Žydų padėtis XIX a. Europoje
Skirsniai
Nuo seniausių laikų Europoje dėl tautinių, religinių priežasčių buvo ribojamos žydų teisė. Jie negalėjo dalyvauti valstybės valdyme, užimti aukštų pareigų. Tik švietimo epochoje buvo atkreiptas dėmesys į sunkią žydų socialinę padėtį. Švietėjai reikalavo panaikinti visus apribojimus žydams. Tuo pat metu prasidėjo ir pačių žydų judėjimas reikalaujant lygių teisių. Vienas ryškiausių šio judėjimo atstovų – filosofas Mozė Mendelsonas (1729-1786 m.), gyvenęs Berlyne. Jis kvietė žydus atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir integruotis į aplinkinę visuomenę.
Pirmoji valstybė, kurioje žydų teisės buvo sulygintos su kitų piliečių teisėmis, buvo Prancūzija. Po dvejus metus trukusių diskusijų Nacionalinis susirinkimas 1791 m. žydams garantavo tikėjimo laisvę ir politines teises. Bet 1808 m. Napoleonas išleido dekretą, kuriuo buvo apribotos žydų teisės teikiant kreditą ir prekiaujant. Galutinai žydų ir prancūzų teisės buvo sulygintos vykstant 1848 m. revoliucijai.
Kitose Europos valstybėse religijos laisvė ir politinės teisės žydams buvo garantuotos žymiai vėliau. Anglijoje žydų padėtis su kitų gyventojų padėtimi buvo sulyginta 1858 m., Austrijoje – 1867 m., Italijoje – 1870 m., Šveicarijoje – 1874 m. Paskutinė Europos valstybė, teisiškai sulyginusi žydų teises, buvo Portugalija – 1910 m.
Žydai Vokietijoje
Viena didžiausių žydų bendruomenių gyveno vokiečių kunigaikštystėse. Napoleono karų laikotarpiu, prancūzams okupavus Pareinės vokiečių kunigaikštystes, sutriuškinus Prūsiją ir Austriją, daugelyje vokiečių žemių žydų teisės buvo sulygintos su kitų gyventojų teisėmis. 1812 m. Prūsijoje įsigaliojo ediktas, kuriuo žydams buvo suteiktos pilietinės teisės. Bet tai nereiškė, kad 125 tūkst. Prūsijos žydų teisinė padėtis iškart pasikeitė. Tam prireikė dar nemažai laiko. Tik tiems žydams, kurie apsikrikštydavo, buvo suteikiama teisė užimti valstybines pareigas. Prūsijos valdžia įstatymais uždraudė žydams tapti miestų burmistrais bei universitetų profesoriais. Įvairūs apribojimai žydams galiojo ir kitose Vokietijos kunigaikštystėse.
Suvienijus Vokietiją, žydų pilietinės teisės buvo įtvirtintos naujoje 1871 m. imperijos Konstitucijoje. Nors kancleris Otas fon Bismarkas neslėpė savo nepalankaus požiūrio į žydus, persekiojimai jam valdant liovėsi. Nemažas buvo žydų vaidmuo Vokietijos ekonomikoje. Jie įkūrė didelių spaustuvių, bankų, tekstilės pramonės bei prekybos įmonių. Vokietijos žydai turėjo nemažą įtaką vokiečių kultūrai.
Nors Vokietijos žydai palaikydavo pilietinių teisių sulyginimą su kitų gyventojų teisėmis, nemažai jų, remdamiesi tradicijomis, istorine patirtimi, vengė emancipacijos. Jie bijojo, kad integruojantis į visuomenę seni žydų bendruomenes jungę ryšiai sutrūkinės, tradicijos išnyks ir diasporos žydai nebegrįš į pažadėtąją žemę. Tik apie XIX a. vid. vis daugiau žydų ėmė krikštytis ir atsiskirti nuo tradicinės bendruomenės.
Žydų bendruomenės Rytų Europoje
XIX a. pab. Rytų Europoje gyveno beveik 75% visų pasaulio žydų. Rusijos imperijos įstatymais buvo numatyta, kad žydai gali apsigyventi tik vakarinėse gubernijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, todėl čia jie sudarė 10-20% visų vietos gyventojų. Tik 1859 m. buvo išleistas įstatymas, kuris suteikė teisę žydų kilmės pirkliams, kariškiams, amatininkams prašyti leidimo apsigyventi kitose Rusijos gubernijose. Rusijos valdžia stengėsi priversti žydus pereiti į stačiatikybę. XIX a. pab. išplitus nacionalizmui, panslavistinei ideologijai, antižydiškos nuotaikos labai sustiprėjo, prasidėjo pogromai ir žydų persekiojimai.
Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje gyvenantys žydai buvo labai neturtingi. Daugelis jų – smulkūs amatininkai ar prekiautojai. Nemažai žydų gyveno tik iš bendruomenių teikiamos paramos. Kitaip nei Vakarų Europoje, industrializacija Rytuose prasidėjo apie 1850 m. ir vyko labai lėtai. Varšuvoje, Vilniuje, Minske ir Mogiliove nemažai žydų pragyvenimui galėjo užsidirbti susikūrusiuose fabrikuose. Ir tik nedaugelis žydų pirklių, Vakaruose prekiavusių rusiškais kailiais, žemės ūkio produktais, praturtėjo, tapo stambių pramonės įmonių savininkais.
Sionistų judėjimas
Žydų persekiojimas, pilietinių teisių varžymas, nuolatiniai pogromai jau XVIII a. skatino juos galvoti apie savarankiškos žydų valstybės susikūrimą ne Europoje.
Sionizmo pradininkais laikomi Vienos publicistas bei rašytojas Teodoras Herclis ir Odesoje gyvenęs gydytojas Leonas Pinskeris. Abu jie manė, kad didžiausia žydų nelaimių priežastis yra jų išsibarstymas po visą pasaulį. T. Herclio nuomone, tik savoje valstybėje žydai gali pradėti gyventi laisvai ir nepriklausomai.
Tiek L. Pinskeris, tiek T. Herclis sionistų judėjimą pradėjo vienas apie kitą nieko nežinodami. L. Pinskerį veikti paskatino 1881 m., po caro Aleksandro II nužudymo prasidėję masiniai pogromai ir žydų persekiojimas. T. Herclį – kapitono Alfredo Dreifuso teismas. A. Dreifusas buvo žydas, tarnavęs Prancūzijos kariuomenėje. Visiškai be jokios priežasties ir įrodymų kapitonas A. Dreifusas buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Ši byla pasaulio istorijoje vadinama “Dreifuso byla”. Nors keleriems metams praėjus A. Dreifusas buvo išteisintas, byla atskleidė žydų nelygiateisiškumą su kitais prancūzais ir antisemitines tendencijas Prancūzijoje.
1881 m. paplitus pogromams, Rusijoje pradėjo kurtis “Siono mylėtojų” organizacijos, kurios propagavo žydų grįžimą į Palestiną. 1883 m. panaši organizacija buvo sukurta Berlyne. Šios organizacijos davė vardą sionistų judėjimui.
1897 m. rugpjūčio 29-31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje buvo surengtas kongresas. Į jį suvažiavę delegatai iš Vakarų ir Rytų Europos priėmė “Bazelio programą”, kurioje numatė, kad žydų valstybė gali būti sukurta tik Palestinoje. Todėl buvo nutarta remti žydų žemdirbių, amatininkų, pirklių kėlimąsi į istorinę tėvynę. Kongresui pasibaigus, T. Herclis dienoraštyje rašė: “Aš sukūriau žydų valstybę <…>. Po 5 metų, o vėliausiai po 50 metų visi tai pamatys <…>.”
T. Herclis važinėjo po visą Europą, ragino žydus vienytis, aukoti lėšas pirmiesiems persikėlėliams į Palestiną remti.
Palestinos kolonizavimas
XIX a. pab. į Palestiną ėmė keltis pirmieji žydai iš Rusijos, ir kūrė ten savo bendruomenes. Bet ekonominės sąlygos ten nebuvo lengvos, dauguma bendruomenių galėjo pragyventi tik iš paramos, kurią teikė žydai, gyvenantys Vakarų Europoje. Osmanų imperijos valdžia žydams trukdė keltis į Palestiną. Jie galėjo čia apsigyventi, bet turėjo likti piliečiais tų šalių, iš kurių buvo atvažiavę.
XX a. pr. bendras Palestinos plotas buvo 29 tūkst. kvadratinių kilometrų. 1907 m. žydams priklausė 400 kvadratinių kilometrų žemės. Palestinoje tuo metu buvo 700 tūkst. gyventojų, o žydų tik 80 tūkst. Dauguma jų gyveno miestuose ir tik keli tūkstančiai vertėsi žemės ūkiu.
Atsižvelgdami į tai, sionistų judėjimo vadovai persikėlusius žydus ėmė skatinti verstis žemės ūkiu. Buvo pradėtos kurti žemės ūkio bendrijos. Jos buvo išsibarsčiusios po visą Palestiną. Iš Europos atvykstant naujiems žydams, tokių žemės ūkio kooperatyvų ir gyvenviečių daugėjo, jų tinklas plėtėsi.
Nors atvykę į Palestiną žydai buvo neturtingi, gyveno vargingai, bet jų padėtis buvo kur kas geresnė už vietinių gyventojų arabų. Dauguma žydų buvo baigę mokyklas, mokėjo kokį nors amatą, naudojosi iš Europos atsivežta technika. Jau nuo pirmų kolonijų gyvavimo dienų paprastais darbininkais jie samdė vietinius gyventojus arabus – pigią darbo jėgą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palestinoje gyveno apie 90 tūkst. žydų. Iš jų 60 tūkst. buvo senbuviai žydai. 15 tūkst. persikėlusių žydų gyveno miestuose, o 12 tūkst. – kaimo bendruomenėse. Daugiausia žydų, apie 45-50 tūkst., gyveno Jeruzalėje. Tel Avivas, pirmasis miestas, kuriame gyveno vien tik žydai, įkurtas 1909 m., Jafoje gyveno 12 tūkst. žydų.
Klausimai
- Kodėl žydams, gyvenant diasporoje, pavyko išsaugoti papročius, religiją, tradicijas?
- Kodėl visose valstybėse buvo varžomos žydų teisės?
- Kaip pasikeitė žydų padėtis į valdžią atėjus Napoleonui?
- Kuo žydų padėtis Rytų Europoje skyrėsi nuo jų padėties Vakarų Europoje?
- Kodėl kilo sionistų judėjimas?
- Kodėl sionistų judėjimo atstovai skatino žydus Palestinoje verstis žemės ūkiu?
0 atsakymų (-ai) į temą "32. Žydai XIX a. Antisemitizmas ir sionizmas"