II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis

B šaltinis (Iš A. J. P. Taylor knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945“)
Daug kas tikėjosi, kad taikos konferencija, sušaukta Paryžiuje 1919 metų pradžioje, paskelbs Taikos ir Teisingumo erą. Prezidentas Vilsonas buvo laikomas, ne tik jo paties, šiuolaikiniu Išganytoju iš Naujojo Pasaulio. Vėliau iliuzijos išsisklaidė. Buvo įtariama, kad Vilsoną apgaudinėjo Loidas Džordžas ir Klemanso. Tačiau Vilsono veikla buvo stebimai nedemokratiška demokratiškam politikui. Jis gynė apsisprendimo teisę. Sąjungininkai tvirtino, kad jie kovoja už mažų nepriklausomybę, ir kiekviena tauta, net pati mažiausia, tvarkingai pasiuntė delegaciją į taikos konferenciją. Su šiomis delegacijomis buvo retai tariamasi, ir jos nė karto negavo sprendimo teisės. [...] Taikos sutartis su Vokietija buvo priešingybių derinys, kaip ir daug kas, daryta Paryžiaus taikos konferencijoje. Su vokiečiais nebuvo skaitomasi. Sutartis iš esmės buvo jiems primesta beveik be derybų, bent jau be žodinių derybų, – unikalus naujųjų laikų istorijos atvejis. [...] Vokietija prarado tik tą teritoriją, kurioje gyveno kitų tautybių žmonės, – šiek tiek jos atiteko Danijai, žymi dalis – Lenkijai. Šiaip jau Vokietija išplaukė nenukentėjusi, vis dar neginčijamai pirmaeilė valstybė, kuriai tereikia atsigauti po laikino nusilpimo.
C šaltinis (Iš P. Klimo knygos „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m.“)
Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos, kaip savarankiška valstybė ir net kariaujanti sąjungininkų eilėse; Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. Nedalyvaujant Rusijos delegatams, tie klausimai buvo atidedami arba rezervuoti tam tikrai Rusijos komisijai. Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose. Todėl Lenkijos pozicija mūsų atžvilgiu buvo nepalyginamai stipresnė. Lenkai tatai, žinoma, išnaudojo. Jie nesivaržė reikšti savo pretenzijų į Lietuvą kaip savo provinciją. [...] Tačiau nepaisant visų sunkenybių, mums pasisekė įrodyti lietuvių tautos teises apsispręsti Vilsono principais. [...] Delegacijai nepavyko išgauti Lietuvos valstybės pripažinimo, kaip tatai nepavyko nei latviams, nei estams. Bet vis dėlto Lietuva buvo paminėta Versalio traktate, ir Lietuvai buvo numatyta priskirti Klaipėdos kraštą, kai pats Lietuvos statusas bus paaiškėjęs. Atrodo, kad didžiosios valstybės čia nenorėjo užbėgti už akių ir laukė, kaip rutuliosis patys įvykiai.
D šaltinis (1919 m. britų karikatūra „Taika ir ateitis – parakas patrankoms“)

Klemanso (pavaizduotas su lazdele): „Keista! Atrodo, girdžiu verkiantį vaiką“. Prie kolonos padėtas lapas su užrašu: „Taikos sutartis“.
A šaltinis (Iš 1182 m. Reimso arkivyskupo suteiktos Bomono miestui chartijos)
2. Leidžiama visiems jums ir visiems kitiems, ten gyvenantiems, pirkti ir parduoti viską [...] nemokant mokesčių už vyną ir prekybos mokesčių. 9. Šiame mieste, visiems jums sutinkant, bus paskirti prisiekusieji; taip pat meras [...].Tačiau ir meras, ir prisiekusieji eis savo pareigas ilgiau kaip metus, tik visiems sutikus [...]. 48. Jeigu kas pasislėps už miesto sienų dėl kokio nusikaltimo, išskyrus vagystę ir žmogžudystę, jį globos miesto bendruomenė ir laikys ten tol, kol jam bus paskirtas kitas prieglobstis [...]. 55. Iš visų baudų, kurias mes ir mūsų įpėdiniai, Reimso arkivyskupai, imsime iš Bomono miesto, miestiečiai gaus pusę miesto įtvirtinimų priežiūrai [...].
B šaltinis (Iš 1345 m. Londono audėjų cecho taisyklių)
X. Ir jeigu bus aptiktas audeklas, pagamintas iš šiurkščių baltų vilnonių verpalų ir skirtas pardavimui, meras gaus pusę markės kaip baudą už taisyklių pažeidimą. XIII. Ir nė vienas audėjas nepriims mokinio trumpesniam kaip septynerių metų laikotarpiui, ir, be to, už tam tikrą pinigų sumą, dėl kurios meistras susitarė su mokiniu; ir tas susitarimas turi būti užregistruotas teisme. XIV. Niekas iš pašalinių (ne miestiečių) negaus teisės laikyti dirbtuvės, jeigu jis ne audėjas ir ne žmogus, išmanantis savo amatą [...]. XXIV. Ir [...] leidžiama bei pageidaujama, kad audėjai turėtų savo teismą, kurį jie privalo turėti [...].
C šaltinis (Tangermiundės miesto rotušė, XV a.)

D šaltinis (Vario raižinys)

J. Vimfelingas liudija: „1440 m. […] Johanas Gutenbergas iš Strasburgo išrado naują rašto būdą […].
E šaltinis (Iš John W. Baldwin veikalo „Viduramžių kultūra“)
Mokslininkai suplaukė iš skirtingomis kalbomis kalbančių kraštų, tačiau dėstomoji kalba buvo [viena]. Jei kada ir egzistavo universali rašto respublika, tai tik Viduramžių mokyklose. Bet vietos miestiečiams šie mokslininkai buvo užsieniečiai be juridinių teisių, priklausą nuo žemės savininkų, krautuvininkų ir net policijos malonės. Dėstytojams ir studentams reikėjo abipusės apsaugos. [...] Gildijų sistema buvo pritaikyta XIII a. universitetuose. [...] Viduramžių supratimu, universitetas visada buvo ne vieta, o žmonių grupė. [...] Kadangi kiekvienas mokymasis prasidėdavo nuo praeities autoritetų, svarbiausia buvo skaityti ir perprasti autoritetingą tekstą. Skaitymo terminas reiškė ir autoriteto skaitymą, ir jo viešą komentavimą [...].
F šaltinis (Iš Leonardo Benevolo veikalo „Europos miesto istorija“)
Miestai tapo specializuotais smulkios veiklos centrais ir nebuvo pavaldūs centrinei politinei valdžiai [...]. Kiekvienas miestas – ar esantis mažame nuošaliame žemdirbystės rajone, ar visiškai nepriklausomas kaip Venecija, – užsiimdavo pačia įvairiausia prekybine, pramonine, finansine ir kultūrine veikla ir varžėsi tarpusavyje ne tik žemyne, bet ir pasaulyje. [...] Šis ryžtas [...] tvarkyti savo reikalus, nebūdingas arabų ir Rytų pasauliams, yra Europos miestų savitumo ir gyvybingumo versmė, formavusi Europos civilizaciją [...].
A šaltinis (Iš sukilėlių dainos)
Jau pakorė Kosakovskį, Būkim brolalei vienybėj Pakarkim ir Poniatovskį, Turėkim širdy drąsybę Kai iškarsim tuos pagonus, Kaip iš vieno atsistosim Neturėsim daugiau ponų [...] Maskoliams nesiduosim
B šaltinis (Iš 1830 m. caro rašto Vilniaus generalgubernatoriui)
Aš gavau žinių apie maištą, iškilusį Lenkijos karalystėje ir Varšuvos mieste [...]. Aš ėmiausi ryžtingų ir griežtų priemonių riaušininkams suvaldyti ir ramumui bei tvarkai sugrąžinti [...]. Aš visiškai esu tikras, kad bajorija ir kiti kaimyninių su Lenkijos karalyste gubernijų luomai vienodai, kaip ir visi Rusijos tikrieji sūnūs, smerkia piktavalius visuomenės ramybės ardytojus.
C šaltinis (Iš Antano Mackevičiaus priešmirtinių parodymų)
Nors aš suimtas, nors sukilimas tuo sustabdytas, bet jeigu vyriausybė nepakeis administracijos veikimo būdo, jei nesiliaus plėšusi gyventojų ir sėjusi keršto, atsiras kitas Mackevičius, ir ko aš nepadariau sugebės baigti [...]. Myliu savo Lietuvą. Jai aš atidaviau silpnas jėgas. Mano siekimas buvo sugrąžinti savo lietuvių tautai žmogiškas teises, kurias sunaikino bajorai ir kuriomis nesirūpino administracija.
D šaltinis (1831 m. sukilimo dalyviai)

| Sukilėlių gimimo vieta | Iš viso 1863–1864 m. | Iš jų bajorų | Iš jų valstiečių | Iš jų miestiečių | Iš jų dvasininkų |
|---|
| Vilniaus gub. | 652 | 410 | 111 | 52 | 27 |
| Kauno gub. | 856 | 484 | 261 | 46 | 35 |
| Augustavo gub. | 206 | 108 | 63 | 17 | 8 |
| Iš viso | 1714 | 1002 | 435 | 115 | 70 |
F šaltinis (Iš Didžiojo Vilniaus seimo nutarimų)
Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo [...]. Santykiai su kaimyniškomis Rusijos šalimis turi būti paremti ant federacijos pamatų. [...] Kad įgyti autonomiją [...] reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų jėgas, [...] reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas [...], neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisidėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose. Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimtinė žmonių kalba, visus reikalus vedant. Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba, ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.