21. Tarptautinių santykių aštrėjimas 4-ąjį dešimtmetį

Agresyvi Japonijos ir Vokietijos politika

4-ojo dešimtmečio pradžioje dėl Japonijos ir Vokietijos politikos labai pablogėjo tarptautinė padėtis. 1931 m. Japonija užpuolė Kiniją ir užėmė šiaurės rytų dalį – Mandžiūriją. Tautų Sąjunga pasmerkė agresiją, bet jokių priemonių nesiėmė. Japonija 1937 m. atnaujino karą prieš Kiniją ir užgrobė sostinę Nankiną. Nankine japonų kareiviai nužudė kelis šimtus tūkstančių civilių gyventojų.

1933 m. į valdžią atėjęs A. Hitleris vykdė agresyvią politiką. Vokietija išstojo iš Tautų Sąjungos, pradėjo sparčiai ginkluotis. Tai prieštaravo Versalio taikos sutarčiai, bet nei anglai, nei prancūzai, kuriems Vokietijos ginklavimasis kėlė tiesioginį pavojų, nesiėmė veiksmingų priemonių. 1936 m., matydamas Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikų neryžtingumą, Hitleris savo armijai įsakė užimti demilitarizuotą Reino zoną.

Austrijos anšliusas

Tarp svarbiausių A. Hitlerio užsienio politikos tikslų buvo siekimas sukurti „didžiąją Vokietiją“, šalį, kurioje gyventų visi vokiečiai. Pirmiausia prie jos turėjo būti prijungta Hitlerio tėvynė – Austrija. 1938 m. vasario mėn. Hitleris pareiškė, kad jis nutarė prijungti Austriją. Austrijos patriotai, norėdami užbėgti tam už akių, pabandė suorganizuoti plebiscitą nepriklausomybės klausimu. Nemaža dalis austrų buvo prieš susijungimą su Vokietija. Balsavimas tai galėjo akivaizdžiai parodyti. Todėl Hitleris pareikalavo jį atšaukti.

1938 m. kovo 13 d. Vermachto daliniai įžengė į Austriją. Vienoje nusileido desantininkai. Tą pačią dieną į užgrobtą šalį atvyko Hitleris. Beveik 7 milijonus gyventojų turinti valstybė tapo Trečiojo Reicho dalimi. Iš didžiųjų valstybių tik SSRS pasmerkė Austrijos okupaciją. Po anšliuso Hitleris suorganizavo referendumą „susijungimo“ klausimu. Nacistų propaganda skelbė, jog 99 proc. balsavusių pritarė Austrijos prijungimui prie Vokietijos.

Austrijoje įsigalėjo teroras. Naciai rengė žydų pogromus, persekiojo nepriklausomybės šalininkus, steigė koncentracijos stovyklas.

Miuncheno susitarimas ir Čekoslovakijos užgrobimas

Po Austrijos užgrobimo labai pablogėjo Čekoslovakijos strateginė padėtis. Dabar ją iš trijų pusių supo Vokietija. Čekoslovakijoje gyveno beveik 3 mln. vokiečių, daugiausiai Sudetų srityje. Tarp jų buvo ir Hitlerio šalininkų. Jie, iš anksto susitarę su Vokietijos politikais, nuolat keldavo įvairius reikalavimus. Iškilo karo grėsmė. Čekoslovakija buvo ekonomiškai ir kariškai stipri valstybė. Be to, 1935 m. ji buvo pasirašiusi susitarimus su SSRS ir Prancūzija, todėl karo atveju galėjo sulaukti pagalbos. Matyt todėl Hitleris nesiryžo pradėti karo. Norimo rezultato jis pradėjo siekti diplomatiniu keliu.

Įvyko keletas Hitlerio susitikimų su Didžiosios Britanijos premjeru N. Čemberlenu. Šis pažadėjo neremti Čekoslovakijos. Vėliau šiai pozicijai, pažeisdama įsipareigojimus, pritarė ir Prancūzija. Abi šalys Čekoslovakijai pasiūlė atiduoti Vokietijai rajonus, kuriuose gyveno daugiau kaip 50 proc. vokiečių Čekoslovakija kaltinta „užsispyrimu ir kliūčių taikai darymu“. Tokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis 1938 m. rugsėjo 13 d. Vokietijos šalininkai suorganizavo maištą Sudetuose. Ginkluoti būriai puldinėjo muitines, pasienio punktus, pareigūnus, o Paryžius ir Londonas patarinėjo Prahai nusileisti. „Mus be gailesčio išdavė“, – sakė demokratinės Čekoslovakijos prezidentas E. Benešas, kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovybių poziciją.

1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene susitiko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovai. Jie pasirašė susitarimą dėl Čekoslovakijos. Pastaruoju numatyta, kad Vokietijai turi būti perduoti Sudetai ir kiti pasienio rajonai. Anglijos ir Prancūzijos vadovai manė, kad atidavę Čekoslovakijos dalį Vokietijai jie išvengs karo. Tai buvo klaida.

Po šio susitarimo Čekoslovakijos vadovybė bijojo veltis į karą su Vokietija, kurios reikalavimus rėmė Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1938 m. rugsėjo mėn. 30 d. Čekoslovakijos vyriausybė Miuncheno sąlygas priėmė. Šalis prarado apie penktadalį teritorijos su ten esančiais pasienio įtvirtinimais.

Praėjus keliems mėnesiams, 1939 m. kovo 14 d., Hitleris Čekoslovakijos prezidentui patelkė ultimatumą. Grasinant nusiaubti Čekoslovakiją, pareikalauta kapituliacijos. Šalies vadovybė nusprendė nesipriešinti.

Italijos užsienio politikos agresyvumas

Tik atėjęs į valdžią Musolinis laikėsi savarankiškos ir gana taikios užsienio politikos, paremtos „draugystės ir širdingo bendradarbiavimo“ su gretimomis šalimis paktais, prekybos susitarimais. Bet vėliau Musolinio užsienio politika agresyvėjo, nes dučė siekė sukurti imperiją ir viešpatauti Viduržemio jūroje. 1935 m. italų kariuomenė įsiveržė į Rytų Afrikoje esančią Etiopiją – atsilikusią ir silpną feodalinę valstybę. Italai, ginkluoti modernia technika, greitai sutriuškino etiopus, o jų šalį pavertė kolonija.

Pilietinio karo Ispanijoje metu Musolinis kartu su Hitleriu aktyviai rėmė Franko šalininkus. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis nuolat palaikė Hitlerio politiką ir tuo užsitikrino Vokietijos paramą. 1939 m. balandžio mėn. italų kariuomenė užgrobė Albaniją.

Lietuvos tarptautinės padėties blogėjimas. Klaipėdos netektis

Tarpukariu Lietuvos tarptautinę padėtį komplikavo dvi problemos. Pirma, po Hitlerio atėjimo į valdžią nuolat kildavo įvairių sunkumų dėl Klaipėdos krašto, kurio apie pusę gyventojų buvo vokiečiai. Antra, sudėtingi santykiai su Lenkija, 1920 m. užėmusia sostinę Vilnių ir rytinę Lietuvos dalį. Dėl Vilniaus Lietuva ir Lenkija nepalaikė net diplomatinių ryšių.

Iš karto po Austrijos anšliuso, 1938 m. kovo 17 d., Lenkijos vyriausybė per pasiuntinį Taline Lietuvai įteikė ultimatyvią notą. Pretekstu tam pasitarnavo pasienio incidentas, kai per susišaudymą Lietuvos teritorijoje žuvo lenkų pasienietis. Notoje buvo kategoriškai reikalaujama, netiesiogiai grasinant kariniu konfliktu, užmegzti diplomatinius santykius. Lietuvos Vyriausybė šį reikalavimą priėmė. Tarp abiejų šalių diplomatiniai santykiai buvo užmegzti.

Nuo 1933 m. Lietuvai vis didesnį spaudimą darė Vokietija. Ji visokeriopai rėmė provokiškas, nacistines organizacijas. Po Austrijos užgrobimo šis spaudimas dar sustiprėjo. Vokietija reikalavo Klaipėdos krašte panaikinti karo padėtį. O ten aktyviai veikė nacistinės organizacijos, vyko antilietuviškos demonstracijos, buvo užpuldinėjami lietuviai tarnautojai, keliamos nacistinės Vokietijos vėliavos. Marširavo uniformuoti smogikų būriai, mokyklose panaikintas lietuvių kalbos mokymas. Austrijos ir Čekoslovakijos likimas Lietuvos Vyriausybei rodė, jog ji turi būti atsargi. Todėl prieš nacių šalininkus bijota imtis griežtų priemonių.

Čekoslovakijos užgrobimo dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo Romoje, kur dalyvavo popiežiaus Pijaus XII vainikavimo iškilmėse. Grįžtant Berlyne jį priėmė Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribentropas ir pareikalavo atiduoti Klaipėdos kraštą. Jis pareiškė, kad „kiekvieną minutę Klaipėdoje gali būti pralietas vokiečio kraujas. Taip atsitikus, vokiečių kariuomenė tuoj pat įžengsianti į Lietuvą ir kur įžengusi besustosianti, niekas iš anksto pasakyti negalįs.“ Lietuvos vadovybei iškilo dilema: priešintis Vokietijai, rizikuojant netekti nepriklausomybės, ar atiduoti Klaipėdą ir išsaugoti valstybę. Lietuvoje tuo sudėtingu metu vyravo nuostata, anot Urbšio, „visais įmanomais būdais išvairuoti savo valstybę pro visas uolas iki visuotinio sąskaitų suvedimo, kuris, daugelio manymu, lems Hitlerio pralaimėjimą.“ Todėl Lietuva nusileido. 1939 m. kovo 22 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Tą pačią dieną Klaipėdą užėmė Vokietijos kariuomenė.

Klausimai

1. Kokie faktai leidžia teigti, kad 4-ąjį dešimtmetį blogėjo tarptautinė padėtis? Kokios priežastys tai lėmė?
2. Kaip didžiosios valstybės vertino agresyvią Vokietijos užsienio politiką?
3. Kaip tarptautinių santykių blogėjimas palietė Lietuvą?
4. Apibūdinkite ir įvertinkite Lietuvos Vyriausybės užsienio politiką 1938-1939 m.