51. Vakarų ir Rytų santykiai 1953-1985 m.

Atominės bombos šešėlyje. Kariniai blokai

Šaltasis karas neperaugo į dviejų supervalstybių tiesioginį susidūrimą. Antrajame pasauliniame kare patirti milžiniški nuostoliai neleido Stalinui, nors jis ir būtų norė­jęs, įsivelti į naują visuotinį konfliktą. JAV branduolinė ginkluotė buvo daug prana­šesnė. 1950 m. amerikiečių arsenaluose buvo 450 atominių bombų, o SSRS pirmąją atominę bombą išbandė tik 1949 metais. SSRS bandė įveikti šį atsilikimą, bet ir JAV atominė pramonė dirbo įtemptai: 1955 m. jos jau turėjo 4 750 atominių bombų. Bu­vo sukurta daug galingesnė vandenilinė bomba. 1952 m. ją išbandė JAV, o 1953 m. – SSRS. Nedaug nuo jų atsiliko Didžioji Britanija, kuri savo vandenilinę bombą susprogdino 1957 m.

SSRS ir JAV žvelgė į pasaulį kaip į tarpusavio kovos areną, visur matė prieši­ninkų intrigas ir kėslus. „Kovos su komunizmu“ vardan amerikiečiai rėmė barbariš­kas diktatūras Lotynų Amerikoje ir labai įtariai žiūrėjo į tuos, kurie bandė vykdyti politines ir socialines reformas. Pavyzdžiui, 1954 m. JAV parėmė sąmokslą prieš demokratinę Gvatemalos vyriausybę, kurią be pagrindo paskelbė komunistine. Po perversmo šioje Centrinės Amerikos valstybėje įsigalėjo diktatūra. SSRS iš savo pusės kišosi į Centrinės ir Pietryčių Europos socialistinių valstybių vidaus reikalus. Supervalstybių politikos įrankiais tapo kariniai blokai, sukurti Europoje ir Azijoje.

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) buvo įkurta 1949 m. 1955 m. gegužės mėn. Varšuvoje vyko Čekoslovakijos, Lenkijos, VDR, Vengrijos, Rumuni­jos, Bulgarijos, Albanijos ir SSRS pasitarimai. Buvo pasirašyta sutartis, vadinama­sis Varšuvos paktas. Europa buvo padalyta į du karinius blokus.

Kariniai blokai buvo kuriami ne tik Europoje. 1954 m. rugsėjo mėn. sudarytas Pietryčių Azijos paktas (SEATO), kuriame dalyvavo JAV, Didžioji Britanija, Pran­cūzija, Tailandas, Pakistanas, Filipinai, Naujoji Zelandija ir Australija. Dar vienas blokas 1955 m. atsirado Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose – Bagdado paktas, kurio nariai buvo Turkija, Irakas, Iranas, Pakistanas ir Didžioji Britanija. JAV Bagdado pakte nedalyvavo, bet skatino jo sukūrimą, o 1957 m. vienašališkai įsipareigojo su­teikti pagalbą ginklu to regiono šalims (vadinamoji „Eizenhauerio doktrina“, pava­dinta tuometinio JAV prezidento vardu).

Ginklavimosi varžybos

Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio Rytų ir Vakarų santykių įtampa kiek sumažėjo, atsi­naujino prekybos ir kultūriniai ryšiai. Tačiau šaltasis karas tęsėsi. Didėjo branduoli­nis arsenalas, branduolinių ginklų skubėjo įsigyti visos didžiosios valstybės. 1960 m. atominę bombą išbandė Prancūzija, o 1964 m. – Kinija.

Daugiausiai branduolinių ginklų turėjo supervalstybės. Tik jos galėjo skirti mil­žiniškus išteklius branduolinių ginklų ir priemonių jiems gabenti gamybai. O tos priemonės sparčiai keitėsi. Vietoje bombonešių svarbiausiu branduolinių ginklų ne­šėju tapo raketos. Sovietų Sąjunga 1957 m. jau turėjo tarpžemyninių balistinių rakėtų (TBR), kurios galėjo pasiekti bet kurią JAV vietovę. 1958 m. TBR sukūrė ameri­kiečiai. Skrendančioms raketoms niekas negrėsė, bet priešai galėjo sunaikinti jų pa­leidimo įrenginius. Todėl jau 6-ojo dešimtmečio viduryje supervalstybės pastatė pir­muosius povandeninius laivus, ginkluotus raketomis su branduoliniais užtaisais.

Ginklavimosi varžybos vyko gana tolygiai. Daugelį naujų rūšių ginklų pirmiau sukurdavo JAV, o po kelerių metų – ir SSRS. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje-7-ojo pradžioje raketinės technikos srityje pirmavo SSRS. 1957 m. ji paleido pirmąjį dirb­tinį Žemės palydovą, o 1961 m. J. Gagarinas kosminiu laivu pirmą kartą apskriejo Žemę. Prasidėjo varžybos kosmose. Amerikiečiai greitai įveikė savo atsilikimą. 1969 m. liepos mėn. pagal „Apolono“ programą JAV astronautai nuskrido į Mėnulį.

SSRS nevykdė skridimo į Mėnulį programos dėl lėšų trūkumo, tačiau ginklavi­mosi srityje, įtempusi visas jėgas, ji neatsiliko nuo kur kas ekonomiškai galingesnės varžovės. Skrydžiai į kosmosą buvo glaudžiai susiję su karo technikos raida. Kosmi­nius laivus pakeldavo raketos, skirtos branduoliniams užtaisams nešti, dirbtiniai pa­lydovai „šnipai“ sekė potencialių priešininkų teritoriją.

Branduolinis ginklas ne tik rodė supervalstybių karinę galią, bet ir vertė jas apdairiau spręsti tarptautinius ginčus. Ir Vašingtonas, ir Maskva ėmė suvokti, kad branduolinio karo nugalėtojų nebus. Netgi Karibų krizė 1962 m. rudenį neperaugo į karą. Kaip tik po jos 1963 m. SSRS, JAV ir Didžioji Britanija Maskvoje pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo atmosferoje, kosminėje erd­vėje ir po vandeniu. Priėjo greitai prisijungė beveik visos pasaulio valstybės. Atsi­sakė pasirašyti Prancūzija ir KLR.

Tačiau ginklavimosi varžybos tęsėsi toliau. Branduoliniai užtaisai buvo tobuli­nami sprogdinant juos požeminiuose tuneliuose. Supervalstybės savo karinę politi­ką grindė branduoliniu paritetu, t. y. kiekybine ir kokybine lygybe branduolinių už­taisų ir jų gabenimo priemonių srityje. 7-ojo dešimtmečio pradžioje JAV turėjo be­veik 20 kartų daugiau branduolinių užtaisų negu SSRS. Nuo Karibų krizės laikų SSRS vadovybė ėmėsi visų priemonių paritetui pasiekti. 9-ąjį dešimtmetį jų bran­duoliniai potencialai maždaug susilygino.

Varžybos vyko ne tik dėl užtaisų skaičiaus. Buvo kuriamos naujų rūšių raketos. Jau 7-ojo dešimtmečio viduryje SSRS pradėjo statyti priešraketinės gynybos įrengi­nius aplink Maskvą. Panašius statė ir amerikiečiai. Tačiau priešraketinėms sistemoms tobulinti būtų reikėję milžiniškų lėšų. Todėl abi supervalstybės nenorėjo pradėti dar vieno ginklavimosi varžybų etapo.

1972 m. gegužės mėn. JAV prezidento R. Niksono vizito Maskvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl priešraketinės gynybos. Ji suteikė abiem pusėms teisę išdėsty­ti nustatytą skaičių priešraketinių įrenginių: SSRS – aplink Maskvą, o JAV – TBR paleidimo aikšteles. Kartu SSRS ir JAV pasirašė laikiną susitarimą dėl puolamosios branduolinės ginkluotės apribojimo. Šie susitarimai atspindėjo Rytų ir Vakarų san­tykių pagerėjimą, pavadintą „įtempimo mažėjimu“.

Rytų ir Vakarų santykių pagerėjimas baigėsi, kai 1979 m. pabaigoje į Afganista­ną buvo įvesta Sovietų kariuomenė. 1980 m. JAV prezidentu išrinktas R. Reiganas paskelbė strateginės gynybos iniciatyvos (SGI) programą. Ji numatė kosmose sukurti priešraketinę sistemą, kuri apsaugotų JAV ir Vakarų Europą nuo sovietinių raketų. SGI įgyvendinti prireiktų išdėstyti tūkstančius dirbtinių Žemės palydovų su lazeriais ir vadinamuoju kinetiniu ginklu: mechanizmais, iššaunančiais specialius sviedinius, kurie numuštų priešo raketas. Sistemą būtų valdę galingiausi kompiuteriai.

Dauguma specialistų abejojo, ar tokia sistema bus patikima ir ar jos kūrimas nepranoks net JAV išgalių. SGI programa, taip ir neperžengusia tyrimų stadijos, buvo siekiama politinių tikslų: įtraukti SSRS į naujas ginklavimosi varžybas, ku­rioms jos ekonomika būtų nepajėgi. Šaltasis karas tęsėsi, bet drauge tarp Vakarų ir Rytų blokų valstybių vykdavo derybos.

Rytų ir Vakarų dialogas

Jis prasidėjo netrukus po Stalino mirties. Jau 1954 m. pradžioje po kelerių metų pertraukos įvyko JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų pasitarimas, kuriame buvo pradėtos derybos Austrijos klausimu. Jos baigė­si 1955 m. pasirašyta sutartimi dėl keturių valstybių okupacinės kariuomenės išvedimo iš šios šalies, jos suverenumo atkūrimo ir neutralumo. 1959 m. SSRS komunistų partijos ir vyriausybės galva N. Chruščiovas oficialiai lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo sensacingas įvykis.

Labiau plėtėsi SSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių ryšiai su Vakarų Europos vals­tybėmis, didėjo prekybos apyvarta. „Įtempimo mažėjimo“ laikotarpiu buvo sudary­ta VFR sutartis su Lenkija ir SSRS. 1970 m. VFR vyriausybė pripažino vakarinę Lenkijos sieną palei Oderio ir Neisės upes ir Rytprūsių dalies perdavimą SSRS, atsisakė visų teritorinių pretenzijų. Ne mažiau svarbus buvo diplomatinių santykių tarp dviejų vokiečių valstybių užmezgimas. Daugiau kaip dvidešimt metų VFR nepripažino VDR ir netgi kliudė tai padaryti kitoms valstybėms. Mat pagal vadinamąją „Halšteino doktriną“ VFR atsisakė diplomatinių santykių su valstybėmis, kurios pripažino Vokietijos Demokratinę Respubliką. Išimtis buvo padaryta tik SSRS. Tačiau 1972 m. pabaigoje VFR ir VDR susitarė užmegzti diplomatinius santykius, išplėsti ūkinius ir kultūrinius ryšius.

1975 m. vasarą Helsinkyje vyko pasitarimas dėl saugumo ir bendradarbiavimo. 33 Europos, JAV ir Kanados vadovai pasirašė Baigiamąjį aktą. Jame buvo patvirtintas esamų sienų neliečiamumas, numatytos priemonės ginkluotų konfliktų pavojui sumažinti ir skatinti kultūrinius ir asmeninius ryšius tarp įvairių valstybių piliečių. Baigiamuoju aktu, reikalaudami politinių laisvių SSRS ir kitose socialistinėse šaly­se, rėmėsi viešpataujančios ideologijos nepalaikantys žmonės.

Klausimai

1. Kaip branduolinis ginklas plito pasaulyje?
2. Kuo pasireiškė supervalstybių ginklavimosi varžybos?
3. Kokie ginkluotę apribojantys susitarimai pasirašyti 1963-1972 m. ?
4. Kaip buvo sprendžiamas Vokietijos klausimas 8-ojo dešimtmečio pradžioje?
5. Apibūdinkite 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto reikšmę.