijokio neturėsit ant savęs taip sunkaus jungo; nemokėsit niekada pagalvinės, ir niekada negaudys jus kaip žvėrys į rekrūtus [...], kaip jau nė vieno ruso nepaliks Žemaičiuose, pasiliksite tuo kartu tikrais lenkais laisvais, mokysitės skaityti ir rašyti, idant galėtumėt būti laisvais, lygiais, idant mokėtumėt dievą garbinti.
C šaltinis (Iš sukilimo vado kunigo A. Mackevičiaus paaiškinimo tardymo komisijoje)
Argi [...] Rusijos vyriausybės administracija nespaudė vargšų gyventojų? [...] Atimtos bažnyčios, iš vienuolynų išvaryti vienuoliai – ar tai maža pavyzdžių blogai vyriausybės valiai parodyti? [...] Kai prasidėjo demonstracijos, aš dar labiau suskatau veikti, nurodydamas žmonėms, kad atėjo metas, o vos tiktai Lenkijos karalystėje prasidėjo sukilimas, aš pats [...] paskyriau dieną, kai susirinko jaunimas, palikęs tėvų namus ir pasiėmęs kokius turėjo ginklus. Tuo būdu liaudis, religinio jausmo [verčiama], bajorai – kad nusipelnytų šlovę ar tiesiog dėl mados nuėjo su manimi.
D šaltinis (Sukilėlių vadai)
1.
2.
A šaltinis (Iš Frankų metraštininko Grigaliaus Turiečio veikalo)
Kai abi kariuomenės stojo į mūšį, prasidėjo baisios skerdynės, ir Chlodvigo kariams kilo pavojus [...]. Tai matydamas Chlodvigas [...] prabilo: „Jėzau Kristau, sako, kad Tu teiki pagalbą ištiktiems nelaimės, atneši pergalę tiems, kurie tiki Tavimi. [...] Jei padėsi man dabar įveikti priešus [...], tai įtikėsiu Tave ir pasikrikštysiu dėl Tavęs. Aš šaukiausi savo dievų, bet pasirodė, kad jie net nesirengia man padėti [...]. Ir vos tik jis tai ištarė, alemanai apsisuko ir ėmė bėgti. [...] Karalienei jis papasakojo, kaip šaukėsi Kristaus ir kaip iškovojo pergalę. Tada karalienė slapta pakvietė Reimso vyskupą šventąjį Remigijų [...]. Karalius pareikalavo, kad vyskupas pirmiausia pakrikštytų jį. [...] Taigi karalius išpažino visagalį Dievą, Švenčiausiąją trejybę, pasikrikštijo Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu [...]. O iš jo kariuomenės buvo pakrikštyta daugiau kaip trys tūkstančiai.
B šaltinis (Iš vadovėlio „Pasaulio ir Lietuvos istorija VI–XVIII amžiai“)
496 m. apsikrikštijo didžiausios Vakarų Europoje frankų valstybės valdovas Chlodvigas. [...] Iš Frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis. X a. pab. – XI a. krikščioniškomis šalimis tapo Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Vengrija. [...] Krikščioniškų šalių valdovai vertė krikštytis savo pavaldinius. [...] Daugiausia skleidžiant krikščionybę nuveikė misionieriai. [...] VI–VII a. dabartinės Vokietijos ir Prancūzijos teritorijoje apaštalavo apie tris šimtus misionierių. [...] Bažnyčia XI–XII a. buvo galingiausia ir įtakingiausia viduramžių jėga. [...] Popiežiai karūnuodavo karalius. Popiežiui nusileido ir jo viršenybę pripažino Prancūzijos, Anglijos, Švedijos, Danijos karaliai, Vokietijos imperatoriai.
C šaltinis (Iš Martyno Liuterio tezių)
Popiežius nenori ir negali atleisti nuo tų bausmių, kurias jis paskyrė arba savo sprendimu, arba remdamasis Bažnyčios nuostatomis. [...] Kiekvienam krikščioniui, kuris nuoširdžiai atgailauja dėl savo nuodėmės, ir be indulgencijos bus visiškai dovanota bausmė ir atleistos kaltės. [...] Tačiau jokiu būdu negalima nuvertinti popiežiaus suteikiamos užuojautos ir atleidimo, nes tai, kaip minėta, yra Dievo atleidimo ženklas. [...] Tikrasis Bažnyčios lobis yra švenčiausioji Evangelija, pasakojanti apie Dievo Didybę ir Malonę.
D šaltinis (Iš Tridento Tikėjimo išpažinimo)
Aš priimu ir gerai suvokiu Apaštalų bei Bažnyčios tradicijas bei kitus Bažnyčios papročius ir įstatymus. Taip pat aš pripažįstu Šventąjį Raštą, kaip jį pateikė ir pateikia šventoji Motina Bažnyčia. Ji priima sprendimus dėl šventųjų raštų prasmės aiškinimo. Niekuomet aš nesuvoksiu ir neaiškinsiu jų kitaip, nei buvo vieningai nutarta Bažnyčios Tėvų. [...] Taip pat aš sakau, kad Kristus įgaliojo Bažnyčią teikti atlaidus ir kad naudojimasis jais teikia krikščionims didelę palaimą. Aš pripažįstu […] apaštalinę Romos Bažnyčią kaip visų Bažnyčių motiną; aš pažadu ir prisiekiu paklusti Romos popiežiui – šv. Petro bei apaštalų įpėdiniui bei Kristaus vietininkui.
A šaltinis (Iš JAV valstybės sekretoriaus Džordžo Maršalo kalbos, pasakytos Harvardo universitete)
Aš norėčiau Jums, gerbiami ponai ir ponios, priminti, kad situacija pasaulyje yra sudėtinga. [...] Žmonių netektis, akivaizdus miestų, fabrikų, kasyklų ir geležinkelių sugriovimas yra apskaičiuotas [...], bet šis akivaizdus sunaikinimas galbūt mažiau pavojingas negu ištisa Europos ekonomikos suirutė. [...] Karo metais Europos biznio struktūra buvo visiškai suardyta. [...] Kebli situacija sparčiai plėtojasi ir nėra palanki pasauliui. [...] Akivaizdu, kad, norėdama patenkinti poreikius, Europa dar 3–4 metus turės pirkti maisto ir kitas būtiniausias prekes iš užsienio, daugiausia iš JAV. Logiška, kad JAV turėtų padėti grąžinti ekonomiką į normalią ir sveiką būklę pasaulyje, nes be to neįmanomas politinis stabilumas ir patikima taika. Mūsų politika nėra priešiška kuriai nors šaliai ar doktrinai; ji kovoja prieš badą, skurdą, desperacijas ir chaosą. Jos tikslas – atgaivinti pasaulio ekonomiką, sukurti politines ir socialines sąlygas, kuriomis galėtų egzistuoti laisvos institucijos.
B šaltinis (Iš SSRS užsienio reikalų ministro Andrejaus Vyšinskio kalbos, pasakytos Jungtinių Tautų Organizacijoje)
Maršalo planas yra tik Trumeno doktrinos variantas. Ir kiekvienam vis labiau ir labiau tampa aišku, kad Maršalo plano įgyvendinimas reikš Europos šalių ekonominę ir politinę priklausomybę nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir pastarosios tiesioginį kišimąsi į jų reikalus.
Be to, šis planas yra bandymas padalinti Europą į dvi stovyklas bei su Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pagalba užbaigti formuoti priešišką kelių Europos valstybių bloką nukreiptą prieš demokratinių valstybių interesus.
C šaltinis (Iš istoriko Walter Laqueur knygos „Europa mūsų laikais“)
Trumpai kalbant, Europos ekonomika 1945 m. nebebuvo gyvybinga; žemynui grėsė ekonominis žlugimas, badas, ligos. Kad būtų galima bent pradėti galvoti apie atsigavimą ir atkūrimą, reikėjo gauti didelę pirmąją pagalbą ir paramą. [...]
Svarbiausia, Europos valstybės neteko pasitikėjimo savimi. Daugelis dabar suprato, kad istorijoje nebūta nieko kvailesnio už Europos valstybių tarpusavio varžymąsi ir kad Europos politika savo gilumu ir kokybe neprilygo Europos minčiai; jos civilizacijos spindesį ir tvermę pragaišino tarpusavio rietenos. Europos politinę ateitį dabar lėmė Vašingtonas ir Maskva; be Amerikos pagalbos jos ekonomikai grėsė žlugimas.
D šaltinis (1947 m. karikatūra „Konkurentų autobusai“)
Ant autobusų užrašyta: kairėje – Laisvės viešbutis (patogus būstas); dešinėje – Rusiškasis pensionas (patarnavimas įskaičiuotas).
A šaltinis (Iš Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo laikai“)
Neideali buvo Smetonos Lietuva, neturtinga, su nepopuliariais tarptautiniais santykiais, nesuformavusi ir neapjungusi savo etnografinės teritorijos ir istorinės sostinės bei uostamiesčio Klaipėdos, tačiau ir tokia, ne be trūkumų, ji tapo daugumos slaptu idealu visus sovietinės valdžios metus, ypač 1945–1990 metais, kai su nostalgija, netgi idealizmu buvo prisimenama, kad buvo nepriklausoma Lietuva, lygiateisė su kitomis valstybėmis, tarptautinių santykių objektas, nors ir su amžinomis Klaipėdos ir Vilniaus priklausomybės problemomis, su savo „kabinetiniu diktatoriumi“, nelankiusiu net kaimyninių Baltijos šalių vadovų, – A. Smetona. [...] Pozityvusis šio periodo įnašas tautinio sąmoningumo formavimuisi yra valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Nepriklausomybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdo jaunojoje kartoje tą valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševikams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržia jaunimo rezistencine veikla. [...] A. Smetonos valdymo metais galutinai sumodeliuojamos ar pačios susiklosto valstybės politinės struktūros, valstybinės šventės, jų regalijos ir tradicijos. Pasikeičia ir visa kultūrinė padėtis. Iki ketvirtojo dešimtmečio kultūra gyveno „Aušros“ idealais – etninio apsigyvenimo, tautinio išlikimo siekiais, o nuo 1930 m. juos pakeičia sąmoningo valstybinio gyvenimo iškelti siekiai: ugdyti valingą ir protingą asmenybę, diferencijuoti kultūrą. Ryškiausios kultūrinės apraiškos yra originali filosofija, operatyvi žurnalistika ir brandi literatūra, sutvirtėjęs mokslas lietuvių kalba, sava architektūra, dailė, sportas, t. y. susiformuoja visas savitas Lietuvos valstybinis gyvenimas.
B šaltinis (Iš Liudo Truskos straipsnio „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje“)
Per visus A. Smetonos valdymo metus šalyje galiojo karo padėtis, kuriai esant buvo suspenduotos [sustabdytos] Konstitucijoje deklaruotos spaudos, žodžio, susirinkimų, organizacijų kūrimo bei veikimo ir kitos demokratinės piliečių teisės. Lietuvoje veikė karo cenzūra, karo teismai. [...] Be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spaudinys. [...] A. Smetonos valdžia, varžydama politines piliečių laisves, vykdė palyginti liberalią kultūrinę politiką. [...] Lietuvos rašytojai ir menininkai, mokslo ir kultūros darbuotojai iš esmės negalėjo skųstis kūrybinės laisvės stoka; nebuvo iš jų reikalaujama tarnauti nei partijai, nei Vadui. [...] Nors tyrinėtojai A. Smetonos diktatūrą vertina kaip nuosaikią („aksominę“), tačiau politiniai ir moraliniai autoritarinio režimo padariniai buvo apgailėtini, netgi katastrofiški. Režimas sulėtino ar net visai sustabdė pilietinės visuomenės brendimą Lietuvoje. Ir iš ministrų, generolų, ir iš tautininkų partijos narių, ir iš visuomenės buvo reikalaujama ne mąstymo, savarankiškumo, iniciatyvos, o tikėjimo ir besąlyginio klusnumo. [...] Diktatūra ugdo ne asmenybes, o prisitaikėlius ir cinikus. Per keturiolika A. Smetonos valdymo metų neužėmė aukštesnės vietos nė vienas iškilus politikas, valstybininkas, generolas. Vadą supo giminės, jaunystės metų bičiuliai, pataikūnai karjeristai.