31. Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimas Europoje

Antihitlerinės koalicijos susidarymas ir Teherano konferencija

Vokietijos įsigalėjimas Europoje gąsdino JAV visuomenę ir politikus. Dar prieš stodamos į karą, Jungtinės Amerikos Valstijos padėdavo su Vokietija kariaujančioms šalims. 1941 m. kovo mėn. F. Ruzveltas pasiūlė lendlizo įstatymą. Jis leido skolinti ir nuomoti karines medžiagas ir techniką kariaujančioms šalims, jeigu tai atitiko JAV interesus. Didžioji Britanija iki karo pabaigos gavo 30 mlrd. dolerių vertės paramą.

Vokietijai užpuolus SSRS, Didžiosios Britanijos vyriausybė iškart paskelbė, jog yra pasirengusi suteikti jai pagalbą. Jau liepos 12 d. SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė „Bendrų veiksmų prieš Vokietiją“ susitarimą.

1941 m. pabaigoje lendlizo įstatymas buvo pradėtas taikyti SSRS. Iki karo pabaigos SSRS gavo 11 mlrd. dolerių vertės paramą.

Koalicijos prieš Hitlerį kūrimas buvo baigtas 1942 m. sausio 1 d., kai Vašingtone 26 valstybės (JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Kinija, emigracinės Europos valstybių vyriausybės ir kt.) pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją. Jos įsipareigojo besąlygiškai tęsti karą ir nesudaryti atskirų (separatinių) paliaubų ar taikos sutarčių su Vokietija ir jos sąjungininkėmis.

Didžiųjų antihitlerinės koalicijos valstybių vadovai Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas susitiko Teherane 1943 m. lapkričio 28 d. gruodžio 1 d. ginkluotųjų pajėgų veiksmams suderinti ir pasaulio sutvarkymui po pergalės aptarti. Svarbiausias derybų klausimas buvo antrojo fronto veiksmų pradžia: kada sąjungininkai pradės karo veiksmus Europoje. Nuspręsta tai padaryti Vakarų Europoje 1944 m. gegužės mėnesį.

Čerčilis su Ruzveltu žinojo, kad Stalinas yra diktatorius, kuris pirmaisiais karo metais okupavo ir aneksavo rytines Lenkijos žemes ir tris Baltijos valstybes, bet tai nekliudė jiems glaudžiai bendradarbiauti su SSRS, Žūtbūtinėje kovoje jiems reikėjo galingo sąjungininko.

Raudonosios armijos puolimas 1943 m. pabaigoje – 1944 m.

Po Kursko mūšio Raudonoji armija pradėjo puolimą Rytų fronto pietuose. Iki 1943 m. žiemos vokiečiai buvo išstumti iš dalies Ukrainos, lapkričio mėnesį išlaisvintas Kijevas. Puolimas nuo 1943 m. spalio mėn. vyko ir Rytą fronto centrinėje dalyje. Atkakliai besipriešinantis Vermachtas turėjo trauktis iš Baltarusijos ir Baltijos šalių. 1944 m. balandžio mėn. Raudonoji armija pasiekė Karpatų priekalnes ir įžengė į. Rumunijos teritoriją. Raudonosios armijos puolimas 1944 m. antrojoje pusėje privertė Vokietijos sąjungininkes Rumuniją, Bulgariją ir Suomiją nutraukti karą.

Vengrijos valstybės galva – regentas M. Hortis mėgino nutraukti ryšius su Hitleriu, bet jam tai nepavyko. Vokiečių kariuomenė okupavo Vengriją, pašalino iš valdžios Hortį ir jį suėmė. Raudonoji armija vokiečių kariuomenę iš Vengrijos galutinai išvijo tik 1945 m. balandžio mėn. Slovakijoje 1944 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo didelis sukilimas prieš nacistams tarnaujančią vyriausybę. Tačiau sukilėliai buvo numalšinti ir pasitraukė į kalnus. Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armija pati išstūmė priešą beveik iš visos šalies teritorijos.

Antrasis frontas

Anglai ir amerikiečiai ilgai delsė pradėti plataus masto puolimą Europoje, nenorėjo įsivelti į didelius mūšius sausumoje ir bandė Vokietiją palaužti bombardavimais iš oro.

Anglų ir amerikiečių aviacija bombardavo ne tik fabrikus ir kitus karinius objektus, bet ir miestų gyvenamuosius rajonus. Anglų maršalas A. Harisas sakė: „Galbūt kada nors mes galėsime kiekvieną bombą numesti matematiškai tiksliai. Tačiau kol tokio tikslumo nepasiekėme, privalome mėtyti ištisą bombų griūtį, šluoti nuo žemės Šiklgruberio namus ir demoralizuoti jo darbininkus.“ Buvo vykdomas planas sugriauti 50 didžiausių Vokietijos miestų. Anglosaksų aviacija parodė savo pranašumą, vokiečių priešlėktuvinė gynyba negalėjo jai padaryti rimtesnių nuostolių.

Plataus masto puolimą Didžioji Britanija ir JAV pradėjo 1944 m. Birželio 6 d. jų kariuomenė, vadovaujama amerikiečių generolo D. Eizenhauerio, išsilaipino Prancūzijos šiaurės vakarų pakrantėje. Tai buvo didžiausias karų istorijoje desantas. Šeši tūkstančiai laivų atgabeno 4 armijas – 37 pėstininkų ir 10 tankų divizijų, iš oro desantą pridengė 11 tūkst. lėktuvų.

Vokiečiams antrasis frontas buvo netikėtas. Sąjungininkai tiek kartą atidėliojo, kad Hitlerio kariuomenės vadovybė prarado budrumą. Jos pajėgos Prancūzijoje buvo palyginti negausios. Pakrantės įtvirtinimai, Gebelso propagandos paskelbti „neįveikiamu Atlanto pylimu“, nebuvo baigti statyti. Sąjungininkų pranašumas ore pasirodė dar didesnis negu sausumoje. Pirmąją antrojo fronto kovų dieną vokiečių lėktuvai atliko 500 skrydžių, o anglosaksų – 14674. Rugpjūčio mėnesį Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje išsilaipino amerikiečių ir de Goliui pavaldūs prancūzų daliniai.

Puolimą prieš okupantus visoje Prancūzijoje pradėjo pasipriešinimo pajėgos. Sąjungininkai greitai žygiavo pirmyn. Rugpjūčio 25 d. buvo išvaduotas Paryžius, o spalio pabaigoje sąjungininkų armijos priėjo Vokietijos sieną.

Antrojo fronto sukūrimas reiškė, kad Vokietijos pralaimėjimas neišvengiamas. Nedidelė karininkų grupė, norėjusi išgelbėti Vokietiją, parengė Hitlerio nuvertimo planą.

1944 m. liepos 20 d. pulkininkas K. Štaufenbergas Hitlerio būstinėje padėjo bombą. Ji sprogo, bet Hitleris liko gyvas. Su sąmokslo dalyviais buvo žiauriai susidorota.

Vokietijos sutriuškinimas

Pačioje 1945 m. pradžioje Raudonoji armija užėmė visiškai sugriautą Varšuvą ir keliomis kryptimis įsiveržė į Vokietiją. Vokiečiai priešinosi iš paskutiniųjų, bet jiems teko trauktis. Kartu vyko masinė milijonų civilių gyventojų evakuacija į Vokietijos gilumą. Kaip tik tada savo gimtiną paliko bene paskutiniai dar nesuvokietinti Rytprūsių lietuviai.

Vasario mėnesį SSRS kariuomenė pasiekė Oderį ir pradėjo rengtis Berlyno šturmui. Kovo pabaigoje anglai ir amerikiečiai perėjo Reiną ir puolė toliau artėdami prie Elbės. Balandžio mėnesį vokiečių gynybos linija prie Oderio buvo pralaužta, Berlynas apsuptas, ir gegužės 2 d., po nepaprastai smarkių gatvių mūšių, kuriuose drauge su Sovietų kariuomene kovojo ir lenkų daliniai (apie 180 tūkst. karių), vokiečių kariuomenė pasidavė. Hitleris nusižudė dar balandžio 30 d.

Amerikiečių, anglų ir prancūzų armijos užėmė vakarinę Vokietijos dalį. 1945 m. pavasarį sąjungininkai pradėjo lemiamą puolimą Italijoje, kurį parėmė antifašistinis sukilimas. Balandžio pabaigoje vokiečiai Italijoje nutraukė karo veiksmus. Musolinį partizanai sučiupo ir sušaudė.

Naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją vokiečių vyriausiosios kariuomenės vadovybės įgaliotiniai Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Krymo ir Potsdamo konferencijos

1945 m. vasario pradžioje Kryme (Jaltoje) antrą kartą susitiko SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai. Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis dar kartą pareiškė tvirtą apsisprendimą sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, nubausti visus karo nusikaltėlius. Buvo susitarta dėl okupacijos zonų atribojimo, numatant suteikti atskirą zoną ir Prancūzijai.

Konferencija svarstė ir Lenkijos sienų klausimą. Didžioji Britanija ir JAV sutiko su jos rytinių žemių prijungimu prie SSRS. Kaip atlyginimas už tą praradimą Lenkijai turėjo atitekti didžioji dalis iš Vokietijos atimtų Rytprūsių ir iki galo nenustatytos teritorijos į vakarus nuo jos ikikarinės sienos.

Jaltoje taip pat buvo nutarta vietoje iširusios Tautų Sąjungos įsteigti naują tarptautinę organizaciją ir pasirašyti slaptą susitarimą dėl SSRS įsitraukimo į karą su Japonija.

Trečioji SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencija vyko 1945 m. liepos 17-rugpjūčio 2 d. Potsdame (prie Berlyno). Ši konferencija visiškai suderino okupacijos zonų Vokietijoje ribas. Raudonosios armijos paimtas Berlynas taip pat buvo suskirstytas į keturis sektorius – sovietų, amerikiečių, anglų ir prancūzų. Okupacija turėjo būti laikina. Lenkijos vakarines sienas konferencija numatė palei Oderio ir Neisės upes. Iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos ir Vengrijos į Vokietiją turėjo persikelti vokiečių tautybės gyventojai. Potsdamo konferencija pritarė Karaliaučiaus su aplinkine Rytprūsių teritorija perdavimui SSRS. Potsdamo konferencijos sprendimu buvo sudarytas Tarptautinis karinis JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teisininkų tribunolas. Teismas prasidėjo Niurnbergo mieste 1945 m. rugsėjo mėn. ir truko ištisus metus. Jame buvo atskleisti ir įrodyti nacistų nusikaltimai žmonijai – agresyvių karų rengimas ir vedimas, okupuotų šalių plėšimas ir jų gyventojų žudynės, žiaurus elgesys su karo belaisviais, žydų genocidas. Dvylika kaltinamųjų buvo nuteisti mirti ir 1946 m. spalio mėn. pakarti, išskyrus Geringą, kuris pats nusižudė.

Klausimai

1. Apibūdinkite antihitlerinės koalicijos susidarymo priežastis ir eigą.
2. Apibūdinkite trijų didžiųjų koalicijos valstybių bendradarbiavimą.
3. Kokia buvo antrojo fronto reikšmė?
4. Kodėl 1944 m. liepos mėn. buvo surengtas sąmokslas prieš Hitlerį?
5. Kokių susitarimų pasiekta Teherano, Krymo ir Potsdamo konferencijose?