LDK ir viduramžių Lietuvos konspektas

Lietuvos istorijos konspektas nuo Lietuvos valstybės atsiradimo (pirmasis paminėjimas 1009 m.) iki Abiejų Tautų Respublikos personalinės unijos 1569 m.

1. Susipažinkite su esminiais viduramžių Lietuvos faktais.

Viduramžių Lietuvos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Lietuvos valdovai pagal chronologinę sekąMindaugas (~1200-1263) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236–1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263) ir Lietuvos valstybės įkūrėjas.
Treniota (1210-1264) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264), kunigaikščio Lengvenio ir Mindaugo sesers sūnus.
Vaišelga (Vaišvilkas) (1223-1267) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1264-1267), vyriausias Mindaugo sūnus.
Švarnas (1230-1270) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1267-1269), Cholmo ir Haličo-Voluinės kunigaikštis (1264-1269).
Traidenis (mire 1282) – Lietuvos didysis kunigaikštis tarp 1269-1282 metų.
Butigeidis (1240-1291~) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1285-1291)
Butvydas – Pukuveras (mirė 1295) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1291-1295)
Vytenis (~1260-1316) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1295-1316 m.), Butvydo sūnus.
Gediminas (~1275-1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), Vilniaus, kaip sostinės, įkūrėjas, diplomatinėmis priemonėmis stiprinęs LDK.
Jaunutis (~1300-1366) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1341-1345), paveldėjęs sostą po tėvo Gedimino mirties.
Algirdas (1296-1377) – Vitebsko kunigaikštis (~1318-1345), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus, prijungęs daug rytinių žemių, kovėsi prieš mongolus-totorius.
Kęstutis (1297-1382) – LDK submonarchas (1345-1381) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Gedimino sūnus, Vytauto ir Žygimanto tėvas.
Jogaila (1348-1434) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434).
Vytautas Didysis (1350-1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429), Čekijos (Bohemijos) karalius (1421-1423). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
Skirgaila (1353-1397) – lietuvių kunigaikštis (1386-1392), Algirdo sūnus.
Švitrigaila (~1370-1452) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432), Algirdo sūnus. Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a. paskutiniojo dešimtmečio iki savo mirties.
Žygimantas Kęstutaitis (~1365-1440) – Naugarduko (1398-1421), Starodubo (1421-1440), Lietuvos didysis kunigaikštis (1432-1440), jauniausias Kęstučio sūnus.
Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius (1447-1492), Jogailos sūnus.
Aleksandras (1461-1506) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Jogailos anūkas.
Žygimantas Senasis (1467-1548) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548).
Pranciškus Skorina (1485-1551) – rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, humanistas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba.
Bona Sforca (1494-1557) – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.). Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina, kilusi iš galingos italų hercogų giminės.
Abraomas Kulvietis (~1510-1545) – Lietuvos protestantas, aukštesniosios mokyklos Vilniuje steigėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Martynas Mažvydas (~1520-1563) – Mažosios Lietuvos protestantų veikėjas, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius.
Mikalojus Daukša (~1532-1613) – Lietuvos katalikų kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, „Postilės“ autorius.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas.
Žygimantas Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Henrikas Valua (1551–1589) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
Steponas Batoras (1533–1586) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586)
Jonas Chodkevičius (1537-1579) – LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos delegacijos Liublino seime vadovas, Livonijos valdytojas.
Motiejus Strijkovskis (1547-1593) – lenkų kilmės istorikas, poetas, parašęs pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“.
10 tūkst. m. pr. Kr. – dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai.
98  romėnų istorikas K. Tacitas knygoje “Germanija” pirmą kartą pamini aisčius (baltus).
1009 – pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
1201 – Dauguvos žiotyse vokiečiai įkūrė Rygos miestą.
1202 – įsteigtas kalavijuočių (Livonijos) ordinas.
1230 – prūsų žemėse įsikūrė kryžiuočių (teutonų arba vokiečių) ordinas.
1236 – Saulės mūšis (sumuštas Kalavijuočių ordinas susijungė su Kryžiuočių ordinu)
1236–1263 – Mindaugo valdymas.
1251 – Mindaugo krikštas.
1252 – įkurta Klaipėda.
1253 07 06 – Mindaugo karūnavimas.
1260 – prie Durbės sutriuškintas kryžiuočių ordinas.
1260–1274 – Herkaus Manto vadovautas prūsų sukilimas prieš kryžiuočių ordiną.
1263 – Mindaugo nužudymas. Lietuva tapo Didžiąja kunigaikštyste (LDK).
1267 – galutinai pavergti kuršiai.
1270–1282 – Traidenio valdymas.
1295–1316 – Vytenio valdymas.
1298 – Vytenio sąjunga su Rygos arkivyskupu.
1316–1341 – Gedimino valdymas.
1323 – Gedimimo laiškai popiežiui ir Hanzos miestams; Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip LDK sostinė.
1324 – Gedimino sudarytos 4 metų paliaubos su Ordinu.
1325 – Gedimino sąjunga su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka.
1329 – Ordinas su Čekijos karaliumi įsiveržė į Lietuvą.
1330 – Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis „padovanojo“ Lietuvą kryžiuočiams.
1336 – kunigaikštis Margiris ir jo kariai gynė Pilėnų tvirtovę.
1338 – LDK pralaimėjo Galialaukių mūšį prieš Vokiečių ordiną.
1345–1382 – Algirdo ir Kęstučio valdymas.
1348 – Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių.
1362 – Kauno sugriovimas.
1362 – Algirdas nugalėjo mongolus totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje.
1370 – Rūdavos mūšis tarp LDK ir Vokiečių ordino.
1377 – mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas
1379 – Jogailos ir Kęstučio paliaubos su ordinu.
1380 – Dovydiškių sutartis tarp Jogailos ir Vokiečių ordino (Jogaila pasižadėjo nepadėti Kęstučiui, jei jį pultų kryžiuočiai)
1381 – Kęstutis netikėtai užėmė Vilnių.
1382 – Kęstučio nužudymas. Vytautas pradėjo žygius tėvonijai atgauti. (Jogaila įkalino Kęstutį su Vytautu Krėvos pilyje, po savaitės Kęstutis mirė, o Vytautui pavyko pabėgti.)
1382 – Dubysos sutartis (kryžiuočiams atiduoda Žemaitiją iki Dubysos).
1385 08 14 – Krėvos unija (sutartis).
1386 02 15 – Jogailos krikštas.
1386 03 04 – Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1387 – Lietuvos krikštas; pirmoji bajorų privilegija; įkurta Vilniaus vyskupystė.
1392–1430 – Vytauto valdymas.
1392  – Astravos sutartis (Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldus Jogailai).
1397 – įkurta pirmoji mokykla Lietuvoje
1398 – Salyno sutartis (kryžiuočiams atiduodama Žemaitija iki Nevėžio).
1399 – Vorkslos mūšis, (Vytautas pralaimi mongolams totoriams. Tai pirmas popiežiaus paskelbtas kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio).
1401 – Vilniaus – Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų. (Vytautas pakartoja savo priklausomybę nuo Jogailos ir Lenkų bajorų).
1404 – Racionžo taika tarp Vytauto ir ordino.
1409 – žemaičių sukilimas prieš ordiną ir galutinis išsivadavimas.
1410 07 15 – Žalgirio mūšis. (galutinė LDK ir Lenkijos pergalė prieš Kryžiuočių ordiną).
1411 – Torūnės taika. (LDK ir Lenkijos taika su kryžiuočiais. Kryžiuočiai atidavė Žemaitiją Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties).
1413 – Vytautas apkrikštija Žemaitiją.
1413 – Horodlės sutartis (apsprendė LDK vidaus raidą bei santykius su Lenkija).
1415 – lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje.
1417–1421 – Medininkuose įkurta Žemaičių vyskupystė.
1418 – žemaičių valstiečių sukilimas.
1422 – Melno taika (kryžiuočiai Žemaitiją visiems laikams pripažino Lietuvai).
1429  – Lucko suvažiavimas (Šv. Romos imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis Lietuvos karaliumi).
1430 10 27 – mirė Vytautas.
1430–1432 – Švitrigailos valdymas.
1432 – 1440 – Žygimanto Kęstutaičio valdymas.
1434 – Žygimanto Kęstutaičio privilegija (sulygino katalikų ir stačiatikių bajorų teises; didysis kunigaikštis neberinko iš valstiečių, priklausančių bajorams, mokesčių (jie likdavo bajorams)).
1435 – Pabaisko mūšis tarp Žygimanto ir Švitrigailos (Žygimantas Kęstutaitis nugalėjo Švitrigailą ir jį rėmusį Livonijos ordiną).
1440-1495 – Kazimiero valdymo laikotarpis.
1447 – Kazimiero privilegija (Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo pradžia).
1468 – Kazimiero teisynas.
1492-1506 – Aleksandro valdymo laikotarpis.
1492 – Aleksandro privilegija (labai sustiprina Ponų tarybos įtaką Lietuvoje).
1501 – Melniko aktas tarp LDK ir Lenkijos
1506-1548 – Žygimanto Senojo valdymo laikotarpis
1512-1522 – LDK-Maskvos karas
1514 – Oršos mūšis (prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę laimėjo LDK).
1519 – įkurta pirmoji spaustuvė LDK teritorijoje (įkūrė Pranciškus Skorina).
1522  – išspausdinta pirmoji knyga LDK teritorijoje (P. Skorinos „Mažoji kelionių knyga“ (gudiškai)).
1529 – pirmasis Lietuvos statutas.
1534-1537 – trečiasis karas su Maskva.
1544-1572 – Žygimanto Augusto valdymo laikotarpis.
1544 – įsteigtas Karaliaučiaus universitetas.
1547 – išspausdinta pirma lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (Prūsijoje, Karaliaučiuje)
1547  – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvės
1548-1572 – Žygimanto Augusto valdymas.
1550 – Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene.
1557 – Pasvalio sutartis tarp LDK ir ordino.
1557 – Valakų reforma (žemės reforma, galutinai įbaudžiavinusi Lietuvos valstiečius).
1558-1583 – Livonijos karas, baigęsis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pralaimėjimu
1566 – Gardino sutartis, pagal kurią Livonija tapo Lietuvos provincija.
1566 – patvirtintas II Lietuvos Statutas.
1569 – į Lietuvą pakviečiamas Jėzuitų ordinas.
1569 – Liublino unija.
Akras – ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Alodas – Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Aukso Orda – mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Bajorai – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Baltai – indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės.
Buržua – miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas – amatininkų sąjunga, normavusi jų kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, turimų pameistrių skaičių.
Centralizacija – procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą. Centralizuojant buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Chanas – mongolų totorių valstybės valdovas.
Christianizacija – atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Činšas – feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
Didikas – Lietuvos kilmingasis, kilmingųjų luome užimantis aukštesnę padėtį negu bajoras.
Didysis etmonas – Vyriausiasis LDK bajorų pašauktinių kariuomenės vadas, per karą turėjęs didžiausią galią kariuomenėje, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams.
Didysis kancleris – vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės pareigūnų, kuris prižiūrėjo valstybės įstatymų leidybą ir jų vykdymą, rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei, buvo valdovo antspaudo saugotojas.
Dinastija – tos pačios giminės valdovų, vienas iš kito paveldinčių sostą, eilė.
Dinastinė unija – vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga
Domenas – Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė – rievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Dvasininkija – išimtinių teisių, lengvatų arba privilegijų turintis luomas, nuo bajorų skiriasi tuo, kad šios teisės ir privilegijos nepaveldimos.
Feodalas – feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas – visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Gildija – pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Herbas – valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hierarchija – griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Indulgencija – Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Investitūra – ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Iždas – valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Įkapės – įvairūs daiktai, dedami į mirusiojo kapą.
Kanceliarija – raštinė; įstaigos raštvedybos skyrius
Karaimai – tiurkų grupės tauta
Katalikybė – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra – religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kenesa – karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namai.
Kijevo Rusia – IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica – slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente
Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Laidosena – mirusiojo laidojimo papročiai.
Lauko etmonas – samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas. Taikos laikotarpiu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.
Lažas – prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas – feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a. buvusi didžiausia Europoje.
Lietuvos Metrika – XIV a. pab. – XVIII a. pab. LDK dokumentų archyvas, kurį sudaro įvairūs teisiniai aktai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijos bajorams, LDK sritims bei miestams, bajorystės, įvairių pareigybių ir žemių valdų suteiktys, diplomatiniai, finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija.
Luomas – socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Magdeburgo teisė – miesto teisė turėti savivaldą. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija
Monoteizmas – tikėjimas, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievas ar Dievo vieningumu.
Natūrinis ūkis – ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas – fizinių asmenų bendrija, organizacija, kurią sieja bendra idėja, ypatingos gyvenimo taisyklės, pavyzdžiui: riterių ordinas, vienuolių ordinas.
Ortodoksija – stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus.
Pameistrys – amatininkas – praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Ponų taryba – Lietuvos didžiojo kunigaikščio patariamoji taryba, XVa. įgyjusi vykdomąją valdžią; rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį. Nuo XV a. antrosios pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe.
Politeizmas – religijа, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Popiežiaus bulė – popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.<br />
Prekariumas – alodo savininko specialus raštas – pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Privilegija – valdovo teikiama išimtinė teisė, lengvata.
Romanika – IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Savivalda – teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Senjoras – žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Simonija – bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas – stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Slavai – indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Тotoriai – tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas
Unija – monarchinių valstybių susivienijimas.
Vaivada – aukščiausiasis valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas
Valakas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Šlėkta – Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras.
Žydai – tauta, kilusi iš senųjų semitų genčių
2. Pasirinkite vieną iš šešių konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Viduramžių Lietuvos konspektai

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Lietuvos valstybė – nuo susidarymo iki Liublino unijos

Valstybės susikūrimo priešistorė: baltų gentys ir jų teritorijos

Atšilus atmosferai ir ledynams X-IX tūkst. m. pr. Kr. dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės (žvejai ir medžiotojai).

Apie 2500 m. pr. Kr. į Lietuva atėjo pirmoji indoeuropiečių banga. Žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės (jos dar vadinamos laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros giminėmis) atvyko iš Pietų ir Pietvakarių. Per keletą šimtmečių gentys asimilaivosi, ir apie 2000 m. pr. Kr. tapo Baltais.

Žalvario amžius (1600-500 m. pr. Kr.)

Geležies amžius (nuo 500 m. pr. Kr.). Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Vėliau išmokta gaminti geležį iš balų rūdos.

Pirmieji baltų paminėjimai. Jei ne gintaras, kurio romėnai gaudavo iš pirklių, kažin ar būtų buvę susidomėta baltais. Pirmasis baltus (aisčius) paminėjo Tacitas 98 m. veikale „Germanija“. VI a. gotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras mini, kad apie 525 m. pas ostgotų valdovą Teodoriką į Romą ar Raveną buvo atvykę aisčių pasiuntiniai, atgabenę gintaro. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandama bendro mūsų protėvių genčių vardo. Tik XIX a. vid mokslininkas G. Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti baltais, kaip daroma iki šiol.

Jau VI-V a. m. pr. Kr. iš bendro baltų arealo ėmė formuotis vakarų baltų gentys: prūsai, jotvingiai ir kuršiai. Vakarų baltų kultūros požymis – pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais.

Po tūkstančio metų – V a. pradėjo formuotis rytų baltų gentys: žemaičiai, aukštaičiai ir lietuviai. Kalbos ir kutūros bendrumas vėliau padėjo šioms gentims susivienyti į valstybę.

Lietuvos valstybės susikūrimas. Mindaugas. Karalystė (1253 m.)

1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas ietuvos vardas.

Priežastis, lėmusias Lietuvos valstybės susidarymą, galima suskirstyti į vidines ir išorines.

Vidinės priežastys:

  1. Reikėjo vieningos ūkinės sistemos, kad galėtų vystytis amatai, prekyba.
  2. Reikėjo organizacijos, palaikančios iškilusį luomą – prievartos aparato.
  3. Natūralus giminingų genčių siekis sukurti nacionalinę valstybę ir tapti tauta.

Išorinės priežastys:

  1. XIII a. pradžioje į Rytų Pabaltijį atsikraustė vokiečių Ordinai, vykdę ekspansiją į baltų žemes – reikėjo organizacijos, galinčios mobilizuoti visas jėgas kovai.
  2. Tuo metu Lietuvą jau supo susiformavusios valstybės: Lenkijos Karalystė, Kijevo Rusia, toliau – Šv. Romos Imperija. Šios valstybės ilgainiui galėjo tapti užkariautojomis.

Lietuvos valstybės susidarymo procesas

  1. Genčių junginiai.
  2. Žemės.
  3. Žemių konfederacijos.
  4. Valstybė.

Lietuvos valstybės susidarymą reikia vertinti kaip dėsningą ūkinio ir visuomeninio gyvenimo, jos tarptautinės padėties pokyčių rezultatą.

1202 m. Rygoje įkurtas kalavijuočių ordinas. Iki 1206 m. kalavijuočiai nukariavo lyvius, o iki 1209 m. – latgalius. 1224-1247 m. kalavijuočiai drauge su danais pavergė estus. Pagal lyvių vardą Ordinas savo užgrobtas žemes pavadino Livonija.

1219 m. Lietuvių žemių kunigaikščių it Haličo-Voluinės kunigaikščių taikos sutartyje pirmą kartą minimas vienas iš didžiųjų lietuvių kunigaikščių – Mindaugas.

1230 m. popiežius Grigalius IX patvirtino Kryžiuočių ordino perkėlimą į Pabaltijį, o 1236 ir paskelbė I kryžiaus žygį prieš lietuvius.

1236 m. Saulės mūšis. Vykinto vadovaujama kariuomenė sumuša kalavijuočius. Pirmasis lietuvių – vokiečių mūšis buvo labai reikšmingas. Pergalė paskatino prieš vokiečius sukilti kuršius, žiemgalius, sėlius. Be to, suprasdami, kad vieni nesugebės įveikti lietuvių pasipriešinimo, 1237 m. kalavijuočiai iškilmingai susivienijo su kryžiuočiais. Faktiškai Kalavijuočių Ordinas tapo Vokiečių(Kryžiuočių) Ordino vasalu, pradėtu vadinti Livonijos Ordinu.

1236(40)-1263 m. Lietuvą valdo Mindaugas. Mindaugas Lietuvos žemes suvienija daugiausiai kardu. Mindaugo valdomą teritoriją sudarė:

  • Didžiojo kunigaikščio domenas – jo kunigaikštystė ir prijungtos išvytų ar nužudytų brolėnų žemės;
  • realiai pavaldžios didžiajam kunigaikščiui (Aukštaitija);
  • nominaliai pavaldžios žemės (didžioji dalis Žemaitijos);
  • toliau prijungtos vasalinės žemės (Naugardukas, Skalva, Nadruva, šiaurinės jotvingių žemės);

Nėra tikslių duomenų apie Mindaugo sostinę, bet greičiausiai tai buvo Kernavė, nes ten kūrėsi lietuvių tautos branduolys.

XIII a. vid. Vykintas(Žemaičių kunigaikštis) ir du jo sunėnai – Tautvilas(vyresniojo Mindaugo brolio sūnus) ir Edivydas – su kitais kunigaikščiais sukuria koaliciją prieš Mindaugą, į kurią įtraukia Livonijos ordiną, Rygos vyskupą, Haličą-Voluinę. Supradamas grėsmę ir norėdamas išardyti tą koaliciją, 1251 m. Mindaugas priima krikštą iš Livonijos ordino (už tai jam atiduoda Žemaitiją). Nusiuntęs pasiuntinį pas popiežių Inocentą IV, Mindaugas gauna Lietuvai Šv. Petro nuosavybės teises, dėl ko tampa nebe Livonijos ordino, o tiesioginiu popiežiaus vasalu. 1252 m. įveikęs savo priešus, 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karunuojamas Lietuvos karaliumi. Taip Mindaugas iškovoja prideramą vietą Lietuvai Europoje. Bet žemaičiai neketino susitaikyti su savo likimu ir gautos Žemaitijos Ordinui niekaip nesisekė prijungti, nes Mindaugas į tai nesikišo.

1260 m. Durbės mūšis. Pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė Vokiečių ir Livonijos Ordinai bei jų surinkta vietinių gyventojų kariuomenė. Kautynės įvyko 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero netoli Liepojos. Manoma, kad žemaičiams vadovavo kunigaikštis Treniota. Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale: žuvo Livonijos Ordino magistras, Vokiečių Ordino maršalas, švedų princas Karolis, 150 riterių ir dauguma kitų žygio dalyvių. Pergalė prie Durbės paskatino Pabaltijo kovas aktyviai kovai dėl išsivadavimo. Prieš Ordiną sukilo žiemgaliai, kuršiai, kuriems į pagalbą atėjo žemaičiai. Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias Durbės pergalės inspiruotas 1260-1274 m. sukilimas Prūsijoje. Sukilimui vadovavo prūsas, Ordino auklėtinis Herkus Mantas. Sukilėliai, 14 metų priešinęsi, buvo galutinai numalšinti, o Herkus Mantas ir dauguma kitų vadų – nužudyti.

1263 m. nužudomas Mindaugas ir du jo sūnūs. Sąmokslą surengia Treniota kartu su Nalšios kunigikščiu Daumantu. Lietuva vėl tampa pagoniška (yra versija, kad prieš mirtį ir pats Mindaugas, nusivylęs Ordinu, grįžo prie senojo tikėjimo).

Didžiausias Mindaugo nuopelnas – sukurta ir išsaugota Lietuvos valstybė.

 LDK iki Krėvos sutarties (1385 m.)

Po Mindaugo mirties prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios.

1263 m. Lietuvą ėmė valdyti Treniota, kuris sugebėjo atsikratyti konkurentų (Daumantą išvijo į Polocką, Tautvilą nužudė). Tačiau Treniota tevaldė iki 1264 m. – jį nužudė buvę Mindaugo tarnai.

1264 m. Lietuvos valdovu tapo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), valdęs iki 1267 m. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis tęsė tėvo pradėtą valstybės vienijimo politiką, naikino separatistiškai nusiteikusius kunigaikščius (Polocko ir Vitebsko). Vaišelga buvo itin religingas žmogus, 1267 m. jis atsisakė sosto ir grįžo į vienuolyną Graikijoje, sostą palikęs svainiui Švarnui. Supykęs, kad sostą atidavė ne jam, Švarno brolis Leonas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir apie 1268 m. nužudė.

1267-1269 m. Lietuvą valdė Švarnas. Jis buvo Haličo kunigaikštis ir palaikė gerus santykius su Kryžiuočių Ordinu, todėl svetimas Lietuvai. 1269 m. prieš Švarną įvyko sukilimas, ir jis buvo išvytas atgal į Haličą.

1270 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis (nėra tiksliai žinomi jo giminystės ryšiai su Mindaugu). Traidenis ėmė atkakliai kovoti su kryžiuočių Ordinu. Švarno išvijimas sukėlė ilgus karus su Haliču-Voluine. Šių karų metu prie Lietuvos galutinai buvo prijungta Juodoji Rusia ir Lietuvos teritorija gerokai išaugo. Galima teigti, kad Traidenis užbaigė tautiškos Lietuvos valstybės kūrimą, jo viešpatavimo metais labai sustiprėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Šiuo laiku ėmė kurtis bajorai – kaimo savininkai, jojantys į karą. Tiksliai nėra žinoma Traidenio mirties data, greičiausiai tai 1281 m.

Po Traidenio mirties didysis Lietuvos kunigaikštis tiksliai nežinomas (greičiausiai tai buvo Daumantas(1281-1285 m.)). 1286-1291 m. Lietuvą greičiausiai valdė Butegeidis – pirmasis Gediminaičių dinastijos atstovas.

1291–1295 m. valdė jo brolis Butvydas-Pukuveras – Vytenio ir Gedimino tėvas.

1295 m. didžiojo kunigaikščio sostą iš tėvo paveldėjo Vytenis, valdęs iki 1316 m. Jis titulavosi Lietuvos ir Žiemgalos karaliumi. Kovoti dėl valdžios jam jau nebereikėjo. Vytenis pasižymėjo ne tik kaip puikus karys, karo vadas, bet ir kaip diplomatas. 1283 m. prasidėjo Lietuvos karas su Vokiečių Ordinu. 1295–1315 m. lietuviai surengė 11 didelių žygių į Prūsiją, vokiečių belaisviai buvo verčiami vergais. Lietuvoje Vytenis įvykdė kariuomenės reformą, kas buvo labai svarbu kovoje su agresoriais. Iš pašauktinių kariuomenės jau ėmė išsiskirti rinktiniai būriai, kurių pagrindinė pareiga buvo karinė tarnyba – riterių luomo užuomazga. Tuo pačiu metu pilyse, priklausiusiose didžiajam kunigaikščiui, buvo užtikrinta nuolatinė sargyba. Vytenis atgavo prarastas Vakarų Rusios žemes ir prijungė Turovo, Pinsko kunigaikštystes, dalį Palenkės; buvo ir neblogas diplomatas – jis sumaniai manipuliavo krikšto priėmimo klausimu – gavo Rygos miesto ir arkivyskupo paramą kovoje su Livonijos Ordinu, 1313 m. prijungė Žiemgalą su Daugpiliu. Vytenis svarbiausius valstybinius klausimus jau sprendė kartu su patariamuoju organu – didžiojo kunigaikščio taryba. Jo vykdyti aktyvūs kariniai veiksmai sulaikė tolesnį kryžiuočių valdų plėtimąsi Pabaltijyje/

1316-1341 m. Lietuvos valdovu buvo Gediminas (pagal Petrą Dusburgietį – antrasis žmogus valstybėje Vytenio valdymo metais). Titulavosi ne tik lietuvių, žiemgalių, bet ir „daugelio rusų” karaliumi, turėjo septynis sūnus. Gedimino valdymo metais buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia (paremta žemvaldžiais feodalais), sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos, atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė. Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiuos tikslus įvykdyti. 1323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.

Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.

1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Tai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.

Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Tai byloja jo išlike laiškai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:

  1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.
  2. Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

1323-1324 m. ir 1341 m. Gediminas netgi ketino krikštytis, bet atsisakė motyvuodamas Ordino agresija.

1323-1324 m. Lietuva perėmė iniciatyvą kare su kryžiuočiais (1320 m. prie Medininkų buvo sutriuškintos pagrindinės Ordino pajėgos, o 1326 m. lietuviai kartu su lenkais žygiavo net į Brandenburgą). Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje jungtinė Vokiečių Ordino ir Čekijos karaliaus kariuomenė išgriovė pagrindines žemaičių pilis. Šiuo laiku iniciatyva atiteko kryžiuočiams. Padėtis vėl pasikeitė, kai 1338 m. buvo pasirašyta Gedimino ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis, kuri įgalino Lietuvą prekiauti Dauguvos upe. Taip Gediminui pavyko sustabdyti tolesnį vokiečių skverbimąsi.

Rytuose, naudodamasis Rusios silpnumu, Gediminas vykdė ekspansiją. 1325 m. buvo užimtas Kijevas, Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystės, Palenkė, taikiai prijungtos Vitebskas ir Voluinė.

Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus. Valdant Gediminui, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK. Krikščionybę Gediminas siejo su krašto ekonominiu ir politiniu suklestėjimu.

1341-1345 m. po Gedimino mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo jo jauniausias sūnus Jaunutis (vakarinę dalį valdė Kęstutis), bet jis buvo labai prastas ir neryžtingas valdovas, todėl 1345 m. jo broliai jį nuvertė.

1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas(rytus) ir Kęstutis(vakarus). Algirdo tikslas buvo Maskvos sostas, ir visa jo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie LDK (užimta: Pskovas Smolenskas, Brianskas, Rževas, Mstislavlis).

1363 m. Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai – totoriai patyrė Rytų Europoje.

Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik 1/10 visos LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemių atžvilgiu vykdė itin tolerantišką politiką (pasitenkindavo nedidelėmis duoklėmis ir karo tarnyba), todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė.

1345 m. kryžiuočiai suruošė didžiulį žygį į Lietuvą, tačiau apgaulingos lietuvių taktikos ir kontrpuolimo dėka žygis buvo sužlugdytas. Ordino magistrams tapo aišku, kad Lietuvos jie neįstengs užkariauti tokiais metodais, kuriais buvo užgrobtos estų ir latvių žemės, nes LDK jau buvo stipri valstybė. Jie ėmė keisti kariavimo taktiką – smulkiais ir nepaliaujamais puldinėjimais siekė varginti lietuvius, kad pastarieji verstų savo valdovus sudaryti taiką Ordinui palankiomis sąlygomis. Ordinas 1345-1410 m. surengė per 135 žygius, kuriuose buvo apiplėštos ir sudegintos gyvenvietės. Ordinui padėjo beveik visų Europos šalių riteriai. Tačiau ir patys Lietuviai surengė 55 žygius į Prūsiją, kur ypač pasižymėjo kunigaikštis Kęstutis. Nuolatinė kova vyko prie Nemuno krantų, ypač dėl Kauno, ties kuriuo į Nemuną įteka Neris. Ordinas stengėsi panaudoti gyvenimo jau patvirtintą taktiką – užimtoje žemėje pastatyti tvirtovę ir taip joje įsitvirtinti (pavyzdžiui, prie Vyslos jie pastatė 40 tvirtų mūrinių pilių).

1348 m. įvyko Strėvos mūšis, kurio baigtis nėra visiškai aiški. Nors Ordinas pasiskelbė laimėjęs, tačiau manoma, kad lietuviai šios kovos tikrai nepralaimėjo.

Karas tęsėsi toliau. 1361 m. Kęstutis buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę, tačiau jam pavyko pabėgti.

1377 m. po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogaila. Kęstutis, nors ir turėjo didesnę teisę į sostą, pripažino Jogailą Lietuvos valdovu, ir pats liko tik Trakų ir žemaičių kunigaikščiu. Bet padėtis pasikeitė, kai Jogaila 1380 m., norėdamas išsaugoti sostą (į jį kėsinosi jo broliai, Maskvos, Kijevo kunigaikščiai ir Livonijos Ordinas) pasirašė 10 m. paliaubas su Ordinu, bet Žemaitijos į tą sutartį neįtraukė, o kita sutartimi netgi paliko Kęstučio žemes pasalų ir užpuolimų pavojuje. Ordinas buvo suinteresuotas, kad Lietuvoje kiltu tarpusavio kovos ir vaidai. 1381 m. pabaigoje Kęstutis apsupo Vilniaus pilį, paėmė ją, suėmė Jogailos šeimą, o patį Jogailą ištrėmė į Vitebską. Kęstutis pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu ir stabilizavo padėtį valstybės viduje bei pradėjo telkti jėgas tolesnei kovai su Ordinu. Tačiau Jogaila ir toliau palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.

1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai (jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas, su kuriuo kariavo Kęstutis; Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką). Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą. Kęstutį Jogaila klasta įkalino (kartu įkalino ir Vytautą), o po 5 d. ir nužudė.

Vytautas, Kęstučio sūnus, iki 1382 m. su Jogaila netgi draugavo, o ir jo įkalinimas labiau priminė namų areštą. Vytautas pabėgo ir pasidavė Ordinui. 1383 m. Vytautas apsikrikštijo Vygando vardu, ir net žadėjo susigrąžinęs Lietuvą tapti Ordino vasalu.

1383 m. vasarą Ordinas paskelbė Jogailai karą ir su didele kariuomene įsiveržė į Lietuvą. Žygis buvo nesėkmingas, tačiau Vytauto populiarumas tarp bajorų augo (kadangi Jogaila persekiojo Kęstutaičius). Vytautas, nuvykęs į Naująjį Marienburgą ruošėsi naujiems puolimams, bet tuo metu jau vedė slaptas derybas su Jogaila. Jogaila pažadėjo Vytautui grąžinti Kęstučio žemes, bet vėliau, nes Trakus valdė Skirgaila. Vytautas kol kas gavo tik Gardiną ir Palenkę.

1384 m. Vytautas apsimetė, kad žygiuoja prieš Jogailą, o iš tikrųjų sudegino Naująjį Marienburgą, keletą kitų Ordino pilių, o pats nuvyko į Gardiną, tapo sritiniu LDK kunigaikščiu ir ėmė laukti, kol Jogaila grąžins Trakus.

LDK dinastinės unijos su Lenkijos karalyste laikotarpiu. (1386-1569 m.)

LDK turėjo daug priešų, ir dėl to labai silpo, ir jai reikėjo sąjungininkų, bei krikšto. Susidarius palankioms sąlygoms (Mirus Lenkijos karaliui sostas atiteko jo dukrai Jadvygai) 1385 rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos dinastinės unijos sutartis (Krėvos sutartis). Iš lenkų pusės dokumentą patvirtino oficiali Karalystės delegacija, o iš lietuvių – Jogaila su broliais ir Vytautas.

Krėvos sutarties priežastys:

  1. Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
  2. Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
  3. Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
  4. Krikšto problema. Lietuvą reikėjo krikštyti, o priimti krikštą iš Ordino buvo negalima. Tokiu būdu unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
  5. Ekonominiai abiejų šalių interesai.

Krėvos sutarties sąlygos:

  1. Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
  2. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
  3. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
  4. Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.

Krėvos sutarties padariniai:

  1. Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
  2. Spartino LDK feodalizaciją.
  3. Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
  4. Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.

1386 m. Jogaila apsikrikštyja, veda Jadvygą ir tampa Lenkijos karaliumi – LDK ir Lenkijos dinastinės unijos pradžia.

1387 Jogaila apkrikštyja Lietuvą ir suteikia privilegijas:

  • Vilniaus vyskupui: atsirado bažnytinė žemėvalda ir bažnyčia atleidžiama nuo prievolių valstybei;
  • apsikrikštyjusiems bajorams: jų valdomas turtas tapo jų nuosavybe, kartu su žemė dirbančiais valstiečiais (tai spartino bajorų nutautėjimą, didino prieštaravimus tarp stačiatikių ir katalikų bajorų, silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią); buvo palikta prievolė dalyvauti karo žygiuose;
  • Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo teisė: suteikta savivalda, atskiras nuo bajorų teismas; bet vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių ir karo tarnybos;

Pakrikštyta buvo tik Aukštaitija, nes Žemaitija tuo metu priklausė Ordinui (Žemaitija pakrikštyta tik 1413 m.).

Krikščionybės reikšmė:

  1. Įvedus krikščionybę, Lietuva (o ne Ordinas) tapo krikščionybės platintoja Rytuose.
  2. Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai).
  3. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesnis ir natūralesnis. Baigėsi kultūrinė izoliacija.

Jogaila delsė Vytautui atiduoti Skirgailos valdomus Trakus. Vytautas, pasinaudodamas nepatenkintais stačiatikių kunigaikščiais, ėmė kaupti jėgas kovai ir netgi pabandė surengti perversmą, bet Jogaila su kariuomene jį sužlugdė. Vytauto gyvybei grėsė pavojus, todėl 1390 m. jis buvo priverstas vėl bėgti pas kryžiuočius. Jis pasiūlė pratęsti anksčiau sudarytą sutartį ir, užėmus Lietuvą, tapti Ordino vasalu. Ordinas sutiko tik kai Vytautas įkaitais paliko savo žmoną, giminaičius ir apie 100 bajorų įkaitais. Už tai jis gavo Ritersverderio pilį netoli Kauno. Vytautas išleido savo dukrą už Maskvos didžiojo kunigaikščio ir taip suartėjo su Maskva. Vytauto galia augo, o lietuviai mūšiuose Vytautui atsisakydavo priešintis ir pasiduodavo. Jogaila, supratęs Vytauto galią ir grėsmę nuprendė Vytautą padaryti savo vietininku Lietuvoje.

1392 m. Vytautas sudegino Ritersverderio pilį ir grįžo į Lietuvą (žmona Ona ir daugelis bajorų tuo metu gyveno pas jį, todėl didelių kliūčių nebuvo – pas kryžiuočius liko tik brolis su sūnumi ir kai kurie bajorai).

1392 m. Astravos sutartimi buvo baigtos Jogailos ir Vytauto tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.

Vytauto valdymas

1392 m. tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vytautas tęsė seną, jau Mindaugo pradėtą Lietuvos politiką: viduje stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes. Užsienio politikoje jis laikėsi dviejų atskirų krypčių: Vakaruose kovojo su Ordinu, o Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes. Be to, buvo vykdoma ir Lietuvos katalikizacija.

Iki 1395 m. siekdamas centralizuoti LDK, Vytautas panaikino sritines kunigaikštystes (kunigaikščiams palikdamas valdyti tik nereikšmingas ir nedideles teritorijas) ir tuo sukėlė didelių permainų Lietuvos gyvenime. Kunigaikštystes valdyti pavedė paklusniems vietininkams, kurie jo klausė ir nesukilo. Be to mokesčiai, rinkliavos ėmė plaukti tiesiogiai centrinei valdžiai, dėl ko padaugėjo pinigų.

Vytauto dėka XIV – XV a. sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis – vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba. Norint surinkti reikiamą karių kiekį, Vytautas didino bajorų skaičių paprastiems žmonėms dalindavo žemes (su valstiečiais). Tokia politika tęsėsi iki 1569 m. Deja nors karių skaičius ir išaugo, didysis kunigaikštis tapo vis labiau priklausomas nuo bajorų.

1398 Vytautas su Ordinu pasirašo taikos sutartį, pagal kurią Žemaitiją iki Nevėžio atiduoda Ordinui.

1399 m. vasara Vytauto ir Jogailos vavovaujami lietuviai, lenkai ir kryžiuočiai patraukė prieš Aukso Ordą. Lemtingos kautynės įvyko prie kairiojo Dono intako Vorkslos. Vorkslos mūšis baigėsi triuškinančiu Vytauto ir sąjungininkų pralaimėjimu: žuvo apie 3/4 kariuomenės, apie 20 lietuvių kunigaikščių. Vytautui pavyksta pasprukti.

Vorkslos mūšio reikšmė ir pasekmės:

  1. Tuoj po pralaimėjimo bandė atsimesti Smolenskas, Pskovas, Naugardas, subruzdo Švitrigaila. Vytautui tai buvo signalas keisti santykius su Maskva.
  2. Vytauto padėtis valstybėje lyg ir sustiprėjo, nes jam be kovų atiteko mūšyje žuvusiųjų kunigaikščių žemės (kaip antai, Brianskas).
  3. Mūšis suardė Vytauto planus – jis turėjo juos atidėti tolesniam laikui. Kol kas teko likti su Lekija, kad juos apskritai dar galima būtų įvykdyti. Todėl 1401 m. buvo pasirašyti Vilniaus – Radomo aktai, numatę, kad po Vytauto mirties LDK atiteks Lenkijos karūnai.

Vorkslos mūšį galima laikyti lemtingu mūsų istorijoje.

Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje, Žemaitijoje pristatė daug pilių.

1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, atėmė Klaipėdą, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė Švitrigailą, kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu. Dėl kryžiuočių pergalių ir neramumų Rytuose (atsimetė Smolenskas) LDK pasirašė su ordinų taiką 1404-1409 m.

1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši – prijungta prie LDK. Kai tais pačiais metais Ordinas sulaikė grūdų siuntą ir Lenkijos į LDK prasidėjo karas. Jogaila ir Vytautas diplomatijos dėka bandė įtikinti Vakarų valstybes Ordinui nepadėti (be to tuo metu vyko Šimtametis karas Prancūzijoje). Be to separatinės sutarties su Livonijos ordinu dėka iš Livonijos kryžiuočiams padėti tebuvo atsiųsta 1 vėliava.  Kadangi Vytauto ir Jogailos veiksmų planą pavyko nuslėpti, tai kryžiuočiai, manę, kad sąjungininkų armijos veiks atskirai, pasirinko pražūtingą taktiką – stiprino pilių įgulas ir taip labai ilga linija išdėstė jėgas. Tai buvo klaida. Birželio pabaigoje prie Červinsko Vytautas susijungė su Jogaila.

1410 m. liepos pradžioje sąjungininkai pradėjo žygį į Ordiną. Liepos 15 d. jie atžygiavo į Tanenbergą, nuo kurio iki Marienburgo tebuvo 90 km.

1410 liepos 15 d. čia įvyko Žalgirio mūšis. Vyriausiuoju sąjungininkų vadu buvo Jogaila, tačiau faktiškai kautynėms vadovavo Vytautas. Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pradžios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, išskyrus tris Smolensko pulkus, ėmė tariamai bėgti. Tokį karinį manevrą lietuviai naudodavo ir anksčiau. Atsitraukę lietuvių pulkai persigrupavo ir, triuškindami besivejančius riterius, grįžo į mūšio lauką. Manevras pavyko – kryžiuočiai jau buvo įsitikinę pergale ir užtraukę pergalės giesmę, metę į mūšį 16–os pulkų rezervą, tačiau lietuvių pulkai, grįžę į kautynių lauką, ir lenkai juos sutriuškino. Žuvo visa Ordino vadovybė. Tik naktis sustabdė bėgančių kryžiuočių persekiojimą.

Žalgirio mūšio reikšmė:

  1. Žalgiris buvo istorinis tautų, kovojančių už laisvę, gyvenimo posūkis, palaidojęs Ordino nenugalimumo mitą.
  2. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus.
  3. Lietuva susigrąžino Žemaitiją.
  4. Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

1411 m. Žemaitija buvo prijungta prie LDK (iki Vytauto ir Jogailos mirties) ir 1413 pakrikštyta.

1413 m. Horodlės unija pagal kuria suteikiami lenkų giminių herbai 47 Lietuvos didikų šeimoms.

1418 m. Žemaitijoje įvyko valstiečių sukilimas. Vytautas pradėjo dalinti bajorams žemes, o vietiniai valstiečiai iki tol buvo laisvi ir tai sukėlė jų nepasitenkinimą. Sukilimas buvo numalšintas, o 60 aktyviausių sukilėlių nužudyti. Šis sukilimas yra pirmasis valstiečių sukilimas prieš savo bajorus LDK istorijoje.

Kryžiuočiai neketino atsisakyti Žemaitijos ir tai matydami, 1414 m. vasarą Vytautas ir Jogaila pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną. Dėl neskėmingo karo buvo sudaryta Lietuvai nepalanki taika, todėl 1422 m. karas atsinaujino. Ordinas nesulaukė nei imperatoriaus, nei vokiečių kunigaikščių pagalbos (vyko husitų karai), todėl 1422 m. rugsėjo mėnesį prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, bet jam liko Klaipėdos kraštas ir Lenkijos Pamarys. Lietuvai liko siauras 15 km ilgio ruožas tarp Palangos ir Šventosios upės. Šia taika buvo baigti LDK karai su Kryžiuočių Ordinu, o siena, atskyrusi nuo Lietuvos vakarinius lietuvius, išliko nepakitusi iki 1919 m. Versalio taikos.

Pagal 1429 m. įvykusį Lucko suvažiavimą, 1430 m. Vytautas turėjo būti karunuotas, bet deja to nesulaukė ir mirė savaitė prieš karunavimą. Taip nepavyko suteikti Lietuvai visiškos nepriklausomybės.

Po Vytauto mirties prasidėjo kovos dėl valdžios LDK. Žygimantas buvo remiamas lietuviškų LDK žemių ir Lenkijos, o Švitrigailą rėmė slaviškos LDK žemės ir Livonijos ordinas.

1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigaila ir Livonijos Ordinas buvo sutriuškinti Žygimanto ir lenkų. Mūšis dar vadinamas Šventosios arba Ukmergės mūšiu. Livonijos Ordinui mūšis buvo tas pats, kas Žalgirio kautynės kryžiuočiams.

1436-1440 m. LDK valdė Žygimantas (buvo nužudytas sąmokslininkų).

1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje Kazimieras, Jogailos sūnus, buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant lenkų prieštaravimų. Taip buvo nutraukta personalinė unija su Lenkija (Kazimieras buvo paskutinis LDK valdovas mokėjęs lietuviškai). Kazimiero vyriausybė rūpinosi ryšiais su užsieniu (Ordinu, Pskovu, Naugardu, Moldavija).

1446 m. buvo sutarta, kad Lenkijos karaliumi taps Kazimieras (žuvo jo brolis Vladislovas III).

1447 m. pavasarį, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą privilegiją, kuria norėjo parodyti, kad LDK negresia savarankiškumo praradimas. Į valstybines LDK pareigas Kazimieras pažadėjo skirti tik vietos feodalus, įsipareigojo nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį, nesikišti į bajorų vedybas. Kazimieras atsisakė prievolių, kurias jam ligi šiol atliko bajorų valstiečiai, pažadėjo savo žemėse nepriimti bajorų valstiečių bėglių (to paties reikalaudamas ir iš bajorų). Nuo šiol valstiečius turėjo teisti bajorai. Pirmą kartą LDK istorijoje buvo garantuotos luominės miestiečių teisės. Dar kartą patvirtintos katalikų dvasininkų luominės teisės. Privilegija buvo taikoma visiems bajorams: ir stačiatikiams, ir katalikams.

Dėl Kazimiero privilegijos, valstybės iždas neteko daug mokesčių, valdžia tapo vis labiau priklausoma nuo bajorų, paspartino valstiečių įbaudžiavinimą. Kazimiero vietininku Lietuvoje tapo ne koks nors asmuo, o Ponų taryba, kuri išaugo iš anksčiau buvusio patariamojo organo – didžiojo kunigaikščio tarybos, kurią sudarė įtakingiausi Lietuvos didikai ir Katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.

Valdant Kazimierui, labai pablogėjo santykiai su Krymo chanatu. Iki 1484 m. totoriai LDK nuo Juodosios jūros atstūmė per 150 km.

Kazimieras mirė 1492 m. Gardine.

Lietuvos Ponų taryba paskelbė, kad savo testamentu Kazimieras Lenkijos sostą paliko sūnui Jonui Albertui, o LDK – Aleksandrui.

1492-1506 LDK valdė Aleksandras. Aleksandras (gavęs iš Ponų tarybos valdžią) suteikė privilegiją dar labiau praplėtusią Ponų tarybos teises ir susiaurinusią didžiojo kunigaikščio kompetenciją. Tuo pačiu žemaičiai pasiekė, kad Aleksandras patvirtintų teises ir laisves, Žemaitijai suteiktas Kazimiero.

XV a. pabaigoje Rusia galutinai išsivadavo iš Aukso Ordos priklausomybės ir sparčiai naikino feodalinį susiskaldymą. Vienijimo centru tapo nebe LDK, o Maskvos didžioji kunigaikštystė. Tai buvo didelis lūžis Lietuvos istorijoje. Po truputį Maskva pradėjo atsiiminėti slavų žemes.

1501 m. buvo pasirašytas Melniko aktas. Dokumentas skelbė, kad Lenkijos Karalystė ir LDK susivienija į vieną nedalomą kūną, lenkai ir lietuviai tampa viena tauta, turinčia vieną karalių, renkamą Lenkijoje. Tokiu būdu buvo siekiama sudaryti naują politinį vienetą, kuriam vadovautų Lenkija. Suprantama, Lietuvos Ponų taryba akto ratifikavimą ilgai atidėliojo, kol, galų gale, 1505 m. Brastoje jį ir visai atmetė.

1506 m. Aleksandras miršta.

1529 m. buvo priimtas I Lietuvos Statutas. Statutą sudarė 13 skyrių ir 240 straipsnių, kuriuose aptariamos valstybinės, baudžiamosios, civilinės bei kitų teisės šakų normos. Statutas teisiškai įformino valstybinę bei visuomeninę LDK santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį, politiniame gyvenime įtvirtino vadovaujantį didikų vaidmenį. Statute buvo ir daug pažangių dalykų: nei vienas žmogus negali būti suimtas be teismo sprendimo, panaikinta kolektyvinė atsakomybė už nusikaltimą ir t.t. Statutas pasižymi nepaprastu išsamumu bei sistemingumu. Įteisino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių, bet dar neskelbė bajorų vieninteliais žemės savininkais (šie galėjo savo nuožiūra tvarkyti tik 1/3 valdų). LDK buvo suskirstyta į 12 vaivadijų, kurios turėjo po keliasdešimt pavietų.

LDK centrinės (pareigūnai – urėdai) ir vietos valdžios struktūra:

  • Didysis maršalas – prižiūrėjo tvarką valdovo dvare, skelbė kunigaikščio potvarkius bei sprendimus; galią turėjo tik tada kai valdovas buvo Lietuvoje, todėl kai valdovai rezidavo Lenkijoje, jo galios sumenko;
  • Kancleris – svarbiausias vyriausybės narys, tvarkė įstatymų leidybą, bei kontroliavo jų vykdymą; kancleris dalyvaudavo skiriant urėdus. Susiformavo tradicija kancleriu skirti Vilniaus arba (kartais) Trakų vaivadą.
  • Žemės iždininkas – vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas;
  • Rūmų iždininkas – tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą, iškilus reikalui pavaduodavo žemės iždininką;
  • Didysis etmonas – vyriausiasis LDK šauktinės kariuomenės vadas; karo metu jo įsakymai prilygdavo didžiojo kunugaikščio įsakymams; paprastai jais tapdavo Vilniaus arba Trakų vaivados;
  • Lauko etmonas – vadovavo samdytai kariuomenei, kuri taikos metu sudarydavo pilių įgulas;
  • vaivados – aukščiausieji vietos pareigūnai, atliko vaivadijų administratorių ir teisėjų funkcijas; kartu su kaštelionais vaivados buvo bajorų šauktinės kariuomenės vadais;
  • seniūnas – pavieto vyriausiasis pareigūnas, valdęs valstybės dvarus, buvusius paviete, pirmininkavęs pavieto Pilies teismui (baudžiamosios bylos)

XVI a. vid. padidėjo javų paklausa tarptautinėje rinkoje (kaina išaugo 5 kartus), nes Vakaruose ėmė augti miestai, kuriems stigo maisto. Lietuvoje buvo gana geros sąlygos auginti javus, todėl buvo nuspręsta kaip galima daugiau iš to gauti pinigų.

1557 m. Žygimantas Augustas paskelbė Valakų reformą, kuri galutinai įteisino baudžiavą. Didysis kunigaikštis įsakė išmatuoti valstiečių naudojamą žemę valakais (apie 21 ha) ir prievolių liepė reikalauti ne nuo kiemo, o nuo naudojamo žemės ploto ir jos kokybės. Reformos esmė ta, kad visa ariama žemė buvo sutelkta į vieną masyvą, iš kurio kiekvienas valstietis gaudavo 3 rėžius (1 valaką), tam kad būtų privaloma trilaukė sėjomaina. Valstiečius iškeldino iš vienkiemių ir apgyvendino gatviniuose kaimuose. Ši reforma valstybinius valstiečius pavertė baudžiauninkais. Baudžiauninkai turėjo 2 dienas per savaitę dirbti polivarką (dvarininko žemę). Kaimuose buvo paskirti vietininkai: urėdai(vadovavo polivarkui), vaitai(prižiūrėjo, kad būtų laikomasi urėdo tvarkos), suolininkai(vaitų vietininkai). Priklausomai nuo žemės kokybės, baudžiauninkai dar turėjo mokėti činša(pinigais), o ten kur polivarkų nebuvo, jie nėjo lažo, bet mokėjo dar didesnį činšą ir buvo vadinami baudžiauninkais činšininkais. Baudžiauninkai neturėjo teisės palikti savo dvarininko.

Apie 1570 Valakų reforma buvo baigta ir, nors valstiečiai galėjo ir neimti valako, visi valakai buvo apgyvendinti. Valakų reforma buvo pažangus reiškinys, įtvirtinęs kokybiškai naujus žemės santykius.

1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas, suteikęs visišką laisvę disponuoti turima žemės nuosavybe (sutvirtino baudžiavą). Visi bajorai lenkų pavyzdžiu buvo paskelbti šlektomis (įtraukti į krašto politinį gyvenimą).

1588 m. priimtas III Lietuvos Statutas, kuriame bajorai aiškiai apibrėžiami kaip visiškai atskiras luomas ir įgalino bajorų demokratiją ir kiekvienas bajoras galėjo reikštis politiniame valstybės gyvenime.

Lietuvos Statutai – bene tobuliausias teisinių aktų rinkinys visoje to meto Europoje.

Statutai įtvirtino LDK kaip luominę visuomenę, kurios pagrindą sudarė bajorai.

XVI a. smarkiai pablogėjo LDK tarptautinė padėtis. LDK, turinti labai didelę teritoriją, pasirodė silpna tarp stiprėjančių kaimynių: Rusijos, Turkijos (Osmanų Imperijos) su vasalu Krymo chanatu ir Švedijos. Švedija išsiskyrė iš kitų valstybių tuo, kad jos valstiečiai nebuvo atidavinėjami bajorams (riteriams), nebuvo paversti baudžiauninkais ir neprarado pilietinių teisių. Todėl valstiečiai į karus dėl Baltijos pajūrio ėjo kaip piliečiai.

Sunkia našta užgulė Lietuvą ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas su Rusija.

Livonijos karas Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris tęsėsi iki 1561 m. Livonijos Ordinas, matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su Lietuva (paskui ir su Lenkija).

Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko paliaubos, nes ATR buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras, karo veiksmai atsinaujino ir ATR kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas, kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali nepaimti, 1582 m. sudarė 10 m. paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo atplėšusi nuo Livonijos.

Krašte gilėjo bajorų anarchija. Kadangi nebuvo paveldimosios monarchijos, tai bajorai, rinkę karalių, galėjo jam diktuoti savo sąlygas ir reikalauti privilegijų.

Taigi, XVI a. viduryje LDK padėtis tapo tragiška. Vienintelis kelias, kuriuo galima buvo eiti – tai suartėjimas su Lenkijos Karalyste ir personalinės unijos pakeitimas federacija.

Lietuvos valstybės formavimasis XIII a.

Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos. Sutarties, sudarytos 1219 m. su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo 21 kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas). Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240 m.

Vidinės priežastys:

  1. Susiformavo visos pagr lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas;
  2. Didėjo turtinė nelygybė (iškilo kunigaikščiai)
  3. Ekonominis gyvenimas vienijo gentis (amatai, prekyba) 

Išorinės priežastys:

  1. Vikingų (VIII-XI), Kijevo Rusios (IX-XII), kryžiuočių ir kalavijuočių, mongolų totorių (nuo XIVa) puldinėjimai arba grėsmė.

Svarbiausi LDK mūšiai

Nepasisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus, kryžininkai nusitaikė į pagonišką Pabaltį. 1202m. į Latvijos teritoriją atsikėlė Kalavijuočių ordinas. Kraštą pavadino Livonija. 1226m. į prūsų žemes atsikraustė kryžiuočių (Vokiečių arba Teutonų) ordinas. Po saulės mūšio 1237m. kalavijuočių ordinas prisijungė prie kryžiuočių ir tapo Livonijos ordinu. Vieni skleidė tikėjimą, kiti siekė įsigyti žemių, turtų ar ieškojo nuotykių. Lietuva, po ilgų metų kariavimo, galiausiai turėjo priimti krikščionybę, ją pripažino kitos Europos valstybės.

Mindaugas

Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253 –1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė. Jis žiaurumu ir klasta pajėgė galutinai suvienyti Lietuvos žemes ir taip suformuoti naują valstybę. Jam priėmus krikštą, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taigi, jam pavyko atremti kryžiuočių puolimus bei padėti valstybės pamatus. Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su Livonijos ordinu. Ordinas jam pasiūlė krikštytis ir karūnuotis, mainais suteikdamas karinę ir diplomatinę pagalbą. Mindaugas sutiko su sąlygomis ir 1251m. su šeima apsikrikštijo, o 1253m. buvo karūnuotas ir paskelbtas karaliumi. Lietuva tapo krikščioniška šalimi, lygiaverte visoms kaimynėms,trumpam užsitikrino saugumą. Tačiau Mindaugo krikštas neturėjo tęstinumo (nebuvo paveldimas), kas neužbaigė kovų su ordinu.

Gediminas

Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK.

Gedimino vidaus politika:

  • Siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, centralizuoti ir stiprinti valstybę.
  • Buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema.
  • Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m.
  • Ekonominėje politikoje siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą.
  • Daug prisidėjo stiprinant Lietuvos kariuomenę.

Užsienio politika:

  • kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija
  • LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
  • Plėsti ryšiai su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva.
  • Rašyti laiškai, siekiant Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai; pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai manipuliuoti krikšto klausimu, o iš kitos, suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.

Algirdas (1345-1377)

1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis. Algirdas rūpinosi reikalais Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose. Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie Lietuvos.

Užsienio politika:

  • Prie Mėlynųjų vandenų sumušta mongolų – totorių kariuomenė. (pirmas jų nesėkmė Rytų Europoje)
  • Užimta rytinių žemių dalis.
  • Trys žygiai į Maskvą.

Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė 1/10 LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemėse vykdė itin tolerantišką politiką, todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė. Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį rusų žemių.

Kęstutis (1381-1382m.)

Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius. Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo krikšto klausimu. Jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis, tačiau kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena. Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir atmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.

Vytautas (1392-1430)

Veikla:

  • stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes.
  • Vakaruose kovojo su Ordinu
  • Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes.
  • Vykdė Lietuvos katalikizaciją.
  • Per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis.
  • Vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba.
  • Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių, ištisus valsčius.
  • Siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas nuo bajorų.
  • Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų žemių, tuo stiprindamas Lietuvą.
  • Vorkslos mūšis prieš Aukso Ordą– triuškinantis pralaimėjimas.
  • Sudaromos taikos sutartys su rytais
  • Vadovavo Žalgirio mūšiui. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus, Lietuva susigrąžino Žemaitiją, Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

Jogaila (1377-1392)

Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Valdymo pradžioje vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes niekas nenorėjo pripažinti Jogailos valdžios.

Jogailos užsienio politika:

  • Ieškodamas išeities, su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas.
  • Slapta pasirašė sutartį su kryžiuočiais. Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.
  • Palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.
  • 1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai. Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas. Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą.
  • Sudarė sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų.

Krėvos sutartis (1385m.)

Priežastys:

  • Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
  • Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
  • Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
  • Lietuvą reikėjo krikštyti, kad ordinas netektų dingsties puldinėti. Unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
  • Ekonominiai abiejų šalių interesai, prekyba, pirkliai.

Unijos sąlygos:

  • Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
  • Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
  • LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
  • Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.

Unijos pasekmės / reikšmė:

  • Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
  • Spartino LDK feodalizaciją.
  • Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
  • Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.
  • Nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.

Lietuvos krikšto reikšmė

Jogailos privilegijos krikšto proga (1387m.)

1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus. Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui. 2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos. 3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.

Lietuvos savarankiškumo klausimas dinastinėje unijoje su Lenkija

1385 m, pasirašius krėvos unija, LDK ir Lenkiją siejo personalinės unijos ryšiai. Krėvos aktas yra vertinamas ne kaip unija, o kaip dinastinės sąjungos sutartis, kuria buvo užmegzti nauji tarpvalstybiniai santykiai tarp Lenkijos ir LDK. Nors Jogaila įsipareigojo prišlieti LDK žemes prie Lenkijos, tai liko tik pažadu. Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą kariniais tikslais. Jie nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi.

Įvykiai, įrodantis Lietuvos (ne)savarankiškumą:

  • Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos, tačiau lenkų feodalai įgijo teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi.
  • Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK nebeliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio institucijos.
  • Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos sutarti;
  • 1401m. Vilniaus ir Radomo sutartimi patvirtintas laikinas LDK savarankiškumas; Vytautas pripažintas LDK didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos;
  • 1413m. Horodlės sutartimi patvirtinta, kad ir po Vytauto mirties LDK liks atskira valstybė, jos didįjį kunigaikštį ponai rinks pritariant Lenkijos karaliui ir ponams.

Lietuvos luominė visuomenė

Jau pirmosios LDK kunigaikščių privilegijos bajorams, dvasininkams ir miestiečiams padėjo teisinius luomų pagrindus.

1447 m. Kazimiero privilegija. Prasidėjo baudžiava

  • Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos pritarimo.
  • Neimti sau jokių mokesčių iš bajorų valdomų valstiečių. Visus mokesčius ir duoklę šie turės mokėti tik bajorams.
  • Nepriimti į karaliaus dvarus valstiečių, kurie gyvena bajorų žemėse.
  • Valstiečius teis ne kunigaikščio, bet bajorų teismas.
  • Atleisti visus bajorų valstiečius nuo duoklės ir tarnybos didžiajam kunigaikščiui

1492 m. Aleksandro privilegija

Didysis kunigaikštis įsipareigojo su Ponų taryba derinti užsienio politiką, pareigūnų skyrimą, valstybės pajamų naudojimą ir negalėjo keisti bendrai priimtų nutarimų. Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamoji institucija, įgijo valstybėje lemiamą balsą – buvo pripažinta valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu.

BAJORAI. Sparčiausiai formavosi bajorų luomas. Valdovų privilegijos ir Lietuvos statutai išplėtė ekonomines, socialines, teisines ir politines bajorų teises ir privilegijas, garantavo luominį imunitetą. Jie nemokėjo mokesčių, turėjo savo teismus, asmens neliečiamybės teisę. Vienintelė prievolė – karo tarnyba. Reikšmingiausios bajorų luomui buvo Kazimiero ir Aleksandro privilegijos.

DVASININKAI katalikai. Turėjo dideles imuniteto teises, galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo atleisti nuo mokesčių. Dvasininkų teisės, priešingai negu bajorų luomo, nebuvo paveldimos

MIESTIEČIAI. Miestiečių luomo nariais buvo laikomi Magdeburgo teisę gavusių miestų bendruomenių nariai. Tačiau jie privilegijų neturėjo.

VALSTIEČIAI. Neprivilegijuotas luomas. Neturėjo jokių privilegijų, tik prievoles. Valstiečių luomas susiformavo po Valakų reformos, kuomet laisvųjų valstiečių žemės buvo paverstos skirtiniais sklypais, o patys valstiečiai paversti asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais.

Etninė ir religinė visuomenė LDK

LDK tautinė sudėtis:

  • Lietuviai;
  • Mišrios teritorijos, kuriose lietuviai nesudarė daugumos;
  • Rytų slavai – dabartiniai ukrainiečiai, rusai, baltarusiai;
  • Klajokliai totoriai;
  • Gausias LDK gyventojų grupes sudarė žydai, vokiečiai, karaimai, lenkai.

Krikštą priėmusios Lietuvos valdovai išsaugojo pagonišką tradiciją toleruoti kito tikėjimo žmones. Už religinius įsitikinimus nebuvo persekiota. Įvairių tautybių žmonės laisvai išpažino savo religiją: stačiatikybę, katalikybę ir t.t. Jau 1387m. Vytautas suteikė privilegiją žydams, kurie tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam kunigaikščiui. Tačiau svarbiausius valstybės postus užėmė katalikai bajorai. Kad šalyje nekiltų nesutarimų, buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės.

Daugiatautės LDK visuomenės gyventojai kalbėjo įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji, nes dėl vėlyvo krikšto visuomenė paveluotai suvokė rašto savąja kalba, reikalingumą.

Raštas Lietuvai tapo itin svarbus priėmus krikštą. Valstybės valdyme buvo vartota kanceliarinė gudų kalba, kuri Xva tapo oficialia lietuvos raštinės kalba. JA rašyti svarbiausi Lietuvos istorijos dokumentai: metraščiai, archyvai, statutai. Kitiems raštams vartota lotynų, vokiečių kalbos. Per lenkų dvarą ir dvasininkus plito ir lenkų kalba, kuri ilgainiui tapo valstybės administracijos ir bajorų šnekamoji kalba.

Pagoniškos Lietuvos kultūra

XVI a. Lietuva buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje. Lietuviai garbino dievus, aukojo aukas, degino šventąją ugnį, atlikdavo apeigas, tikėjo pomirtinį gyvenimą. Visuomenėje gyvavo paprotinė teisė- iš kartos į kartą žodžiu perduodami papročiai ir tradicijos. Lietuviai kūrė sutatines, karo, daro dainas. Savo rašto neturėjo, todėl kūryba buvo žodinė.

Krikšto priėmimo reikšmė:

  • Atsirado bažnytinis menas;
  • Imta rašyti bei perrašinėti knygas;
  • Kuriamos mokyklos;
  • Plito vakarų kultūra

Lietuvos priešistorė

Lietuvių etnogenezė

  • Etnogenezė – tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas.
  • Lietuvių tautos susidarymas.

Baltai (aisčiai) – indoeuropiečių tautų grupė. Lietuvių protėvius aisčiais pavadina romėnų istorikas Tacitas I a.

Baltais ima vadinti vokiečių kalbininkas G. Neselmanas 1845 m.

Iškyla baltų kilmės problema.

XV a. Plintant renesansui, vyrauja dvi kilmės teorijos romėniškoji ir gotiškoji:

  • Lenkų istoriko J. Dlugošo (1415 – 1480m.)– romėniškoji baltų kilmės teorija. Ji išdėstyta jo knygoje „Lenkijos istorija“. Nerono giminaitis Palemonas bėga iš Romos ir atkeliauja į Lietuvos teritoriją. Jo sūnūs Borkus (Jurbarkas) ir Kunas (Kaunas). Remiasi panašumu kalboje, papročiuose. Panašūs dievai (Jupiteris – Perkūnas). Italia – Lituania.
  • Vokietis Erazmas Stela (Saksonija) suformuoja gotiškąją baltų kilmės teoriją („Dvi knygos apie prusų kilmę.“). Lietuviai – iš germanų genties berulų.
  • Basanavičiaus (1879 – 1924m.) iškėlė tragiškąją – frygiškąją baltų kilmės teoriją Senovėje Balkanų pusiasalyje gyvenę trakų – frygų gentys yra ir baltų protėviai.

Baltų susiformavimas

Lietuvos priešistorės periodizacija:

  • Akmens amžius: XI – I tūkst.. vidurys pr. Kr. (3 mil. m. pr. Kr.)
  • Paleolitas XI – IX tūkst.. pr. Kr.
  • Mezolitas VIII – V tūkst.. pr. Kr.
  • Neolitas V – ~1600 m. pr. Kr.
  • Žalvario amžius: 1600 m. – 500m. pr. Kr.
  • Geležies amžius: 500 m. pr. Kr. – XIII a.

XVIII – XVI tūkst. pr. Kr. Traukiasi ledynai iš dabartinės Lietuvos teritorijos. X – IX tūkst. pr. Kr. – pasirodo pirmieji gyventojai (prieš 12 tūkst. metų). Jie buvo šiaurės elnių medžiotojai, žvejai. Apsigyvena prie Merkio, Nemuno, Neries – ten gausu titnago. ~2500 m. pr. Kr. atsikelia indoeuropiečiai. Jiems būdingi laiviniai kovos kirviai, virvelinė keramika. Indoeuropiečiai – karingi gyvulių augintojai, iš dalies žemdirbiai – turi karves, ožkas, arklius, šunis.

Senieji gyventojai + indoeuoropiečiai – baltai. Baltų paplitimas nuo Vokietijos iki Maskvos (pagal hidronimus).

Nuo I tūkst. pr. Kr. prasideda atskirų baltų genčių formavimasis (trunka virš 1000 metų). Susiformuoja I tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje. Pirmieji išsiskyrė prūsai, jotvingiai, kuršiai (vakarų baltai).

Akmens amžius

Įrankiai ir ginklai iš akmens ir kaulo; pirmieji verslai medžioklė, žvejyba, rinkimas. Keramikos, audimo pradžia. Įtvirtintos gyvvenvietės. Žemdirbystės, gyvulininkystės pradžia. Lankas, šuo.

Žalvario amžius

Metalurgija (žalvario), pilkapiai, piliakalniai (negyvenami, skirti ginybai).

Geležies amžius

Metalurgija (geležies lydymas, vietinės balų rūdos),  prekyba su Romos imperija (gintaras; prekiauja vakariniai baltai – prūsai, kuršiai), įsigali žemdirbystė (pagrindiniais verslai tampa žemdirbystė ir gyvulininkystė). Daugėja geležinių įrankių ir ginklų. Didėja ūkio našumas, prasideda visuomenės diferenciacija (išsiskiria žemdirbių, amatininkų, karių, pirklių sluoksniai). Išsiskiria atskiros baltų gentys. Turtingiausi – vakarų baltai. VII a. susiformuoja lietuvių kalba.

Vakarų baltai – kuršiai, prūsai, jotvingiai.

Rytiniai baltai – žemaičiai, aukštaišiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, žiemgaliai, skalviai, nadruviai.

Valstybės susidarymas

Vidinės priežastys:

  • susiformuoja žemių konfederacijos
  • didėja turtinė nelygybė
  • formuojasi ekonominis gyvenimas
  • išsiskiria atskiri gyventojų sluoksniai
  • kuriasi miestai (Kernavė, Trakai, Vilnius)

Išorinės priežastys:

  • priešų puolimai (kryžiuočiai, kalavijuočiai, mongolai totoriai, Kijevo Rusia, vikingai)

Tobulėjant darbo įrankiams, skaidosi į šeimas (formuojasi kaimyninė bendruomenė), atsiranda privati nuosavybė (alodas), turtinė nelygybė, iškyla turtingesni (karo vadai, seniūnai). Atsiskiria amatininkai, kitos gyventojų grupės.

Bendruomenės jungiasi į žemes, joms vadovauja kunigaikščiai (karo grobis, kieminėjimas). Žemės jungiamos į didesnius vienetus – konfederacijas. Valstiečiai – laisvi bendruomenininkai. Vergovinės santvarkos nebuvo (vergai – tik karo belaisviai (šeiminykščiai, kaimynai)). Pereita iš karto prie feodalinės santvarkos.

Pirmieji baltų paminėjimai

98 m. romėnų istorikas K. Tacitas knygoje “Germanija” pirmą kartą pamini aisčius (dabar baltai).

854 m. Brėmeno ir Hamburgo arkivyskupas Rimbertas mini kuršių kovas su vikingais ir pirmą Lietuvos vietovę Apuolę (švedų karalius Olafas puola Apuolę ir Gruobiną). Kuršiai su vikingais (normanai, žuvėdai) kariavo, prekiavo IX – XI a.

1009 m. Kvedinburgo analuose pirmas Lietuvos vardo paminėjimas (Misijonierius Brunonas Bonifacijus vyko į Lietuvos Rusijos pasienį krikštyti ir buvo nužudytas).

Nuo XI a. Lietuvą mini Rusios metraščiai.

Lietuvos vardas nuo upelio Lietauka (Neries intakas prie Kernavės).

Baltų kaimynai

Iki susidarant valstybei, kaimyninės gentys buvo: šiaurėje fino ugrių gentis lyviai (dabar Estijos ter.), pietuose ir rytuose – slavų gentys.

Iki Lietuvos valstybės susidarymo, susikūrė kaimyninės valstybės:

  • IX a. susikuria Kijevo Rusia. 988 m. priėmė krikštą (stačiatikiai). XII a. suiro.
  • X a. susikuria Lenkijos karalystė. 966 m. priima krikščionybę.
  • XIII a. pradžioje įsikuria Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai.

Baltų tikėjimas

Garbina gamtos jėgas, gamta sudvasinta. Iki indoeuropiečių atėjimo garbinamos moteriškos giminės dievybės (deivės): Laima, Ragana, Žemyna – matriarchatas.

Indoeuropiečiams atsikrausčius, imama garbinti vyriškos giminės dievus: vyriausias dievas – Dievas, Perkūnas, Patrimpas, Patolas, Velinas (Velnias) – patriarchatas. Turi religinių apeigų prižiūrėtojus krivius, žynius. Šventos ugnies saugotojas vaidilutes. Kulto pastatų nėra.

Lietuvos valstybės susidarymas

Ordinų atsikraustymas į rytų Pabaltijį

XIII a. ima silpti kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus. Vakarų Europai reikia naujų žemių, rinkų, katalikų bažnyčiai – naujai apkrikštytų kraštų. Pabaltijys – prekybos keliai (per Dauguvą vyksta prekyba su Novgorodu).

1201 m. įkuriama Ryga (įkuria vokiečių pirkliai ir misijonieriai). Krikštyti nesiseka, puola lyviai ir baltų gentys. 1201 m. Rygos vyskupas Albertas apsaugai pasikviečia karinę karių -vienuolių organizaciją – Kalavijuočių ordiną. Iš užkariautų teritorijų 1/3 atitenka ordinui, 2/3 – Rygos vyskupui. Ordino vyriausiasis – magistras; kariai-vienuoliai – broliai. Kalavijuočiai nukariauja lyvius, latgalius, estus, dalį kuršių, žiemgalių. Nukariautas kraštas (vėliau ir valstybė) pavadinamas Livonija.

1226 m. Lenkijos dalies Mozūrijos kunigaikštis Konradas pakviečia padėti kovoti su prūsais Kryžiuočių (Teutonų) ordiną. Duoda dalį Kulmo žemės ir viską, ką užkariaus.

1231 m. kryžiuočiai įsikuria ir pradeda pulti prūsus.

Kalavijuočių ir kryžiuočių ordinams susijungti trukdo Žemaitija. Kalavijuočiai pradeda jos puolimą.

1236 m. įvyksta Saulės mūšis (kalavijuočiai prieš žemaičius(gal prieš jungtines pajėgas). Vadovauja Vykintas. Ordinas pralaimi ir susijungia su kryžiuočiais (1237 m.). Išlieka gan savarankiškas. Dažniausiai vadinamas Livonijos ordinu arba Livonija.

Mindaugas

XIII a. susidarė reikiamos vidinės sąlygos valstybei sukurti. Vieningos valstybės reikalavo ir išorės prišų puolimai.

1219 m. Volynės sutartyje su lietuviais kunigaikščiais minimas 21 kunigaikštis, iš jų 5 vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas).

1235(6) m. metraščiai mini “Mindaugo Lietuvą”. (Tikslios datos nėra).

1251 m. Mindaugas krikštijasi. Su juo sūnūs Ruklys, Rupeikis, žmona Morta ir dvariškiai (tai nėra Lietuvos krikštas). Tarpininkavo Kalavijuočių ordinas.

Pirmas Lietuvos vyskupas – Kristijonas (1254 m.).

1253 m. Liepos 6 d.Mindaugas vainikuojamas Lietuvos karaliumi.  Karalystė priklausė nuo popiežiaus (ne nuo Šv. Romos imperijos imperatoriaus). Dovanojo žemaičius.

1260 m. – Durbės mūšis (kryžiuočiai ir kalavijuočiai prieš žemaičius). Laimi žemaičiai. Prasideda Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m). Vadovauja Herkus Mantas (pralaimi).

Mindaugas su žemaičiais prieš Ordiną.

1263 m. – Mindugas nužudytas.

Valdymo reikšmė: suvienijo Lietuvą, priėmė krikštą (nėra tęstinumo), karūnuotas Lietuvos karaliumi (nėra tęstinumo; pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius), Lietuva tapo pripažinta Europoje.

Lietuvos valdovai nuo Mindaugo iki Gedimino

  • 1235 – 1263 Mindaugas
  • 1263 – 1264 Treniota (Mindaugo seserėnas)
  • 1264 – 1267 Vaišelga (Mindaugo sūnus)
  • 1267 – 1269 Švarnas (Vaišelgos  svainis)
  • 1269 – 1281(2) Traidenis.
  • 1281 – 1291 -? Daumantas (Domantas)
  • 1291 – 1295 Butigeidis ir Butvydas – Pukuveras
  • 1295 – 1316 Vytenis (Butvydo sūnus)
  • 1316 – 1341 Gediminas (Vytenio brolis)

Lietuvos valstybė – nuo viduramžių iki naujųjų laikų pabaigos

  • 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kvedlinburgo analai
  • 1202 m. Kalavijuočių ordino įkūrimas. Rygoje įkūrė vokiečių riteriai. Kalavijuočių veiklą rėmė Šventoji Romos imperijos imperatoriai, skatindami kovą prieš pagonis
  • 1219 m. Haičio ir Voluinės Ši sutartis pirmas šaltinis įrodantis, kad XIII a. jau gyvavo žemių konfederacija (laikinos žemių sąjungos gynybos ir puolimo tikslais). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas Mindaugas
  • 1230 m. į Prūsijos žemes atsikelia kryžiuočių ordinas. Taip XIII a. Lietuva įgyja du didelius priešus siekiančius ne tik skleisti krikščionybę, bet ir užgrobti baltų žemes – Kalavijuočių ir Vokiečių (Kryžiuočių) ordinus

Valdo Mindaugas (1236 – 1263 m).

  • 1236 m. Saulės mūšis.  Pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą. Žemaičiai kovoja prieš kalavijuočių ordiną. Mūšį laimi žemaičiai. Padariniai: 1237 m. Kalavijuočių ordinas susijungia su Vokiečių, susikuria Livonijos ordinas, Kalavijuočių ordinas žlunga, nebepuolami baltai

1251 m. Mindaugo krikštas. PRIEŽASTYS:

  • Prieš Mindaugą kilo vidaus karas
  • Livonijos kariuomenė veržėsi į Lietuvos žemes

Mindaugas, siekdamas suardyti prieš jį susidariusią koaliciją, pradėjo derybas su Livonijos ordino magistru

KRIKŠČIONYBĖS PRIĖMIMAS:

  • Mindaugui pasiūlyta karūnuotis ir krikštytis. 1251 m. krikštas buvo priimtas.
  • 1253 m. Mindaugas vainikuotas karaliumi
  • Livonijos ordinas gavo dalį Žemaitijos ir kitų žemių
  • Vilniuje pastatyta katedra, paskirtas vyskupas. 1254 m. Lietuva tampa bažnytine provincija

REIKŠMĖ:

  • Mindaugo karūnavimas tarsi užbaigė Lietuvos valstybės vienijimą/susikūrimą, nes ją pripažino pasaulis
  • Mindė gavo leidimą karūnuoti savo sūnų ir taip užtikrino valdžią įpėdiniams
  • Vainikuotas per Livonijos ordiną Mindaugas, kaip popiežiaus vasalas, įgijo teisę į savarankišką, popiežiui pavaldžią vyskupiją ir apsisaugojo nuo politinių saitų su Šventąja Romos imperija
  • 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas tampa vieninteliu Lietuvos karaliumi
  • 1260 m. Durbės mūšis. Norėjo susijungti ordinų teritorijos, Livonijos ordinas vis tiek pralaimėjo. Suskilo kuršiai, žiemgaliai, estai. Mindaugas nutraukia su ordinu sudarytą taiką, prisijungia atgal Žemaitiją
  • 1260 – 1274 m. Didysis Prūsų sukilimas – vienas iš Durbės mūšio padarinių, vadovaujamas Herkaus Manto. Prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną. Buvo numalšintas.

MINDAUGO VALDYMO REIKŠMĖ:

  • Lietuvių žemės suvienytos į vieną valstybę
  • Sukurtos valstybių institucijos
  • Jaunai valstybei pavyko atremti kryžiuočių puolimus, praplėsti savo teritoriją Rusios žemėse
  • Lietuva tampa krikščioniška valstybe, pripažinta pasaulio. Tai slopino kryžiuočių puldinėjimus
  • Lietuvos diduomenė ir toliau siekti grobti žemes. Kelią į šiaurę užtvėrė taikos sutartis su Livonija. Tačiau geri santykiai su Haičio ir Voluinės kunigaikštyste atvėrė kelią į pietus; čia susidurta su Aukso ordos kariuomene
  • paliaubos su Livonijos ordinu, susitarta dėl laisvos prekybos

Gedimino valdymas (1316-1341 m.)

  • 1323 m. pirmą kartą paminėtas Vilnius Gedimino laiškuose. Šis paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimo data
  • 1336 m. Pilėnų gynyba. Pilies šturmas, galiausiai žemaičiai pasidavė
  • GEDIMINO VIDAUS POLITIKOS LAIMĖJIMAI:
  • Aprimo feodalų tarpusavio kovos
  • Įsitvirtino didžiojo kunigaikščio valdžia
  • Kunigaikščio valdžia tapo paveldima
  • Plėtojantis žemdirbystei didėjo turtinis ir socialinis sluoksniavimasis, tačiau stambioji feodalinė žemėvalda dar nesusiklostė
  • Amatai, nors ir nepasiekė Europos lygio cechų specializacijos lygio, tačiau visuomenės poreikius patenkino
  • Sparčiai plėtojosi prekyba
  • Sustiprėjo kariuomenė

UŽSIENIO POLITIKA:

  • Valstybės teritorija plėsta diplomatiniais ryšiais, ginklu ir savo vaikų vedybomis
  • Lietuvos didžiojo kunigaikščio į Vakarų Europą siųsti laiškai – popiežiui, Saksonijos Domininkonams ir pranciškonams, Hanzos miestams. Laiškais Gediminas siekė pralaužti politinę ir ekonominę blokadą, sukompromituoti ordiną kaip krikščionybės skleidėją, pasikviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių, žemdirbių
  • Iškeltas krikšto klausimas. Nors Gediminas siekė palaikyti taiką su ordinu, krikšto atsisakė, nes Žemaitijoje ir gudų žemėse į tai žiūrėta nepalankiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų
  • Išplėtė teritoriją
  • 1324 m. sudarė su Ordinu paliaubas. Gedimino diplomatinis laimėjimas
  • Vedybų pagrindu sudarė karinė sąjungą su Lenkija
  • 1336 m. Pilėnų gynyba. Pasibaigus paliauboms su Ordinu, šis vėl puolė Lietuvą. Pilies šturmas, galiausiai žemaičiai pasidavė

VALDYMO REIKŠMĖ:

  • Sustiprinta Lietuvos valstybė ir atremti vokiečių puolimai
  • Suvokta krikšto reikšmė, tačiau visuomenė dar nebuvo jam pasiruošusi (krikštytis mėginta du kartus)
  • Rašyti laiškai Vakarų Europai pagerino šalies amatus, prekybą, kultūros raidą. Diplomatinis bendradarbiavimas panaikino politinę izoliaciją
  • Sustiprinta sričių kunigaikščių įtaka valstybės valdymui. Po Gedimino mirties sostas atiteko Jaunučiui, bet jį nuvertė broliai Algirdas ir Kęstutis

Algirdo ir Kęstučio valdymas – diarchija – 1345-1377 m.

  • Ordino grėsmė paskatino sostą atimti iš Jaunučio
  • Kęstutis gynė žemes nuo Vokiečių ordino (valdė vakaruose). Algirdas veikė rytuose, siekė prisijungti rusų žemes
  • Kęstutis ir Algirdas paveldėjo 4 esmines užsienio politikos problemas: 1) Neramūs laikai su vakarinėmis sienomis, puolamomis kryžiuočių 2) Varžybos su Maskva dėl Lietuvos ekspansijos objekto – Dniepro aukštupio ir kairiųjų intakų baseinas 3) Haičio ir Voluinės žemė, dėl kurios susikirto LDK, Vengrijos, Lenkijos interesai 4) Dniepro vidurio teritorija, esanti totorių valdžioje. 1363 m. Algirdas laimėjo Mėlynųjų vandenų mūšį prieš mongolus-totorius dėl šių žemių.
  • VALDYMO REIKŠMĖ: valdant diarchijai LDK tapo viena didžiausių Europos valstybių ir stipri priešininkė rytų Europoje. Nesikrikštydama Lietuva prarado popiežių ir imperatorių palankumą, o kovojant dėl rusų žemių prarasta ir sąjungininkė Lenkija. Valdymo pradžioje karuose su kryžiuočiais buvo pasiekta daug laimėjimų, tačiau vėliau valstybę ištiko krizė, sustabdyta ekspansija, padažnėjo kryžiuočių puldinėjimai.
  • Po Algirdo mirties valdžia atitenka jo vyriausiajam sūnui Jogailai (valdė XIV a. pab – XV a. pradžia)
  • Jogailos ir Kęstučio nesutarimai: 1) Jogaila buvo linkęs apleisti karus su kryžiuočiai, Kęstutis tam prieštaravo (1380 m. Jogaila slapta pasirašė Dovydiškių sutartį su Ordinu, kuri numatė LDK žemių apsaugą ir įsipareigojimą neremti Kęstučio kovose su Ordinu) 2) Požiūris į krikštą. Kęstutis žiūrėjo į krikštą nepalankiai, tuo tarpu Jogaila ne tik norėjo taikos su Ordinu, bet ir suprato krikšto svarbą
  • Jogailos ir Kęstučio nesutarimai išsisprendė Kęstučio mirtimi. Tuo tarpu Kęstučio sūnus Vytautas 1382 m. pasitraukė pas kryžiuočius ir pradėjo kovą dėl tėvonijos žemių
  • 1382 m. Jogaila su Ordinu sudarė Dubysos sutartį pagal kurią pasižadėjo: atiduoti Žemaitiją, pasikrikštyti ir apkrikštyti valstybę, tapti Ordino sąjungininku. Sutartis vėliau įgyvendinta nebuvo. 1383-1384 m. Vytautas rodė remiąs Ordiną, net užrašė jam Žemaitiją, bet atsiradus galimybei tartis su Jogaila, sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo. Už tai atgavo tėvo valdas (išskyrus Trakus)
  • 1385 m. Krėvos sutartis
  • Krėvos sutarties priėmimo aplinkybės: 1) Galėjo priimti iš Ordino, bet atkrito po įvykių 1384 m. kuomet Vytautas išdavė Ordiną, sudegino pilis ir pabėgo į Lietuvą 2) Maskva atkrito nes bijojo jos įtakos sustiprėjimo ir kad nepajėgs sustabdyti Ordino agresijos prieš stačiatikius 3) Lenkija, tuo metu kaip tik ieškojo karaliaus ir sąjungininkės bei sudarė palankias sąlygas: kvietė Jogailą užimti Lenkijos karaliaus sostą, LDK įsipareigojo apsikrikštyti, sumokėti buvusiam Jadvygos sužadėtiniui auksinių už vedybų sutarties nesilaikymą, savo lėšomis atgauti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti lenkų belaisvius, LDK sujungti su Lenkija personaline unija. Lietuva ir Lenkija tapo vieno valdovo – Jogailos – valdoma monarchija
  • Krėvos sutartis nepanaikino Lietuvos valstybingumo, nes ir po jos LDK ir Lenkijos karalystė, susijungusios kariniais tikslais, liko atskiros valstybės
  • Krikšto priėmimo priežastys:
  • galimybė sujungti lietuvių ir lenkų karines galias bendrai kovai prieš kryžiuočius
  • krikštas turėjo atimti pretekstą iš kryžiuočių puldinėti Lietuvą
  • jungtinės Lenkijos ir Lietuvos jėgos turėjo atgrasyti Maskvą nuo ketinimo prisijungti LDK slavų žemes
  • Lenkijos sąlygos krikštui priimti buvo vienos palankiausių
  • 1387 m. Lietuvos krikštas
  • 1387 m. Jogailos privilegijos: 1) Vilniaus miestui. Jam suteikiama Magdeburgo teisė. Nors miestas turėjo savivaldos teisę, jo gyventojai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos. Ši privilegija sudarė sąlygas formuotis miestiečių luomui 2) Lietuvos bajorams katalikams. Bajorų turtas ir žemė tapo jų nuosavybe – suteiktos dalinio imuniteto teisės. Po Lietuvos krikšto pradėjo formuotis bajorų luomas 3) Vilniaus vyskupui. Įsteigta pirmoji vyskupija, ji materialiai aprūpinta, jai suteiktas ekonominis ir teisinis imunitetas valstybėje. Privilegija davė pradžią bažnytinei žemėvaldai. Po krikšto ėmė formuotis dvasininkų luomas

Vytauto valdymas 1392 – 1430 m.

  • Įsitvirtinimas valdžioje: pirmas žingsnis žengtas Astravos sutartimi, vėliau jo teises ir titulą įtvirtino Vilniaus-Radomo sutartis ir Vytautas po truputį pradėjo įtvirtinti savo, kaip LDK valdovo, pozicijas
  • 1392 m. Astravos sutartis. Sudaryta po antrojo Vytauto pabėgimo. Numatė, kad Vytautas gauna Lietuvos vietininko pareigas ir Trakų kunigaikštystę, gavo teisę vadintis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Čia Vytautas pripažįsta Jogailą siuzerenu. Sutartis atskyrė Lietuvos ir Lenkijos reikalus, kurie buvo sujungti valdant Jogailai, ir neleido lenkų institucijoms veikti Lietuvoje
  • Vytautas vykdė valstybės centralizaciją, taip pat stiprino bajoriją, jai skyrė žemių. Valdant Vytautui LDK XIV a. susiformuoja feodalizmas
  • Vytautas , nors ir vykdė savarankišką politiką, nenutraukė santykių su Jogaila, jis taip pat rėmė Vytauto politiką
  • Salyno sutartimi Vytautas pripažįsta Ordinui Žemaitiją
  • 1399 m. Vorsklos mūšis. Vycka ir Jogaila, siekdami įgyti naujų žemių pietuose, paskelbė žygį prieš Aukso ordą. LDK pajėgos buvo nugalėtos
  • 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartis. Šiuo aktu patvirtintas Vytauto statusas (Lietuvos didysis kunigaikštis) ir jam perleista visa valdžia Lietuvoje, bet po Vytauto mirties ji turėjusi atitekti Lenkijai. Jei pirmas būtų miręs Jogaila, lenkai nebūtų rinkę naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Sutartis sudaryta norint aiškiai apibrėžti valstybių tarpusavio santykius
  • 1410 m. Žalgirio mūšis. Po Vytauto remiamo žemaičių sukilimo kryžiuočiai išvejami. Jungtinėms Lenkijos ir Lietuvos pajėgoms įžengus į Ordino teritoriją jis buvo sutriuškintas. Žalgirio mūšio reikšmė: sustabdytas nuolatinis puldinėjimas, užkirstas kelias veržimuisi į Rytus, sumenko Ordino autoritetas ir karinė galia, iškilo Vytauto ir Jogailos autoritetas
  • 1411 m. Torūnės taika. Žemaitija pripažįstama LDK. Tačiau taika visiškai neišsprendė šio klausimo, jis turėjo toliau būti svarstomas Konstanco bažnytiniame susirinkime
  • 1413 m. Horodlės sutartis. Iš naujo apibrėžti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Patvirtinta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucija išliks ir po Vytauto mirties, nors Lietuva ir prisijungs prie Lenkijos
  • 1413 m. Žemaitijos krikštas
  • 1414-1418 m. Konstanco bažnytinis susirinkimas. Panakinta Vakarų (Katalikų) bažnyčios schizma ir svarstytas Žemaitijos klausimas, bet jis išspręstas nebuvo
  • 1422 m. Melno taika. Lietuva visiems laikams atgavo Žemaitiją. Galutinai išspręstas Lietuvos ir Ordino konfliktas
  • 1429 m. Lucko suvažiavimas. Vytauto pastangos karūnuotis – aptartas jo karūnavimo klausimas. Jogaila tam pritarė, tačiau prieštaravo lenkų bajorai. Galiausiai Vytautas mirė ir jam karūnuotis nepavyko
  • Valdant Žygimantui Kęstutaičiui 1435 m. įvyko Pabaisko mūšis (Ukmergės). Pagal padarinius jis prilyginamas Žalgirio. Po mūšio sudaryta Bresto taika (Brastos taika). Mūšio reikšmė: Žlugo ordino galybė, baigėsi vidaus karai, baigėsi 200 metų trukę karai su vokiečiais

Kazimiero valdymas 1440-1492 m.

  • Iki Kazimierui suėjo 18 metų Lietuvą valdė Ponų taryba
  • 1447 m. Kazimiero privilegijos bajorams. Mėginimas surinkti ir užrašyti lietuvišką teisę. Kazimiero privilegija ir jo teisynas juridiškai įteisino baudžiavą Lietuvoje, nes išplėsto LDK bajorų teisės lėmė, kad valstiečiai pradėjo mokėti mokesčius bajorams, nebe kunigaikščiui, tokiu būdu didesnė Lietuvos gyventojų dalis ėmė priklausyti bajorams, laisvieji Lietuvos valstiečiai tapo bajorų baudžiauninkais, o bajorija pradėjo savivaliauti, reikalauti dar daugiau laisvių
  • 1468 m. Kazimiero teisynas. Pirmasis Lietuvos teisynas.
  • 1492 m. Aleksandro privilegijos. Išplečia Ponų tarybos teises
  • XV a. Ponų taryba tapo faktine vyriausybe
  • 1529m. I Lietuvos statutas (pagal Romos teisę). Statuto rengimo komisijai vadovavo A. Goštautas. Teisiškai įtvirtino valstybės santvarką, valdymo organus ir teisėtvarkos sistemą. Įteisino valstiečių priklausomybę. Sulygino stačiatikių ir katalikų teises
  • 1547 m. sausio 8 d. Mažvydo išleistas Katekizmas. Paremta reformacijos idėjomis.
  • 1557 m. Valakų reforma. Valdo Žygimantas Augustas. REFORMA IR JOS PADARINIAI:
  • Įtvirtinta baudžiava ir baudžiauninkų padėtis
  • Prievolių pagrindu tapo lažas
  • Pasikeitė kaimo struktūra. Sodybos sukeltos į gatvinio tipo kaimus, įkurtus prie jiems priklausomų vasalų
  • Įvesta rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina
  • Steigiami palivarkai (atskiri ūkininkavimo vienetai) šalia kurių kurdinami baudžiauninkų kaimai
  • Ūkinis pakilimas, netgi plėtėsi prekyba
  • 1558-1583 m. Livonijos karas. Ilga karų serija tarp Maskvos Didžiosios kunigaikštystės ir jos vakarinių kaimynių (Danijos-Norvegijos, LDK, Lenkijos karalystės, Švedijos karalystės) dėl busių ordino teritorijų. 1582 m. Zapolės taikos sutartimi tarp Maskvos ir ATR, ATR gavo Livoniją, Polocką, Veližą.
  • 1566 m. II Lietuvos statutas. Numatė, kad aukščiausios teisės Lietuvos valstybėje priklauso bajorų luomui. Įteisintas valstiečių vertimas baudžiauninkais
  • 1569 m. Liublino unija

PRIEŽASTYS:

  • Būtinybė sutelkti karines galias ir finansinius išteklius kovai su stiprėjančia Maskva dėl Livonijos
  • Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą
  • Lietuvių bajorai norėjo lygių teisių su lenkų bajorais
  • Lenkų didikai nerimavo, kad mirus Žygimantui Augustui lietuviai išsirinks atskirą valdovą

LIUBLINO UNIJOS ESMĖ:

  • Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną valstybę
  • Respubliką valdo vienas valdovas, kuris bus Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis (karaliaus valdžia nebuvo stipri, nes nors įstatymai ir buvo skelbiami karaliaus vardu, juos priimdavo Seimas; karalius skyrė pareigūnus, bet jie nebuvo jam pavaldūs; finansus ir užsienio politiką taip pat kontroliavo Seimas)
  • Vykdoma bendra užsienio politika
  • Bendra: valdovas (Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis), seimas, sulygintos bajorų teisės, valiuta
  • Atskira: teritorijos, teismas, iždas, kariuomenė, vykdomoji valdžia

PADARINIAI:

  • Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, jos bajorams, miestiečiams lenkėti.
  • Įkurta nauja valstybė – Abiejų Tautų Respublika
  • Liublino unijoje buvo skelbiama, kad ATR bus vienalytė valstybė, tačiau abi valstybės vis tiek išlaikė dalį savarankiškumo
  • ATR politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus
  • Lietuvos valstybingumas išsaugotas, tačiau varžomas kur kas pajėgesnės partnerės, kas vėliau lėmė ekonominį ir politinį nuosmukį
  • Lenkų kolonizacija. Lėmė – lenkų bajorams suteikta teisė įgyti žemių ir gauti tarnybą LDK

Bendromis pajėgomis pasisekė užbaigti Livonijos karą 1558 – 1583 m.

Mindaugo vaidmuo kuriant Lietuvos valstybę: krikštas ir karūnacija

1219 m. pasirašant Voluinės sutartį kaip vienas iš vyresniųjų kunigaikščių minimas ir Mindaugas. Lietuvos valstybės susidarymas siejamas su Mindaugo vardu. Rusų metraštyje rašoma, kad vienus varžovus išžudė, kitus išvijo, trečius apsukrumu, apgaule ar vedybomis palenkė į savo pusę. Tokie Mindaugo veiksmai sukėlė vidinę nesantaiką. Nuskriaustieji vienijosi ir siekė jį nuversti.

Norėdamas įsitvirtinti valdžioje bei išvengti kryžiuočių puolimų, Mindaugas pasinaudojo diplomatinėmis priemonėmis ir per Livonijos ordino magistrą išsirūpino krikštą (1251 m. buvo pakrikštytas Mindaugas su šeima, tačiau tai buvo šeimos, o ne valstybės krikštas) bei karaliaus karūną (1253 m.).

Mindaugo krikšto reikšmė

  • Lietuva tapo krikščionio valdoma valstybe, kurią pripažino popiežius ir kitos šalys.
  • Susidarė sąlygos Vakarų Europos kultūrai plisti į Lietuvą.
  • Krikštas laikinai sustabdė Livonijos ordino agresiją prieš Lietuvą (1251–1261 m. tarp jų vyravo taika).
  • Neigiama krikšto pasekmė – Lietuva neteko didelės teritorijos (Žemaitijos), nes ji atiteko Livonijos ordinui už paramą ir taiką. Tokia buvo sutarties su ordinu sąlyga (Mindaugas už krikštą turėjo ordinui atiduoti žemaičius).

Karūnacijos reikšmė

  • Tarptautinis Lietuvos pripažinimas leido Lietuvai labiau sustiprėti ir užbaigti valstybės susikūrimą.

Taigi Mindaugo valdymas buvo reikšmingas:

  1. sukūrė valstybę ir taip suteikė galimybę išlikti lietuvių tautai, įsilieti į Vakarų Europos kultūrą;
  2. diplomatiniu būdu Mindaugas išsirūpino ryšius ir pavaldumą popiežiui, o ne Šventosios Romos imperijai. Tai reiškė, kad Lietuva turėjo paklusti tik popiežiui, bet ne kitoms valstybėms ir žemesnėms bažnytinėms jėgoms.

Vokiečių riterių ordinų atsikraustymo į baltų žemes priežastys ir pasekmės

1202 m. Dauguvos upės žiotyse įsikūrė karinis Kalavijuočių ordinas su sostine Ryga. 1226 m. Mozūrijos kunigaikščio Konrado kvietimu į Kulmo žemę atsikraustė vokiečių riteriai vienuoliai, kurie 1230 m. įkūrė Kryžiuočių ordiną. Sostine tapo Marienburgas.

Kalavijuočių ir kryžiuočių atsikraustymo į baltų žemes priežastys

  • Siekis prievarta (ginklu) pakrikštyti pagonis baltus.
  • Noras užkariautose baltų genčių teritorijose sukurti savo valstybes ir sustiprinti pozicijas.
  • Kryžiaus žygių idėjos. Nuo XIII a. pradedami skelbti kryžiaus žygiai į baltų žemes. Kadangi jie nebuvo labai pavojingi, katalikai noriai juose dalyvavo.
  • Riterių kultūra. Riterio pareiga buvo dalyvauti karo žygiuose, o žygiai į baltų žemes – patogi proga kariauti.
  • Prekybiniai ir ekonominiai interesai. Dauguvos žiotys buvo patogus prekybinių kelių taškas, o baltų žemės – palankios žemdirbystei.

Ordinai sėkmingai kariavo su savo valstybių nesukūrusiomis baltų gentimis: latgaliais, kuršiais, prūsais, jotvingiais ir kt. Nuo XIII a. 4-ojo deš. į ordinų užkariaujamų teritorijų grupę pateko lietuvių žemės. XIII a. antroje pusėje – XV a. pr. ordinai buvo grėsmingiausi Lietuvos priešai, spaudę ją iš šiaurės ir vakarų, nes Lietuva trukdė sujungti ordino žemes Prūsijoje ir Livonijoje.

Ordinų atsikraustymo ir jų agresijos pasekmės

  • Lietuvos visuomenės konsolidacija ir greitesnis valstybės kūrimasis. Lietuvos valstybė atsirado kaip apsigynimo nuo ordinų priemonė. Taigi išorinės priežastys (ordinų grėsmė, Rusios spaudimas) skatino bendrus lietuvių žemių interesus ir tų žemių kunigaikščių pavaldumą vienam valdovui.
  • Sunaikintos kai kurios baltų gentys (pvz., prūsai) bei jų papročiai, religija.
  • Trukdoma Lietuvos valstybės raida.

Baltų religija

Kas yra baltai? Terminą „baltai“, apibūdinantį rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusias gentis, XIX a. sukūrė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas, susiejęs jas su Baltijos jūros pavadinimu. Tačiau pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šios gentys buvo pavadintos kitu vardu. 98 m. po Kr. romėnas Publijus Kornelijus Tacitas jas pavadino aisčiais. Baltų gentys susidarė apie 2200–2000 m. pr. Kr. ir apėmė didžiules teritorijas (baltų paveldo aptinkama dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Rusijos valstybių teritorijose). Baltų genčių grupę sudaro: kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, aukštaičiai, žemaičiai, skalviai, lamatiečiai, lietuviai, jotvingiai ir prūsai. Tarp šių genčių buvo nemažai skirtumų, tačiau jas siejo ir daug bendrų dalykų.

Baltų dievybės. Kalbant apie baltų religiją, svarbiausia, jog jie buvo politeistai arba pagonys. Kiekvienai gyvenimo sričiai baltai turėjo dievą ar dievybę, globojančią dangaus kūnus ir gamtos jėgas, pvz.: Medeina – žemdirbystės deivė, Gabija – namų židinio deivė, Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas ir t. t. Tikslią baltų dievybių hierarchiją sunku tiksliai nustatyti dėl šaltinių trūkumo. Manoma, kad dievų panteone svarbiausią vietą užėmė aukščiausiasis Dievas (priėmus krikščionybę šiuo pavadinimu imta vadinti ir krikščionių Dievą). Dalis baltų genčių – prūsai – dievų hierarchijoje išskyrė: Perkūną (gamtos valdytoją, valdantį dangų), Patrimpą (šilumos ir vaisių davėją) ir Pikuolį (požemių, tamsos, nelaimių dievą).

Svarbų vaidmenį baltų religijoje ir visuomenės gyvenime atliko žynys. Kitaip nei įprasta manyti, baltų žyniai dažniausiai neturėjo išskirtinių atributų. Galima teigti, jog vienos svarbiausių žynio funkcijų buvo senųjų tradicijų saugojimas ir dievų valios pranašavimas. Archeologinių kasinėjimų metu randamų papuošalų analizė leidžia teigti, jog dalis papuošalų ir jų ornamentai buvo susiję su tikėjimu. Dažniausiai ant moterų papuošalų aptinkami kryžiukai ir svastikos laikomi saulės simboliais. Tokie papuošalai turėjo kelias funkcijas: 1) saugodavo; 2) išreikšdavo pagarbą dievybei siekiant gauti jos palankumą; 3) užtikrindavo derlingumą ir vaisingumą. Pagonybė dabartinėje Lietuvos teritorijoje vyravo iki XIV a. pab. – XV a. pr., kai baltų genčių pagrindu sukurtoje Lietuvos valstybėje buvo įvestas krikštas. Tačiau senojo tikėjimo papročių, simbolių ir tikėjimo dalykų yra išlikę lietuvių folklore iki šių dienų.

Baltų laidojimo papročiai

Mirusiųjų laidojimo būdai. Baltų pasaulėžiūroje išsiskiria laidojimo papročiai ir jų kaita. Laidosena atskleidžia baltų tikėjimo, papročių ir visuomeninės padėties epizodus. Veikiami įvairių archeologinių kultūrų baltai skirtingai laidodavo savo mirusiuosius: degindavo, laidodavo skobtiniuose karstuose arba susuktus į drobes, apdėdavo kapus akmeniniais ratais (vainikais), mirusiesiems pildavo pilkapius. Šie laidojimo būdai simbolizavo požiūrį į pomirtinį pasaulį.

Mirusiųjų deginimo paprotys. Visos baltų gentys savo mirusiuosius nuo akmens amžiaus laidodavo nedegintus (ankstyviausias žinomas palaidojimas – apie 5780 m. pr. Kr. Spigine), tačiau apie XI a. pr. Kr. įsigali paprotys mirusiuosius deginti. Viduriniame geležies amžiuje (VI a.) pasikeičia baltų genčių mirusiųjų laidojimo papročiai. Tai yra antroji mirusiųjų deginimo banga baltų žemėse. Istorikų nuomone, šis paprotys į Lietuvą galėjo ateiti iš pietvakarių per jotvingius, nes pirmieji baltai, vėl pradėję deginti mirusiuosius, buvo būtent jotvingiai ir prūsai. Šio papročio neperėmė vienintelė žiemgalių gentis, kuri ir toliau savo mirusiuosius laidojo nedegintus žemėje. Deginimo papročio laidojant atsiradimą aiškina viena seniausių indoeuropiečių sakmių – Sovijaus mitas.

Mirusiųjų deginimo baltų žemėse raida

Kapai ir įkapės. Tirdami kapavietes archeologai nustatė, jog daug informacijos apie mirusiojo socialinę padėtį bei gyvenimą suteikia jo kūno padėtis ir įkapės. Pavyzdžiui, žiemgaliai V–VII a. vyrus laidojo galvomis į rytus, o moteris – galvomis į vakarus. Iki galo nėra aišku, kodėl skyrėsi mirusiųjų kūno padėtis ir nuo ko ji priklausė, tačiau neabejojama, jog tai buvo atsitiktiniai dalykai. Baltai tikėjo, jog pomirtiniame gyvenime mirusiajam reikės tokių pačių daiktų, todėl vyrų kapuose randama įvairių ginklų, darbo įrankių ir papuošalų, kai kurios baltų gentys kartu su mirusiaisiais laidojo ir jų žirgus. Lietuvos teritorijoje nemažai tokių kapinynų, kartu su žirgu ar jo galva tikriausiai buvo laidojami karžygiai. Moterų kapuose taip pat randama įvairių įkapių: moteriškų papuošalų, namų apyvokos daiktų: peiliukų, ylų ir pan. Įkapių neatsisakyta net ir deginant kūnus, kape jos būdavo išdėstomos pagal panaudojimą. Kiekvienos baltų genties laidojimo papročiai šiek tiek skyrėsi įkapių kiekiu ir pobūdžiu, palaikų padėtimi ir laidojimo vieta.

Baltų paprotys deginti mirusiuosius nyko labai ilgai. Lietuvai priėmus krikščionybę šio papročio pirmiausia atsisakė kunigaikščiai. Metraščiuose užfiksuota, jog didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis buvo palaidoti pagal senuosius papročius, t. y. sudeginti. O nekilmingų asmenų paprotys deginti mirusiuosius išliko dar ir XV amžiuje.

Jogailos privilegijos ir luominės visuomenės formavimasis

  • Jogaila privilegija Vilniaus vyskupui (1387 m. vasario 17 d.) įsteigė Vilniaus vyskupystę. Pirmasis Vilniaus vyskupas buvo iš Lenkijos atsiųstas vyskupas Andrius. Dalis kunigaikščio žemių (dalis Vilniaus, Tauragnų pilis su valsčiumi, Molėtų ir Labanoro dvarai ir kt.) buvo perleistos Vilniaus vyskupijai. Ji buvo atleista nuo mokesčių valdovui, į jos reikalus negalėjo kištis pasaulietinė valdžia. Steigiamos bažnyčios taip pat buvo aprūpintos žemėmis, atleistos nuo mokesčių ir prievolių valdovui. Taip Vilniaus vyskupija įgavo tvirtą materialinį pagrindą ir teisinį imunitetą. Dėl privilegijuotos padėties (dalyvavimas valstybės valdyme, užtikrinta ekonominė padėtis, atsiribojimas nuo kitų luomų) dvasininkų luomas plėtėsi.
  • Privilegija bajorams katalikams (1387 m. vasario 20 d.) numatė, kad apsikrikštiję, karinę tarnybą atliekantys bajorai gali nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, savarankiškai tvarkyti šeimos moterų vedybų ir turto reikalus, buvo atleisti nuo kai kurių prievolių (pavyzdžiui, kelių tiesimo) valdovui, tačiau, kitaip nei Vilniaus vyskupas, jie privalėjo mokėti mokesčius valdovui, paklusti jo teismui, atlikti tam tikras prievoles (statyti ir remontuoti pilis). Privilegija davė pradžią bajorų luomui įtvirtinti. Šis luomas formavosi greičiausiai, nes valdovų privilegijos užtikrino jiems politines teises, stiprino ekonominę padėtį.
  • Jogailos privilegija Vilniaus miestiečiams (1387 m. kovo 21 d.) suteikė savivaldą (Magdeburgo teisę), taigi miestiečių luomo (amatininkų, pirklių) atstovai galėjo tvarkytis savarankiškai, t. y. spręsti turto paveldėjimo, perleidimo klausimus, nustatyti atsakomybę už nusikaltimus, prekybos ir amatų taisykles, miesto valdymo institucijų (magistrato, teismų) sudėtį ir kt. Pabrėžtina, kad ji teises suteikė ne tik katalikams, bet ir kitų tikėjimų asmenims. Ji taip pat įpareigojo miestiečius ginti miesto pilis. Be to, po krikšto dėl palankios ekonominės politikos (Vytauto parama prekybai, svetimšalių pirklių bei amatininkų kvietimas į Lietuvą ir jų globa) Vilnius ėmė augti, jame plėtėsi kitataučių miestiečių (vokiečių, lenkų ir kt.) sluoksniai.

Jogailos privilegijos spartino Lietuvos visuomenės pokyčius – luomų (bajorų, dvasininkų, miestiečių) formavimąsi ir tolesnę raidą. Karų reikšmės sumažėjimas valstybėje bajorus pamažu ėmė keisti iš karių į prekybininkus ir žemvaldžius. Dvasininkų ir miestiečių luomus taip pat veikė permainos (išsiplėtė miestų ir bažnyčių tinklas, išaugo miestiečių, dvasininkų skaičius ir kt.). Tačiau Jogailos privilegijos prisidėjo prie didžiojo kunigaikščio valdžios silpninimo, greitino lietuvių didikų nutautėjimą (jie suartėjo su lenkų diduomene), didino politinius, socialinius, religinius prieštaravimus tarp LDK rytų slavų ir lietuvių žemių.

Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas

Lietuvos krikšto pasirinkimo galimybės

Jogaila, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, galėjo rinktis, kaip pakrikštyti Lietuvą. Pagal susidariusią to meto situaciją krikštą buvo galima priimti: katalikybės forma iš Kryžiuočių ordino arba Lenkijos karalystės; stačiatikybės forma – iš Maskvos kunigaikštystės. Priėmus iš Kryžiuočių, atsirastų grėsmė dėl Žemaitijos, kurios jau senokai siekė vokiečių riteriai. Priėmus iš Lenkijos, kurią taip pat puolė kryžiuočiai, būtų lengviau su jais kvoti. O vedęs Maskvos kunigaikščio dukterį, Jogaila būtų galėjęs priimti stačiatikybę ir Rytų Europos kultūrą. Tačiau tai tikriausiai nebūtų sustabdę kryžiuočių puolimo.

1385 m. Krėvos sutarties pasirašymo tikslai

  1. Sudaryti sutartį lenkus ir lietuvius skatino bendra kova su kryžiuočiais.
  2. Lietuvai reikėjo įvesti krikščionybę, kad kryžiuočiai netektų preteksto pulti.
  3. Buvo siekiama išlaikyti prijungtas rytų slavų žemes ir dar labiau plėsti ekspansiją į rytus.
  4. Jungtis vertė ir abiejų šalių pirklių interesai.

LDK ieškojo sąjungininkų kovai su Vokiečių ordinu. Panašių tikslų turėjo ir Lenkija. Taigi abiejų valstybių interesai sutapo ir jos pasirašė Krėvos sutartį. Vadinasi, pagrindinė sutarties priežastis – LDK saugumo paieškos.

Krėvos sutartis numatė, kad LDK valdovas Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, turi:

  • apsikrikštyti ir apkrikštyti visą šalį;
  • atlyginti už nutrauktas būsimos žmonos sužadėtuves su Austrijos princu;
  • sugrąžinti Lenkijos prarastas žemes;
  • paleisti lenkų belaisvius;
  • LDK prišlieti prie Lenkijos.

Krėvos sutarties reikšmė

Sutartis panaikino Lietuvos politinę, ekonominę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų, sudarė prielaidas katalikybei įsigalėti, tačiau politiniu, kariniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu suartino Lenkiją su Lietuva ir numatė Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos (Lietuvoje neliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio institucijos).

Krėvos sutartis buvo naudinga Jogailai asmeniškai, nes, be jau turimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, Lenkijos didikai pasiūlė jam Europoje pripažinto monarcho padėtį. Be to, tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila iškėlė Gediminaičių dinastiją į to meto epochos didžiųjų dinastijų pozicijas.

Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413) krikšto poveikis visuomenės raidai

Viena iš Krėvos sutarties sąlygų buvo Jogailos ir jo aplinkos bei Lietuvos krikštas. Ši sąlyga pradėta įgyvendinti 1386 m., kai Krokuvoje apsikrikštijo Jogaila su savo aplinkos žmonėmis. 1387 m. atvykęs į Vilnių Jogaila krikštijo Lietuvos didikus, miestiečius, karius ir likusius gyventojus. Pirmiausia buvo apkrikštyta Aukštaitija.

Po Žalgirio mūšio (1410) LDK kunigaikščio Vytauto iš ordino atsikovota Žemaitija buvo likusi vienintelė nekrikštyta etninė lietuvių teritorija. Tačiau dėl komplikuotų santykių su ordinu jos krikštas užtruko ir buvo pradėtas 1413 metais. Jį lydėjo katalikiškų bažnyčių statyba, žemaičių vyskupijos įkūrimas 1417 metais.

Taigi Lietuvos krikštas įteisino Katalikų bažnyčią valstybėje. Lietuvos ir Žemaitijos krikštas turėjo ir teigiamų (sustiprino Lietuvos padėtį Europoje, Vokiečių ordinas nebegalėjo kėsintis į krikščionišką kraštą, Bažnyčios institucija Lietuvoje buvo Vakarų kultūros puoselėtoja), ir neigiamų (šalies gyventojai nebuvo pasirengę radikaliems mentaliniams pokyčiams ir atsisakyti pagoniškų papročių, su krikštu Lietuvoje daugėjo lenkų kunigų ir vienuolių, su kuriais siejamas laipsniškas visuomenės lenkėjimas; po krikšto prasidėjo stačiatikių teisių ribojimas LDK) pasekmių.

Lietuvos savarankiškumo klausimas dinastinės unijos su Lenkija laikais (1386– 1569)

Jogailai sudarius dinastinę uniją su Lenkija pagal Krėvos sutartį (1385), Lietuvos savarankiškumas sumenko. Tačiau teisių į tėvoniją neatsisakęs Vytautas ėmėsi keisti padėtį. Jam teko svarbus vaidmuo kovojant su Lenkijos politine įtaka Lietuvai. Vytautas per Astravos (1392), Radomo (1401) ir ypač Horodlės (1413) sutartis išsirūpino Lietuvos ir savo savarankiškumą nuo Lenkijos. Vytautas tapo realiu visos LDK valdovu. Šie susitarimai patvirtino dviejų atskirų valstybių egzistavimą.

Be savarankiškos valdovo institucijos, LDK buvo vykdoma nuo Lenkijos nepriklausanti užsienio politika – užmegzti tiesioginiai ryšiai su Europos valdovais, įskaitant ir popiežių, ginami valstybiniai interesai kovojant dėl kitų Europos valstybių sostų (Vytauto pastangos užimti Čekijos sostą), plečiama įtaka rytuose. Vytauto karūnacijos faktas būtų pavertęs Lietuvą lygiaverte Lenkijai.

Po Vytauto mirties valdęs Švitrigaila nepripažino Lenkijos dominavimo ir karinėmis priemonėmis įtvirtino Lietuvos atskirumą. Tuo nepatenkinti Lenkijos didikai padėjo LDK didžiojo kunigaikščio sostą perimti jų atžvilgiu nuosaikesniam Žygimantui Kęstutaičiui, kuris atsisakė Lietuvos savarankiškumo garantijų. Jos buvo atgautos tik 1440 m., kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Kazimieras Jogailaitis (nors Lenkijos karalius ir didikai tam nepritarė). Jis 1447 m. privilegija bajorams užtikrino Lietuvos savarankiškumą. Jokios žemės ir valstybės postai Lietuvoje negalėjo būti skiriami svetimšaliams, o tik krašto gyventojams. Tai reiškė, kad Lenkijos bajorų „slinkimui“ į rytus (į Lietuvą) kelias buvo užkirstas. Tačiau XV a. pab. – XVI a. pirmoje pusėje išlaikyti Lietuvos savarankiškumą sekėsi vis sunkiau, nes Gediminaičių dinastijos valdovai, reziduodami Krokuvoje, vis labiau tolo nuo Lietuvos reikalų ir daugiau rūpinosi Lenkijos interesais. Nors pirmaisiais valdymo metais Aleksandras, Žygimantas Senasis, ir Žygimantas Augustas pasižadėdavo išsaugoti Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos, vėlesniais metais tokių siekių atsisakydavo. Be to, stiprėjant grėsmei iš rytų (Maskvai) Lietuvos didikai pamažu keitė požiūrį dėl sąjungos su Lenkija. Ieškodami išteklių kovai su Maskva, jie linko prie unijinių planų ir buvo linkę apriboti Lietuvos savarankiškumą. Tačiau jie nesutiko su Lenkijos didikų iškeltais Lietuvos inkorporaciniais siekais. Galiausiai Lenkijos didikų spaudimu prie Lenkijos prijungus dideles rytines LDK teritorijas (Voluinę, Kijevą, Podolę ir kt.) ir grasinant karinėmis priemonėmis aiškintis santykius, Lietuvos savarankiškumas buvo panaikintas 1569 m. sudarius Liublino uniją. Vietoj dviejų valstybių buvo sukurta Abiejų Tautų Respublika.

Luomų teisės ir pareigos LDK

Luominė visuomenė LDK pradėjo formuotis XIV a. pab., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė privilegijas Vilniaus vyskupui, bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams.

Privilegija Vilniaus vyskupui Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupui valdovas užrašė dalį Vilniaus miesto, valsčių ir dvarų. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.

Jogailos privilegija bajorams katalikams užtikrino jų tėvonijų (paveldimų žemės valdų) nuosavybės teisę, pažadėjo neatiminėti tėvonijų iš antrą kartą neištekėjusių bajorų našlių. Bajorus atleido nuo kelių tiesimo ir paliko tik prievolę statyti pilis bei eiti karo tarnybą.

Jogaila suteikė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Tokią teisę suteikti turėjo tik didysis kunigaikštis. Magdeburgo teisė reiškė galimybę miestui turėti savivaldą. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (susidedanti iš burmistrų ir tarėjų), taip pat suolininkų teismas. Aukščiausiąjį miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – feodalas). Miestų savivaldos institucijų rezidencija buvo rotušė. XIV– XV a. Magdeburgo teisę gavo Brestas, Kaunas, Trakai, Gardinas.

1447 m. Kazimieras savo privilegija LDK bajorams pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto laikais, įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik vietos bajorams, taip pat pažadėjo nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą. Pažadėjo nepriimti į didžiojo kunigaikščio žemes pabėgusių bajorų žmonių, o bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius.

1492 m. Aleksandro privilegija bajorams pakartojo Kazimiero privilegijos teiginius dėl Lietuvos sienų išsaugojimo, apribojo didžiojo kunigaikščio teises ir galias Ponų tarybos naudai vidaus ir užsienio politikos bei teismų srityje, faktiškai pavertė Ponų tarybą aukščiausiąja Lietuvos vykdomosios ir teisminės valdžios institucija.

Bajorų, miestiečių ir valstiečių statusas LDK

XIV–XV a. pr., valdant Gediminaičių dinastijos valdovams, Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia buvo stipri. Valdovas spręsdavo svarbiausius užsienio ir vidaus politikos klausimus. Tačiau XV a. vid., pradėjus valdyti Kazimierui, o vėliau Aleksandrui, išaugo Ponų tarybos įtaka, ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio galios buvo apribotos.

Ponų taryba – LDK centrinės valdžios institucija, kilusi iš Vytauto laikais (XV a.) įkurtos kunigaikščio tarybos. Ponų tarybą sudarė žymiausių bajorų didikų giminių atstovai, savo pareigas paprastai ėję iki mirties. Šiai tarybai būtinai priklausydavo Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, Lietuvos didysis etmonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Ponų taryba vykdė kai kurias administracines, o kartu su didžiuoju kunigaikščiu ir įstatymų leidimo funkcijas. 1492 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras savo privilegija įsipareigojo nespręsti užsienio politikos klausimų, neleisti naujų įstatymų be Ponų tarybos pritarimo, derinti su ja valstybės pareigūnų skyrimą.

Labiausiai paplitusi miestų teisės sistema – Magdeburgo teisė (ją turėjo Vilnius, Kaunas, Trakai ir kt). Gavę šią teisę miestai ir miesteliai įgydavo savivaldą. Svarbiausias savarankiško miesto simbolis buvo rotušė. Vilniaus miesto rotušė žinoma jau nuo XV amžiaus. Joje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, iždinė, raštinė, archyvas, saiko matų patalpos, ginklų sandėlis, rūsiuose – kalėjimas.

Valstiečiai buvo neprivilegijuotas luomas ir neturėjo teisių. Jie turėjo tik prievoles bajorams, nuo kurių priklausė. Valstiečių priklausomybė nuo bajorų ypač sustiprėjo ir virto baudžiava valdant Kazimierui. Valdovas savo 1447 m. privilegijoje atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą, ir leido bajorams patiems teisti savo valstiečius.

XIII–XV a. LDK tautos ir religijos

XIII–XV a. pirmoje pusėje LDK gyventojų skaičius augo dėl užkariavimų, valstybės sienų kaitos ir natūralaus gyventojų judėjimo. Karalius Mindaugas valdė 105 tūkst. kv. km ploto valstybę, kurioje gyveno 300 tūkst. žmonių, o XV a. pr. Valdovas Vytautas jau valdė 930 tūkst. kv. km ploto valstybę su 2,5 mln. gyventojų. Lietuvių šioje didžiulėje valstybėje gyveno 590 tūkst., slavų tautų (gudų, rusų, ukrainiečių) – 1,8 mln., o totorių apie 100 tūkstančių. XV a. pab. – XVI a. pirmoje pusėje LDK teritorija ėmė mažėti, nes Maskvos kunigaikštystė prisijungė dalį slavų žemių. Tačiau praradus ne lietuvių gyvenamas teritorijas, lietuvių procentas valstybėje padidėjo.

LDK valdovai, valdydami valstybę, kurios tik dalį gyventojų sudarė etniniai lietuviai, iki XIV a. pab. išpažinę pagoniškąjį tikėjimą, rėmėsi tolerancijos tradicijomis, nes pavaldiniai buvo skirtingų tautų ir tikėjimų.

Žydai. 1388–1389 m. Vytautas suteikė privilegijų Trakų, Bresto ir kitų miestų žydams. Žydai tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam kunigaikščiui. Jiems buvo suteikta savivalda, leista laisvai išpažinti savo tikėjimą judaizmą, jie galėjo užsiimti amatais ir prekyba. Už privilegijas žydai atsilygindavo kunigaikščiui mokėdami nustatytą duoklę. Lietuvos žydai daugiausia gyveno miestuose ir miesteliuose.

Karaimai. Manoma, kad po 1397 ar 1398 m. vykusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žygio į Aukso ordos stepes, jis iš Krymo atkėlė apie 380 karaimų šeimų ir įkurdino jas LDK. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio siekiu apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje.  Pirmasis karaimų teises savo privilegija užtikrino didysis kunigaikštis Kazimieras, suteikęs jiems savivaldos teises. Bendruomenė iš savo narių galėjo rinkti vaitą, kuris tvarkė jos vidaus gyvenimą ir gynė jos reikalus bendraudamas su valdovu bei administracijos atstovais. Religinė karaimų laisvė taip pat nebuvo varžoma, jie galėjo išpažinti savo tikėjimą – karaizmą.

Totoriai. Totorių bendruomenės LDK įsikūrė 1397 metais. Tai buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto žygių į Aukso ordą pasekmė. Totorių kariai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buvo vertinami už narsą, ištvermę ir ištikimybę valdovui. Jie buvo apgyvendinti Podolėje, Kijevo srityje, apie Minską ir etninėje Lietuvoje (prie Nevėžio pakrančių, Kauno, Trakų, Vilniaus apylinkėse). Totorių kilmingieji buvo prilyginti bajorams ir už karinę tarnybą buvo apdovanojami žemėmis su ten gyvenančiais valstiečiais. Nekilmingi totoriai išgyvendavo iš įvairių verslų: amatų (ypač kailių ir odos apdirbimo), prekybos arkliais, daržininkystės. Totoriai, kaip tiesioginiai didžiojo kunigaikščio pavaldiniai, išsaugojo teisę laisvai išpažinti islamą.

Lietuvai priėmus krikštą, žydų, totorių ir karaimų padėtis nepasikeitė, jie nebuvo verčiami priimti katalikybės. Stačiatikių taip pat niekas nepersekiojo dėl religinių įsitikinimų. Tačiau valstybėje privilegijuota religija tapo katalikybė ir ją išpažįstantieji turėjo daugiau teisių. Po Lietuvos krikšto šiek tiek pasikeitė tautinė Lietuvos visuomenės sudėtis – gausėjo lenkų tautybės žmonių: dvasininkų, bajorų ir miestiečių.

Kultūros pokyčiai Lietuvai priėmus krikštą

Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros bruožai

Religija. Senoji lietuvių religija yra politeistinė. Buvo garbinama daug dievų: Perkūnas (žaibų ir griausmo dievas, pasaulio tvarkos palaikytojas, dangiškasis teisėjas, moralės sargas), Teliavelis (mitinis kalvis, nukalęs Saulę ir įsviedęs ją dangun), Velnias (požeminio pasaulio dievas), Medeina (medžioklės ir miškų deivė), Laima (vaisingumo ir gimimo deivė), Milda (meilės deivė) ir kiti dievai. Religinės apeigos buvo atliekamos šventose vietose – alkuose (Birutės kalnas Palangoje, Rambyno kalnas, Šventaragio slėnis). Apeigas atlikdavo žyniai. Manoma, kad lietuviai turėjo vyriausiąjį žynį Krivių Krivaitį, įsikūrusį Romuvoje. Religiniai ritualai daugiausia susiję su metų laikais ir žemdirbyste, kurie Lietuvai priėmus krikščionybę sutapo su tam tikromis krikščioniškomis šventėmis, pavyzdžiui, žiemos saulėgrįžos (Kalėdų ir Kūčių) šventimas sutapo su Kristaus gimimo šventimu, vasaros saulėgrįža (Rasos ir Kupolės) sutapo su Šv. Jono vardadieniu ir t. t.

Raštija. XIII–XIV a. pab. (iki Lietuvos krikšto) raštas buvo naudojamas tik diplomatiniams santykiams palaikyti. Su Vakarų Europos šalimis buvo bendraujama lotynų kalba (pavyzdys – Gedimino laiškai), o su vasalinėmis slavų žemėmis buvo susirašinėjama slavų kanceliarine kalba. Iki Lietuvos krikšto nuolatinė valdovo raštinė nebuvo sukurta, todėl valdovai kviesdavosi raštininkais vokiečių vienuolius arba prasidėjus pranciškonų ir dominikonų misijoms į Lietuvą šių ordinų vienuolius. Tik priėmus krikštą išaugo raštijos poreikis.

Krikščioniškosios Lietuvos kultūros bruožai

Raštija. Raštijos plitimas Lietuvoje sietinas ir su XIV a. pab. Vytauto įkurta kanceliarija, kurioje kvalifikuoti raštininkai rengė raštus lotynų, slavų kanceliarine ir vokiečių kalbomis (išliko šių dokumentų archyvas, vadinamas Lietuvos Metrika). Vokiečių kalbos reikėjo susirašinėjimui su ordinu, ji sparčiai plito tarp LDK miestiečių vokiečių. Vytauto iniciatyva pasirodė ir pirmasis istorinio pobūdžio darbas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (XV a. pr.), kuriame išaukštinta Gediminaičių dinastija ir pagrįstos Vytauto teisės į LDK.

Mokyklos. Pirmosios europinio tipo mokyklos Lietuvoje buvo įkurtos XIV a. pabaigoje. Pirmosios ir ankstyviausios – katedrų mokyklos. Jau nuo 1397 m. tokia mokykla veikė prie Vilniaus katedros. Pradinį švietimą teikė parapinės, dvarų ir miesto mokyklos. Parapinėse mokyklose, kurias steigė bažnyčios, buvo įgyjamas pradinis mokslas. Jose buvo mokoma gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos. LDK jaunimas mokėsi užsienio universitetuose Krokuvoje, Prahoje ir kitur, nes iki XVI a. Lietuvoje universitetas nebuvo įkurtas.

Sakralinė architektūra. Lietuvai priėmus krikštą, atėjo ir iš Vakarų Europos perimtas gotikos stilius. Įžymiausi gotikiniai pastatai – Šv. Mikalojaus bažnyčia, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Sakralinė Vilniaus architektūra

Taip pat praversti gali Vytauto Didžiojo bei ATR konspektai.
3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys
  • Istoriniai klausimai

Sutartys

Krėvos sutartis. (1385m.)

Jogaila ir Lenkijos didikai sudarė Krėvos sutartį, pagal kurią Jogaila turėjo:

  • Su visa Lietuva priimti krikštą
  • Paleisti krikščionis belaisvius iš Lenkijos
  • Atgauti prarastas Lenkijos teritorijas
  • Lietuvos žemes amžinai prijungti prie Lenkijos

Priežastys:

  • Lietuvoje reikėjo įvesti krikščionybę, kad Ordinas nebeturėtų preteksto ją puldinėti
  • Sujungus galias, Lietuva su Lenkija galėjo sėkmingiau kovoti su vokiečiais
  • Jungtis vertė abiejų šalių pirklių interesai

Jogailos privilegija. (1387m.)

  • Bajorams: leidžiama paveldėti žemę. (Tai paspartino bajorų luomo formąvimasi)
  • Dvasininkams: suteikiama žemė, joje leidžiama valdyti. ( Dėl to pradėjo formuotis dvasininkų sluoksnis)
  • Vilniaus miestui: suteikiama Magdeburgo teisė. (Pradėjo formuotis miestiečių luomas. Magdeburgo teisė leido Vilniui turėti savivaldą: atskirą iždą, kariuomenę, teismus)

Vilniaus ir Radomo susitarimai (1401 m.): 1400 m. gruodžio pab. prasidėjo derybos tarp Jogailos ir Vytauto, kurios baigėsi priimtu sprendimu, reiškusiu naują LDK ir Lenkijos santykių pradžią. Šis susitarimas įteisintas trimis 1401 m. aktais (Vilniaus ir radomo susitarimai):

  1. Jogailos aktu (neišliko)
  2. Vytauto ir Lietuvos bajorų aktu (1401 m. sausio 18 d. Vilniuje)
  3. Lenkijos karaliaus tarybos aktu (1401 m. kovo 11 d. Radome)

Aktų reikšmė:

  1. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino LDK valdovo Vytauto savarankiškumą, paskelbiant jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleidžiant jam visą valdžią LDK, o Vytautas ir LDK bajorai įsipareigojo laikytis šio susitarimo.
  2. Buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties (po to visos Vytautui priklausančios valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai).
  3. Jeigu mirtų Jogaila, nepalikęs įpeėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo.

Aktų vertinimai:

  1. Tai Lenkijos diktatas po Vorkslos pralaimėjimo nusilpusiai Lietuvai.
  2. Aktuose įžiūrima dviejų valstybių unija ir net – Jogailos nuolaida Vytautui (t.y. nesugebėjimas įgyvendinti Krėvos akte numatytos inkorporacijos).
  3. Tai kompromisas tarp Vytauto, puosėlėjančio Lietuvos valstybės savarankiškumą, ir Lenkijos, siekiančios visiškos LDK inkorporacijos.

Torunės taika (1411 m.):

  • Žemaitija buvo pripažinta LDK (iki Vytauto ir Jogailos mirties);
  • už išpirką Ordinui buvo grąžintos sąjungininkų užimtos pilys;
  • Lenkijai atiteko Dobrynė, o Pamarys, Kulmas, Michalovas liko Ordino valdžioje;
  • Ordinas privalėjo sumokėti 100 tūkst. kapų grašių kaip kontribuciją sąjungininkams, o pastarieji įsipareigojo skleisti savo kraštuose krikščionybę.

Torunės taikos reikšmė:

  • Pirmą kartą Ordinas turėjo viešai pripažinti pralaimėjęs; sustabdyta jo ekspansija į LDK ir Lenkijos žemes. Ši taika nebuvo tvirta, nes galutinai neišsprendė Žemaitijos problemos (Ordinas stengėsi susigrąžinti Žemaitiją), o Lenkija neatgavo visų savo žemių.

Horodlės aktai (1413 m.): – toliau apsprendė LDK vidaus raidą bei santykius su Lenkija;

  • LDK faktiškai ir toliau liko egzistuoti kaip savarankiška valstybė (su Lenkija ją jungė tik Jogaila, kuris, būdamas Lenkijos karaliumi, turėjo ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą; reali valdžia priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos)
  • numatyta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tik tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba (Vilnius-Radomo nuostata dėl to, kad LDK turi grįžti po Vytauto mirties Lenkijai, buvo panaikinta);
  • Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai;
  • 47 Lietuvos ir Žemaitijos bajorų giminėms buvo suteikta teisė naudotis Lenkijos bajorų giminių herbais (herbas – vienas iš svarbiausių viduramžių Europos bajorų luomo atributas);
  • numatyta, kad Lenkijos ir Lietuvos didikai bei bajorai galės abiem pusėms bendrus klausimus spręsti susirinkę į bendrus seimus Liubline, Parčeve ir kt.

Horodlės aktų reikšmė:

  1. Aktai patvirtino, kad gyvuoja savarankiška LDK (tai buvo Vytauto ir jį rėmusios bajorijos pergalė).
  2. Aktais buvo paruoštos sąlygos tolesniam ideologiniam bei socialiniam Lietuvos ir Lenkijos bajorijos suartėjimui (buvo išplėstos LDK bajorijos teisės, o kartu Lietuvos bajorai buvo įtraukiami į Lenkijos politinį gyvenimą).

Kazimiero privilegija. (1447m.)

  • Įteisinta viešpataujanti ponų padėtis valstybėje

Aleksandro privilegija. (1492m.)

  • Ponų taryba pripažinta valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu

Valakų reforma. (1557m.)

Priežastys:

  • Siekimas pakelti žemės ūkio našumą
  • Noras padidinti valstybės pajamas
  • Siekis tolygiai paskirstyti valstiečiams prievoles

Esmė:

  • Visa ariamoji žemė sutelkta į vieną masyvą, jame kiekvienam valstiečiui paskirti 3 rėžiai žemės
  • Sėjomaina padaryta privaloma
  • Žemė išmatuota valakais
  • Prievolės nustatytos nuo naudojamos žemės ploto ir kokybės

Padariniai:

  • Galutinai įbaudžiavinti valstiečiai
  • Įtvirtinta feodalinė žemės nuosavybė ir baudžiaviniai santykiai
  • Pagausintos valstybės iždo pajamos

Liublino unija. (1569m.)

Priežastys:

  • LDK nesekmės Livonijos kare su Maskva
  • LDK bajorų siekis sulyginti savo teises su Lenkijos bajorais

Sąlygos:

  • Lietuva ir Lenkija sudaro vieną valstybę – ATR
  • Vienas valdovas
  • Bendras Seimas, užsienio politika
  • Atskira centrinė valdžia, vyriausybė, valstybių iždai, kariuomenė, teritorija

Padariniai:

  • Laimėtas Livonijos karas
  • LDK išlaikė savarankiškumą
  • Polonizacija

Lietuvos statutai. ( 1529m./1566m./1588m.)

Pirmasis:

  • Rengė A. Goštautas. Įtvirtino didikų privilegijuotą padėtį visuomenės valdyme, valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių

Antrasis:

  • Visiems bajorams suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme. Valstiečiai, su jiems priklausančia žeme, paskelbti bajorų nuosavybe

Trečiasis:

  • Rengė L.Sapiega. Traktavo LDK atskira nuo Lenkijos valstybe. Galutinai įtvirtinta valstiečių baudžiavinė priklausomybė

Istoriniai klausimai

  1. Kokias žinote lietuvių kilmės teorijas? Ko jomis buvo siekiama?

Lietuvių kilmės teorijos:

  • Romėniškoji ( J. Dlugošas)
  • Gotiškoji (E. Stela)
  • Heruliškoji ( A. Vijūkas – Kojelavičius)
  • Indiškoji (A. Poška, V. Krėvė)
  • Trakų – frygų (J. Basanavičius)
  • Lietuvių protėviai- rytų baltai, nuo Dniepro aukštupio. ( K.Būga)

Tautų kilme, jų giminyste buvo susidomėta XV a. Tada atsirado ir lietuvių kilmę aiškinančių teorijų. Jomis LDK feodalinė diduomenė siekė įrodyti savo kilmingumą. Nereikia pamiršti, kad kurią nors tautą kildinti iš Romos ar Graikijos buvo viduramžių tradicija.


  1. Kaip formavosi lietuvių tauta?

V – VI a.rytinėje Lietuvos dalyje susiformavo lietuvių genčių sąjunga. Lietuvių tautos branduolį sudarė lietuvių ir aukštaičių genčių sąjunga. Vėliau prisijungė žemaičiai, pietiniai kuršiai, žemgaliai ir XIII – XV a. istorinę Lietuvą sudarė centrinės baltų gentys.


  1. Kaip mokslininkai aiškina baltų genčių susidarymą?
  2. Rimantienė ir kiti mokslininkai teigia, kad baltai yra senųjų gyventojų ir indoeuropiečių asimiliacijos rezultatas, t.y. baltai ≈ senieji gyventojai + indoeuropiečiai.

  1. Ar tiksliai žinoma baltų visuomenės socialinė struktūra?

Baltų visuomenės socialinė struktūra tiksliai nėra žinoma. Duomenų pirmiausiai pateikia archeologiniai bei įvairūs rašytiniai šaltiniai, tačiau archeologinės medžiagos nėra labai daug, be to, mokslininkai skirtingai interpretuoja tuos pačius duomenis.


  1. Kas sudarė baltų pasaulėžiūros pagrindą?

Baltų pasaulėžiūros pagrindą sudarė gamtos kultas, o žmogus laikomas gamtos dalimi.


  1. Kuo vertėsi baltai III-I tūkst.pr. Kr.?

III-I tūkst..pr. kr. Baltai vertėsi:

  • Medžiokle
  • Žvejyba
  • Rinkimu
  • Gyvulininkyste
  • Žemdirbyste.

  1. Nurodyti vidines ir išorines Lietuvos valstybės susidarymo priežastis.

Vidinės Lietuvos valstybės susidarymo priežastys:

  • XIII a. jau buvo susiformavusios visos pagrindinės lietuvių žemės, jos jungėsi i konfederacijas
  • Augo miestai
  • Kunigaikštysčių tarpusavio kovos
  • Didėjo turtinė diferenciacija.

Išorinės priežastys:

  • Greta gyvenančių tautų antpuoliai
  • Dviejų vokiečių ordinų atsikraustymas į Baltijos kraštus
  • Pietiniai ir vakariniai lietuvių kaimynai jau turėjo savo valstybes.

  1. Kokia svarbiausia lietuvių kovos su kryžiuočiais priežastis?

Svarbiausia Lietuvių kovų su kryžiuočiais priežastis yra vokiečių feodalų pastangos sukurti baltų žemėse savo valstybę ir pavergti jos gyventojus.


  1. Nurodyti 1385m. sutarties su Lenkija padarinius LDK.

Krėvos sutarties padariniai:

  • Sutartis sudarė sąlygas Lenkijos ir Lietuvos politiniam, ekonominiam ir socialiniam suartėjimui
  • Leido suvienyti lietuvių ir lenkų jėgas kovai su kryžiuočiais
  • Spartino LDK feodalizaciją
  • Į Lietuvą per Lenkiją ėmė plisti Europos civilizacija
  • Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, tačiau Krėvos sutartis davė lenkų feodalams teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi
  • Jogailai tapus karaliumi, Lietuvoje neliko valstybingumą įkūnijančios institucijos

  1. Nurodyti 1387m. krikšto reikšmę Lietuvai. Ar visa Lietuva buvo apkrikštyta?

Krikščionybės įvedimo reikšmė:

  • Krikščionybė sudarė sąlygas tautoms bendrauti
  • Per mokyklas ir raštą Lietuvoje plito krikščioniška Vakarų Europos kultūra
  • Europos šalys pripažino Lietuvą, kuri tapo katalikybės atrama Rytuose
  • Vokiečių feodalų idėja užkariauti Lietuvą žlugo, praradusi moralinį pagrindą

Visa Lietuva apkrikštyta nebuvo,nes Žemaitija tuo metu priklausė Ordiniu. Pokyčiai, vykę Lietuvoje po krikšto, yra vadinami europeizacija(Europoje viešpatavusių pažiūrų ir elgsenos normų perėmimas ir įtvirtinimas LDK viduje ir tarptautiniuose santykiuose.


  1. Kodėl Vytautas ėmėsi Įgyvendinti valstybės centralizacijos politiką?

Vytautas suprato, kad didelei ir įvairiatautei LDK gresia pavojus, todėl ėmėsi įgyvendinti valstybės centralizacijos politiką. Tai leido sustiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, kurti naują centrinės valdžios aparatą, pašalinti kunigaikščius nuo vadovavimo kariuomenei ir atskiroms kunigaikštystėms. Visos Vytauto vidaus politikos tikslas- sustiprinti Lietuvą. Jis sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus bei sustiprino socialinę jos atramą- bajorų luomą.


  1. Kodėl Vytautas siekė karūnuotis?

Vytautas siekė grąžinti Lietuvai visišką nepriklausomybę nuo Lenkijos.


  1. Kokiame mūšyje ir kada buvo sutriuškintos pagrindinės Kalavijuočių ordino jėgos?

Pagrindinės Kalavijuočių ordino jėgos buvo sutriuškintos 1236m. Saulės mūšyje. Galutinai 1435 m. Pabaisko mūšyje.


  1. Kokiam didžiajam kunigaikščiui valdant kova su vokiečių riteriais tapo pagrindiniu Lietuvos užsienio politikos uždaviniu?

Kova su vokiečių riteriais tapo pagrindiniu Lietuvos užsienio politikos uždaviniu valdant didžiajam kunigaikščiui Traideniui(1269 – 1282m.).


  1. Kam valdant pradėjo formuotis diarchijos(dvivaldystės) užuomazgos?

Valdant broliams Butigeidžiui(Budikidui) ir Butvydui-Pukuveriui Lietuvoje pradėjo formuotis diarchijos užuomazgos. Kita diarchija – XIV a. Algirdo ir Kęstučio valdymas.


  1. Koks buvo Žemaitijos statusas XIII – XIVa.?

Formuojantis Lietuvos valstybei, Žemaitijos statusas nesiskyrė nuo kitų valstybės žemių statuso. Padėtis pasikeitė 1253m., kai Žemaitija buvo perleista Livonijos ordinui. Tada Žemaitijoje pradėjo formuotis autonominės struktūros, kurios neišnyko ir 1260m., kai Žemaitija buvo grąžinta Lietuvos valstybei. Ypatingą Žemaitijos padėtį rodo tai, kad XIVa. šaltiniuose ji buvo dažnai lyginama ar išskiriama iš likusios Lietuvos. Be to, galima teigti, kad Žemaitija su likusia Lietuva palaikė greičiau susitarimu, o ne pavaldumu pagrįstus santykius.


  1. Kokiam kunigaikščiui valdant Lietuvą pradėta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste? Kodėl?

Valdant Gediminui, Lietuvą imta vadinti LDK, nes daug rusiškų žemių buvo prijungta tiek dinastinių vedybų, tiek ginkluotu būdu.


  1. Dėl kokių priežasčių kilo konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio?

Konfliktas kilo tarp Jogailos ir Kęstučio kilo todėl, kad:

  • Jogaila pasirašė su Ordinu Dovydiškių sutartį(1380m.), kuria pasižadėjo neremti Kęstučio, jei ordinas pultų Trakų kunigaikštystę
  • Kęstučio politika, kurios tikslas – Ordino sutriuškinimas, reikalavo didelių išteklių ir ėmė nebetenkinti Lietuvos visuomenės.

  1. Kodėl 1384 m.tapo įmanomas kompromisas tarp Vytauto ir Jogailos?

Tiek Vytautas, tiek Jogaila jau buvo naujosios LDK politikų kartos atstovai. Jie suprato, kad tarpusavio kovos dar labiau susilpnins valstybę, kuri gali tapti lengvu užsienio valstybių grobiu, kad krikštas yra būtinas valstybei, siekiant įveikti krizę ir sustiprinti valstybės tarptautinį autoritetą.


  1. Koks šiandienos istorikų požiūris į 1385m.Krėvos sutartį?

Nemaža dalis istorikų(tiek Lietuvos, tiek Lenkijos) laikosi nuomonės, kad Krėvos sutartis nebuvo unija. Krėvos aktu Jogaila tik patvirtino Jadvygai duotus pasižadėjimus. Be to, reikia pridurti, kad Krėvos sutartį sudarė Lenkijos valstybė ir Lietuvos didysis kunigaikštis, nes lietuvių tauta dar nesuvokė turinti valstybę; valstybingumą įkūnijo didysis kunigaikštis. Apie tai buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama(?) prie Lenkijos Karalystės. Teisiniai LDK ir Lenkijos karalystės santykiai akte tebuvo išreikšti žodžiu applicare, kuris nevienodai aiškinamas: prijungti, įjungti, prišlieti. Deja, iki šiol ginčijamasi, kaip išversti šį žodį. Kita vertus, reikia žinoti, kad tais laikais kunigaikštis negalėjo būti prilyginamas karaliui, todėl ir karalystė negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai, matyt, buvo vis tiek, kokia valstybė prie kokios bus prijungta. Jam svarbiausia buvo tai, kad jis valdys abi valstybes. Šiandien sprendžiamas ir pats dokumento autentiškumo klausimas. Manoma, kad tai gali būti politiniais tikslais Lenkijos ponų parengtas falsifikatas.


  1. Kokiose sutartyse XIV – XVa. buvo sprendžiami Lenkijos ir LDK valdymo klausimai?

Lenkijos ir LDK valdymo klausimai XIV – XVa.buvo sprendžiami šiose sutartyse:

  • Astravos sutartyje (1392m.)
  • Vilniaus ir Radomo sutartyje (1401m.)
  • Horodlės suvažiavimo aktuose (1413m.)

  1. Ar vienodos buvo katalikų ir stačiatikių teisės, siekiant dalyvauti valstybės valdyme XV – XVIa.?

Stačiatikių teisės šiuo atžvilgiu buvo suvaržytos. Nuo 1413m. stačiatikiams buvo draudžiama užimti aukštus valstybės tarnybos postus bei būti Ponų tarybos nariais.


  1. Kada Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo luomai?

Luomai LDK susiformavo žymiai vėliau nei kitose Europos šalyse, t.y. XIVa.pabaigoje – XVIa I pusėje.

  1. Kokių tikybų žmonės gyveno XIV – XVIa. Lietuvoje?

XIV – XVIa.LDK gyveno įvairių tikybų žmonės: pagonys, katalikai, stačiatikiai, musulmonai,

protestantai, karaimo, judaizmo išpažinėjai.


  1. Kas buvo pirmieji reformacijos idėjų skleidėjai LDK?

Pirmieji reformacijos skleidėjai LDK buvo liuteronai. Iškiliausios asmenybės: A. Kulvietis,

M.Mažvydas, J.Zablodskis, S.Rapolionis ir kiti. Vėliau kalvinistai M.Radvila Juodasis, M.Radvila Rudasis


  1. Kokios reformacijos sąjūdžio Lietuvoje sėkmės priežastys?

Reformacijos sąjūdžio Lietuvoje sėkmės priežastys:

  • Katalikų bažnyčia buvo nepajėgi atremti protestantų spaudimą
  • Reformacijos sąjūdį aktyviai rėmė aktyviausia ir labiausiai išsilavinusi LDK visuomenės dalis – bajorai ir didikai.

  1. Koks dokumentas pateikia sutvarkytus, papildytus ir susistemintus visus LDK veikusius įstatymus?

Visi sutvarkyti, papildyti ir susisteminti LDK veikę įstatymai buvo pateikti Lietuvos Statute (1529m.,1566m.,1588m.)


  1. Kada buvo pasirašyta Liublino unija? Kaip ji vertinama?

Liublino unija buvo pasirašyta 1569m. liepos 1 d. istorikai ją laiko tragedija, kurios priežastimi buvo Rusija. Teisės požiūriu, unija buvo tarptautinė sutartis, kurią sudarė dvi valstybės, turėjusios bendrą valdovą. Formaliai žiūrint, atrodytų, kad Liublino unija buvo laisva valia sudaryta tarpvalstybinė sutartis. Realiai tai buvo dalinės prievartos prieš LDK aktas. Be to, sudaryta nauja valstybė neturėjo grynos valdymo formos, o buvo kelių valdymo formų – monarchijos(vienas valdovas), aristokratijos(valdžia sukoncentruota kilmingųjų didikų ir bajorų rankose), demokratijos(visi bajorai buvo lygūs prieš įstatymą) – mišinys.


  1. Kodėl XVI a. Laikomas išskirtiniu laikotarpiu LDK istorijoje?

XVI a.laikomas išskirtiniu laikotarpiu LDK istorijoje, nes valstybė pasiekė aukščiausią feodalinės santvarkos lygį.

  • Susiformavo aiškios feodalinės struktūros: didikai, bajorai, dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai
  • Valakų reforma (1557m.) galutinai įtvirtino baudžiavą
  • Susikūrė teismų sistema
  • Visi feodalai įgijo vienodas teises.
  • Teismų ir administracijos reforma (1564 – 1566m.) padėjo pagrindą bajorų demokratijai, o galutinai ši įsigalėjo paskelbus III Lietuvos Statutą (1588m.)
  • priimama pirmoji Europoje privilegija,suteikianti lygias teises išpažinti ir skelbti kiekvieną religiją
  • Lietuvos gyvenimą smarkiai paveikė Renesanso kultūra
  • įsteigtas Vilniaus universitetas ir baigta kurti LDK švietimo struktūra
  • Daukša iškėlė tautinės valstybės idėją
  • Vilniuje įkuriama pirmoji spaustuvė
  • išleidžiama pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“
  • Atsirado teatras. 1570m. buvo pastatytas pirmasis spektaklis


Pateiktys