II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Muravjovo karikatūra)
Ant paminklo pagrindo užrašyta: „Žmonių giminės išgamai korikui Muravjovui – dėkinga Lietuva.“
B šaltinis (Lietuvos nepriklausomybės kovos)
C šaltinis (Iš Vytauto rinktinės vado Algimanto Matusevičiaus-Neptūno 1950 m. įsakymo)
Kilo Tėvynei pavojus, ordos atėjūnų puolė ją plėšti ir naikinti. Lietuvių tauta iš pirmųjų nelaimės dienų stojo plėšikui priešiškon pozicijon. Susitvėrėm skaitlingos gretos partizanų ir, nepabūgę daug tūkstančių skaitlingesnio grobuonies, stojom į žūtbūtinę kovą už laisvę. Išskyrus mažą procentą išgamų – tautos išdavikų, lietuvių tauta prie kovos viskuo prisideda, kartu kovoja ir už tai lygiai kaip ir mes kaskart sudeda dideles aukas ant Laisvės kovos aukuro. Okupantas – kolchozinis [kolūkinis] bolševikas siaučia po mūsų šalį, kaip tik jo puslaukinis protas išgalvoja. Apskrityse, valsčiuose ir net kaimuose pastatyti ištisi garnizonai [įgulos] geriausiai ginkluotų MVD (Vidaus reikalų ministerija) tam, kad apsaugotų jų niekšiškų darbų vykdymą. Sutinkant daugiau ir sunkesnių kliūčių, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis įgauna kaskart didesnio įkarščio, pasiryžimo, pasiaukojimo, atkaklumo, masyvumo. Kova užsitęsia, kovos barai plečiasi, o mes ar visuose baruose buvome laiku?
1 susitvėrėm – схватились – dostrzegliśmy
A šaltinis (Iš H. Senkevičiaus istorinio romano „Quo vadis“)
Visi bėgo greitai, kiek karštligiškai, ir atskubėję į rato vidurį klaupėsi vienas šalia kito, iškėlę aukštyn rankas. Publika manė, kad jie prašo pasigailėti, ir pasipiktinusi tokiu bailumu ėmė trypti, švilpti, mėtyti tuščius indus nuo vyno, nugraužtus kaulus ir klykti: „Žvėrys! Žvėrys!...“ Tačiau staiga įvyko netikėtas dalykas. Štai iš tų gauruotų būrių vidurio pakilo balsai ir nuaidėjo giesmė, pirmą kartą tokia Romos cirke: „Christus regnat...“1. [...] Visi suprato, kad šie žmonės neprašo pasigailėjimo, atrodo, jie nemato nei cirko, nei publikos, nei senato, nei cezario. [...] Tačiau tuo metu atsivėrė kitos grotos, ir į areną pasiutusiu greičiu lodama įsiveržė didžiulė gauja šunų [...]. Krikščionys klūpojo nejudėdami it suakmenėję, tik kartojo vientisu aimanų choru: „Pro Christo! Pro Christo!“2. [...] Šunys plėšė vieni kitiems iš nasrų kruvinus žmonių gabalus. Kraujo ir išdraskytų vidurių tvaikas nustelbė arabų kvepalus ir užliejo visą cirką.
B šaltinis (Iš istorinio veikalo „Moteris Katedrų laikais“)
Kai Vakarai blaškosi tarp pagonybės, arijonizmo ir krikščionybės, moterų vaidmuo skleidžiant Evangeliją itin aktyvus. Paveiktas moters, Chlodvigas išsiskiria iš kitų barbarų, per krikštą pritapdamas prie katalikiškosios Romos [...]. Anglijoje Berta iš Kento įkalba karalių Etelbertą apsikrikštyti. [...] Ar tik nebus Trejybės paslaptis moterį apkerėjusi. [...] Vienuolės buvo uoliausios Šv. Bonifaco pagalbininkės, ir netgi Rusija, kur pirmoji apsikrikštijo Kijevo kunigaikštienė Olga, o vėliau Baltijos šalys už krikščionybę turės dėkoti Lenkijos Jadvygai. [...] Henriko žmonos Matildos veikla laikoma lygiaverte jos vyro veiklai. Kartu jiedu įkuria Kvedlinburgo moterų vienuolyną, kur abu bus palaidoti.
C šaltinis (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
962 m. vasario 2 d. vokiečių karalius Otonas I vainikuojamas imperatoriumi. Jonas XII uždeda jam karūną ir pagal Romos teisę kartu su Romos gyventojais duoda ištikimybės priesaiką. Karūnacija daugeliu atvejų panaši į Karolio Didžiojo iškėlimą: popiežius, kaip kadaise Karolį, prašo Otoną pagalbos kovoje su Romai grasinančiomis valstybėmis. Dabar Otonas turi traukti per Alpes prieš Italijos karalių Berengarą. [...] Otono armijos galybė triuškinanti, juolab, kad prie jos prisijungia daugelis Aukštutinės Italijos grafysčių ir vyskupijų. 962 m. pabaigoje Otonas pasirodo prie Romos vartų, kurie jam paslaugiai atsiveria.
D šaltinis (Iš istorinio veikalo)
Romos popiežius tvirtino, kad jis yra aukščiausias Bažnyčios vadovas. Bažnyčios galva Rytuose – Konstantinopolio patriarchas – atmetė popiežiaus pretenzijas. Jį rėmė Bizantijos imperatorius. Kova pasireiškė teologiniu ginču [...]. Konstantinopolio patriarchas tvirtino, kad Šventoji Dvasia gali būti kildinama tik iš (Dievo) Tėvo, o Romos popiežius teigė, kad ir iš (Dievo) Sūnaus. [...] Šis ginčas niekuomet nebuvo išspręstas. 1054 m. jis baigėsi galutiniu susiskaldymu. 1 Kristus viešpatauja 2 Už Kristų 3 apkerėjusi – зачарована – oczarowana
A šaltinis (Žemėlapis)
B šaltinis (Karikatūra)
1873 m. anglų karikatūra „Iki pasimatymo“. Vokietija: „Laimingai, Madam, o jeigu…“ Prancūzija: „Cha! Mes dar susitiksime!“
C šaltinis (Iš istorinio veikalo „Vokiečiai“)
XIX a. liberalizmas savo programą grindė idėja apie konstitucinę valdymo formą, tinkančią išsilavinusiems ir savimi pasikliaujantiems piliečiams, kurių teisės aiškiai apibrėžtos ir ginamos valstybės. Tačiau šios krypties vyksmui nuolat trukdė didumos vokiečių tautos politinis atsilikimas, išpūsta pagarba oficialiajai valdžiai ir įsišakniję klusnumo įpročiai, beje, ir tai, kad į konstitucinį valdymą žiūrėjo įtariai, kaip į ne visai vokišką. Kai liberaliąją tendenciją galutinai perėmė apsišvietusi vidurinioji klasė ir prasidėjo jau rimta kova dėl Vokietijos vienybės, dar labiau ėmė kliūti paveldėta buržuazijos pasitikėjimo stoka, slaptas žavėjimasis jėga ir polinkis jai, o ne laisvei atiduoti pirmenybę kritiniu momentu. Šios silpnybės skausmingai išryškėjo lemtingų XIX a. konstitucinių susirėmimų metu, ir turint tai galvoje aiškėja, kodėl ir 1848 m. revoliucijos, ir 7-ojo dešimtmečio Prūsijos parlamento mėginimai apriboti Karūnos militarines prerogatyvas po laikino liberalų triumfo pasibaigė neabejotina absoliutizmo ir reakcijos jėgų pergale. Rezultatas buvo tas, kad [...] Bismarko diplomatijos ir Prūsijos karinės galios sukurta Imperija – nors savo institucijomis ir priminė Vakarų konstitucinius režimus – vis dėlto buvo griežtai autoritarinė valstybė, nei teorijoje, nei praktikoje nepripažinusi liaudies suverenumo ir savivaldos.
1 įsišakniję – укоренившиеся – zakorzenione
D šaltinis (Iš istorinio veikalo „Italija. Nuo revoliucijos iki respublikos“)
Susivienijusi Vokietija politiškai buvo labiau atsilikusi už suvienytą Italiją. [...] Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje šios dvi valstybės buvo panašios, tačiau Pjemontas ryškiai skyrėsi nuo Prūsijos dėl risordžimento [it. atgimimas] sukeltos kultūrinės ir politinės revoliucijos. Risordžimento valstybės veikėjai įgavo, kad ir netobulą, bet, šiaip ar taip, tarnybinę atsakomybę už suvienytą Italiją, tuo tarpu Bismarkas tokią galimybę suvienytoje Vokietijoje pašalino, atskirdamas ją nuo vakarietiškos konstitucinės plėtotės. Per kelerius metus po suvienijimo Pjemontas integravosi į Italiją, tuo tarpu Prūsija vyravo Vokietijoje iki 1918-ųjų.
A šaltinis (Iš Rusijos caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą)
Įsigilinę į kilmės ir luomų klausimą valstybėje, mes įžiūrėjome, kad valstybės įstatymai, aktyviai užtikrindami gerovę aukštuomenei ir vidutiniesiems luomams, nustatydami jų pareigas, teises ir privilegijas, nebuvo tolygiai palietę baudžiauninkų [...]. Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises [...]. Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimui. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių-savininkų luomą [...]. Kad būtų patogiau įgyvendinti tarp dvarininkų ir valstiečių tuos susitarimus, pagal kuriuos pastarieji įsigis nuosavybėn kartu su sodybomis ir žemės ūkio naudmenas, vyriausybė teiks paramą, išduodama, remiantis atskiromis taisyklėmis, paskolas ir perskaičiuodama dvarų skolas.
Kiekvienos savarankiškai gyvenančios bežemių ir mažažemių žemės darbininkų šeimos galva arba savarankiškai gyvenąs atskiras asmuo turi teisę gauti žemės šio įstatymo nustatytomis sąlygomis [...] asmenims grąžinama žemės tiek, kad su jų turimąja ir gaunamąja, likviduojant servitutus [bendro naudojimosi teisė] ir bendras ganyklas, žemė sudarytų ne daugiau kaip 80 hektarų [...]. Žemė gaunama: skaldomojo dvaro darbininkai, kurie jame gyvena ir dirbo prieš karą, mažažemiai, kurie turi mažiau kaip 10 hektarų žemės ir kurių laukas prieina skaldomąją žemę arba kurie yra iš gretimojo skirstomo į viensėdijas kaimo, ir dvaro nuomininkai, nuomoją ne daugiau kaip 50 dešimčių skaldomojo dvaro žemės [...]. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 iki 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionaliuose viensėdžių tipo vienetuose.
| Skirta žemės | Sklypai | Plotas | |
|---|
| | hektarais | procentais |
| Naujakuriams | 38.747 | 362.084 | 27,80 |
| Mažažemiams | 26.367 | 90.629 | 6,96 |
| Kaimo darbininkų daržams | 7.918 | 3.287 | 0,25 |
| Valstiečiams už servitutus | | 28.214 | 2,17 |
| Palikta dvarininkams | 1.734 | 186.621 | 14,33 |
| Valstybinėms įstaigoms, savivaldybėms, visuomeninėms organizacijoms ir t. t. | 5.234 | 50.409 | 3,87 |
| Valstybės miškų ir vandenų ūkiui | | 557.894 | 42,83 |
| Parduota ir kitoms reikmėms paskirta žemė | | 18.109 | 1,39 |
| Liko neišdalyta | | 5.145 | 0,40 |
| Iš viso | | 1.302.392 | 100,00 |
1 viensėdijas – хутор – chutor
D šaltinis (Iš knygos „Lietuva 1940–1990“)
Liepos 22 d. Liaudies seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, kuri skelbė, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais, galinčiais ja naudotis, tačiau negalinčiais ja visiškai disponuoti – parduoti, pirkti, įkeisti [...]. Reformos reikalams „feodalinės kilmės“ dvarininkų žemė buvo paimta visa, o pasiturintiems valstiečiams (jau pavadintiems „buožėmis“) paliekama 30 ha norma [...]. Taip pat buvo atimta visa valdininkų ir į užsienį pabėgusių asmenų žemė. [...] Pradėjus žemės ūkio kolektyvizavimą pagal komunistinę ideologiją pereita nuo pasiturinčios valstietijos [...] apribojimo prie jos, kaip klasės, likvidavimo politikos. [...] Ministrų Taryba ir LKP(b) CK patvirtino „buožiškumo“ požymius ir įpareigojo apskričių vykdomuosius bei partijos komitetus parengti „buožių“ sąrašus. [...] Mokesčių ir pyliavų normos „buožėms“ buvo 50–100 proc. didesnės negu „darbo valstiečiams“. Be to, „buožės“ nebuvo priimami į kolūkius.
1 pyliavų – отсыпка (зерна) – podatek od zboża
