Politinė situacija Lietuvoje po 1812 m. karo
Skirsniai
1815 m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos Kunigaikštystės didžiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos Karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Joje liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Caro valdžia, atskyrusi Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas – siekimas vėl susijungti. XIX a. kilo net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos valdymą.
Studentų ir inteligentų draugijų veikla
XIX a. pr. susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Didesnę iniciatyvą rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti naujas vertybes: tarpusavio paramą, ryžtą kovoti su despotizmu, tautinio išsivadavimo idėjas.
Po 1812 m. Lietuvoje aktyviai ėmė veikti masonai. Jų susirinkimų vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: “Uolusis lietuvis”, “Tobulioji vienybė”. Masonų draugijos platino švietimą, užsiiminėjo labdara. Pažangi buvo jų skelbiama religinė ir tautinė tolerancija.
Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė “Šubravcų” (nenaudėlių) draugiją. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir Šubravcų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą “Filomatų” (mokslo mylėtojų) draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo “Filaretų” (dorovingųjų) draugija. Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams, geriau mokytis, puoselėti tautiškumą, šviesti lenkų tautą. Didžiausias jų tikslas – tautos laisvė.
1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir “Šubravcų” draugiją, o po metų policija suėmė ir slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų narius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikštas 108 asmenims, 20 iš jų buvo ištremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mickevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmosios tokio masto represijos universitete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Tik represijomis caro valdžiai pasisekė prislopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.
Vilniaus universitetas
Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiais su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrėmus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių – lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių bajorų jaunimas. Tuo metu universitete profesoriavo dar daug žymių mokslininkų. Labai pripažinti buvo iš Lenkijos atvykę broliai J. ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemiją, o Janas Sniadeckis – astronomiją ir matematiką. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė universiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje garsėjo vokiečiai tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos Statuto buvo laikoma kiekvieno bajoro namuose.
Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado ir pirmosios mokslo bei kultūros draugijos, aktyviai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba.
Universitetą garsino ir jo auklėtiniai – didieji lenkų rašytojai ir poetai romantikai, vadinę save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt.
Lituanistinio sąjūdžio pradžia
Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pr. labai pradėta domėtis savo “istorinėmis šaknimis”, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį visuomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra.
Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. 3-4 dešimtmetyje.
Vilniaus universitete studijavo dauguma XIX a. pr. lietuvių kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepriklausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir ypač literatūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikalą “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba.
Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Simonas Stanevičius, didžiausią pripažinimą pelnė pasakėčiomis. Jo “Dainės žemaičių”, pasirodžiusios 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirmąją prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidęs Liudvikas Rėza. Visomis dainų rinkinių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Stanevičiaus odė “Šlovė žemaičių” tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo reiškiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paskatinti dvasinį lietuvių atgimimą, žmonių patriotizmą, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvynės likimu. Susidomėjimas praeitimi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailę. Aistringas senienų rinkėjas, įrengęs pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų išskobto seno ąžuolo kamiene, – Raseinių apylinkių bajoras Dionizas Poška.
Tautą prikelti buvo lemta žemaičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, mažiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Būdo uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Apsišvietę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juozą Arnulfą Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.
Klausimai
- Kaip pasireiškė Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas caro valdžia?
- Kurie visuomenės sluoksniai buvo aktyvesni?
- Kokias vertybes XIX a. pr. akcentavo jaunimas?
- Kuo pasireiškė lituanistinis sąjūdis ?
- Kodėl lietuvių atgimimas XIX a. pr. sietinas su Žemaitija?
0 atsakymų (-ai) į temą "24. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr."