10. Vokietija 1919-1932 m. Veimaro Respublika. VNSPD

Nacionalinio susirinkimo sprendimai

1918 m. lapkričio mėn. Vokietijoje kilo revoliucija, privertusi atsisakyti sosto kaizerį Vilhelmą II. Priimti naują Vokietijos konstituciją, pasirinkti politinę santvarką turėjo demokratiškai išrinktas Nacionalinis susirinkimas. Kadangi Berlyne 1919 m. buvo labai neramu, naujasis parlamentas posėdžiavo Veimare. Čia buvo priimta naujoji konstitucija, svarbiausias valstybės įstatymas, kuriuo nustatyta nauja demokratinė politinė santvarka. Dėl šios priežasties Vokietija, kol galiojo naujoji konstitucija, dažnai buvo vadinama Veimaro Respublika. Konstitucija nustatė naują valdymo sistemą. Aukščiausia įstatymus leidžiančia institucija tapo parlamentas. Jį sudarė dveji rūmai: tiesiogiai renkamas Reichstagas ir žemių atstovų sudarytas Reichsratas. Reichstagas galėjo pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Valdžios piramidės viršūnėje buvo prezidentas. Jį tiesioginiais rinkimais 7 metams rinko gyventojai. Prezidentas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis galėjo paleisti Reichstagą, skyrė reichskanclerį. Nacionalinis susirinkimas balsų dauguma ratifikavo ir Versalio taikos sutartį. Nors tai buvo neišvengiamas sprendimas, daugeliui vokiečių jis nepatiko.

Pokario sunkumai ir krizė Vokietijoje

Karas Vokietijai atnešė daug nelaimių. Milijonai vokiečių žuvo frontuose, sutriko ekonomika, finansų sistema. Pagal taikos sutartį Vokietija prarado visas kolonijas, dalį teritorijos, privalėjo mokėti reparacijas. Taikos sutartis uždraudė jai turėti didesnę nei 100 tūkst. karių armiją, gaminti tankus, karinius laivus ir lėktuvus. Didžiuma vokiečių priešiškai žiūrėjo į Versalio taikos sutarties Vokietijai nustatytas sąlygas. Jie manė, jog tai – Vokietijos pažeminimas. Dešinieji politikai, įvairios jų grupuotės kaltino socialdemokratus, kitas demokratines partijas, turėjusias daugumą Nacionaliniame susirinkime, dėl Versalio taikos sutarties ratifikavimo. Buvo sukurta legenda, melagingai aiškinanti, kad vokiečiai kariai galėjo kovoti, bet juos išdavė kairieji politikai, „smogę durklu į nugarą“. Komunistai taip pat rodė nepasitenkinimą įvykių raida, demokratinės respublikos paskelbimu. Jie siekė Rusijos pavyzdžiu įvykdyti socialistinę revoliuciją ir įvesti diktatūrą. 1919 m. sausio mėn. Berlyne įvyko ginkluotas revoliucingai nusiteikusių darbininkų sukilimas, kuriam vadovavo komunistai „spartakininkai“. Vyriausybės kariuomenė sutriuškino sukilėlius. Tai nebuvo vienintelis bandymas nuversti vyriausybę. 1920 m. kovo 12 d. monarchijos šalininkai įvykdė perversmą, užėmė Berlyną. Kancleriu pasiskelbė monarchistas V. Kapas. Bet kai šalyje kilo visuotinis streikas, pučistai turėjo bėgti į užsienį. 1922 m. viduryje staiga pradėjo blogėti ekonominė situacija, augti infliacija. Blogėjant ekonominei padėčiai, Vokietija nutraukė reparacijų mokėjimą, anglių tiekimą Prancūzijai. Ši kartu su Belgija, atsakydama į tiekimų nutraukimą, 1923 m. sausio mėn. užėmė Rūro sritį. Tačiau iš okupacijos nieko nelaimėjo – kalnakasiai atsisakė dirbti. Rūro okupacija dar labiau pagilino krizę Vokietijoje. Šalis neteko apie 70 proc. anglių, 50 proc. ketaus. Infliacija pasiekė pasaulyje lig tol nematytą lygį. Kasdienių prekių kainos buvo skaičiuojamos milijardais. Valstybės biudžeto pajamos 1923 m. buvo dešimteriopai mažesnės už išlaidas. Pinigai nustojo vertės. Spaustuvės nebespėjo jų spausdinti. Dėl pinigų trūkumo darbininkai negaudavo atlyginimų. Sutriko prekyba, sustojo transportas, apmirė visa ūkinė veikla. Milijonai žmonių pajuto bado grėsmę.

Vokietijos ūkio atkūrimas

Ministrų kabinetas, kuriam valdant kilo krizė ir buvo užimtas Rūras, atsistatydino. Naujoji vyriausybė, vadovaujama nuosaikios Vokiečių liaudies partijos lyderio G. Štrezemano, pakeitė politiką. Ji, įrodinėdama, kad Vokietija nepajėgi, nors ir norėtų, mokėti reparacijas, išsprendė Rūro problemą. Prancūzai pasitraukė. Vėliau buvo įvykdyta ir finansų reforma Markė tapo tvirta valiuta. Reichsmarkė prilygo 1 mlrd. infliacinių markių. Pradėjo kilti gamyba. Ūkinis gyvenimas normalizavosi. Įveikti ekonominę ir jos nulemtą politinę krizę Vokietijoje buvo suinteresuotos ir kitos šalys. JAV pagal „Daueso planą“ 1924-1928 m. suteikė Veimaro Respublikai apie 30 mlrd. markių paskolų. 1929 m. Vokietijos pramonės gamybos apimtis pralenkė ikikarinį lygį 17 proc., o eksportas daugiau kaip trečdaliu. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija vėl tapo ekonomiškai galingiausia Europos valstybe. Ji gamino 9,5 proc. pasaulio produkcijos. Plėtojosi chemijos, radiotechnikos, elektrotechnikos, automobilių ir kitos pramonės šakos. Vokiški radijo imtuvai, automobiliai, motociklai, metalo dirbiniai, chemijos prekės vėl tapo žinomos ir gerai vertinamos visoje Europoje. Sumažėjo bedarbių. Pakilo gyvenimo lygis. Darbo diena sutrumpėjo iki 8 valandų. Nustatytas darbo užmokesčio minimumas. 1927 m. priimtas valstybės paramos bedarbiams įstatymas. Valstybė daug lėšų skyrė socialinėms reikmėms. Buvo remiami karo invalidai, persikėlėliai iš buvusių kolonijų, našlės, našlaičiai. Politinis gyvenimas aprimo. Kraštutinių pažiūrų partijos neteko didelės dalies šalininkų, turėtų galimybių reikštis.

VNSDP ir jos idėjos

Veimaro Respublikoje veikė kelios dešimtys politinių partijų, iš kurių ekstremistinėmis pažiūromis, priešiškumu Respublikai ir siekimu įvesti diktatūrą pasižymėjo A. Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (VNSDP). Ši partija susikūrė 1919 m. Jos veikla ir idėjos buvo persmelktos kraštutinio nacionalizmo ir antisemitizmo. 1920 m. parengtą partijos programą sudarė 25 punktai. Juose demagogiškai buvo reikalaujama: lygių teisių vokiečių tautai (esą Paryžiaus taika šias teises pamynė), pripažinti vokiečių teisę susijungti į „Didžiąją Vokietiją“, turėti kolonijų, uždrausti spekuliaciją žeme, iš žydų atimti pilietybę, įstatymais kovoti prieš „politinio melo skleidimą“ per laikraščius. A. Hitleris, nacistų vadas, buvo užkietėjęs demokratijos ir parlamentinės sistemos priešas. Demokratiją jis laikė „žydų prasimanymu“, nulėmusiu „Vokietijos nuosmukį“. Nacionalsocialistai savo idėjas grindė natūraliosios atrankos teorija. Jie aiškino, kad žmonių ir tautų gyvenimą reguliuoja atrankos per kovą dėsnis. Karas esąs normali istorijos būsena, tautos kovoja tarp savęs, o išlieka tik tobulesnės ir pranašesnės. Germanai esą visais laikais buvę pažangos ir kultūros platintojai, bet jiems trūksta „gyvybinės erdvės“, kurią jie privalo gauti. Vokiečiams esą išnykimu graso žydai, laikantys „viešpačių tautą“ „procentų vergovėje“. Hitleriui žydai buvo visų neigiamų visuomenės reiškinių, visų blogybių žemėje priežastis. Net jeigu ir „grynakraujai arijai“ darė ką nors, kas nepatiko Hitleriui.

Didžiuma nacionalsocialistų idėjų išdėstytos Hitlerio knygoje „Mano kova“ (Mein Kampf). A. Hitleris rašė, kad jis sugriaus demokratinę santvarką, vykdys žydų sunaikinimo programą ir kariaus už vokiečių gyvenamų žemių išplėtimą. Pažiūrų propagandai VNSDP leido laikraštį „Tautos stebėtojas“ (Volkischer Beobachter). Hitlerio ir Rozenbergo knygos, Gebelso ir kitų nacių oratorių kalbos, laikraštis daug padarė, kad šios pavojingos idėjos pasklistų Vokietijoje ir apkvailintų daug žmonių. VNSDP vadovavo fiureris, kuriam žemesnio rango vadai, pvz., gauleiteriai, turėjo paklusti („Fiureris įsako, mes vykdom“). Svarbi nacistų organizacijos dalis buvo smogikų būriai (SA), kurių paskirtis – jėga ginti partijos reikalus. SA rudmarškiniai gynė savo susirinkimus nuo komunistų išpuolių, galėjo susikauti su priešiškų organizacijų nariais, užpulti jų susirinkimą ar spaustuvę. SA, kuriems fiureris teikė ypatingą reikšmę kaip kovotojų už partijos reikalus mokyklai, 1923 m. buvo apie 6 tūkst., o 1933 m. – apie 400 tūkst. žmonių. Vėliau buvo sukurti ir specialūs gynybos būriai (SS) – Hitlerio asmeninė gvardija. Ilgainiui smogikai ginklavosi, darėsi vis įžūlesni, o 1932 m. per jų išpuolius beveik kas dieną žūdavo žmonės. 1923 m. lapkričio mėn. VNSDP nesėkmingai pabandė įvykdyti pučą Bavarijoje (vok. k. – Hitlerputsch). Jį slopinant 11 nacių žuvo, kiti pabėgo į užsienį arba buvo nuteisti. Šio perversmo organizatorius ir partijos vadas A. Hitleris buvo nuteistas 5 metams, bet atsėdėjo tik 8 mėnesius. Vokietija tada pirmą kartą išgirdo apie VNSDP ir jos vadą. Po pučo nuslopinimo nacionalsocialistai vengė įžūlių išpuolių prieš valdžią, o Hitleris ir jo artimiausi bendražygiai sakė, kad į valdžią jie eis tik legaliai ir neužmiršdavo užtikrinti, kad jų tikslas – demokratinės santvarkos sunaikinimas. Iki pat pasaulinės ekonominės krizės VNSDP buvo antraeilė triukšminga partija ir nesugebėjo pasiekti jokių reikšmingesnių rezultatų. Krizės išvakarėse, 1928 m. įvykusiuose rinkimuose nacistai gavo tik 2,6 proc. balsų.

Klausimai

1. Paaiškinkite, kodėl pokario Vokietija dažnai vadinama Veimaro Respublika?
2. Kodėl didžiuma vokiečių buvo nepatenkinti Versalio taikos sutartimi?
3. Kaip Vokietijoje reiškėsi pokario krizė? Apibūdinkite 1924-1929 m. padėtį.
4. Kokios nacistų idėjos, Jūsų nuomone, kėlė didžiausią pavojų Vokietijos ir kitų šalių gyventojams? Atsakymą paaiškinkite.
5. Kokią vietą taip Veimaro Respublikos partijų užėmė VNSDP iki ekonominės krizės?