28. Nacistinės Vokietijos politika okupuotose šalyse ir pasipriešinimo judėjimas

Nacistų okupacinė politika

1941 m. vasarą Vokietija pasiekė galybės Viršūnę. Hitleris savo nuožiūra „karpė“ Europos žemėlapį. Viena lenkų žemių dalis buvo tiesiog prijungta prie Vokietijos. Kita, su Varšuva ir Krokuva, paversta kolonija ir pavadinta Generaline gubernija.

Panašus likimas ištiko Jugoslaviją. Jos šiauriniai pakraščiai atiteko Vokietijai, Italijai ir Vengrijai, o centrinėje ir pietinėje dalyse okupantai sukūrė priklausomas valstybėles. Viena iš jų buvo Kroatija, kur valdžią turėjo kroatų fašistai ustašiai. Jie vykdė masines žydų ir serbų žudynes. Genocido aukomis tapo beveik 750 tūkst. serbų.

Hitleris ir Musolinis sprendė ir Vengrijos ginčą su Rumunija, kur gyveno daug tautinę priespaudą kenčiančių vengrų (abi valstybės buvo Vokietijos sąjungininkės, nors Vengrija savarankiškesnė). Diktatoriams tarpininkaujant, Vengrija atgavo nemažą teritoriją su 2,6 mln. gyventojų, kuri jai priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Vakarų Europoje nacistai valstybių neskaldė, tačiau Norvegijai, Nyderlandams ir Belgijai nepriklausomybės grąžinti nesirengė. Visiems laikams jas planavo susieti su Vokietija. Antraeile valstybe turėjo tapti Prancūzija, nuo kurios jau 1940 m. buvo atplėšti Elzasas ir Lotaringija.

Okupacijos pobūdis įvairiose šalyse skyrėsi. Vakarų Europoje nacistai iš pradžių saikingai taikė terorą, stengėsi gyventojus patraukti į savo pusę apgaulinga propaganda. O Lenkijoje, Jugoslavijoje ir okupuotoje SSRS teritorijos dalyje buvo žiauriausiai slopinamas bet koks nepaklusnumas.

Lenkijoje, kuri pagal Hitlerio planus turėjo visiems laikams išnykti kaip valstybė, lenkų tauta – iškeldinta iš savo tėvynės, o jos aktyviausioji dalis sunaikinta, -okupantai uždarė visas lenkų kultūros įstaigas, aukštąsias ir vidurines mokyklas, persekiojo katalikų dvasininkus. Dar 1939 m. lapkričio mėn. buvo suimti ir į koncentracijos stovyklas uždaryti Krokuvos universiteto profesoriai.

Holokaustas

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai“ rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydų pavojaus“, o tą „gelbėjimą“ suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus siekius. Pirmą kartą istorijoje valstybė ėmė įgyvendinti iš anksto parengtą vienos tautos visiško sunaikinimo planą, kuris buvo vykdomas visose šalyse, patekusiose Trečiojo Reicho valdžion.
Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos į uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių o tam, kad būtų geriau pasirengta juos sunaikinti.

1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų – vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacių pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampės žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti į kokią nors aikštę, tariamai perkelti į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi į žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo į duobes. Kartais žydus suvarydavo į getus, bet daugumą jų gyventojų taip pat išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavę policiniai daliniai.
Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. rugsėjo-spalio mėn. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir „paprasta“ koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai.

Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. antrojoje pusėje okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.

Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas ir akivaizdus. Tiktai nacių okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas į pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai žydų tautos žmonių, tarp jų 1,5 milijonai vaikų. Siaubingas žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas holokaustu.

Pasipriešinimo judėjimas

Pasipriešinimas nacių okupacijai įgavo didesnį mastą prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Anksčiau Hitlerio galybė atrodė neįveikiama. SSRS ir Vokietijos karas visiškai pakeitė padėtį. Pagrindinė Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalis kariavo Rytų fronte, okupuotose šalyse jų liko mažai. Hitlerininkų nesėkmės kėlė išsivadavimo vilčių.

Jugoslavijoje, Graikijoje ir Albanijoje išsivadavimo kova virto partizanų karu. Tam palankias sąlygas sudarė kalnai, užimantys didžiąją šių valstybių teritorijų dalį. Jugoslavijoje susikūrė Liaudies išsivadavimo armija, vadovaujama komunistų partijos generalinio sekretoriaus J. Brozo (slapyvarde Titas). Įnirtinguose mūšiuose ji išstūmė okupantus iš daugelio šalies sričių. 1943 m. lapkričio mėn. buvo sudaryta maršalo laipsnį gavusio Tito laikinoji vyriausybė.

Lenkijoje, per kurią ėjo pagrindinės geležinkelio linijos Rytų fronto link, buvo sutelkta daug vokiečių kariuomenės. Ne tokios palankios partizanų karui čia buvo ir gamtos sąlygos. Todėl lenkų pasipriešinimo judėjimas, kurio slaptos organizacijos pradėjo kurtis iškart po okupacijos – jau 1939 m. rudenį – kurį laiką reiškėsi antinacistine propaganda, pagalba žydams, pramonės ir transporto diversijomis.

1942 m. buvo įkurta kovinė organizacija Armija krajova, pavaldi Londone esančiai Lenkijos vyriausybei. Ji veikė ir vakarinėje Baltarusijoje, Volynėje bei Vilniaus krašte. Armija krajova 1944 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo sukilimą Varšuvoje. Jo tikslas buvo išvaduoti Lenkijos sostinę pačių lenkų jėgomis prieš ateinant Raudonajai armijai. Nepaisant didvyriškos kovos ir didžiulių aukų, Varšuvos sukilimas, neparemtas Raudonosios armijos, pralaimėjo.

Vakarų Europoje stipriausias pasipriešinimo judėjimas buvo Prancūzijoje ir Italijoje. Abiejose šalyse jo dalyviai kovojo ne tik prieš okupantus, bet ir prieš jų bendrininkus: Prancūzijoje – prieš Peteno valdžią, o Italijoje – prieš Musolinio valdžią.

Prancūzijoje veikė dvi pagrindinės pasipriešinimo organizacijos – komunistų partijos ir generolo Š. de Golio šalininkų. Pirmoji iš jų buvo gausesnė ir kovingesnė, bet de Golis, kuris vadovavo Kovojančios Prancūzijos judėjimui (būstinė Londone), buvo palaikomas koalicijos, nusiteikusios prieš Hitlerį, ir turėjo nedidelę kariuomenę prancūzų kolonijose Afrikoje. 1943 m. Alžyre jis sudarė laikinąją vyriausybę, kurios nariais tapo ir komunistai. Italijoje nuo 1943 m. rudens vyko partizanų kova. Čia komunistų partijos vaidmuo taip pat buvo labai reikšmingas. Jos sukurtos Garibaldžio brigados sudarė pagrindinę partizanų armijos jėgą.

Didžiausią mastą partizanų judėjimas įgavo okupuotoje SSRS dalyje. Vokiečių karinė vadovybė kovai su partizanais SSRS teritorijoje 1942 m. turėjo skirti 24 Vermachto ir SS divizijas.

Klausimai

1. Kuo skyrėsi nacių okupacija Vakarų Europos šalyse ir Lenkijoje, Jugoslavijoje?
2. Apibūdinkite nacių veiksmus žydų atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo metais.
3. Kokios aplinkybės lėmė, kad Jugoslavijoje, Albanijoje ir Graikijoje ginkluotas pasipriešinimas įgijo didžiausią mastą?